TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Iš kunigo dr. Juozo Stakausko atsiminimų III-a d.

2012 04 04 7:56

Pabaiga. Pradžia balandžio 2, 3 d. numeriuose

Kun. dr. JUOZAS STAKAUSKAS

Lietuvių tautos keliai laisvoje Tėvynėje

Lietuva, atgavusi nepriklausomybę bei laisvę, buvo ir turėjo būti katalikiška. Kunigai labiausiai agitavo, kad jaunimas stotų į Lietuvos kariuomenę ir daugiausia lėšų skyrė jos atstatymo darbui. Apie 30-50 klierikų iš kunigų seminarijos stojo į pirmąją karo mokyklą ir tapo geriausiais karininkais. (Kr. aps. min. Merkio pareiškimas. Kunigų Seminarijoje per pietus vyskupo Skvirecko konsekracijos proga). Beveik visi ateitininkai iš aukštesnių klasių išėjo savanoriais į tą mokyklą ar tiesiai į karo laukus. "Pavasarininkų" organizacija, veikusi gražiai nuo 1905 m., davė daugiausia savanorių. Tai paminėjo generolas Raštikis, per "Pavasarininkų" jubiliejinę šventę Kaune.

Dėl to į Steigiamąjį Seimą daugiausia pateko katalikų atstovų. Krikščionių demokratų, Ūkininkų ir Darbo federacijos partijų. Bet socialistai ir liaudininkai, veidmainiškai žadėdami sąžinės ir daug kitų laisvių, atvedė nemažai savo atstovų į Seimą. Lenkai ir žydai, patekę į Seimą, stojo su jais į opoziciją, tačiau katalikiškų partijų perviršyti negalėjo.

Reikia prisiminti, kad katalikų atstovams patekti į Seimą labai padėjo moterys, kurioms buvo duota lygi su vyrais teisė balsuoti ir kurios mažiausiai buvo užkrėstos kairiosiomis pažiūromis.

Katalikiškas Seimas vis dėlto turėjo skaitytis su opozicija, elgėsi per daug demokratiškai ir darė per daug nuolaidų. Prasidėjo Lietuvos Respublikoje antireliginis ir destruktyvus jų darbas. Spaudoje buvo varoma antireliginė propaganda. Tarp jaunimo plito pornografija. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir kai kurie kitų katedrų profesoriai skiepijo bedievišką materializmą. Aiškiai buvo matoma įtaka Rusijos ir Vokietijos universitetų, kuriuose mūsų profesoriai bei valdininkai ėjo mokslus ir kuriuose materializmas, socializmas, nihilizmas ir kiti "izmai" auklėjo studentus. Tik vargais negalais pasisekė valdžiai sudaryti konkordatą su Šv. Tėvu ir tuo garantuoti Katalikų bažnyčiai laisvę.

Katalikiška akcija vis tiek ėmė viršų: mat lietuvių tauta buvo išauklėta tikėjimo dvasia. Slaptai veikusieji rusų gimnazijose ir universitetuose ateitininkai išėjo iš katakombų ir dauguma moksleivių gražiai ugdė katalikų veikėjus. Greitai pasirodė katalikiškai auklėjamų skautų. Pavasarininkai organizavo ir katalikiškai auklėjo kaimo jaunimą. Liet. kat. moterų draugija - moteris. "Zitietės" ir Darbo federacija - miesto darbininkus. Šv. Vincento ir Paulio draugija organizavo labdarą. "Moterų kultūros" draugijai ir dalinai "Moterų globos" nekatalikiškai liaudininkų draugijai valdžia pavedė valstybės lėšomis steigti labdaros prieglaudas ir įstaigas. Liet. kat. "Blaivybės draugija", veikusi nuo 1905 m., dabar gavo Kaune "Liaudies namus" ir gausią valstybės pašalpą - apie 100 tūkst. litų kasmet trejų metų blaivinimo darbui. Kiekviena organizacija leido savo žurnalus ir valdžios oficiozas dienraštis buvo redaguojamas katalikiškai.

Reikia prisiminti ir platų vienuolijų darbą: jėzuitų, marijonų, pranciškonų, širdiečių, vargdienių seselių gimnazijas, auklėjimo įstaigas ir knygų leidyklas. Tas vienuolynų darbas sparčiai plėtė krikščionišką auklėjimą. Pagaliau Lietuva užmezgė diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis ir sulaukė Apaštalų Sosto vizitatoriaus mons. A.Zecchini. Jis buvo diplomatinio korpuso dekanas ir ėmėsi tvarkyti bažnytinius reikalus. Pirma jo Vilnių (po lenkais) ir Kauną pravažiuodamas buvo aplankęs ir mons. Achille Ratti, arkivyskupas, Baltijos valstybių bei Lenkijos vizitatorius (paskui išrinktas į popiežius, vardu Pijus XI).

