TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Iš kunigo dr. Juozo Stakausko atsiminimų II-a d.

2012 04 03 8:15

Tęsinys. Pradžia balandžio 2 d. numeryje.

Kun. dr. Juozas Stakauskas

...Chodoravičius

Miręs kanauninkas Mykolas Chodoravičius (išklebonavęs 30 metų), palinkėdavo taip pat pirmiausia pastatyti kleboniją. Negalima esą įsivaizduoti sau Panevėžio be senelio Chodoravičiaus ir be seniausios apskrityje medinės klebonijos. "Aš esu senas, sako vienas klebonas, bet man jaunam esant, ta klebonija jau sena buvo: ji smunka vis gilyn į žemę, o josios didžiulis kaminas kasmet auga aukštyn".

Tiesa, aš mačiau ir pažinojau tas Panevėžio įdomybes dar besimokydamas Panevėžio realinėj.

Kan. Chodoravičiui teko dirbti tais laikai, kada Rusija buvo galingiausia valstybė, kada ji smarkiausiu būdu stengėsi surusinti Lietuvą ir visą "Šiaurės rytų kraštą".

Kunigui kalendovaujant kaime, vietos tėvelis įspėdavo apie pavyzdingus ir apsileidusius savo kaimynus, lydėdavo jį į kiekvienus namus, rinkdavo korteles, gaunamas atliekant Velykinę išpažintį. Kunigas dalydavo suaugusiems kitas korteles. Kas būdavo neatlikęs velykinės išpažinties ir kas nemokėdavo poterių ir kas padaręs viešą kokį papiktinimą, tas negaudavo kortelės iš kunigo, turėdavo eiti klebonijoj aiškintis. Dėl to ne vienas pusbernis, apsilankant kunigui, slapstydavosi nuo jo ir lįsdavo į šiaudus. Kaimas gerbdavo savo tėvelį brotstvininką. Mažiems nesusipratimams kilus, eidavo prie jo patarimo ieškoti ir taikytis.

Broliai eidavo vėliau atsiradusio bažnytinio komiteto pareigas: jie buvo taip pat vėliau vadinamo "katalikiško veikimo" kaimo atstovais. Tik jie nebuvo skiriami raštu ir neturėjo protokolų knygos, kad anais katalikų persekiojimo laikais kartais nepakliūtų katras žandarams į nagus. Tikėjimo dvasia, tautinis susipratimas juos ragino veikti ir laikytis vienybės savo tarpe ir su kunigais, iš kurių gaudavo nurodymų. Nuolatiniai pavojai juos mokė gudrumo bei narsumo pasiaukoti.

Jonas Račiūnas

Visos brolijos priešakyje Ramygalos bažnyčioje stovėjo ... Račiūnas iš Medžiūnų kaimo. Sidabrinį kryžių nešdamas, jis ... brolius į bažnyčią ir į procesiją. Kunigų buvo patikimas ir darydavo žygius knygoms pargabenti ir platinti.

Jonui Račiūnui neteko apsigyventi ... Lingerio dvare 1928.XII.9. visą gyvenimą jis ... žemės ūkyje, o vaikus leido į gimnaziją ir ... apgyvendindamas juos mano klebonijoje Panevėžy ... švogerkos Julės globa.

Račiūniukai ėjo tėvo numatytais keliais. ... buvo uolūs ateitininkai.

... Pabalnojęs žirgą ir pasiėmęs su savimi gaidį, kad laimingai gaspadoriauti, Jonas nujojo gyventi pas brolį Adomą į Grigalius. Beardamas laukuose, jis užtiko nepaprastai didelį akmenį, stačiai uolą. "Tai mano laimikis!" Jis nudžiugo. Iš jo iškaldino keturkampį stulpą virš dviejų metro aukščio ir ant jo pastatė parsivežęs iš Vilniaus Švč. Marijos špižinę statulą arti metro aukščio.

- Dabar Švč. Mergelė laimins mano gyvenimo kelius. Kad tik gaučiau gerą moterį, gyvenimo draugę. Apsigyvensime dvare. Užauginsime tris sūnus: vieną kunigą, kad keltų žmones į šviesą, kitą kariūną, kad sukurtų stiprią lietuvišką kariuomenę, o tretį - dainių-muziką, kad tas įkvėptų tautiečiams vilties ir drąsos dirbti, ginti savo žemę maitintoją, šventą katalikų tikėjimą ir lietuvių kalbą, kurią mums Dievas davė. O mano gražios dukros šeimininkaus pas mokytus savo vyrus lietuvius. Dievas duos, išbrisime lietuviai iš vargo ir nusikratysime svetimtaučių jungo. Taip rašo laikraščiai, kuriuos aš platinu, taip įsitikinau juos beskaitydamas ir besikalbėdamas su kunigais. Tai netuščios svajonės mano galvoje laksto. Šviečia tikra viltis. Tik kantrybės ir darbštumo.

Tas svajotojas, idealistas 1898 m. Ramygaloje susipažino su manim, kada aš buvau kunigų seminarijos profesorium, ėmė lankytis mano tėviškėje Užliaušiuose ir susituokė su mano seserimi Ona. Kol kas jie apsigyveno Užliaušiuose, ... jo dvare, Baliesės miške. ... Ne taip greit galima triobas pastatyti, galvoja jis, ... pirkti kokį dvarelį. Ir tikrai, jis nusipirko iš Naujadvario dvaro 40 ha, ... paskui broliui Adomui padedant nupirko dar vieną tikrai ... senojo Lingerio dvaro, su 60 ha. su puošniomis tro..., parku ir rinktinių nepaprastų medžių, su tvenkiniu ...

