TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ilzenbergo dvaro karvėms groja klasika

2016 10 03 6:00
Atidengiant „Angelų medžio“ skulptūrą grojo Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokiniai. Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Lietuvoje atkurta nemažai dvarų. Tačiau tokio, kaip Ilzenbergo, su atgaivinta ūkine veikla – su dirbamais laukais, gagenančių žąsų, burbuliuojančių kalakutų, kudakuojančių vištų pulkais, su bandomis mūkiančių karvių, kurias tvartuose melžiant skamba klasikinė muzika – nėra. Nėra tokio gyvo dvaro ir visose Baltijos šalyse.

Atkampiame Lietuvos pakraštyje, ties siena su Latvija, Rokiškio rajone, Juodupės seniūnijoje prieš keletą metų rekonstruotame dvare praėjusią savaitę atidengta skulptūra „Angelų medis“. Tai pirmas meninis akcentas dvarą supančiame 15 ha angliško tipo parke. Pasak skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio, iš fontano besiveržiantys bronziniai angeliukai simbolizuoja ir dvaro atgimimą. Pasivaikščioti po sutvarkytą dvarvietę lankytojai gali kasdien. Nors užsukti į rūmus dar negalima (jų vidus bus įrengtas tik kitą vasarą), tačiau ir be to čia yra kur pasidairyti – 400 ha dirbamos žemės plotuose veikia biodinaminius principus taikantis ūkis – naujovė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Dar 100 ha sudaro dvaro miškai, vandenys, parkas.

Pirmiausia atgijo laukai

Dvaro istorija siekia 1515 metus, kai Livonijos riteris Berndtas von Kersenbrockas, išsiruošęs apžiūrėti savo žemių Livonijos pakrašty, karietą sustabdė ant aukštos Ilzės kalvos (vokiškai – Ilsen berg), nuo kurios atsivėrė vaizdas į Ilgio ežerą. Panorama buvo tokia užburianti, kad vokietis sumanė čia pasistatyti dvarą, kuriam ir prigijo vokiškas kalvos pavadinimas Ilzenbergas. Keturis šimtus metų dvarą valdė vokiečių kilmės bajorai, o prieš daugiau kaip šimtą metų čia apsigyveno bajoras Eugenijus Dimša su rumune žmona Livija.

Prieš dvylika metų ši vieta patraukė ir verslininko Vaido Barakausko dėmesį, kai įgyvendinęs ne vieną stambų verslo projektą jis dairėsi naujos įdomios veiklos. „Norėjosi ne tik verslo, bet kažko įdomiau – kultūros, istorijos atgaivinimo. Norėjosi sukurti ką nors unikalaus, ko Lietuvoje dar nėra, – pasakojo jis. – Ilzenbergo dvaras patraukė tuo, kad jis buvo nesugadintas, sovietmečiu beveik neeksploatuotas, neapstatytas naujais pastatais, tiesiog užkonservuotas. Per penkerius metus pavyko aplink dvarą suformuoti žemdirbystei skirtus plotus“.

Kaip pasakojo dabartinis dvaro šeimininkas, ši vieta įdomi tuo, kad dalis dvaro žemių 1926 metais atsidūrė Latvijoje. „Prieš 500 metų šis dvaras turėjo 650 ha žemių. Dabar mes turime 500 ha. Kai Lietuva su Latvija negalėjo susitarti, kaip brėžti sieną, kreipėsi į anglų teisininką Jamesą Simpsoną. Jam dalyvaujant ginčytinas teritorijas padalino pagal tai, kur kokios tautybės žmonių daugiau gyveno. Tada Palanga atiteko Lietuvai, o dalis Ilzenbergo dvaro žemių – Latvijai. Į jas aš jau pretenduoti negaliu, tuo labiau, kad buvusiose dvaro žemėse dabar yra latvių gyvenamas kaimelis, tad žemdirbystei tie plotai netinkami“, – pasakojo V. Barakauskas.

