TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Iš kauniečių atminties dingę viduramžiai

2014 03 28 6:00
Atkurtas antrosios pilies vaizdas su senojo mūro fragmentu apatinėje sienos dalyje. M.Bertašiaus nuotraukos

Kiek Kauno senamiestyje likę viduramžių, ir ar mokame juos skirti nuo kitų amžių? Archeologas Mindaugas Bertašius pabrėžė, kad kai mieste susipynusi visa praeitis, įsivaizduoti, kaip jis atrodė viduramžiais, yra nelengva. "Mūsų visų istorinė atmintis taip toli nesiekia. Daugumai Kauno praeitis - tai gubernijos miestas, o paskui - laikinoji nepriklausomos Lietuvos sostinė su savita modernia architektūra", - sakė jis.

Nuo 1982 metų Kauną tyrinėjantis archeologas M.Bertašius, neseniai savo atradimus, įžvalgas ir apibendrinimus sudėjęs į knygą "Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis", siekia mūsų atmintyje atkurti pamirštus Kauno viduramžius. Archeologo teigimu, išlikusios istorinės užuominos mus veikia kasdien, o jų studijavimas, bandymas "perskaityti" praturtina ir džiugina ne mažiau negu menas. Tačiau miesto vaizdas, kurį nupiešia tyrinėtojas, visada skirsis nuo to tikrojo - gyvavusio ir klestėjusio praeityje.

M.Bertašius kategoriškai netvirtina, kad Kaunas ir buvo būtent toks, kokį jis aprašo savo knygoje. "Tai tyrinėtojo sukurtas miestas, - patikslino jis. - Sunku pasakyti, kiek tas vaizdas tikras. Tačiau kito kelio nėra. Ir istorikai, ir archeologai iš trupinių, iš fragmentų kuria praeities vaizdą." Anot pašnekovo, archeologijoje labai daug fragmentiškumo, detalių, o iš jų sudaryti tam tikrą sistemą galima ir vienaip, ir kitaip. Net iš tų pačių tyrimų duomenų kiekvienas tyrinėtojas gali matyti skirtingų dalykų. Šis mokslas toks jau yra." Tad koks viduramžių Kaunas M.Bertašiaus akimis?

Vokiečių kolonistų vaidmuo

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

M.Bertašius pasakojo, kad Europoje XII amžiuje kilusi miestų steigimo banga vis augo. Nuo 1240-ųjų iki 1300-ųjų buvo įkurta apie 300 naujų miestų. XIV amžiuje tas procesas sulėtėjo, o apie 1400 metus visai sustojo. Kaunas, nors ir vėluodamas, dar spėjo įsilieti į šį procesą. "1398 metais Vokiečių ordino pirkliai išsirūpino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovo Vytauto leidimą prekiauti jo valdose ir steigti faktoriją Kaune. Vokiečių kolonistų bendruomenė atliko svarbų vaidmenį įkuriant Kauną ir organizuojant miesto gyvenimą. Tikėtina, kad Vytautas įžvelgė faktorijos naudą ir matė ją kaip svarbų prekių kunigaikščio dvarui tiekimo šaltinį. Ekonominiu požiūriu buvo labai naudinga steigti miestą", - sakė M.Bertašius.

Tačiau miestas kūrėsi ne tuščioje vietoje. Nemuno ir Neries santakoje buvo palankios gyvenimo sąlygos, žmonės čia kūrėsi nuo VI-VII amžiaus prieš Kristų.

Miesto dominantės - bažnyčios

Ieškant svarbių vietų, kuriose virė miesto gyvenimas, reikia prisiminti kultūrologų išvadas, jog viduramžių miestai tarsi atkartoja visatos sandaros elementus. Katedra buvo visatos simbolis. "Pagrindinės urbanistinės Kauno dominantės - katedra, Šv. Jurgio, Vytauto bažnyčios. Jos ir dabar yra dominuojančios. Žinoma, XV amžiuje šie objektai dominavo įspūdingiau, nes aplinkui stovėjo mažų namukų. Tačiau šios bažnyčios yra tokios milžiniškos, kad jos išsiskiria ir dabar. Miestas išlaikęs savo senąją struktūrą dar ir todėl, kad jį ribojo upės, nelabai buvo galima plėstis, nueita tik į dabartinę Laisvės alėją. Todėl senamiestis yra labai autentiškas. Miestas tarsi užsikonservavęs gamtinėje aplinkoje", - teigė pašnekovas.

