TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ilzenbergo dvaro istorija siekia Rumuniją

2016 01 15 6:00
Taip dabar atrodo rekonstruotas Ilzenbergo dvaras. Petro Kanevičiaus nuotrauka

Dvarų atstatymas, restauravimas pastaruoju metu iš užmaršties prikelia ir juose gyvenusių žmonių istorijas. Neseniai rekonstruotas Ilzenbergo dvaras Rokiškio rajone vasarą minėjo 500 metų jubiliejų. Jo istoriją sustabdė 1940 metų sovietizacija. Rekonstravus dvarą buvo prisiminta paskutinių jo šeimininkų – geležinkelių inžinieriaus Eugenijaus Dimšos ir jo žmonos rumunės Livijos – gyvenimo istorija.

E. Dimša (1853–1918) sovietams konfiskuojant dvarą jau buvo miręs. Jo žmonai Livijai – garsaus Rumunijos visuomenės veikėjo, premjero, mokslininko, filosofo, rašytojo Titu Liviu Maiorescu dukrai – su dukromis ir anūkėmis Antrojo pasaulinio karo metais pavyko išvažiuoti į Rumuniją, tad Sibiro jos išvengė. Tačiau ten atsidūrė dvare ūkininkauti likęs žentas. L. Dimšienės tėvo T. L. Maiorescu vardu pavadintas Bukarešto universitetas. Informacija apie jo dukros gyvenimą Ilzenberge buvo maloni staigmena ir Rumunijos ambasados Lietuvoje darbuotojams.

Visa ši istorija išaiškėjo, kai pačiame Lietuvos pakraštyje, prie sienos su Latvija, esantį Ilzenbergo dvarą naujam gyvenimui prikėlė dvarvietę atstatęs ir modernų biodinaminį ūkį jame įkūręs verslininkas Vaidas Barakauskas. Tada apie dvaro istoriją buvo išleista knyga, kuriai daug informacijos surinko, įdomių dvaro paskutinių savininkų Dimšų gyvenimo detalių atskleidė paveldo ekspertas, inžinierius restauratorius Petras Kanevičius, pasidarbavęs Latvijos, Vokietijos ir Peterburgo archyvuose bei susisiekęs su Varšuvoje gyvenančia 83 metų Dimšų anūke Terese Eugenija. P. Kanevičiui ją aplankius, moteris viešumai patikėjo daug šeimos albumo nuotraukų.

Livonijos pakrašty

Ilzenbergo dvaro istorijos pradžia siejama su vokiečių Livonijos ordino riteriu Berndtu Kersenbrocku. 1515 metais jis išsiruošė apžiūrėti Livonijos pakrašty esančių jam paskirtų žemių. Karietai sustojus ant aukštos kalvos, nuo kurios atsivėrė nuostabus vaizdas į tyvuliuojantį Ilgio ežerą, vokietis nusprendė pasistatyti čia dvarą ir likti visam laikui. Kai 1561 metais Livonijos ordino neliko, Ilzenbergas tapo Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės valda. Kuršo kunigaikštystė, kaip žinoma, sudarė sąjungą su Abiejų Tautų Respublika. Pagal 1921 metų sienos nustatymo tarp Lietuvos ir Latvijos sutartį, valstybės siena perkirto Ilzenbergo dvarui priklausiusį Ilgio ežerą. Dvaras atsidūrė Lietuvos pusėje.

Bajoras iš Zdoniškės

„Mane sudomino, kaip šiame dvare 1896 metais atsidūrė E. Dimša, iš Zdoniškės (dabartinis Telšių rajonas) kilęs bajoras. Pradėjau tyrinėti. Pasirodo, jis Peterburge buvo baigęs kelių ir komunikacijos mokslus, kaip inžinierius statė uostus Kaukaze (Batumyje, Potyje, Novorosijske), tiesė geležinkelio atkarpą tarp Kutaisio ir Tbilisio“, – pasakojo P. Kanevičius. Jam pasidarė smalsu, kaip E. Dimša galėjo baigti gana prestižinius mokslus Peterburge, jeigu jo šeima prieš tai buvo ištremta.