...eina į misijas steigia ir mokyklas

Prieš Didįjį karą daug lietuvių bei lietuvaičių slaptai ... užsienio vienuolynus. Juk pašauktųjų į tobulą gyvenimą Lietuvoje turi būti tiek daug, kaip ir kituose katalikiškuose kraštuose. Dėl to pas mus atsiranda daug "nenaudingų", ar mažiau kam naudingų moterų ir vyrų "davatkų", kad nebuvo vienuolynų, ... galėtų panaudoti kilnias jų jėgas visuomenės labui. Rusai neleisdavo vienuolynams įsikurti, juos varžydavo ir uždarydavo.

Buvusioje Lietuvos kunigaikštijoje, Vilniaus, Gardino, Suvalkų, bei Mintaujos gubernijose 1832 buvo 305 vienuolynai su 2650 vienuolių. Bet Muravjovas 1863 m., uždarė ... 1851 m. - 35, paskui beveik visus.

Po vienuolynų panaikinimo ilgainiui pradėjo veikti visur, taigi ir Rusijoje vienuoliškos organizacijos vardu pasauliečių kultūringų bei labdaringų draugijų. Liepojoje mačiau "Širdietes", dirbančias pradžios mokykloje ir katechizuojančias vaikus. Panevėžyje radau "Marijos tarnaites" iš Poznanės betvarkančias senelių ir vaikų prieglaudas. O Varšuvoje, Petrapilyje, dar man ten ... žinau, buvo ištisi tinklai religinių organizacijų ...

Žavėte žavėjo vienuolijų darbas ir kilnūs jų užmojai. ... mano draugas Liepojuje kapelionas L.Kulvietis, ... po metų rašo man iš Varšuvos ... ir kviečia mane prisidėti prie jų ... tuo reikalu kreiptis prie Petrapilio Dvasinės Akademijos profesoriaus kun. Jurgio Matulevičiaus. Tai mano akademijos draugas buvęs gabus, idealus jaunuolis. Tuoj rašau jam. Susitariam susitikti Vilniuje pas kan. J.Kuktą. Čia 1914 m. gaunu iš jo patarimų ir organizacijos įstatus. Dabar tik laukiu galimybės atsiskirti nuo pasaulio reikalų. Bet dėl karo jos vis nesulaukiu. Tik 1927 m. man paaiškėjo, kad jau laikas, kad tik nebūtų per vėlu!

Ir toliau trimis pagrindais

Lietuvos kunigai, kilę iš valstiečių bei darbininkų, daug savo brolių, taip pat brolėnų bei seserėnų išleido ... inteligentus. Tačiau ne visi tie naujieji inteligentai ėjo tais pačiais trimis pagrindais savo tautiečių kelti. Ne visi jie gynė žemę, kalbą bei tikybą, kurią yra gynę jų tėvai bei auklėtojai, kunigai. Kiti jųjų tapo religijos priešais, socialistais ir kairiausiais komunistais. Tai vokiečių bei rusų universitetų įtaka juos paveikė. Tų tautų dvasiškyja, atlyžusi nuo tikro katalikų tikėjimo neturėjo pakankamai priemonių bei argumentų paklydusiems savo tautiečiams ... Taip smuko jų tautos į bedugnę ...

...brolis Rokas Stauskas, vedė mano mo... seserį Agotą Pleškytę. Juodu pasiliko gyventi mano... kaime prie Paberžės bažnytėlės.

... mokėsi pas Bernardinus Dotnuvoje. 1863 m. dalyvavo ... kaipo karys, kovėsi ties Kazokų k. ant Nevėžio upės ... Žaliojoje už Panevėžio. Jis mylėjo savo ūkį, 24 ha. ... Visus pramokė namie pats ir samdydamas daraktorius drauge su visu kaimu, o Jurgį ir Povilą išleido į kunigus.

Kun. Jurgis gimė 1870 IV 9. Baigė realinę mokyklą Panevėžyje ir kunigų Seminariją Kaune. 1896 VI. Tapo įšventintas į kunigus. Jis atsižemėjo nepaprastu stiprumu: trys, keturi draugai jo nenuveikdavo, tik lovos per grumtynes nukentėdavo. Turėjo gabumų prie muzikos ir tapybos. Mėgdavo ir pamedžioti.

Būdamas vikaru Drukšėje (Drisviatai), kur gyveno daug sulenkėjusių gudų, jis pradžios mokykloje dėstė tikybą ne vien rusų kalba, kaip buvo tuomet įsakyta, bet taip pat ir lenkų kalba, kas buvo smarkiausiai draudžiama.

Dėl to jis buvo rusų valdžios uždarytas Kretingos vienuolyne metams, o kad ten su kun. Dogeliu, kun. Lėliu ir kitais kaliniais rašydavo į lietuviškus laikraščius, spausdinamus Tilžėje, žandarai kartą sugavo jo rankraštį ir dėl to pailgino jo bausmę antriems metams. Rašinėti į laikraščius, žinoma, jis nenustojo.

Paleistas iš vienuolyno, kun. Jurgis buvo vikaru Švėkšnoje ir Vilkijoje; Nuo 1910 m. klebonu Kulvoje ir nuo 1915 XI klebonu Klovainiuose, kur 1925 IX I mirė.

Vilkijoje ir Kulvoje jis pats taisė vargonus vedė chorą, ... piešdavo paveikslus.