Didelis ūkis

Dabar dvaro žemės yra kruopščiai apdirbamos. Kaip tvarkingo dvarininko ūkyje. Tačiau pats verslininkas V. Barakauskas čia negyvena. Ir dvarininku, kuris prižiūri, kad kiti jo ūkyje dirbtų, savęs nelaiko. „O kodėl aš čia turėčiau gyventi? – nusistebėjo jis. – Net ir ankstesnis šio dvaro savininkas E. Dimša čia nuolat nesėdėjo: su rumune žmona susipažino Vokietijoje, dirbo Rusijoje, gydėsi Švedijoje, malėsi po visą Europą. Apskritai žmonių gyvenimas yra susijęs su veikla. Jei veikla sėsli, galima gyventi vienoje vietoje. Pavyzdžiui, aš turiu daug įvairios veiklos, vienoje vietoje negaliu sėdėti. Ilzenbergas – tik vienas iš mano projektų. Aš jį sukūriau, kad čia veiklos turėtų tam tikros srities specialistai, kuriems patinka toks gyvenimo būdas. Aš pats pagal išsilavinimą esu matematikas, ekonomistas. Galiu organizuoti darbus, bet toliau juos turi dirbti konkretūs specialistai.“

Dvare yra trijų rūšių veiklos. Vieni žmonės apdirba 400 ha laukų, prižiūri šiltnamius, sodą, kiti rūpinasi karvėmis, jaučiais, avimis, vištomis, kalakutais, žąsimis, treti gamina produktus iš ūkyje užaugintos žaliavos. Tam tikslui įkurti aštuoni cechai – pieninė, mėsinė, pakavimo cechas, birių produktų pakavimo, vaistažolių, medaus cechas, rūkykla, virtuvė-kepykla. Ir visai kiti specialistai rūpinasi pardavimais. Gamyboje dirbantiems žmonėms yra įrengti trys namai ir du butukai, kur gali apsistoti ne vietiniai darbuotojai. Javų, grikių, bulvių laukus, paukščių pulkus, karvių bandas, šiltnamius prižiūri apie 20 samdomų darbininkų – įkurta žemės ūkio bendrovė „Ilzenbergas“.

Paklausus, ar galima pasitikėti darbuotojais pačiam šeimininkui dvare apsilankant tik kartą per savaitę ar dar rečiau, V. Barakauskas atsakė: „Reikia padaryti turto bendrasavininkais, tada žmonės ir rūpinsis, kaip savu ūkiu“. Žmonos Rūtos visa veikla taip pat Vilniuje, ji odontologė. Tad dvaro virtuvėje neišvysime pagal jos receptus gaminamų produktų.

Siekia sertifikato

Skulptūros „Angelų medis „ atidengimu, pasak dvaro šeimininko, norėjosi simboliškai pažymėti dvarvietės ir ūkinės dalies sutvarkymo finišą. „Ūkis jau veikia trejus metus, tačiau dabar jis jau yra galutinai baigtas, pilnai veikiantis mechanizmas“, – sakė jis.

Ūkio produkcija domisi tie, kurie rūpinasi sveika mityba, mat produkcijai taikomi dar aukštesni reikalavimai nei ekologiniam ūkiui. Ilzenbergo ūkis taiko biodinaminius principus. „Sertifikato mes dar neturime, šio statuso tik siekiame. Norint jį gauti, reikia, kad praeitų šiek tiek laiko“, – pasakojo V. Barakauskas.

Biodinaminius principus taikantis ūkis veikia kaip uždara sistema: gyvuliai ir paukščiai šeriami žole ir javais iš ūkio laukų bei ganyklų, o paskui laukai tręšiami tų gyvulių ir paukščių mėšlu. Kad žemė išsivalytų nuo teršalų, turi praeiti keletas metų. O tada jau galima gauti biodinaminio ūkio sertifikatą. Ilzenberge gaminama produkcija – be jokių konservantų, dažiklių, skonio stipriklių, be jokių pakaitalų.

„Vokietijoje yra nemažai biodinaminių ūkių, tačiau jie dažniausiai specializuojasi kurioje nors vienoje srityje: ar augalininkystėje, ar gyvulininkystėje. Mes stengiamės aprėpti daug ką, – sakė V. Barakauskas. – Orientuojamės į savotišką natūrinį ūkį, panašiai, kaip senovėje, kai būdavo pasigaminami beveik visi reikalingi maisto produktai“.