Restauratorius Eugenijaus tėvo istoriją jau žinojo, kai prieš keletą metų surado ir kartu su Lietuvos centrinio valstybės archyvo darbuotojais dėjo pastangas, kad į Lietuvą iš JAV Stanfordo universiteto Huverio instituto atkeliautų Saldutiškio dvare gimusio Mieczyslawo Jalowieckio istoriniai Lietuvos dvarų ir pilių piešiniai. Tada P. Kanevičius archyvuose aptiko ir Kleopo Dimšos, Eugenijaus tėvo, pavardę.

Kleopas prisidėjo prie baudžiavos panaikinimo, buvo aktyvus 1863 metų sukilimo dalyvis, už tai Vilniaus generalgubernatoriaus ištremtas į Voronežą. Po penkerių metų jam buvo leista apsigyventi Mintaujoje (dabartinė Jelgava). Į Zdoniškės dvarą šeimai buvo leista grįžti 1869 metais. Kleopas turėjo penkis sūnus, Eugenijus buvo vyriausias iš jų. Pasirodo, jam pagelbėjo šeimos ryšiai. Eugenijaus brolis Liubomiras buvo vedęs garsaus tiltų inžinieriaus Stanislovo Kerbedžio, dėstytojavusio Peterburge, dukrą.

S. Kerbedis išgarsėjo, kai po studijų Peterburge parengė kabamojo tilto per Nevą projektą ir jį pastatė. Sovietmečiu tiltas buvo išardytas, pervežtas į Tverę, ten stovi iki šiol. „S. Kerbedis buvo ir vienas iš geležinkelio Peterburgas-Varšuva statytojų, taip pat suprojektavo ir pastatė Varšuvoje garsųjį tiltą per Vyslą, jis vadinamas Kerbedžio vardu. Susigiminiavę E. Dimša ir S. Kerbedis kartu dirbo Rusijos susisiekimo valdyboje. E. Dimša tapo vienu iš to Kaukazo geležinkelio direktorių“, – pasakojo P. Kanevičius.

Garsi rumunė

Restauratorių sudomino ir E. Dimšos žmona. „Žinojau tik jos vardą – Livija, – pasakojo jis. – Pasirodo, ji – buvusio Rumunijos premjero, kultūros, užsienio reikalų ministro, rašytojo, kritiko, vieno iš Rumunijos mokslų akademijos steigėjų T. L. Maiorescu dukra. Pasidarė smalsu, kur E. Dimša galėjo su ja susipažinti, nes Rumunijoje, kaip bylojo jo biografija, nesilankė. Kaip man papasakojo Dimšų anūkė, jų keliai susiėjo Silezijoje, tuometinėje Vokietijoje, Kauffingų dvare. Ten gyveno E. Dimšos pusseserė Liudvika. Ji buvo ištekėjusi už vokiečio Busse, kuris giminiavosi su Maiorescu gimine.“

1892 metais E. Dimša ir dešimt metų jaunesnė L. Maiorescu susituokė Berlyne. Iš pradžių gyveno Kaukaze, kur E. Dimša dirbo. Ten gimė ir pirmoji jų dukra. Vėliau šeima persikėlė į Peterburgą. Tačiau drėgnas pajūrio klimatas ėmė kenkti jo sergančios jauniausios dukrelės sveikatai. Dėl to Dimšos turėjo palikti Peterburgą. 1896 metais nusipirko Ilzenbergo dvarą.

Kaip prisiminimuose yra rašiusi Ilzenbergo dvare tarpukariu dirbusi viena ekonomė, Livija labai gražiai skambino pianinu ir dainavo. Iki atvykstant į Ilzenbergą Rumunijoje ji buvo karalienės Elžbietos freilina karaliaus Karolio I dvare.

Livijos tėvas, garsus Rumunijos valstybės veikėjas, Ilzenbergo dvare apsilankė 1901 metais. Tada jis išvydo ir abi savo anūkes Dimšaites. Janina Klara 1894 metais buvo gimusi Novorosijske, Livija Emilija 1900-aisiais gimė Peterburge. Jauniausioji Eugenija 1902 metais taip pat gimė Peterburge, deja, mirė sulaukusi vos trejų metukų. Ji palaidota ant kalvelės prie kelio į Onuškį, prie pat Ilzenbergo.