Kun. Povilas

Kun. Povilas sugebėjo įsigyti malonės pas savo parapijiečius lenkus. Vaikučiai pramokdavo kalbėti ir dainuoti lietuviškai, jis patraukė vis kas kart daugiau mokinių į tą lietuvišką mokyklą. Man teko kartą matyti joje vakarėlį ir pastebėti keistą sulenkėjusią nuotaiką. Bažnyčioje prie lenkiškų pamaldų kun. Povilas įvedė lietuviškas, o lenkiškas po truputį mažino.

Kadangi jis rodydavo savo pasiaukojimą lygiai lenkams parapijiečiams kaip ir lietuviams, ypač šelpdamas pavargėlius, tai dėl to nesukėlė lenkų neapykantos ir jie suprato, kad susikūrusioje Lietuvos valstybėje reikia mokytis ir lietuviškai, juo labiau kad seniau jie visi buvę lietuviai.

Kun. Povilas mirė 1919 V 10. 3... savo ... amžiaus metais, užsikrėtęs tuomet siaučiusiomis šiltinėmis. Per laidotuves ... pamokslą ir pastebėjau nepaprastą parapijiečių susijaudinimą dėl jo mirties. Jie pastatė jam ant kapo paminklą ir maloniai jį minėjo.

Vyrų brolijos

Didesnėse parapijose XIX šimtmečio gale būdavo bažnytinės vyrų brolijos. Jos narius, brolius vadindavo "brostvininkais" nuo lenkiško žodžio "bractwo" - brolija. Tai buvo rimčiausieji parapijos vyrai, po vieną, po du beveik iš kiekvieno kaimo, įsirašę ... į Švč. Marijos škaplierius bažnytinę broliją. Vieni nariai vadindavosi maršalkomis, kiti - tėveliais, o jau... - broliais.

48 - 58 psl. Bloga kokybė

(60 psl.)Tik labai apleisti, mėšluoti, nes juose kokį laiką stovėjo arkliai. Namų savininkas buvo pabėgęs į Rusiją. Teko imtis tuos namus valyti ir sutvarkyti, nes tinkamesnių nebuvo. Iš kai kurių namų savininkų ar jų laikinų užvaizdėtojų gavome pasiūlymą imti jų namus mokyklai be jokio uomos mokesčio ... tik jie būtų paliuosuoti nuo apsigyvenusių juose okupantų kurie juos labai naikindavo. Suolai mokykloms buvo surankioti iš kiemų realinės gimnazijos ir seminarijos, ...

"Saulės" valdybos ir Miesto valdybos atstovams (beveik tie patys asmenys atstovavo vieną kitą organizaciją) neilgai teteko puldinėti pas ponus ... su prašymais leisti pradėti vaikus mokyt.

1915 IX 29 komendantūra leido "Saulės" draugijai steigti progimnaziją ir 3 pradžios mokyklas, nestatant jokių sąlygų. Okupantai kol kas smarkiai buvo užsiėmę kitais darbais.

"Saulės" kursai

Dviklasė "Saulės" mokykla ... įvedant daugiau lietuvių kalbos ..., platesnį tikybos kursą.

Vos prasidėjus pamokoms 1915 m. spalių mėn. Pradžioje, vokiečiai prisiuntė į kursus savo mokytoją feldfebelį "Bajorat'ą", lietuviškai tariant Bajoraitį. Jis įvedė kasdieną po vieną pamoką vokiečių kalbos, dėstė dar pedagogiką lietuviškai. Buvo tai puikus prityręs pedagogas ir malonus žmogus.

Nuo 1918 m. rudens Panevėžio "Saulės" kursų vedėja Ona Meškauskaitė, o mokytojais be aukščiau išvardintųjų buvo dar M.Jaskytė, Pipinaitė, O.Obiedinskaitė. Kapelionai būdavo dėl karo aplinkybių ilgesniam laikui užklid... į Panevėžį kun. Peebalgs, ...Kauno Seminarijos auklėtinis kun. Felicijonas Lialis, kun. Vinc. Mie... 

Bolševikams užėmus Panevėžį "Saulės" kursų veikimas buvo sustabdytas 1919 m. pirmą pusmetį, o toliau vėl gražiai veikė 1919 ir 1920 metais. Po to dauguma kursiškių parsikėlė Kaunan į "Saulės" seminariją.

Dabar Panevėžy tebestovi namai vadinami "Saulės" mokykla .Ją lanko miesto pradžios mokyklų penktasis ir šeštasis skyriai. Mokiniai gatvėj paklausti "kur jūs mokotės", atsako "Saulės" mokykloje.

Pradžios mokyklos

"Saulės" valdybai organizuojant Panevėžio mieste įsikūrė 3 pradžios mokyklos. Prie naujos bažnyčios (dabar katedros) mokytoja Adelė Gronskaitė, prie prieglaudos ant Smėlynės - Virbickaitė ir ... namuose - unikaite (mokinių 40). Prieglaudai sudegus, mokykla atsidarė Šeduvos gatvėj Krasausko namuose, o paskui kita arti stoties, kur mokė Adomaitis.

Tėvai turėdavo mokėti už vaikų mokymą, tačiau mokykloms išlaikyti jų pinigų neužtekdavo. "Saulės" draugija pridėdavo bent tris kart tiek, kiek sudėdavo tėvai.

1916 m. rudenį vokiečių valdžia paėmė savo globon visas miesto pradžios mokyklas, išsiuntinėjo joms savo žurnalus, pradėjo mokėti algas mokytojams, bet labai ... 50 - 6O mrk. į mėnesį, taip, kad "Saulės" dr-ja toliau ... remti mokytojas. Be to, vokiečiai dažnai atsiųs... savo mokytojus vokiečių, kalbai!