Laisve piliečiai ėmė didžiuotis linksmai ir laisvai gyventi, užmiršę visus pavojus, kurie nuolatos jiems grėsė iš oro ir iš vidaus. Piliečiai dažnai lėbavo, šoko, išdykavo, kiekviena proga girtuokliavo. Lietuviškas krupnikas ypač buvo madingas. Naminis alus ir degtinė "samagonas" plito tarp kaimiečių ir miesto darbininkų. Visam valstybės biudžetui tauta sudėdavo 300-400 mln. litų, o svaigalams laisva valia išmesdavo per 100 mln. litų, rūkalams - 40 mln. litų ir kitai prabangai - daugiau nei 50 mln. litų. Užsieniečiai, dažnai lankydami Lietuvą ir stebėdami jos gyvenimą, kartais piktai išsitardavo: "Lietuva pragers savo nepriklausomybę ..."

Antrajame Seime katalikiškų partijų atstovai vos sudarė daugumą. O į trečiąjį Seimą 1926 m. pateko daugiau atstovų iš kairiųjų partijų, kurie su lenkais ir žydais galėjo sudaryti daugumą. Jie išrinko prezidentą socialistą Dr. Grinių ir ministerių kabinetą sudarė iš kairiųjų. Išrinktieji be ceremonijų tuoj pradėjo savaip reformuoti valstybinį gyvenimą, valyti iš įstaigų katalikišką elementą darydami didžiausią skriaudą katalikų reikalams.

Dabar atsivėrė akys katalikams. Jie pamatė aiškų pavojų tikybai, tautai ir Lietuvos nepriklausomybei, nes opozicinės partijos vis linkdavo dėtis su užsienio valstybėmis.

Bet dabar buvo laikas ir užtektinai jėgų gelbėtis. Katalikai kariai greit susivienijo ir gruodžio 17 d. įvykdė perversmą be jokio šūvio: būtent areštavo prezidentą ir visus ministerius bei privertė juos atsistatydinti. Į prezidentus sukilėliai išrinko tautininką Antaną Smetoną, kuris 1918 m. buvo pastatytas viršūnėje sudarant pirmąją valdžią nepriklausomai Lietuvai. Jam buvo pateiktos sąlygos, kad į ministerių kabinetą visuomet įeitų didesniųjų partijų atstovai ir kad būtų išsaugota religijos bei tautybės laisvė, ką jis ir pažadėjo.

A.Smetona duotus pažadus ištesėjo. Jis buvo tautininkas ir pasekėjas nacionalizmo, tuomet vyravusio Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje ir kai kuriose kitose Europos valstybėse.

Lietuvos tautininkams rūpėjo kelti savąją kalbą, savąjį meną, kultūrą bei valstybę. Religija tiek jiems reikalinga tebuvo, kiek ji tarnavo tiems patiems idealams pasiekti.

Katalikų bažnyčia Lietuvoje, kaip ir kitur, tikrai mokė žmones gimtąją kalbą mylėti, nes ji Dievo duota, mokė, kad žmonija pasidalijusi į mažas šeimas - tautas - galėtų patogiau viduje tvarkytis, o susitvarkiusios tautos, kad bendradarbiautų su kitomis tautomis ir su visa žmonija. Ištikimi bažnyčios sūnūs Lietuvoje geriausiai laikėsi lietuvių kalbos ir uoliausiai dirbo tikrąjį tautinį darbą.

Tačiau Bažnyčia, taip pat Dievo vardu ir pirmoje vietoje, mokė žmones būti žmonėmis su visais idealais teisybės, meilės, lygybės, sąžiningumo bei atsakomybės Dievui, mokė juos gyventi ne sau, bet šeimai, auklėjant ją tikybos dvasia, mokė gyventi Tėvynei, teikiant jai lėšas ir savanorius, pagaliau mokė gyventi visai žmonijai, plečiant kultūrą bei Dievo karalystę per misionierius.

Kiekvienos tautos pagrindinė mintis ir pamatas yra religija bei moralė, o jos tautiškumas yra tik forma. To moko istorija, tai sako visi keliautojai. Kai kurios tautos, kaip žydų, užmiršo savo kalbą, tautinį atspalvį, joms duoti jų religiniai papročiai.

Kiekvienoje tautoje religija kitaip apsireiškia. Ir katalikų universali religija tautose įgauna skirtingas tautines formas, nenustodama savo principų, dogmų bei sakramentų.

Švenčiant Vytauto Didžiojo bei katalikybės 500 metų jubiliejų Lietuvoje Marija Krasauskaitė, istorijos mokslų daktarė, per viešą savo paskaitą Marijampolėje pareiškė tą mintį, kad katalikybė yra viena gražiausių lietuvių tautiškumo savybių. Tie lietuviški kryžiai ir rėmeliai (smūtkeliai), kurie kreipė į save dėmesį tarptautinėje parodoje Paryžiuje, tos lietuviškos vestuvės ir visos lietuvių gyvenimo dainos bei pasakos yra susijusios su katalikybės mintimis. Lietuvos bažnyčios su savaip stilizuotu Renesansu ar vėl gotika tai vėl grynas lietuviškas menas. Atėmus tuos katalikiškus papročius ir tą meną iš lietuvių, visas jų tautiškumas nebebus tautiškas. (Paskui man teko patirti, kad ir kiti istorikai yra tos nuomonės, kaip ir M.Krasauskaitė).