Urna nuvežta į Vokietiją

Kaip P. Kanevičiui pasakojo Varšuvoje gyvenanti Dimšų anūkė, Ilzenbergo šeimininkai 1917 metais išvyko į Švediją. Turėjo vilčių pagydyti vėžiu sergantį E. Dimšą. Deja, po onkologinės operacijos 1918 metais jis mirė. „Dėl istorinių aplinkybių šeima negalėjo grįžti nei į Ilzenbergą, nei į Peterburgą. Didžiausiomis pastangomis Livija gavo leidimą kremuoti vyro palaikus ir juos nuvežti į Vokietiją pas vyro pusseserę Liudviką Dimšaitę-Busse, kur jiedu susipažino. Vykdama per Gdanską ten sutiko šeimos bičiulį M. Jalowieckį, šis jai padėjo nuvežti urną į Vokietiją. E. Dimšos palaikai buvo palaidoti Busse šeimos kape, – pasakojo P. Kanevičius. – 1920 metais L. Dimšienė sugrįžo į nuniokotą Ilzenbergo dvarą. Po visų formalumų, susijusių su žemės ūkio reforma Lietuvoje, L. Dimšienė su netekėjusia dukra Livija Emilija Ilzenberge ūkininkavo iki 1940 metų. Per tą laiką abi buvo nuvykusios į Rumuniją pasimatyti su giminėmis, aplankė 1917 metais mirusio tėvo T. L. Maiorescu kapą.“

Dimšų anūkės Teresės Eugenijos namuose Varšuvoje ant sienos kabo šis 1922 metais pieštas Ilzenbergo dvaro atvaizdas.

Po sienos su Latvija nustatymo derybų dalis dvaro žemių atsidūrė Latvijoje, dvaras – Lietuvoje. Vyriausioji dukra Janina Klara buvo ištekėjusi už Stanislovo Pliaterio-Zibergo, tad daugiau laiko praleisdavo vyro dvare Kurtuvėnuose, bet apsilankydavo ir Ilzenberge. Jų dukros – Eugenijaus ir Livijos anūkės – Janina Teresė (gimusi 1926 metais) ir Teresė Eugenija (gimusi 1932 metais) po karo gyveno Varšuvoje. Jaunesnioji iki šiol ten gyvena. Ją aplankusiam P. Kanevičiui moteris suteikė daug informacijos apie Ilzenbergo dvarą, kuriame prabėgo jos vaikystė, leido naudotis šeimos archyvo nuotraukomis.

Tarpukariu Ilzenbergo dvare šeimininkės buvo išskyrusios patalpą valstybinei įstaigai – Lietuvos ir Latvijos sienos perėjimo punkto raštinei, kambarius dvare nuomojosi valstybinių tarnybų pareigūnai. Apie tai daug duomenų P. Kanevičius rado tyrinėdamas sienos žymėjimo dokumentus. Galima spėti, kad nuomodama kambarius šeima stengėsi greičiau grąžinti paskolą, kurią pirkdamas dvarą E. Dimša buvo paėmęs iš Kuršo kredito draugijos. Paskola buvo didelė – 12 500 carinių rublių. Kaip rodo archyviniai dokumentai, 1935 metais visos paskolos Dimšų dukros dar nebuvo grąžinusios.

Dvare kurį laiką gyveno ir Onuškio apylinkės policijos viršininko šeima. Įdomu ir tai, kad vietos žmonės galėjo laisvai grybauti ar uogauti ir Lietuvoje, ir Latvijoje, jiems niekas nedraudė nueiti į svečius pas kaimynus latvius net neužsukus į Ilzenbergo sienos perėjimo punktą.

Kariniu traukiniu – į Rumuniją

Livija su dukromis 1940 metais atvyko gyventi į Vilnių, apsistojo pas gimines ir draugus Žvėryne bei Tilto gatvėje. Taip jos išvengė tremties. Dukros Janinos Klaros vyras S. Pliateris-Zibergas, kaip dvarininkas ir sovietų liaudies priešas, 1941 metų birželį buvo ištremtas į Sibirą. Iš tremties grįžo tik 1954 metais, o kitais – mirė, palaidotas Antakalnyje, senose Šv. Petro ir Povilo parapijos kapinėse. Beje, Sibire atsidūrė ir Ilzenbergo dvaro žemę nuomojęsis ūkininkas Pranas Budreika.