Mokyklos kaimuose

...nuo 1915 metų rudens viešai organizavo mokyklas kaimuose, mokė mažus vaikus dienomis ir suaugusius vakarais. Vokiečiai netrukdė darbo.

Pradžioje 1916 m. ir 1917 m. veikė šios mokyklos (išrašytos iš "Saulės" dr-jos kasos knygos).

1. Velžiuose mok. Kazimiera S ... iūtė su 40 mokinių.

2. Koršunauskoje - Rutkauskaitė su 50 mok.

3. Paliunišky - Veronika Mackevičiūtė (Steigiamojo seimo atstovė) ir Varevičiute su 70 mokinių.

4. Pajeziorke - Petras Janonis su 30 mok.

5. Ozeliuose - Lukoševičiūtė su ... mok.

6. Piniavoje - ........ su 40 mok.

7. Svarckopy - Morta Požemaitė su 30 mok.

8. Bedziūnuose - E.Stumbraitė 50 mok.

9. Molainyje - Marytė Viapštaite 50 mok.

10. Bernatonyse - U.Sikorskaitė 45 mok.

11. Pajuodeliuose - Sur ... kevičius 30 mok.

12. Vilkapieviuose - E.Mileikaitė 40 mok.

13. Šilagaly - S.Lukoševičaite 40 mok.

Čia surašytos tik tos mokyklos, kurios buvo "Saulės" dr-jos daugiau ar mažiau šelpiamos. Buvo kaimų, kurie savistoviai išlaikė mokyklas, gavus "Saulės" ... Atsiminimus, kad Panevėžio parapijoje rusai ... mokyklas tik Lepšiuose, Plukiuose, Piniave, Rekliuose ir Velžiuose.

Kalbamos pradžios mokyklos negalėjo būti pavyzdingos šių dienų supratimu, ...

Dvi švietimo aukos

1917 m. rudenį kaipo dekanui teko aplankyti Eriškius. Užsukau ir į arti klebonijos esančią mokyklą. Butas erdvus, ... mokyklai tinkamas. Mokinių pilnai prigrūsta apie 50. Trys skyriai. Vaikai laikėsi tvarkingai, disciplinuotai. Į klausimus iš visų dėstomų dalykų atsakinėjo sumaniai. Jau gerokai pasisavino žinių mokykloje. O jų mokytoja jaunute 18 ar 19 metų V.Špokevičiutė (Špokaitė), "Saulės" kursistė iš Pajuodžių k. Ji man paaiškino, kad vakarais čia susirenka apie 20 - 30 suaugusių jaunuolių, ... kad esanti jos įkurta biblioteka apie 150 knygučių.

Klebonija

Pirmieji klebonai Lietuvoje buvo atėjūnai lenkai, čekai, Lietuvos kunigaikščiai ar bajorai koliatoriai (bažnyčių steigėjai) davė jiems dideles beneficijas: erdvias klebonijas su ūkiu ir su vienu kitu kaimu baudžiauninkų. Žemės ūkis klebonui buvo reikalingas, juk negalima buvo tikėtis, kad jie išsilaikytų aukomis nekrikštytų ar dar nesusipratusių katalikų.

Klebonai apsigyveno taip, kaip dvarponiai su jų teisėmis bei privilegijomis. Ūkio reikalai ir kaimyniniai su ponais santykiai sutrukdė jiems daug laiko. Lietuviai parapijiečiai buvo jiems lyg svetimi. Klebonai jų kalbos nemokėjo ir ne visi stengėsi jos išmokti bei literatūros jų kalboje pagaminti. Kiti net manė užteksią lenkų kalboje aptarnavus dvasinius dvarponių bei jų sulenkėjusių tarnų reikalus.

Didžiuliai parapijų plotai buvo po keletą mylių į vieną ar kitą kraštą nuo bažnyčios, kas neleido jiems užsiimti nuosekliu ganytojavimo darbu. Be to, dar negreit pasirūpinta steigti kunigų seminariją, kurios galėtų išleisti daugiau darbuotojų katalikybei platinti bei stiprinti. Po Lietuvos krikšto (1386 - 1413 m.) pirmosios seminarijos buvo įsteigtos Vilniuje 1582 vyskupo Jurgio Radvilos ir apie 1740 m. - Varniuose Vysk. Antano Tiškevičiaus. Pirmiau gi lietuviai mokėsi į kunigus Pragoje, kur karalienės Jadvygos buvo jiems paruošta 12 stipendijų; kiti Romoje ar kur kitur. Kai kurie bajorai, jaunuoliai, pasižadėdami eiti į kunigus, gaudavo klebonijoje beneficijas ir jų pajamomis užsieny išeidavo teologijos mokslus.

Nors kunigų Lietuvoje buvo mažai, bet vis tik jie, ne pasauliečiai ponai išmokė liaudį lietuviškai melstis bei skaityti. Jie, ypač vienuoliai, išleido pirmąsias lietuviškas knygas.

Baudžiavą panaikinus, iš bažnyčių beneficijų atpuolė visi kaimai su baudžiaunininkais. O po lenkmečio 1863 m. Rusų valdžia konfiskavo kitus klebonijų žemės plotus; palikdama prie bažnyčių labai ribotus žemės kiekius: po 8-33 ha. Klebonijų ūkis nebeviliojo daugiau dvarponių eiti į kunigus ar vyskupus. Dabar lietuviška liaudis, jau gana susipratusi, davė jaunuolių, kurie, pasiaukodami krikščioniškai idėjai, ėjo į kunigus ar stojo į vienuolynus.