Netekus pagrindinės minties, forma pasilieka be prasmės ar bent nebe tokia reikšminga. Piliečiai, netekę tikėjimo, nebebrangina tautybės idealų. Tautiškumas pasilieka jiems arkliukas, ant kurio jodinėdami ieško sau laimės. Jie veidmainiauja, prisitaiko prie laiko srovių, jie dažnai parsiduoda svetimųjų tautų tikslams ir savosios tautos išdavikais tampa, tik, žinoma, ne visi.

Tautininkų veikla Lietuvoje nuo 1926 m. pasidarė stačiai antireliginė, kaip Europoje nacionalistų, pasidavusių masonų įtakai. (Prie valstybės vairo Lenkijoje buvo daug tikrų masonų.) Nacijos - tautos - gerovės vardu visur buvo platinama mokyklų laicizacija, visuomenės dechristianizacija, buvo kovojama su Katalikų bažnyčia.

A.Smetona už mėnesio kito išstūmė iš ministerių kabineto katalikus, pasiliko sau vien tautininkus bei liaudininkus. Į departamentų bei gimnazijų direktorius statė tik tautininkus. Jų tikrumoje visai mažai tebuvo, bet socialistai bei liaudininkai, norėdami geriau varyti savosios partijos planus, dėdavosi tautininkais ir gaudavo tarnybas. Pagaliau visi valdininkai turėjo rašytis į tautininkus, kad neprarastų tarnybos. Neva kovodami su krikdemais (krikščionimis- demokratais), tautininkai persekiojo visus katalikus valdininkus, ypač išėjusius Teologijos ir filosofijos fakultetą, nieko bendro neturėjusiu su kr. Demokratų partija.

Tautininkai susiaurino Teologijos ir filosofijos fakultetą taip, kad jį baigusieji negautų teisių mokyti gimnazijose, trukdė įsteigti kunigų seminariją (Vilkavišky, Panevėžy, Kaišiadoryse) ir visai neleido katalikiško universiteto įkurti.

Tautininkai uždarė katalikiškas gimnazijas, vedamas "Saulės", "Žiburio" ir kitų organizacijų. O jėzuitų, marijonų, kazimeriečių, pranciškonų gimnazijas visaip vargino ir mažino jų mokytojams algas. Privačios katalikiškos gimnazijos bendrai geriau buvo pastatytos, negu kai kurios valstybinės, ir turėdavo pavyzdingus bendrabučius. Jos turėjo cenzuotus mokytojus, geriau išeidavo valdžios nustatytą programą ir valstybei buvo pigiau jas išlaikyti negu valstybines, nes toms privačioms gimnazijoms valdžia neduodavo subsidijų jų butams išlaikyti bei ūkio reikalams (kurui) apmokėti. Taigi valdžia negalėjo daryti jokių priekaištų toms privačioms kat. gimnazijoms. Tačiau užtekdavo, kad vienas kitas iš moksleivių tėvų paduotų Švietimo ministerijai prašymą tas gimnazijas suvalstybinti, ir kitą dieną privačios gimnazijos buvo uždaromos, o jų vietoje tuose pat rūmuose, su tuo pat mokytojų personalu, tik su nauju direktoriumi buvo steigiamos valstybinės ir į jas buvo priimami visi mokiniai.

Į visas gimnazijas buvo įvestos kūno kultūros bei moderniškų šokių pamokos, be to, dar ir šlykštūs sporto kostiumai. Mergaitės su trumpiausiomis kelnaitėmis ir su dekoltė pačios drovėjos pasirodyti aikštėje. Kartą vienas ūkininkas (Kaišiadoryse) per sporto šventę daugybės žiūrovų akivaizdoje ėmė botagu vaikyti tokias "telyčias" po aikštę, nabagužės išsislapstė pakampiais ir daugiau nebepasirodė, o publika juokėsi.

Prezidentas A.Smetona, savo akimis Lazdijuose pamatęs panašų mergaičių sportą, pasisakė, kad tikrai neestetiškai sudarkytas mergaičių grožis bei kuklumas, net koktu žiūrėti į jas. Netrukus buvo duotas gimnazijoms parėdymas, kad mergaitės su kostiumais treniruotųsi tik uždaruose kiemuose, viešai nebesirodytų.

Katalikiškajam auklėjimui galutinai užgniaužti visose gimnazijose, mokytojų seminarijose bei vidurinėse mokyklose buvo uždraustos ateitininkų organizacijos. Mat jos rengdavo kartais šventes su bendra komunija bei agape, lankydavo vargšų šeimas, kur buvo vaikų, nešdamos jiems katalikiškos literatūros bei suraminimo žodį, skaitydavo paskaitas religinio susipratimo klausimais, ruošdavo kuklias pavyzdingas pramogas.