Restauruota Vilniaus gatvė mena Kauno viduramžius.

Archeologo tikinimu, Kauno miesto planas yra labai iškalbingas, atitinka pagrindinius naujai kuriamo viduramžių miesto struktūros principus (turi aikštę, taisyklingus kvartalus, gatves).

M.Bertašius rado daug įrodymų, kad viduramžiais Kauno gyvenimas vyko senamiestyje, tiksliau, miesto siena apjuostoje teritorijoje. Šioje dalyje, ypač kvartale aplink rotušę, labiausiai ir galima įsivaizduoti to meto Kauną. Tų laikų žymes užgožė kitų amžių palikimas, dalis pastatų restauruota, bet įgudusi akis gali juos atskirti.

"Daug kas mano, kad netikėtumas archeologo darbe yra žaviausia, pavyzdžiui, rasti kokį nors lobį. Aš stengiuosi tai paneigti. Man įdomiausia, kai anksčiau buvę nebylūs daiktai, fragmentai, atskiri trupiniai susidėlioja į kokį nors konkretų vaizdą. Kai imi labiau gilintis, pastebi tam tikrus procesus. Paskui reikia tarsi grįžti atgal ir ieškoti argumentų, įsitikinti, ar ta kilusi mintis turi realų pagrindą, ar yra kuo ją pagrįsti. Archeologo darbo žavesys - iš detalių atsiskleidžianti visuma", - aiškino Kauno technologijos universiteto docentas.

Mieste daug ūkinės veiklos

Archeologą kiek nustebino gausūs ūkinės veiklos pėdsakai mieste. "Tie patys pirkliai, kurie versdavosi prekyba javais, čia pat mieste, savo sklype, turėjo ir naminės degtinės varyklas. Mieste buvo nemažai keramikos degimo, metalo lydymo krosnių, kalvių, aptikta spalvotųjų metalų lydymo vietų. Visa tai kėlė gaisrų pavojų. XV amžiuje miestas buvo dar ne taip tankiai užstatytas, tačiau XVI amžiuje, kai sutankėjo, jis degė ir degė. Vėliau žmonės išmoko suvaldyti gamybos procesą, įrengdavo įvairius atitvarus", - pasakojo M.Bertašius.

Anot jo, vadinamajame totorių kalnelyje taip pat buvo pristatyta daug keramikos degimo krosnių, vyravo sodybinio tipo pastatai. Nuo XIV amžiaus LDK apsigyvenę totoriai buvo privilegijuota visuomenės grupė. Dauguma jų įsikūrė miestuose, dirbo vežikais, užsiimdavo odininkyste, daržininkyste. Kaune Totorių Kampu vadinama gatvė žinoma nuo XVI amžiaus.

Magistrato įrašai rodo, kad vieni miestiečiai užsiėmė vienu verslu, kiti - kitu. Galima rasti net jų pavardes. Paklaustas, ar pastarojo meto kauniečių verslumą galima laikyti istoriniu, sieti jį su viduramžių miestu, pašnekovas teigė, jog tuo galima tik spekuliuoti. "Manau, kad tai tik žaidimas, nes juk viskas daug kartų keitėsi. Pavyzdžiui, XVIII amžiuje po karo su Maskva miestas buvo beviltiškai sunykęs, jame apsigyveno visai kiti gyventojai. Į gubernijos miestą atvyko labai daug gyventojų iš carinės Rusijos. Viskas keitėsi", - pabrėžė M.Bertašius.

Anot pašnekovo, Kauno ir Vilniaus viduramžių lyginti negalima, nes miestų modeliai buvo visai kitokie. Vilnius - LDK sostinė su visa valstybės administracija, diduomenės dvarais ir rūmais. Kaunas - pirklių ir amatininkų miestas. Tai įrodo radiniai. "Įdomu tai, kad Kauno viduramžių keramika artimesnė Klaipėdai negu Vilniui. Ne atstumas lemia, o veikla, ryšiai", - sakė archeologas.

Kauno pilis - ne rezidencija

Dažnai linkstama pilį sieti su miestu ar jame reziduojančia administracija. Taip buvo Vilniuje, Trakuose, taip būta su viduramžio laikotarpių pilimis. Anot M.Bertašiaus, Kauno pilį turėtume vertinti kitaip.

Senasis sandėlis J.Gruodžio gatvėje. Ši gatvė kartu su D.Poškos, I.Kanto gatvėmis juosė totorių kvartalą.