Taigi kunigai jau buvo iš lietuvių liaudies ir tik retkarčiais iš bajorų. Bet jie apsigyveno klebonijose, kuriuose nuo pat jų įsteigimo buvo palaikoma poniška tradicija su prabangomis bei įvairiais iškrypimais: dideli salionai, puošnūs baldai, ištaigingi pietūs per atlaidus bei vyskupų vizitacijas, gausus alkoholio vartojimas, kortos, rūkymas, vakarėliai su ponais svečiais, interesantų kaimiečių priiminėjimas per virtuvę mažame kambariuke ir pan.

Kunigo asmenyje liaudis matė savo tėvą, brolį ir artimiausią patarėją. Jis buvo jai advokatu įvairiose bylose, buvo agronomu - instruktoriu, duodavo jai geresnės rūšies vaismedžių, daržovių, paukščių, teikdavo savo virtuvėje virimo bei ruošos pratybas. Bet, deja, savo ištaigingu gyvenimu bei prabangomis darėsi jai sunkiai prieinamu ponu ir net svetimu.

Klebonijos, kaipo lucerna super candalabrum, t.y. kaipo "šviesa ant aukštos žvakidės", buvo regimos visai parapijai, tarnai išgarsina visas klebonijos paslaptis. Liaudis, stengdamosi kilti aukštyn, sekė savo inteligentus kaimynus, ypač gi savo dvasios vadą ir nors savo vaišėmis bei savo išviršiniu gyvenimu norėjo susilyginti su jais. Tai buvo jai prieinamiausias būdas parodyt į savąją kultūrą, būtent - poniškai apsirengti, vaišinti, šokti, kortuoti ir kviesti pas save kunigą pasisvečiuoti. Jis iš savo pašaukimo turėjo palaikyti su visais parapijiečiais gerus santykius, turėjo būti populiarus veikėjas, bet kartais tapdavo tik malonus svečias, juokdarys net žaisliukas linksmoje kompanijoje. Liaudyje ir be to plito prabangos, girtavimo papročiai ir kiti "kultūros" iškrypimai. Jie skaudžiai palietė visus luomus. Dabar gi tie papročiai buvo dvasiškijos bei inteligentų pavyzdžiu patvirtinti, jie įsivyravo ir vedė tautą į pražūtį.

Dvasininkai pirmieji tai pastebėjo ir ėmė reaguoti. Seminarijose kapelionas įspėdavo klierikus saugotis pavojingų papročių: "Kartu, charty, žarty", būtent, lošimo kortomis, medžioklės ir juokavimų prie alkoholio linksmoje kompanijoje. Poetas Jakštas skaudžiai pašiepė lošimą kortomis klebonijoje per kiaurą naktį prieš atlaidus savo satyroje "Vintas". Kunigų tarpe kartojamas buvo posakis: "Nuo karo, ugnies ir vyskupo vizitacijos apsaugok Viešpatie", dėl to, kad toji vizitacija (reikia pridurti ir kitos puotos per atlaidus) prarydavo kartais visas klebonėlio pajamas, nes per porą dienų tekdavo kuo puikiausiai vaišinti ne tik 12 - 20 kunigų, bet ir visus parapijos ponus dvarininkus.

Vyskupas Pr. Karevičius (nuo 1914 m.) išleido aplinkraščius į kunigus:

1. kad vaišės klebonijose per atlaidus, rekolekcijas, vyskupo vizitaciją būtų be svaigalų.

2. kad į pietūs su vyskupu per vizitaciją būtų kviečiami bažnyčios komiteto nariai; jie buvo beveik visi iš liaudies,

3. kad būtų prezentuojami vyskupui katalikiškų organizacijų pirmininkai ir jos valdybos, nes dirba parapijoje tikrą bažnytinį darbą,

4. kad visi interesantai būtų lygiai priiminėjami klebonijose per frontines gonko duris,

5. kad kiekvienoje parapijoje būtų palaikomos labdarybės bei blaivybės draugijos (šalia kitų katalikiškų organizacijų).

Eidami savo pašaukimo keliais, kunigai visuomet stovėjo priešakyje liaudies auklėjimo blaivinimo bei labdarybės darbų.

Klebonijoms buvo skirti tarp kitko ir labdarybės darbai.

Vis tiek pasaulio mada vėl ėmė viršų. Į klebonijas vėl buvo įsileista degtinė bei kiti alkoholiai. Ir liaudis, kuris lig šiol vis klausydavo vyskupo bei kunigų, dabar įsidrąsino sekti klebonijų paprotį ir pradėjo vartoti degtinę, žinoma kaskart dažniau, kaskart daugiau.

Vyskupo Karevičiaus nustatyta tvarka, draudžianti klebonijose alkoholio vartojimą tam tikrais atvejais, buvo žinoma išlaikoma. Buvo taip pat kunigų steigiamos L.K. Blaivybės draugijos skyriai ir daromos paskaitos apie alkoholio kenksmingumą. Bet atsirado kunigų, kurie sugebėjo "įstatymą apeiti". Kai kur per atlaidus vikarai savo bute steigė "slaptą" bufetą, kur vaišindavo prieš piet ištroškusius svečius. Kitur klebonai kokiame sandėliuke panašų bufetą turėdavo ir nusikviesdavo ten prieš piet kai kuriuos svečius į "slaptą  pasitarimą". Prie stalo alkoholio nebūdavo. Tai pastebėję kiti kunigai sakydavo: "Nuo žmonių taip nepasislėpsite, dar labiau juos piktinate". O drąsuoliai ėmė kalbėti: "Kam čia simuliuoti, vartokime alkoholį viešai, juk nepasigeriame; tegul kiti tiek jo tevartoja, kiek mes kunigai, tai dėl to nebus blogai".