Uždraustos organizacijos veikė toliau slaptai, savo tėvų bei kapelionų palaikomos, kaip rusų režimo metu ir kartais dar uoliau, nes kaip gėlės į saulę, taip jaunimas į šventą darbą savaime linko. Už slaptą veiklą uždraustoje organizacijoje moksleiviai buvo visaip baudžiami, net šalinami iš gimnazijos. Tačiau tie kankiniai tarp draugų sukeldavo tik didesnį narsumą ginti šventus idealus ir neleisti jų išplėšti sau iš krūtinės.

Universitete ateitininkai nebuvo uždrausti. Jų veikla kasmet stiprėjo ir skaičius didėjo iš slaptųjų gimnazijos ateitininkų. Jų korporacija buvo didesnė už visas kitas studentų korporacijas ir išleido visuomenei geriausius darbuotojus, kurie sudarę sendraugių ateitininkų kuopeles palaikydavo katalikišką veiklą.

Kūno kultūra, sporto šventės bei įvairūs vakarėliai su moderniškais šokiais ir su bufetais davė jaunimui progos flirtuoti ir per anksti subręsti, net doroje nukrypti. Pedagogai turėjo šalinti iš mokyklos sugangrenuotus savo auklėtinius, kad kitų neužkrėstų savo ištvirkimo pavyzdžiu.

Ne be reikalo vokiečių naciai griežtai uždraudė visiems moderniškus šokius ir nepadorius kostiumus. Mat jiems rūpėjo išauklėti narsių stiprių kovotojų, o ne ištižėlių žaidėjų. Lenkų ir lietuvių tautininkai kitaip žiūrėjo į tuos dalykus.

Kūno kultūrai remti tautininkai pastatė Kaune puošnius kūno kultūros rūmus. Įrengė didžiausią Pabaltijyje sporto aikštę bei salę, įsteigė sporto kursus ir bėrė lėšas sporto šventėms rengti. O prieglaudoms vaikų darželiams ir bibliotekoms vis stigdavo lėšų.

Tautininkų reformos palietė ir pradžios mokyklas. Čia uždraudė "Angelo Sargo" vaikų sąjungą. Tačiau "angelaičių" būreliai veikė prie bažnyčių bei kaimuose, darydavo savo šventes, žaidimus ir viešus pasirodymus. Pagaliau ir toks "angelaičių" veikimas buvo sustabdytas.

Tautininkai nepakentė visų katalikiškų organizacijų suaugusiesiems: "Pavasarininkų liet. kat. moterų" draugijos, Šv. Juozapo, Šv. Zitos bei kr. Darbininkų sąjungos. Visiems valdininkams mokytojams ir studentams buvo uždrausta laikyti paskaitas toms organizacijoms bei joms priklausyti. Buvo trukdoma joms daryti didesnius suvažiavimus, konferencijas bei kongresus. Jų veikliausius vadus: prof. Dovydaitį, prof. Eretą, V.Kalakauską 1943 m. po garsaus pavasarininkų kongreso Marijampolėje uždarė į kalėjimą.

Aš buvau pasirašęs kaip atsakingas asmuo už "tvarką" per tą kongresą. Turėjau daug ginčytis su policijos atstovais dėl paskaitų turinio, kai jie stabdė kalbėtojus. Tie nevarė jokios politikos, tik aiškino krikščioniškus nusistatymus gyvenime. Tačiau policija numatė čia agitaciją, nes jai iš viršaus buvo duotos instrukcijos kibti prie kalbėtojų. Kongreso programa, tiesa, buvo įvykdyta iki galo, bet kalbėtojai buvo suimti namie.

Visai sustabdžius ar bent smarkiai suparalyžiavus katalikiškų organizacijų veikimą, tautininkai ėmė steigti savąsias tautines organizacijas. Jos turėjo apimti visus piliečių sluoksnius, kaip ir krikščioniškosios. Jos turėjo ugdyti "patriotus", vadinasi, partijai palankius žmones. Jos niekuo nebuvo tautiškesnės, lietuviškesnės už katalikiškąsias organizacijas, tik tuom skyrėsi nuo pastarųjų, kad neturėjo religinio atspalvio bei auklėjimo, nors nebuvo stačiai antireliginės, bet indiferentai bei moraliai pakrikę asmenys šeimos gyvenime buvo jų mėgstamiausias elementas. Universitete bei gimnazijose tautiniai perreferavo skautus, kurie pagal jų steigėjo Baden-Powelio programą turėjo auklėtis Dievui ir Tėvynei. Jiems buvo paskirti vadai dažniausiai ne katalikai, net tikėjimo priešai, ir religinės pratybos buvo paliktos tik privačios, pačių auklėtinių nuožiūrai.

Pradžios mokyklose buvo užveisti "vilkučiai" bei "panytės". Kadangi jie visai neturėjo pasisekimo, tai jų vietoj įsteigti jaunųjų ūkininkų rateliai, kuriems turėjo priklausyti visi iki 18 metų užbaigę pradžios mokyklas berniukai ir mergaitės. Jiems privalomai turėjo vadovauti mokytojai, o agronomijos, higienos bei namų ruošos žinių turėjo teikti agronomai, instruktoriai. Kadangi jaunųjų ūkininkų rateliai duodavo praktiškų žinių, tai jie buvo tėvų ir kunigų palaikomi. Klausydami tėvų jie atlikinėdavo religines pratybas ir nuo bažnyčios nenutoldavo.