Be ES pagalbos

Dvaro sodybos rekonstrukcija buvo pabaigta per keturis metus ir vieną mėnesį. Nusistebėjus, kad gana greitai, šeimininkas paaiškino: „Todėl, kad nesinaudojome jokia Europos Sąjungos parama. Kiek buvo galima prikelti istorijos, tiek jos prikėlėme. Įkūrėme ūkį, o nuo šiol bus galima teikti ir turizmo paslaugas. Lietuvoje yra puikių su europine parama prikeltų dvarų, tačiau tam prireikdavo apie 15 metų. Mes sutvarkėme per keturis metus. Dirbant savarankiškai visai kiti sprendimų priėmimo greičiai. Naudojantis europine parama tenka laukti įvairių programų, negali judėti į priekį. O laikas yra pinigai. Aš tai įvertinau ir nesinaudojau parama.“ Verslininko nuomone, europinė parama labiau tinka tiems dvarams, kur jie atkuriami viena – kultūrine – linkme. Šis dvaras apima daug veiklos sričių. O tam skirtos europinės programos nėra. „Paramos prašėme tik vienam konkrečiam pastatui – pieninių karvių fermai“, – sakė jis.

Darnoje su gamta

Kaip pasakojo V. Barakauskas, prieš 500 metų, šio dvaro istorijos pradžioje, kaip ir kituose to meto dvaruose, užsiimama buvo vien tik augalininkyste. „Gyvulių niekas nelaikė, mėsa apsirūpindavo tik medžioklėje. Gyvulininkystė Lietuvoje atsirado tik maždaug prieš 300 metų, – teigė jis. – Gyvulius pirmiausia žmonės laikė vien tik dėl to, kad turėtų kuo tręšti dirvą. Paskui pamatė, kad gyvuliai tinkami ir mėsai, pienui. Tokia evoliucija vyko ir šiame dvare.“

Pagrindiniai dvaro rūmai yra statyti XIX amžiuje. Bendras jų plotas – apie 1,5 tūkstančių kvadratinių metrų. Antras aukštas buvo skirtas tarnams. Kaip pasakojo dvaro šeimininkas, šias patalpas planuojama paversti paprastučiu dviejų žvaigždučių viešbutėliu. Čia galės apsigyventi gamtą, kaimo aplinką mėgstantys ir su ūkio garsais už lango rytais norintys pabusti lankytojai. Dar mažiau komforto pageidaujantys gamtos mylėtojai galės įsikurti dvaro žemėse įrengtoje stovyklavietėje. „Kiek teko lankytis užsienio šalyse, pastebėjau, kad bene didžiausia paklausa yra pigių tvarkingų viešbutėlių. Ne visi lankytojai pageidauja prabangos“, – sakė V. Barakauskas.

Biodinaminis ūkis turėtų traukti gyvenimo darnoje su gamta propaguotojus. Jau dabar dvaras sulaukia nemažai turistų, kuriems rengiamos dviejų valandų ekskursijos. Jų metu susipažįstama su biodinaminio ūkio darbais, dvaro istorija, parku.

Paklausus, ar dvare, kaip seniau daugelyje buvo įprasta, atsiras ir koks bravorėlis ar alaus darykla, šeimininkas tikino tokių planų neturintis. „Mes propaguojame sveiką gyvenseną, tad bravoro tikrai nebus“, – sakė V. Barakauskas, kuris prieš keletą metų yra išrinktas ir Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentu.

Gyvulių gerovei

Iš viso dvaro sodyboje yra 24 pastatai. Dalis – naujai pastatyti, dalis – rekonstruoti seni. Buvęs svirnas ir dabar turi tokią pačią paskirtį. „Biodinaminiame ūkyje grūdai turi būti džiovinami taip, kaip ir anksčiau – natūraliai, be jokios chemijos“, – pasakojo ūkinius pastatus aprodydamas žemės ūkio bendrovės „Ilzenbergas“ direktorius Jonas Dalis. Svirne maloniai kvepėjo grūdais. Netoliese – pieninių karvių ferma. Iš viso ūkyje laikomos 45 karvės. Kaip pasakojo J. Dalis, kadangi biodinaminio ūkio principai draudžia naudoti bet kokius pašarų papildus, jų karvės duoda mažiau pieno. „Paprastai karvė per mėnesį duoda 700 litrų pieno. Mūsų karvės – po 500 litrų. Todėl jis ir yra šiek tiek brangesnis. Tačiau sveikesnis. Be to, gydyti susirgusių karvių antibiotikais negalime, tik natūraliais preparatais“, – pasakojo jis.

