TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Iš atminties neišdylantis gaisras

Neįtikėtina, kad Amerikoje būta laikų, kuomet žmogus ir darbinis kuinas buvo vienas kito sinonimas. Abiejų apibūdinimui tiko šie palyginimai: beteisis, nuolankus, paklusnus, pasiaukojantis, ištvermingas. Rodos jiems buvo lemta dirbti nuo aušros iki saulėtekio tik už maistą, kuris įlietų energijos, o pastaroji būtų panaudojama produkcijos gamybai. Gyvenimas tuomet virė pagal šią formulę: darbas, užmokestis, maistas ir vėl viskas iš pradžių. 

Šiemet sukanka daugiau nei šimtas metų, kuomet bliuzelių fabrike, stovėjusiame Manhatane, viename iš Niujorko rajonų, gaisro metu žuvo 146 darbininkės. Dauguma jų buvo europietės, nekalbančios angliškai imigrantės, kurios į Niujorką atvyko turėdamos svajonę rasti čia šviesesnę ateitį. Tačiau joms buvo lemta sudegti liepsnose. Šių moterų amžius siekė nuo keturiolikos iki keturiasdešimt aštuonerių. Tą 1911 metų kovo 25 dieną jos, išėjusios darban,  atgulė amžinam poilsiui.

Gamyklos savininkai, du emigrantai iš Rusijos, per dvidešimt metų sėkmingai prasisukę versle, buvo įsigiję ir kitų gamyklų, kurios skendo ugnyje. Būta manančių, kad savininkai Izaokas Harris ir Maksas Blanckas, siekdami gauti iš draudimo kompanijų dideles kompensacijas, tyčia padeginėjo savas gamyklas. Jie vengė diegti vandens purkštuvų sistemas ir kitas priešgaisrinės saugos priemones. Jiems rūpėjo parklupdyti konkurentus ir susižerti kuo didesnį pelną. Todėl darbininkės dirbo ankštose ir perpildytose patalpose, šešias dienas per savaitę, po 12 valandų kasdien ir tik už 13 centų per valandą. Savaitės uždarbis svyravo tarp 7 - 12 dolerių. Kuomet Tarptautinė Moterų organizacija, reikalaudama aukštesnio užmokesčio ir darbo valandų sutrumpinimo 1909 metais išvedė moteris į gatves, M.Blanckas ir I.Harris nusamdė policiją tam, kad suimtų ir uždarytų į kalėjimą banditėmis pavadintą dailiąją lytį.

Tą įsimintiną pavakarę, gamykloje vyko popietė. Abu savininkai į ją atvyko su vaikais. Spėjama, kad kažkas į šiukšlėms skirtą vietą numetė nuorūką. Gaisrui peno netrūko, nes šiukšlės čia kaupėsi jau apie du mėnesius. Akimirksniu nuorūka virto į didelę liepsną. Pavojaus signalas buvo perduotas savininkams. Šie puolė gelbėtis pasinaudodami stogais, kaip vieninteliu išsigelbėjimo variantu. Užsirioglinę ant vieno stogo, lėkė kitais, kol galų gale pasijuto saugūs. Tačiau siuvimo fabriko darbuotojos, kurias verteivos įkurdino aštuntame, devintame ir dešimtame aukštuose, nebuvo informuotos. Kilusį pavojų jos vėliau pajuto pačios.

Užuodusios besiskverbiančius troškius dūmus, puolė gelbėtis. Valdytojas atsuko vandens žarną, tačiau iš pastarosios daug naudos nebuvo. Pro ją ištekėjo tik truputis rūdžių spalvos vandens. Iš keturių liftų, tik vienas gebėjo atlikti savo paskirtį. Tačiau jame tilpo tik 12 žmonių, o gamykloje tuomet dirbo 600 darbuotojų. Liepsnai pasiglemžus lifto mechanizmą, šis tik keturis kartus sėkmingai atliko darbą. Besileidžiant penktą kartą, liftas įstrigo šachtoje, tad darbininkės nusprendė šokti į nežinią. Atvykusių gaisrininkų kopėčios buvo per trumpos, jos siekė vos septintą aukštą. Be to, buvo nestiprios - jomis vienu metu galėjo naudotis tik trys moterys. Kitos, besigelbėdamos bėgo prie laiptų, vedančių žemyn į gatvę.  Tačiau atsimušė kaip į sieną. Durys buvo užrakintos. Kodėl? Todėl, kad darbuotojos, kurios privalėjo dirbti be pertraukos, negalėtų palikti savo darbo vietos. Taip pat, kad negalėtų pavogti drabužių, audinio ar siūlų. Jų drausminimui, savininkai buvo įdarbinę kontrolierius, kurie darbuotojų krepšius patikrindavo kiekvienos darbo dienos pabaigoje.

Kaip byloja faktai, išsigelbėti pavyko tik nedaugeliui. Kitos moterys sudegė lifte ar šokinėdamos per langus trenkėsi į mašinų stogus ir šaligatvį. Įvykio liudininkai alpo, regėdami šį vaizdą verkė netgi vyrai. Protestuodama, darbuotojų profesinė sąjunga suorganizavo mitingą. Jame dalyvavo 80.000 žmonių.

Po įvykio, bendrovės savininkams M.Blanckui ir I.Harriui  buvo pareikšti kaltinimai dėl pirmojo ir antrojo laipsnio žmogžudysčių. Tačiau teisėjai stojo turčių pusėn teigdami, jog kaltintojai nesugebėjo įrodyti, kad savininkai žinojo apie jiems priklausančios gamyklos patalpose rakinamas duris. Teismas savininkus išteisino, tačiau liepė sumokėti aukų šeimoms kompensacijas – po 75 dolerius. Tuo tarpu, draudimo bendrovė, siekdama padengti nuostolius, M.Blanckui ir I.Harriui sumokėjo nepalyginamai didesnę sumą - po 400 dolerių už kiekvieną žuvusią darbuotoją. Likimas pasišaipė iš nukentėjusiųjų - teisybės jos nerado. Tačiau blogi įpročiai niekur nedingo: M.Blanckas 1913 metais  buvo suimtas dėl tos pačios priežasties - pomėgio rakinti gamyklą. Ir vėl jis buvo nubaustas juokingai maža bauda.

Po šio įvykio, Niujorko mieste buvo priimtas priešgaisrinės prevencijos įstatymas. Vyko mitingai, reikalaujant pagerinti darbo salygas. Ypatingai aktyvios buvo moterys, kovodamos dėl geresnio rytojaus sau ir savo vaikams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"