Kaimo ir miesto suaugusiesiems, jaunimui tautininkai įsteigė Jaunalietuvių sąjungą. Visi valdininkai, ypač nevedę, turėjo priklausyti tai sąjungai ir joje vadovauti. Nariai dėvėjo žalios spalvos gražias uniformas, afišavosi savo patriotizmu. Gal buvo manoma pavesti jiems rudmarškinių, mėlinmarškinių ir kitokių fašistų bei nacių vaidmenį. Bet kai jiems buvo pareikalauta iš Krašto apsaugos ministerijos leidimo nešioti ginklus, tai toji griežtai atsisakė duoti tokį leidimą, nes į žaliukus stodavo dažnai nerimti vyrai, pramogų bei malonių sueigų, tik ne drausmės mėgėjai.

Jaunalietuvių organizacijos jaunimas šalinosi. Jaunimas buvo išauklėtas tikrai tautine, vienkart ir katalikiška dvasia "Angelo Sargo", Ateitininkų, Skautų bei Pavasarininkų draugijose. Katalikiškas jaunimas buvo minėjęs 25 metų organizacijų sukaktuves, turėjo savo nuopelnus, nes daugiausia savanorių davė Tėvynei atstatyti. Turėjo gražius chorus, surengė pirmąją dainų šventę ir daug didelių kongresų. Jaunalietuviai neturėjo jokios tradicijos, nepasižymėjo jokiais kilniais idealais, bet dar kėlė aiškų pavojų jaunimui atitolinti nuo bažnyčios. Tiesa, jų įstatuose buvo įrašyta, kad jaunalietuviai gyvenime laikysis krikščioniškų pagrindų. Tačiau tie pagrindai vieni yra katalikams, kiti - liuteronams, dar kiti - evengelikams ar kitokiems protestantams. Anot protestantų, nereikalingi geri darbai, neprivaloma malda, užtenka tikėti krikščioniškai, nereikia nei atgailos, nei kitų sakramentų, iš moterystės galima išsiskirti, katalikai gi moko, kad privalomi geri darbai, 7 sakramentai ir bažnyčios laikymasis; ir kad nevalia pamesti žmonos. Aišku, kad negali būti bendros kalbos protestantų su katalikais tikybos bei dorovės klausimais.

Kad Jaunalietuvių organizacija reikalavo iš katalikų kunigų laikyti jiems pamaldas ir šventinti jų vėliavas, vyskupai pareikalavo, kad būtų pakeisti jų įstatų tie punktai, kurie liečia religijos reikalus, arba juos visai išbraukiant, arba įrašant, kad religijos reikalai narių atliekami atskirai nuo savosios bažnyčios. Tautininkai tų punktų nekeitė. Tada dauguma kunigų jų vėliavų nešventino. Bet kai kurie jas šventino, kadangi organizacija vis dėlto nebuvo stačiai antireliginė. Jaunalietuviams, taip pat ir skautams, atėjusiems organizuotai į bažnyčią, vyskupams nurodant, buvo laikomos pamaldos bendros su kitais dalyviais, o pamoksluose nieko nebuvo minima apie jų organizaciją.

Pavasarininkams per šventes buvo laikomos atskiros šv. Mišios su pritaikytu jiems pamokslu apie kilnius jų idealus bei žygius Dievui ir Tėvynei, kaip reikalavo jų šūkis. Jaunalietuvių šūkis buvo: "Jaunas jėgas Tėvynei, Dievui nieko neskiriant." Aišku, kodėl nesidėjo katalikiškas jaunimas prie jų organizacijų.

Tautininkų valdžia pagaliau ėmėsi galingų savo priemonių patraukti jaunimui į savąsias organizacijas skautų ir jaunalietuvių. Studentams bei gimnazistams skyrė stipendijas, kitiems teikė veltui uniformas, valdžios lėšomis rengė ekskursijas, kongresėlius, už važiavimą geležinkeliu duodavo už 25 proc. esamo tarifo, veltui siuntinėdavo gausiai iliustruotus žurnalus, pagaliau tėvus atleisdavo iš tarnybos, jeigu jie patys ar jų vaikai nepriklausydavo tautininkų organizacijoms.

Ūkininkams, pramoninkams ir įvairių profesijų žmonėms patraukti prie savosios partijos tautininkai dar įsteigė daugybę profesinių bei ekonominių draugijų, pvz., "Ūkininkų vienybę", "Lietūkį" ir pan. Jų kooperatyvams ir bankeliams valstybės bankas atidarė neribotą paskolą. Tuo tarpu buvusioms ir gražiai veikusioms panašioms katalikiškoms įstaigoms bei įmonėms valstybinės paskolos teikimas buvo sustabdytas, dėl to pastarosios turėjo žlugti.

