TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ir karaliai ieško tikros meilės

2007 12 12 0:00
"Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija byloja, kad ir karaliai ieško meilės", - teigia gidė L.Čebatorienė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Jau metus Vilniaus turizmo informacijos centras siūlo ekskursijas tema "Žymiausios Vilniaus moterys ir meilės istorijos". Ji traukia tuo, ko dažnas pasigenda istorijos vadovėliuose, - žmonių santykių šiluma.

Germanistė Lina Čebatorienė, lydinti ekskursijas po Vilnių ir pasakojanti apie žymiausias Vilniaus moteris bei jų meilės istorijas,

šia tema susidomėjusi seniai. "Skaičiau labai daug literatūros, visur knaisiojausi, po kruopelytę rinkau faktelius, ir susidėliojo įdomios garsių Vilniaus moterų meilės istorijos, - pasakoja ji. - O tada jau panorau pasidalyti turima informacija ir su kitais. Taip kilo mintis kreiptis į Vilniaus turizmo informacijos centrą ir pasisiūlyti tas istorijas papasakoti turistams. Kadangi žmonės šiais laikais nelabai turi laiko daug skaityti, tokios ekskursijos traukia. Įdomiausia, kad net draugės savo ištekančiai bičiulei per mergvakarį užsako tokią ekskursiją, arba žmonos jubiliejaus proga - vyrams."

Kodėl L.Čebatorienė susidomėjo būtent istorijai žinomų asmenybių meile? "Todėl, kad meilė, žmonių tarpusavio santykiai visąlaik domina visus, - sako ji. - Nesvarbu, ar tai buvo prieš 400, ar prieš 300 metų, ar vyksta dabar - visuomet domina ir jaudina. Jausmas iš širdies į širdį visada buvo svarbus. Per ekskursijas bandome prisiliesti prie to meto moterų jausenos, pažvelgti iš mūsų amžiaus moterų pozicijų, bandyti atskleisti tai, kas jaudina ir dabar."

Kartais pasiskaičius istorijos vadovėlius atrodo, kad jokios meilės tarp valdovų ir jų žmonų beveik nebuvo, viskas - tik dėl politikos, valstybės reikalų, tačiau gidė įsitikinusi, jog ir karaliai ieškojo meilės. Ryškiausias to pavyzdys - Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija.

Vilnius - meilės miestas

Ši meilės istorija gidei gražiausia, dėl jos net Vilnius vadinamas meilės miestu. Apie didį tarp šių žmonių atsiradusį jausmą, pasak gidės, galima spręsti ir pagal tai, kad Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas savo pilyje buvo apsuptas gražiausių moterų, galėjo mėgautis visais gyvenimo malonumais, turėjo iš ko rinktis, tačiau jo širdis linko prie Barboros, nors tam prieštaravo ir jo motina karalienė Bona Sforca, ir lenkų bajorija.

Spėjama, jog Barbora ir Žygimantas susipažino, kai mirus jos vyrui Stanislovui Goštautui valdovas su pulkeliu didikų atjojo į Goštautų dvarą Geranainyse (dabartinė Baltarusija) išspręsti didelių tos šeimos turtų paveldėjimo klausimo. Gidė L.Čebatorienė mano, kad iš garsios Radvilų giminės kilusi Barbora galėjo ir anksčiau kur nors susitikti su Žygimantu, juk sukosi tame pačiame diduomenės būryje.

Tačiau Geranainyse jauna, graži ir išsilavinusi Radvilaitė taip krito tada jau vedusiam Žygimantui į akį, jog ta jo viešnagė užtruko net keletą savaičių.

Be tabu

Istorikė Anelė Butkuvienė knygoje "Garsios Lietuvos moterys" daro išvadą, kad Žygimantas Augustas "buvo Renesanso epochos žmogus, pripažino erotinę laisvę ir neigė bet kokius tabu. Be to, jaunasis karalius bodėjosi griežtai katalikiškai išauklėta, epilepsija sergančia žmona Elžbieta Habsburgaite".

Ir jau 1544-aisiais, praėjus metams nuo pažinties su Barbora, Žygimantas apsigyveno Vilniuje, karalienės Bonos pastatytuose puošniuose Renesanso stiliaus rūmuose. Čia vyko įvairūs pokyliai, turnyrai, šventės, per kurias Žygimantas matydavosi su Barbora. Ji tuo metu švytėjo kaip svarbiausia tų pokylių puošmena.