Deja, liaudies psichologija daro kitokią išvadą: "Jei kunigai ir ponai geria, tai kodėl gi mums ne valia?"

Dar reikia prisiminti alkoholio, ir tikriau, jo vartotojų savumą, kad niekas iš jų nesijaučia ir neprisipažįsta per daug išgėręs, net ir didžiausias girtuoklis. Senas kunigas Butkus, buvęs Upytėje, pastebėjo lietuvių normą, kada jau būtų per daug nusigertą, o kiaulės kelnes drasko, o kol taip nėra tai ir grieko nėra. Dėl to per išpažintį dažnai sakoma "vėmiau", bet retai kada prisipažįstama, kad persigėriau.

Galime dar pasiguosti kunigai, kad iš mūsų luomo mažiausias nuošimtis pasireiškia įvairių prasižengimų bendrai jų tarpe girtuoklystės. Tai liudija bylos teismuose. Iš valdininkų bei darbininkų susidaro eilės kriminalistų, kurie tokiais tapo dėl alkoholio vartojimo. Bet ne paslaptis, kad kiekvienoje vyskupijoje pasitaiko vienas kitas alkoholikas kunigas ir vienas kitas dėl to nuo pareigų atstatytas. Tai skaudu, nes kunigai turi daugiausiai priemonių apsisaugoti nuo tos nelaimės ir keltis iš jos.

O bedieviai vieno kunigo silpnybę pritaiko visiems, pagaliau sako: "Jei kunigai taip daro, tai jie netiki, tai nėra nei Dievo. Tokie įrodymai suklaidina minias tamsuolių. Šv. Povilas, nenorėdamas papiktinti krikščionių dėl valgio mėsos iš pagonių kas buvo žydų draudžiamam pasakė: "Jei valgis piktina mano brolį, tai aš nevalgysiu mėsos amžinai, kad nepapiktinčiau savo brolių." (I. Kor. 8, 13). Alkoholio atsižadėti tikrai lengviau yra, negu mėsos, o dėl jo vartojimo juk daug kas piktinasi.

Greta vyskupų pastangų blaivinti visuomenę, to darbo ėmėsi patys kunigai, užsienių pavyzdžiu platindami abstinenciją arba susilaikymą nuo visų alkoholinių gėralų. Vienas tokių abstinencijos apaštalų buvo kun. Jonas Vizbaras, Liepojaus klebonas, kurį aš pasiekiau. Jis 1909 m. išleisdamas mane į Panevėžį klebonauti, palinkėjo man būti abstinentu. "Jei nebūsi abstitentu, jis man sakė, tai parapijiečių vaišinamas ne kartą nuo gero ir nuo blogo vyno, nuo gero ar nuo surūgusio alaus, o kas svarbiausia, negalėsi sakyti bažnyčioje: negerkite degtinės, nes klausytojai į tai atsako: jūs kunigėli ir ponai galite pirkinėti sau brangų vyną, o mums praščiokams gera ir baltakė, gėrimo pasekmės tos pačios. Gerdamas išleistuvėse pastatytą vyną, pasakiau draugams: "Das letste Class". Tai žodžiais buvo užvardinta viena knygutė, kurią buvau ką tik skaitęs apie abstinenciją. Į Panevėžį nuvykus naujojoje vietoje man buvo lengva laikytis naujo nusistatymo, pačiam neragauti alkoholio ir svečių juo nevaišinti.

Mano vikarai kun. Pr. Čepulis, tėv. Kazimieras, provincijolas O.Fr. M. ir kun. M.Lumbė privedė visą L.K.Blaivybės dr-jos Panevėžio skyrių prie absistencijos. Kad susirinkime ėjo karšti ginčai, ar atsižadėti alučio bei vyno, Katrytė Morkevičiūtė pasakė: "Įsirašydama į blaivybės draugiją, tik vieną stiklą alaus tegalėjau išgerti, draugijoje išbuvusi dvejus metus, jau pajėgiau išgerti net šešias iš karto, nes alaus gerti draugija nedraudžia. Ale nesijuokite iš manęs, aš nepasigeriu. Su laiku gal bus su mani taip, kaip su kitais draugijos nariais, kurie nuo alaus virsta iš kojų ir ilsisi ant šaligatvio atsisėdę ir sakosi blaivininkais esą ..."

"Tai kuo gi bevaišinsime svečius ir talkininkus jei alaus nebegalima vartoti? - klausia susirinkusieji". - O gi, įvairiomis rūgštelėmis iš duonos, iš vaisių, "kvasu". Gi vynu, padarytu iš vandens, įpylus į stiklą vandens šaukštelį saldžių sulčių (sunkų) iš uogų".

Panevėžiečių Blaivybės draugija padarė rūgščių parodą. Eksponatų buvo pastatyta apie šimtą. Išdalinta apie 20 premijų. Nuo to laiko blaivininkai vaišindavosi puikiomis kaip šampanas rūgštelėmis, kurios putodamos aptaškydavo net svečių veidus ir rūbus. O mano klebonijoje rūgštelės per atlaidus pilnai patenkindavo kilnių svečių skonį.

Visa Liet. Kat. Blaivybės draugija pakeitė savo įstatus, tikrais savo nariais skaitydama tik abstinentus. Pionieriais to nusistatymo buvo be pirmiau paminėtų, kunigai Galdikas, Marma, Kemšis, Tumas, Kripaitis, su kuriais man teko dirbti, ir daug kitų: taip pat visi kunigai marijonai su vyskupu Būčiu priešakyje.