Tautinės organizacijos turėjo pasiekti visų piliečių sluoksnius ir turėjo duoti naują tautinę srovę. Visuomenė turėjo girti visus tautinės vyriausybės darbus ir peikti visa, kas iki šiol buvo padaryta krikščionių demokratų ar kitų katalikiškų partijų. Ypač visuomenė turėjo garbinti prezidentą A.Smetoną, kaip vienintelį tautos vadą. Visi tautininkų organizuoti susirinkimai turėjo garbinti vyriausybės darbus, jos ministerius bei tautos vadą ir turėjo šaukti jiems triukšmingus "Valio!" Panašiu tonu skambėjo visi tautininkų leidžiami laikraščiai.

Kritikuoti tautininkus buvo uždrausta. Dėl to visuose katalikiškų organizacijų susirinkimuose buvo leidžiamos paskaitos, tik policijos ankščiau prižiūrėtos ir priimtos. Be to, susirinkimuose nuolatos budėjo policijos atstovas. Tautininkų susirinkimai buvo vedami ir be jų.

Cenzūra nepraleisdavo jokio straipsnio laikraščiuose ar brošiūros, kurios būtų nepalankios tautininkams. Be to, dar laikraščiams buvo įsakyta spausdinti tam tikrus tautininkų suredaguotus straipsnius bei žinias, nepažymint, kieno jie rašyti, kad atrodytų, lyg patys katalikai laikosi tautininkų nuomonės. Už vyriausybės darbų kritikavimą laikraščiai buvo apdedami piniginėmis baudomis, konfiskuojami ar visiškai sustabdomi.

Valdininkai, mokytojai, kunigai už veikimą ar kalbėjimą "prieš valdžią" buvo šalinami iš darbo vietos, varomi į darbo stovyklas ar į kalėjimą.

Tautinė vyriausybė, aukštieji pareigūnai ir prezidentas dalyvavo oficialiai iškilmingose pamaldose per tautines šventes ir kai kurias bažnytines šventes bei eucharistinius kongresus. Dėl to visuomenė turėjo ramintis: mat vyriausybė negriauna religijos, o tik kovoja su krikščionių demokratų partija, kurios iš tikrųjų visai nebuvo.

Tuo tarpu valstybės santykiai su Šv. Sostu buvo pakrikę, konkordatas nebuvo pildomas; (gabaliukas nuplėštas)

Kalbant apie katalikų ar tautininkų palaikomas organizacijas, būtinai reikia paminėti Šaulių organizaciją. Tai vyriausybės, būtent Krašto apsaugos ministerijos palaikomas susibūrimas tų pilnamečių vyrų ir moterų (daugiausia, žinoma, jaunimo), kurie ruošėsi ginklu kovoti už Tėvynę atėjus reikalui. Šauliai ruošdavo paskaitas apie Tėvynės praeitį bei dabartinius reikalus, darydavo kariškas pratybas, mokėsi suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems. Tikybos dalykų organizacija neliesdavo, palikdavo juos pačių narių nuožiūrai mokytis ir praktikuoti.

Prie šaulių dėdavosi pirmiausia pavasarininkai ir ateitininkai, neišeidami iš savosios organizacijos. Vienas šaulių vadas kap. Lelešius per kokią tai organizacijos šventę Marijampolėje viešai pasakė: "Pavasarininkai duoda rimčiausių šaulių." Prie šaulių dėdavosi valdininkai, inteligentai, žmonės, kurie norėdavo išvengti tautininkų organizacijų, būdami šauliais, jie pasiteisindavo neturį laiko dirbti kitur.

Per šaulių šventes nariai organizuotai atvykdavo į bažnyčią ir išklausydavo gražias pamaldas su jiems pritaikytu pamokslu. Iškilminguose jų susirinkimuose mielu noru dalyvaudavo vyriausieji tautos valdininkai, kunigai bei katalikiškų organizacijų atstovai ir nuoširdžiai juos sveikindavo.

Vyriausybės bei visuomenės palaikoma Šaulių organizacija turėjo daug narių visose parapijose, pasistatydavo sau namus susirinkimams arba juos nusamdydavo, turėjo knygynėlių, rimtų savo žurnalų, rengė spektaklius. Ji taip pat organizuodavo valstybines šventes, kvietė į talką visų organizacijų atstovus į komitetą tuo reikalu bendradarbiauti.

Turėdama daug subrendusių narių organizacija negalėjo jų visų perauklėti bei sudrausminti nuo tų laikų klaidų bei iškrypimų. Sunku buvo kovoti su jais dėl girtavimo, peštynių ir nepadoraus elgesio, nes tautininkų liberalizmas proteguodavo įvairius visuomenės pakrikimus. Vis dėlto savo šūkiu "Budėk" organizacija mokė jaunimą drausmės, ryžtingumo ir uoliai rengė visuomenę aktyviam darbui.

Katalikiškajam veikimui nusilpus ir tautinei vyriausybei triumfuojant, visuomenės gyvenime įsiviešpatavo liberalizmas, būtent laisvė visiems pakrikimams nuo katalikiškosios dorovės.