Kai Žygimantas smagiai leido laiką Vilniuje, jo žmona gyveno Krokuvoje. Gandai apie valdovo elgesį sklido greitai. Jo uošvis, norėdamas gelbėti padėtį, per pasiuntinį liepė Žygimantui į Vilnių atsivežti žmoną Elžbietą. Šis pakluso, tačiau tai nieko nepakeitė. Žygimantas ir toliau rodė dėmesį Barborai. Širdgėlos ir įgimtos ligos kamuojama jaunoji karalienė vis labiau nyko ir 1545 metų pavasarį, būdama vos devyniolikos, mirė. E.Habsburgaitė palaidota Arkikatedros požemyje.

Atvežė gulbių

Nors dviejų įsimylėjėlių meilės romanas gerokai įsisuko ir mirus Elžbietai nebeliko jokių kliūčių, Žygimantas vis dar nesiruošė Barboros vesti. Tuomet ji gyveno Radvilų dvare visai netoli Žygimanto rūmų. Pasakojama, kad valdovas Radvilaitei po langais Neries saloje net apgyvendino meilės paukščių - gulbių, atvežė jų iš Vakarų Europos. Ar tik ne nuo tų laikų gulbės pas mus ir paplito?

"1547 metų rugpjūtį nutiko garsi visur aprašyta istorija: slaptu tuneliu, vedusiu iš Žemutinės pilies į Radvilų rūmus, Žygimantas ėjo pas Barborą. Kaip teko skaityti, kasinėjant šią teritoriją prieš pradedant statyti Valdovų rūmus lyg ir buvo atrastas tas požemis. Tai vienintelė po žeme patalpa, kuri yra ištinkuota, - kalba gidė. - Galbūt Žygimantas ir ėjo tuo keliu, kai kelią jam pastojo Barboros brolis Mykolas Radvila Rudasis ir pusbrolis Radvila Juodasis. Prispirtas prie sienos Žygimantas pasakė, kad galbūt šis atėjimas pas jų seserį suteiks jiems turtų." Radvilos, matydami didelę karaliaus meilę Barborai, buvo sumanę tuo pasinaudoti saviems tikslams - dar labiau iškelti visą giminę. Jie tuoj pat pakvietė kunigą ir šis slapta sutuokė Žygimantą su Barbora.

Sunkumai

"Vis dėlto apie nepaprastą jų meilę byloja ir tai, kad Žygimantas turėjo ilgai kovoti dėl savo meilės. Lenkų bajorija niekaip nesutiko pripažinti Barboros. Matyt, nenorėjo, kad iškiltų galinga lietuvių giminė. Radvilos buvo galingi, turtingi, bet neturėjo karališko kraujo, o pripažinus Barborą ši giminė galėjo susilyginti su karališkais asmenimis, - aiškina L.Čebatorienė. - Po slaptų vedybų artimieji išsiuntė Barborą į Dubingiuose esančius Radvilų rūmus, o Žygimantas iškeliavo į Krokuvą rengtis žmonos pristatymui. Tai buvo sunkiausias jų meilės etapas. Šiai santuokai ypač priešinosi Žygimanto motina Bona. Ji troško, kad prie sūnaus stovėtų karališko kraujo moteris. Santuokai priešinosi ir tėvas Žygimantas Senasis, tačiau jis mirė 1548 metais, taip ir nesužinojęs paslapties. Žygimantas, nors ir šiek tiek išlepintas, įpratęs, kad viskas turi būti taip, kaip jis nori, sugebėjo dėl savo meilės pakovoti."

Pasak istorikės A.Butkuvienės, Dubingiuose Barbora patyrė persileidimą (nors dauguma istorikų abejoja, ar ji galėjo lauktis kūdikio). Žygimantas norėjo apsaugoti mylimąją nuo visų apkalbų, šmeižto, nieko nerašė apie sunkumus, kuriuos turėjo ištverti kovodamas dėl jų meilės. Kaip teigiama metraštyje, apie Radvilaitę lenkai "rašė paskvilius, klijavo juos prie pilies sienų, prie rotušės, prie bajorų namų, prie vartų; daugelis buvo įteikti ir karaliui".

1548 metais mirus tėvui Žygimantas iš Krokuvos atvyko į Vilnių, sukvietė visus didikus į pasitarimą, pareiškė esąs slapta vedęs ir pristatė jiems savo žmoną. Tada Barbora persikėlė į didžiojo kunigaikščio rūmus kaip teisėta žmona. "Tačiau Krokuvos katedroje ji buvo karūnuota tik 1550-ųjų gruodžio mėnesį, praėjus trejiems metams nuo slaptų vedybų. Kova dėl meilės truko ilgai, - sako gidė. - Galbūt tai užgrūdino Žygimantą. Jis turėjo daug nuveikti, kad turėtų Barborą."