"Piliakalnių gausa aplink Kauną atskleidžia itin didelę Nemuno bei Neries santakos ir apylinkių reikšmę augančiai Lietuvos valstybei. Gausūs Kauno apylinkių archeologiniai radiniai - vietinės gamybos papuošalai, ginklai, importiniai dirbiniai - liudija, kad tai buvo svarbus prekybos ir administracinis centras, kontroliavęs visą pagrindinę Lietuvos upių santakos regioną." Mokslininkas spėjo, kad dar XIII amžiuje kuriantis centralizuotai Lietuvos valstybei buvo įrengta Nemuno gynybinė sistema, apimanti upės pakrančių gynybines pilis. Spėjama, kad Kauno pilis buvo svarbus forpostas ginant pagrindinius XIV amžiaus LDK centrus - Kernavę, Vilnių, Trakus. Čia buvo išbandomos ir panaudojamos pažangiausios bei naujausios to meto kovos priemonės.

Pasak archeologo, anksčiau manyta, kad Kauno pilis pastatyta XIII amžiuje. Dabar po intensyvių archeologinių tyrimų, taip pat turint galvoje istorinių kronikų užuominas teigiama, kad ji pastatyta XIV amžiaus antrajame ketvirtyje. Palyginti su kitomis panašiomis to meto LDK pilimis, Kauno pilis pasižymėjo sudėtingais gynybiniais įrenginiais.

M.Bertašius pabrėžė, kad pilis ir augantis miestas - du savarankiški dariniai, turintys savus gyventojus, teises ir kultūros tradicijas. "Abiejų veikla glaudžiai susijusi su kryžiuočių ir paskui juos sekusių vokiečių kolonistų veikla. Vienaip pilies raidą skatino Kryžiuočių ordino puolimas, bet visai kitokią reikšmę įkuriant Kauną ir organizuojant miesto gyvenimą turėjo vokiečių kolonistų bendruomenė", - sakė jis.

Vandens keliais - ligos iš Europos

Kaipgi gyveno viduramžių kauniečiai? Jiems, pasak archeologo, kaip ir viso Baltijos regiono miestų gyventojams, maisto netrūko. "Priešingai, kaip ligų priežastis neretai nurodomas lėbavimas, pomėgis girtauti", - savo knygoje rašo M.Bertašius. Tokio pobūdžio laisvalaikį atskleidžia 1569 metų karčemų mokesčiai. Tuo metu Kaune buvo net 188 midaus ir alaus karčemos, o iš viso namų, mokančių vartų mokestį, priskaičiuota 412. "Tai įspūdingas skaičius, kuriam neprieštarauja ir neretai tarp keramikos dirbinių aptinkamos įvairių dydžių molinės taurelės stipriesiems gėrimams, taip pat antropologinių tyrimų metu nustatyti vyrų sužalojimai", - pasakojo archeologas.

Dažniausiai plitusias ligas mokslininkas sieja su racionu. Tai skorbutas (dėl vitamino C trūkumo), apsinuodijimas skalsėmis (ant javų susidarantys juodi dariniai, patekę į maistą, turėjo haliucinogeninį poveikį ir sukeldavo apsinuodijimą), rachitas (dėl saulės ir vitamino D trūkumo), suaugus prasidėdavo tuberkuliozė. "Specifinis maisto ruošimo būdas - vyraujantis nekonservuotos mėsos ir žuvų vartojimas, nuo XVI amžiaus antrosios pusės plintantis raumeningos žvėrienos vartojimas, kaitaliotas su žiemos sezonui būdingesne stipriai sūdyta mėsa ir žuvimis, - visos šios aplinkybės mažino padidėjusio kraujo spaudimo ir kraujagyslių ligų riziką", - tvirtino M.Bertašius.

Tačiau, jo teigimu, viduramžių miestų higiena nebuvo palanki sveikatai. Drėgni, tamsūs kambariai, bloga oro cirkuliacija, kiemuose pritrypta buitinių atliekų, tik nedaugelis namų turėjo sanitarinių įrenginių. "Ryšiai, vandens kelionės taip pat leido ligoms plisti tais pačiais keliais. Tyrimai atskleidė, kad Vakarų Europoje kilusios epidemijos nuo Hamburgo sklisdavo į Brėmeną, Verdeną, Vismarą, Rostoką, Štralzundą, Greifsvaldą, Dancigą, Torunę ir Karaliaučių. Toliau - jau tik žingsnis iki Lietuvos miestų", - sakė M.Bertašius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"