Kaskart labiau plito antireliginė laisvamanių bei geltonoji spauda, šlykštūs romanai, pornografija knygynuose, krautuvėse, kino teatruose. Po miestus ir kaimus pasklido moderniški kostiumai, šokiai, bendros mokyklos bei pliažai su neva kostiumais ir be jų. Jaunimas ir moksleiviai nedraudžiamai kas subatos vakarėlį, kas šventadienį kėlė robaksus.

Šventadieniais per pamaldas ponai būriais medžiodavo, o tautinės organizacijos darydavo ekskursijas. Jaunimas per pamaldas pastovėdavo šventoriuje besišnekučiuodamas. Šauliai ir jaunalietuviai organizuotai atėję į savo draugo laidotuves nebesimelsdavo, "Viešpaties angelo" nebegiedodavo, kažin kas užčiaupė jiems burnas, giedodavo tik pavasarininkai.

Paplito naminė degtinė (samogonas, šarmalakas). Vienais metais policijos susekta apie 2500 degtindarių. Uždedamos jiems piniginės baudos ir kalėjimas, rengiamos parodos ir paskaitos apie naminės degtinės kenksmingumą nesustabdė slaptųjų varyklų, nes kovojama ne su girtuokliavimu, bet tik su slapta namine pramone, mat bijota, kad nesumažėtų akcinės pajamos už valstybinę degtinę. Traktierių skaičius didėja, juos atidarė kas tiktai norėjo ir kur tiktai norėjo, prie pat mokyklų, prie bažnyčių; alų leista pardavinėti visose maisto krautuvėse.

Atsirado daug susimetėlių, gyvenančių be jokio šliūbo, retkarčiais civilių susituokusių Klaipėdoje ar Rygoje. Tarp jų buvo keletas kunigų. Jiems buvo duodamos rimtos vietos direktorių, mokytojų, ar kitų valdininkų (ekskunigas Žylys - Klaipėdos gubernatorius, Chadakauskas - prezidento svainis - Panevėžio komendantas ir burmistras ir kt.). Tuo pavyzdžiu miesto darbininkai girtuokliai įsidrąsinę mesdavo žmonas ir vaikus. Juos tekdavo labdaringoms draugijoms šelpti. Daugiau kaip pusė prieglaudose išlaikomų senelių bei vaikų pasimetėlių tėvų buvo iš namų išvaryti.

Atsirado daugybė susirgusių veneriškomis ligomis miestuose, kai kur didesnė dalis jaunimo buvo užsikrėtusių. Tai negirdėtas apsireiškimas Lietuvoje. Venerikai buvo gydomi slaptai valstybės lėšomis. Nevalia buvo sakyti jiems į akis ar kalbėti už akių, kad jie užsikrėtę, tai skaitėsi įžeidimu, teismo baudžiamu. Šeimininkui nevalia buvo atleisti iš darbo samdinių už užtvirkavimą, nes tai esąs privatus samdinių dalykas ir šeimininkui nekenksmingas. Teisėjas turėdavo instrukcijas tokiais nuostatais vadovautis.

Visokių prasižengimų skaičius didėjo. Abortų - apie 10 tūkst. per metus. Buvo statomi nusikaltėliams nauji kalėjimai, pataisos namai ir rengiamos darbo stovyklos.

Didėjo ir politinių kalinių skaičius, ypač komunistų. Tie buvo išlaikomi labai rūpestingai pagal tarptautines taisykles ir, be to, iš šalies buvo maitinami piliečių iš kažin kokių slaptų užsienio fondų. Jie gaudavo pasiskaityti savosios pakraipos literatūros. Kunigams gi ne valia buvo kalbėti kalėjimų koplyčiose apie bolševizmą, nevalia buvo jiems teikti apie tai katalikiškos literatūros, nes tai esą "partinė". Dauguma kalinių užkrėsdavo komunizmo idėjomis kitus.

Spaudoje nevalia buvo kritikuoti komunistinės valstybės santvarkos. Jaučiamas buvo tuo klausimu kai kurių kaimynių valstybių spaudimas, prieš kurį turėjo nusileisti mūsų vyriausybė, kad neprarastų malonių iš jų pusės.

Katalikiškoji visuomenė matė visas blogybes, paplitusias Lietuvoje tautininkams bešeimininkaujant, ir matė, kad jos veda tautą prie žlugimo. Todėl savaime ryžosi kaip galėdama į jas reaguoti ir gelbėtis.

Dvasininkai per pamokslus smerkdavo paplitusius prasižengimus, nedviprasmiškai nurodydami jų priežastis ir baisias pasekmes: tėvus ragindavo susirūpinti vaikų auklėjimu, bažnyčios paduodamomis priemonėmis, nes tai esą tėvų įgimtoji teisė ir pareiga, o ne vienos valstybės, kuri štai stengiasi tėvus ir bažnyčią nustumti nuo auklėjimo darbo. Katalikiškas organizacijas dvasininkai ragindavo budėti bei imtis visų teisėtų priemonių blogybėms pašalinti.

Panašaus turinio vieną pamokslą pasakė vysk. Reinys Kretingoje, pačiam prezidentui A.Smetonai klausant.