Pasak istorinių šaltinių, siekdamas žmonai karūnos Žygimantas išeikvojo nemažai turtų, dalijo karališkąsias valdas karūnavimo priešininkams ir taip bandė pelnyti lenkų barojų palankumą.

Pėsčiomis paskui mylimosios karstą

Deja, Barbora greitai susirgo (pagal ligos eigą ir požymius lenkų medikai įtaria, kad ji sirgo vėžiu). Kai jau gulėjo mirties patale, marčią pripažino ir anyta Bona. Žygimantas buvo vienintelis, kuris ištikimai ją slaugė iki paskutinio atodūsio. Karalienė Barbora mirė jam ant rankų 1551 metų gegužės 8-ąją.

"Istorijos šaltiniuose rašoma, kaip 1551 metų gegužės pabaigoje -birželio pradžioje Žygimantas Augustas iš Krokuvos į Vilnių - jų meilės miestą - lydėdamas mylimosios palaikus kiekviename miestelyje nulipdavo nuo arklio ir eidavo pėsčiomis. Toks elgesys nieko nestebintų, jeigu tai vyktų dabar, jei taip darytų paprastas žmogus. Bet nepamirškime, kad Žygimantas - karališka asmenybė, kuriai lenkėsi didikai, kurio visi klausė. Eidamas pėsčiomis kaip paprastas mirtingasis jis parodė savo didelį skausmą. Man regis, ši nepaprasta meilės jėga, sklidusi iš Barboros širdies, taip sušildė Žygimantą, kad jis nusiėmė visas karūnas, karališkąją simboliką ir, pamiršęs tai, ėjo dulkėtomis gatvėmis paskui mylimosios karstą. Tokia kelionė truko apie mėnesį, - pasakoja L.Čebatorienė. - Beje, po mylimos Barboros mirties Žygimantas rengėsi tik juodai, net savo menių sienas liepė išmušti juodu audeklu.

Istorikai pažymi, jog anksčiau mirusios pirmosios devyniolikmetės žmonos E.Habsburgaitės karalius visai negedėjo. Barbora buvo ta moteris, kuri suprato Žygimantą ir leido jam atsiskleisti. Jų istorija byloja, kad ir karaliai ieško žmogiškosios šilumos bei tikro jausmo."

Šalia Vytauto

Daug nusipelniusi, bet mažai žinoma buvo Vytauto Didžiojo žmona Ona. Apie ją gidė taip pat pasakoja per ekskursiją. "Ona - nepaprasta moteris. Ji sugebėjo iš paprastos kunigaikštytės tapti politike, kurios paisė kryžiuočiai, draugai ir priešai, - sako gidė. - Šios moters palankumo buvo siekiama dovanomis. Kryžiuočiai, matyt, norėdami, kad Ona paveiktų Vytautą, siuntė jai inteligentiškas dovanas, pavyzdžiui, muzikos instrumentus, statinaites vyno (tada, XV amžiaus pradžioje, Lietuvoje vynas nebuvo gaminamas). Galbūt kryžiuočiai taip ieškojo kelio per moterį, o gal tai kaip tik buvo pagarbos ženklas. Ona lydėdavo vyrą į priėmimus pas kryžiuočius. Svarbia politine asmenybe ji tapo dėl savo intuicijos, proto, sumanumo. Mano galva, tai nepaprasta moteris. Ji visada buvo šalia Vytauto. Galbūt dėl to jis tiek daug ir nuveikė? Jeigu kryžiuočiai ir Jogaila, sudarydami sutartis su Vytautu, prašydavo, kad jas patvirtintų ir Ona, tai daug ką sako. Vadinasi, ji buvo laikoma ne tik žmona, bet ir svarbia asmenybe, kurios įtaka labai reikšminga (jei ir Ona patvirtins sutartį, galima tikėtis, jog susitarimas bus vykdomas). Vytauto žmona visur būdavo sutinkama ir priimama karališkai, jos garbei būdavo rengiami turnyrai. Onos palydą per keliones į kitas žemes sudarydavo apie 400 žmonių.

Jos dovanos irgi buvo karališkos. Pavyzdžiui, Jogailos pirmagimei dukrai Ona dovanojo sidabrinį lopšį, pilną dukatų.".

Apie šios moters svarbą ir įtaką mylimam vyrui byloja ir tas faktas, kad 1418 metais, kai Ona mirė, už jos vėlę buvo meldžiamasi ir Prūsijos bažnyčiose. "Tai nepaprastai svarbu, jei už priešo žmoną, gal ir per skambiai pasakyta, na, už kitos valstybės nekarūnuotą karalienę, buvo aukojamos Mišios. Nepamirškime, jog tai vyko po Žalgirio mūšio", - primena L.Čebatorienė.