Kauno Metropolijos kunigų seminarijoje įsikūrė klierikų abstinentų draugija. Ji išleido daug kunigų absistentų, kurie jau plačiai ėmė kovoti asmeniškai ir per organizacijas sunkią kovą su alkoholizmo prietarais.

Tą kovą rėmė mokslo vyrai gydytojai, specialistai tuo klausimu. Pirmasis Lietuvos gydytojų suvažiavimas (1921 m.), matydamas, jog vis augąs, o medicinos atžvilgiu nepateisinamas alkoholio vartojimas, nešąs liaudies sveikatai didžiausią žalą, kviečia valdžią ir visuomenę pavartoti visas priemones kovai su alkoholizmu, nes priešingai to klausimo neigimas arba to alkoholizmo palaikymas gali duoti valstybei pražūtingiausių smūgių.

Pirmaisiais laisvosios Lietuvos metais aplankydavo mūsų tėvynę stebėtojų, pasiuntinių, įgaliotinių iš kitų valstybių, kurios buvo suinteresuotos jos egzistavimų. Jie tarp kitko pastebėjo Lietuvos piliečių ir klebonijų nepaprastą, net prasčiokų pramogas, jie pastebėjo neproporcingai dideles svaigalams išlaidas, virš 100 mil. litų tokioje mažoje valstybėje, kurios biudžetas siekia 300-400 ml., kurioje dar nėra užtektinai susisiekimo priemonių, mokyklų, ligoninių ir kt. Tai pastebėję jie piktai nusišypsodami išsireikšdavo: "Lietuviai pragers savo nepriklausomybę. Lietuviai su žemesne kultūra bus tik mėšlas kaimyninėms tautoms stiprėti ..."

Man teko susitikti Kaune su Wiljamu Džonsonu, Jung. Amer. Valst. kovotoju su prohibicija, taipogi su Ernitzu, Tartu universiteto lektorium, tarptautinės abstinencijos draugijos atstovu, kai aš buvau L.K.Blaivybės draugijos pirmininku. Vienas iš pirmųjų klausimų buvo: kiek jūs turite įsitikinusių abstinentų? Be abstinentų, jų nuomone, visos kitos blaivinimo priemonės esą bergždžios.

Kaip epidemijos metu, pav. choleros, tenka susilaikyti nuo kai kurių skanių naudingų valgių, pav. vaisių, taip siaučiant girtavimo papročiams, nešantiems daugiau žalos negu karas ir maras kartu, tenka susilaikyti nuo vyno ir alaus. Pamėgus vyną ar alų, ieškoma kaskart vis stipresnių gėrimų. Dėl to, kur smarkiai vartojamas alus, kaip apie Surviliškį, Vabalninką, Linkuvą, ten gaminamas jis labai stiprus. Pagaliau prieiname prie degtinės, prie šito paskutinio alkoholizmo etapo, kuris veda tautą į kapą.

Bolševizmo sukrėsta Lietuva per ištisus 1940 VI 15 - 1941 VI 22 metus skaudžiai pasimokė, kokios turi būti padarytos būtiniausios reformos, kad nepatekus vėl į panašią ar dar didesnę nelaimę, negu bolševizmas.

Tai varguomenei, kuri svajojo apie komunizmą, kaipo apie laimės šaltinį, reikia duoti nuosavybės, šiek tiek žemės ir geresnį atlyginimą už darbą. Bet to negana, ją reikia pirmiausia blaivinti, kad ji galėtų šviestis, dirbti ir stiprėti, kad galėtų pasinaudoti geresnėmis gyvenimo sąlygomis.

Jaunimui reikia pramogų be alkoholio, kol jį vilios svaiginami gėrimai į vakarėlius, tol nesulauksime jo į rimtas paskaitas, į kursus, į kultūros bei švietimo draugijas. Jis toliau nuodinsis girtavimo bei išvirkavimo klane.

Mūsų inteligentams reikia paprastai vaišintis be alkoholio, kad jų visi susibūrimai būtų pilni naudingų pašnekesių, estetiški ir teiktų kilnių pasiryžimų: kelti brolius iš skurdo, kad tie draugiški jų susibūrimai negaišintų daug laiko, nes tas jiems patiems yra reikalingas tobulėti savo specialybėje, taip pat paskaitoms rengti ir draugauti su varguomene, kas yra šviesuomenės šventa pareiga.

Tegul pedagogas, gydytojas ir menininkas, sudarę komisiją, kritiškai pažvelgia į vieną kokį pasilinksminimą, taip pat, į vieną mažą draugišką susibūrimą laisvoje Lietuvoje ir tegul jie atpasakoja, kiek ten pasireiškia nukrypimų, pažeminančių žmogaus garbę, kaip ten žudoma sveikata per nemiegotas naktis nikotino dūmuose ir alkoholio garuose. Nūn daug reikia įvairiausių reformų suvargusiai mūsų Tėvynei atstatyti. Bet toms reformos įgyvendinti yra reikalinga pirmiausiai ta sąlyga, kad piliečių protas būtų blaivus ir skaistus, kad jie galėtų suprasti visų nelaimių priežastis ir užsidegtų noru dirbti.

O reformuoto gyvenimo pavyzdžiu, kaip visuomet, turi būti toji klebonija, kuri kaip žibintas, aukštai pastatytas, šviečia miestams ir kaimams, kuri kaip namas su visomis sienomis iš stiklo yra permatomas ir visų atidžiai stebimas. Anot šv. Povilo "iš mūsų juk pasidarė stebalas pasauliui, angelams ir žmonėms". (1Kor. 4,9).