Įspūdingiausia buvo įžengus į karvių melžimo salę išgirsti ten skambant klasikinę muziką. Biodinaminiame ūkyje daug dėmesio skiriama gyvulių gerovei ir jų gerai savijautai. Vištoms, žąsims ir kalakutams aptverti dideli plotai žemės. Yra kur pasikapstyti. Buvusios arklidės dabar pritaikytos gamybai, nes arklius šiame dvare pakeitė traktoriai.

Vienas mažesnių projektų

Pasidairius po didelę dvaro sodybą ir šeimininko paklausus, ar tai didžiausias jo įgyvendintas projektas, V. Barakauskas teigė, kad tai vienas iš mažesnių. „Iš šio ūkio planuojama gauti apie 1 mln. eurų pajamų per metus, dabar kol kas gaunama tik apie 250 tūkstančių. O pirmoji mano įkurta inžinerinių paslaugų įmonė „Fima“ (tik joje aš jau dešimt metų nedirbu), per metus padaro apie 50 mln. eurų apyvartą, – pasakojo verslininkas. – Tad pagal apyvartą šis dvaras – gana maža įmonė, tačiau pagal sudėtingumą yra analogiška toms mano įkurtoms stambioms. Žemės ūkio bendrovė sudėtinga tuo, kad vienu metu reikia daryti labai skirtingus darbus – ir užauginti, ir pagaminti. Be to, šalia dar ir turistinė veikla. Reikia lėšų ir tvarkingai gražiai aplinkai.“

Suderinti tiek daug skirtingų veiklų, matyt, įmanoma tik nuolat viskuo besidomint. „Pamenu, kažkada kai apsilankėme pas mano senelius, savo kaimo neturėjęs Vaidas nuėjo pažiūrėti į tvartą. Nusistebėjau: nieko sau, jam įdomu, kaip kiaulės gyvena“, – pasakojo Rūta. Paklaustas, kuris iš trijų vaikų paveldės dvarą, V. Barakauskas sakė: „Šiais laikais lyg ir nebūdingi jokie paveldėjimai. Mano tikslas – sukurti ūkį, kuris būtų naudingas visuomenei, tiksliau, ten dirbantiems ir aplinkiniams. Tai ir yra visų idėjų, projektų esmė. Ne vien asmeninis motyvas“.

„Pritraukti vaikus – yra menas. Galbūt to mes dar nesugebame. Nepastebėjome, kad juos trauktų veikla šiame dvare“, – sakė R. Barakauskienė. Jai pritatrė ir Vaidas. „Pritraukti gali tik tie tėvai, kurie nuosekliai kažkuo vienu užsiima, o kartu nuo mažens toje veikloje dalyvauja ir vaikai. Aš turiu daug įvairios veiklos, nesėdžiu vienoje vietoje. Tad kaip aš juos galiu įtraukti? Jie lanko savo mėgiamus būrelius. Buvo, vasarą pabandė, padirbo, bet, matau, kad neprilipo“, – pasakojo V. Barakauskas.

Žingsnis pirmyn

„Aš istorija domiuosi kaip matematikas. Man įdomus istorijos pritaikymas. Reikia nesugadinti to, kas buvo, ir šiuolaikiškai pritaikyti. Prieš imdamasis šio projekto ketverius metus rinkau istorinę medžiagą. Paskui jau dirbdamas kelis kartus daug ką keičiau – norėjosi, kad dvaras įgytų dabarčiai reikiamas funkcijas, o jo istorija būtų išryškinta. Apie dvaro istoriją išleidome knygą. Istoriškumas turi įvairių aspektų. Dvare dabar išryškintas praktinis, ūkinis aspektas. Mano tikslas buvo sukurti geriausią dvarą. Be to, nereikia pamiršti, kad istoriją kuria žmonės. Jei mes tik tiksliai atkūrinėsime taip, kaip buvo, tai nieko naujo nesukursime. Sutibnku, tai, kas dvare istoriškai buvo vertinga, reikia atkurti, tačiau, mano manymu, nereikia bijoti ir žengti žingsnį pirmyn“, – sakė V. Barakauskas. Vienas iš pavyzdžių – karvėms grojama klasika. Kadaise dvare orkestrėliai joms negrojo. Bet ar nuo to karvėms dabar blogiau?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"