Iškirptės pradininkė

Per ekskursiją gidė visada prisimena ir karalienę Boną (Žygimanto Augusto motiną), kuri daug padarė, kad į Lietuvą greičiau atkeliautų Renesanso kultūra. "Iš gimtinės Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo maždaug 400 italų. Tai labai daug. Jeigu ir dabar į Vilnių atvyktų gyventi 400 italų, pajustume, o XVI amžiaus pradžioje tai buvo juntama dar labiau. Bonos ir Žygimanto santuoka įvyko Krokuvoje, bet paskui jie gyveno Vilniuje. Nemažas būrys italų taip pat čia įsikūrė. Tai buvo tikras kultūrinis šokas Vilniui, - pasakoja gidė. - Manau, penkiasdešimtmetis Žygimantas Senasis taip norėjo palengvinti dvidešimtmetei žmonai gimtinės ilgesį, stengėsi, jog Boną suptų tėvynainiai. Jis siekė, kad ir Žemutinė pilis šiek tiek primintų itališką renesansinį stilių."

Drauge su karalienės Bonos dvaru į Lietuvą atkeliavo ir kitokių tradicijų, tarkim, madingos iškirptės. Vyrams tai darė įspūdį. Taip pat pradėta visai kitaip bendrauti - moteris reikėjo suintriguoti, sudominti. Tad mūsų didikai turėjo domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį. Tai buvo ir tam tikras kultūrinis šokas, žingsnis į priekį.

Italė Lietuvoje

Per ekskursiją taip pat kalbama apie italų smuklininko dukrą Mariją Neri, kuri sužavėjo žymųjį kompozitorių, Tado Kosciuškos sukilimo dalyvį, garsiojo polonezo "Atsisveikinimas su tėvyne" autorių Mykolą Kleopą Oginskį. Beje, apie šį kunigaikštį pasakojama, kad visos pasaulio moterys buvo pametusios dėl jo galvą, nors ir pats būdavo amžinai jas įsimylėjęs. Nepaprasto proto M.Neri turėjo moteriško žavesio ir kelis dešimtmečius Lietuvos aukštuomenės elite spindėjo kaip pirmo ryškumo žvaigždė.

Sužavėjusi carą ir Napoleoną

Tarp garsių meilės istorijų - ir pasakojimas apie Sofiją Tyzenhauzaitę. Tai pirma moteris, išdrįsusi viešai spausdinti savo prisiminimus. Be to, ji pavergė du to meto galinguosius - Rusijos carą Aleksandrą I ir Napoleoną. Kai šis pradėjo karą su Rusija, Sofija buvo gerai pažįstama su Aleksandru. Jų draugystė truko apie trylika metų. Imperatorius net buvo suteikęs Sofijai freilinos titulą (apie tai svajojo daugybė kilmingų merginų). Nuo to laiko S.Tyzenhauzaitė nešiojo šį titulą simbolizuojantį ženklą - briliantinę monogramą su carienių inicialais. Ir kai Napoleonas, užėmęs Lietuvą bei laikinai apsistojęs Vilniuje, pareikalavo, kad pas jį į priėmimą atvyktų visa Lietuvos diduomenė, Sofija pasirodė pokylyje pasipuošusi šiuo caro dovanotu freilinos ženklu. "Napoleoną sužavėjo jos drąsa. Juk pas priešą, būsimą nukariautoją eiti prisisegus Aleksandro apdovanojimą buvo nepaprastas žygdarbis. Toks akibrokštas visiškai neturėjo neigiamų pasekmių, jaunoji panelė net pelnė Napoleono palankumą", - dėsto gidė.

Beje, kaip rašo A.Butkuvienė, kai vėliau Napoleonas traukė atgal į Vakarus, savo vietininkui Vilniuje jis tarstelėjo, kad vienintelis malonus atsiminimas iš šio miesto - S.Tyzenhauzaitė. O kai paskui į Vilnių įžengė caras Aleksandras I, jis pirmiausia apsilankė pas Sofiją. Caras žinojo apie jaunos freilinos drąsą. Dėl šio merginos poelgio Aleksandras I atleido jos tėvui ir broliams už bendradarbiavimą su Napoleonu. Nors meilės romano tarp caro ir Sofijos nebuvo, galima daryti išvadą, kad asmeninės simpatijos Aleksandrui buvo tikrai ne paskutinėje vietoje.

"Mano ekskursija apie garsių moterų meilės istorijas nėra vienintelė - sako L.Čebatorienė. - Aldona Mikulionienė per ekskursijas taip pat pasakoja apie daug nuveikusias, prie visuomeninio gyvenimo prisidėjusias, savo vyrams ir vaikams gyvenimą palengvinusias moteris."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"