Kalbant apie klebonijų reformą, man prisiminama kun. Jonas Balvočius, žinomas kaip rašytojas, Geručio slapyvarde (1915 XI 13). Jis parašė ir mano lėšomis išleido: "Kelias į dangų" - maldaknygę:, "Kunigo giminė", "Pamokslai be kunigo", "Išvakarės prie Lemano ežero",Borawskio, Sveikata, Sodžionių teologija, Bažn. apeigos pagal Lunkevičiaus ir kt. Jis sakydavo: man skaudu darosi žiūrint į dideles puošnias bažnyčias Ramygalos, Krekenavos, Naujamiesčio, Kupiškio, Anykščių, Plungės, Joniškių ir į kitas panašias, kurių buvo daug pastatyta Lietuvoje, pirmaisiais metais, kaip tik rusai davė leidimą jas statyti (1897 m.). Jas statė tuomet su entuziazmu visi parapijiečiai, ir tie, kurie nuo jų gyveno už 10-15 km. Bažnytkaimių ir jo artimos apylinkės ir dar nenustoja džiaugtis, turėdami arti erdvią, gražią bažnyčią. Bet tie kaimai, kurie stovi toli nuo bažnyčios, ėmė vaitoti, nes pasiekti ją labai sunku. Šventą poilsio dieną turi vargti keliaudami į bažnyčią, lyg sunkią baudžiavą eidami, grįžus iš bažnyčios, reikia tik ilsėtis, o pasiskaityti, pasidžiaugti nebėra laiko. Tie parapijiečiai sumanė pasistatyti sau mažą kuklią bažnytėlę arti savųjų kaimų, kad galėtų joje su dievuliu pasiguosti, o parėjus namo, pasijusti laisvais žmonėmis, ir šviestis, ir džiaugtis. Deja, klebonas jiems pareiškė: statykite sau bažnyčią, jei taip norite, bet aš neatleisiu jūsų nuo pareigos - palaikyti naują parapijos bažnyčią, nes sumažėjusi parapija nepajėgtų viena palaikyti savo didelės bažnyčios ... Prašytojams pasirodė, kad sunku ir neįmanoma dvi bažnyčias pasistatyti ir abi palaikyti ... Taigi dėl to man skaudu darosi, žiūrint į dideles bažnyčias. Jos artimesnius kaimus tepatenkina, o tolimesnius nenustoja varginti ..."

Gerutis pats asmeniškai padėjo žmonėms išeiti iš šitokio vargo. Atsisakęs nuo Vadoklių parapijos, jis apsigyveno Ramygalos parapijoje prie Ėriškių koplytėlės, ją padidino ir pastatė kleboniją tokią, kaip ūkininkų gryčia. Paskui čia savo vietoje apgyvendinęs kitą kunigą, pats nusikėlė į Uliūnų kaimą tos pat Ramygalos parapijos, mūrinį svirną (senoviška seniūnijos magaziną) perdirbo į bažnytėlę, gavo iš kaimo žemės ir pastatė atitinkamą bažnytėlei kuklią kleboniją. Abi bažnytėlės ilgainiui įsigijo parapijos teises, o jų apylinkės kaimai buvo atleisti nuo prievolės palaikyti Ramygalos bažnyčią.

Kaimiečiai yra labai patenkinti iš savo mažų bažnytėlių, iš kuklių klebonijų ir iš savo klebonų, kurie yra tikrai jų kunigai. Žodis "klebonas" paeina iš lotyniško "plebanus", "plebis pastor", reiškia "liaudies ganytojas", "liaudininkas". Tie klebonai yra kaip apaštalai, kurie iš žmonių paimti, anot šv. Povilo, ir žmonėms įstatomi tuose dalykuose, kurie liečia Dievą". (Žyd. 5. I.).

Geručio pavyzdžiu kiti kunigai skaldė kitas dideles parapijas ir statė kuklias, bet patogias bažnytėles. Šiandien jau yra daug pastatytų naujų bažnyčių. Jos gerai laikosi ir šviečia užmirštus tamsius Lietuvos kampelius.

Kiekvienas karas pamoko žmones vis taupiau, praktiškiau gyventi. Karas verčia taip pat bažnyčias bei klebonijas statyti praktiškesnes. Bažnyčias be aukštų bokštų ir žemesnes, bet apšildomas, be brangių tūkstantinių arnotų, monstrancijų vėliavų, bet su suolais bet daugumai patogiai pasimelsti. Ir klebonijas - kuklesnes, atitinkamas kunigo inteligento reikalams ir kaimiečių dvasiai, bet su knygynėliais, kurie padėtų šviestis liaudžiai.

O aplink dideles bažnyčias su erdviomis klebonijomis teauga toliau dideli pramonės miestai, kuriem reikia ir daug dvasios vadovų ir talpių patalpų pamaldoms bei pastoracijos darbams.

Nebėra tų didžponių, kurie eikvodavo savo turtą prabangiškoms maldoms, palietusioms net kleboniją ir liaudį. Nūn prabangos šalinamos visur iš gyvenimo.

O su jomis šalinami ir visi išdidūs papročiai, kurie skaldė visuomenę į dvi kovojančias partijas. Toji dvasia, kuri dvelkia klebonijose, turi vienyti visus luomus. "dwor, plebanija i chata" turi sudaryti vieningą šeimą.

Tęsinys - rytdienos numeryje 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"