Lietuvą okupavus vokiečiams buvo galimybė atgauti sovietų nusavintą Ilzenbergo dvarą, bet L. Dimšienė nusprendė išvykti į Rumuniją. Mat po klubo lūžio ji sunkiai judėjo, tad rūpintis dvaru buvo nebe jos jėgoms. Karo pradžioje Rumunija buvo Vokietijos sąjungininkė, tad L. Dimšienė su dukromis ir anūkėmis gavo leidimą išvykti pas gimines. Kariniu traukiniu per Vokietiją atvykę į Bukareštą prisiglaudė Gailestingųjų seserų instituto bendrabutyje. Livijai giminės išrūpino finansinę paramą – paveldėtas tėvo T. L. Maiorescu autorines teises. Jis buvo ne tik žinomas rašytojas, žurnalų redaktorius, bet ir vadovavęs kelioms ministerijoms, universiteto rektorius.

„1943 metais moterys apsigyveno centrinėje Rumunijos dalyje, Campulung Muscel miestelyje. L. Dimšienė mirė 1946 metais, palaidota Bukarešte, istorinėse Belu kapinėse, šalia tėvo. Ant tėvo antkapio užrašytas ir jos vardas. L. Dimšienės dukros pragyvenimui užsidirbdavo iš prancūzų kalbos versdamos tekstus į vokiečių kalbą, – pasakojo P. Kanevičius. – L. Dimšienės dukros ir anūkės kelerius metus laukė, kad galėtų išvykti į Lenkiją. 1948 metais buvo organizuotas paskutinis transportas repatriantams lenkams, išsibarsčiusiems po visą Rumuniją. Livijos dukros ir anūkės tada apsistojo Vroclave. Į šį miestą atvyko ir S. Pliaterio-Zibergo brolis. Jis padėjo moterims įsikurti naujoje vietoje. Dimšų dukra Livija Emilija mirė 1970 metais, palaidota Vroclave, Sw. Rodziny kapinėse. Jos sesuo Janina Klara, 1963 metais persikėlusi pas dukrą į Varšuvą, mirė 1991 metais, palaidota Stare Powazki kapinėse, tėvo brolio Liubomiro kape.“

Palikuonės – Lenkijoje

Šiuo metu 83 metų E. Dimšos anūkė Teresė Eugenija gyvena Varšuvoje. Ištekėjusi už geografo Stanislawo Wawrzyniako, susilaukė sūnaus Jano. Jis dėsto anglų kalbą Varšuvos universitete. Kita E. Dimšos anūkė Janina Teresė, dirbusi Geologijos institute, buvo ištekėjusi, bet vaikų nesusilaukė. Keliskart lankėsi Rumunijoje ir Lietuvoje. Prieš keletą metų mirė Varšuvoje.

Antrojo pasaulinio karo metais E. Dimšos kapas Kauffingų dvare buvo sunaikintas. Liko tik įrašas ant dukros Livijos Emilijos antkapio Vroclave („pro memoria“ tėvui ir anksti vaikystėje mirusiai seseriai Eugenijai, pažymėta, kad ji palaidota Ilzenberge). Eugenijos kapas šiuo metu tvarkomas Onuškio seniūnaitijos, Juodupės seniūnijos, Onuškio parapijos ir Ilzenbergo dvaro rūpesčiu.

Apie dvarą P. Kanevičius nemažai sužinojo ir Rygoje. „Pasidarbavęs Latvijos valstybiniame istorijos archyve radau daugiau kaip 300 dvaro bylų. Kurše viskas buvo labai detaliai surašyta, dvarų dokumentai tvarkingi. Čia išvydau ir didžiulį (3 m ilgio ir 1,5 m aukščio) žemėlapį su Lietuvos ir Latvijos pasieniu, dvaro žemėmis, – pasakojo P. Kanevičius. – Maloniai talkino Rygos mokslų akademijos ir universiteto bibliotekos direktorė Venta Kocerė. Giminės herbus radau Švedijoje išleistame herbyne.“ P. Kanevičius ketina tyrinėti ir E. Dimšos gyvenimą Gruzijoje, ten inžinierius dirbo 18 metų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"