Vyskupai kartkartėmis įteikdavo prezidentui memorialus jaunimo auklėjimo bei katalikiškųjų organizacijų reikalais.

Moksleiviai savaip reaguodavo. Kad į klasę įžengdavo pirmą kartą civiliai susituokęs mokytojas, tai visi mokiniai demonstratyviai išeidavo ir toliau neduodavo jam ramybės.

Tėvai siųsdavo Švietimo ministerijai reikalavimus pašalinti iš mokyklos mokytoją laisvamanį ar susimetėlį.

"Katalikų vyrų", "Liet. kat. moterų", "Kr. Darbininkų" organizacijos per savo susirinkimus priimdavo rezoliucijas ir siųsdavo prezidentui bei Seimui peticijas, kad įstatymais būtų tvarkomas pakrikęs žmonių gyvenimas, kad nevalia viename kambary gyventi nesusituokusiems teisėtai vyrui ir moteriai (kaip Vokietijoje), kad būtų varomi į darbo stovyklą tėvai, kurie pameta vaikus ar senelius ir atsisako juos išlaikyti; kad būtų draudžiama pornografija, bendros maudyklos, alkoholio vartojimas per jaunimo vakarėlius ir pan.

Absoliucionistės (rimtos gydytojos, mokytojos) savo ruožtu reikalavo panaikinti moterų prostitučių reglamentaciją, nes toji reglamentacija ištvirkimą tik legalizuoja, o ištvirkę vyrai ne mažiau už moteris išnešioja užkrečiamas ligas.

Visuomenės reikalavimai gulėjo sau Seimų peticijų komisijose. Tuo tarpu prezidentas išleido naują įstatymą Seimui rinkti, kuriuo kandidatėmis į Seimą buvo statomos tik apskrities viršininkų ir tautininkų partijos. Taip išrinktas Seimas vienbalsiai priimdavo tautinės vyriausybės reikalavimus, leisdavo įstatymus, kuriais buvo stiprinama tautininkų būklė, rengė civilinei metrikacijai projektus, praplėtė prezidento teises ir tą patį A.Smetoną išrinko į prezidentus dar 6 metams. Taip Mažojoje Lietuvoje įsistiprino "tautos vadas" su totalistine, beveik imperatorių valdžia ... Piliečių būklė pasidarė nepakenčiama.

Prasidėjo ūkininkų riaušės prieš tautinę vyriausybę, mat jie nebuvo taip pažaboti kaip valdininkai. Jas palaikė ir komunistai, siekdami savo tikslų. Riaušės buvo numalšintos. Neapsiejo be kraujo, aukų. Vyriausybė apsistatė galinga viešąja ir slaptąja policija, o visuomenėje vis jautėsi kažkoks neramumas.

Tuo tarpu didžiulės kaimynės valstybės Rusija, Vokietija ir Lenkija statė Lietuvos vyriausybei įvairius reikalavimus, gresiančius jos nepriklausomybei. Tokiame pavojuje atsidūrusiai Lietuvai reikėjo visuomenės vieningo pasiryžimo gintis. Todėl tautininkai nusileido. Buvo sudarytas naujas Ministrų kabinetas iš katalikų bei liaudininkų su mažuma tautininkų. Prasidėjo teisingas krašto valdymas. Daug buvo atitaisyta katalikams padarytų skriaudų.

Bet jau buvo per vėlu!

Lenkija pradėjo karą su vokiečiais ir per tris savaites prarado didžiausią savo teritorijos dalį. Kitą jos dalį nuo Rytų, pasinaudoję proga, užkariavo rusai.

Lietuva laikėsi neutraliai. Ji be karo atidavė vokiečiams Klaipėdos kraštą.

Rusai pareikalavo sau Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kariškų bazių. Neįmanoma buvo jai prieštarauti. Visos Pabaltijo valstybės sutiko su tuo reikalavimu.

Rusija atidavė Lietuvai Vilniaus kraštą su sostine Vilniaus miestu. 1940 m. birželio 15 d. ji įžengė į Lietuvą ir apgaule per priverstinį balsavimą 1941 m. sausio 15 d. visą Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes prijungė prie socialistinių savo respublikų ir įvedė bolševikišką tvarką.

Bolševizmui įsikurti Lietuvoje padėjo... ir visi tie lietuviai inteligentai ir darbininkai, kurie paskutiniais laikais prie tautininkų valdžios buvo atšalę tikėjime ir moraliai pakrikę, kurie būdavo oportunistai be idėjos ir prisitaikydavo prie valdančios partijos. Dėl to jie lengvai davėsi bolševikų suvedžiojami patikėti jų pažadais. Laisvės darbo žmonėms, žemės, visiems mokslo ir gerovės. Dėl to jie padėjo bolševikams naikinti ir buržujus bei "liaudies priešus", būtent - visus šviesesnius, dorus ir pasiturinčius piliečius, iš kurių rusai neturėjo vilties padaryti bezbožnikus ir komunistus.

Greitai atsivėrė akys. Pagaliau tiems lietuviams ir darbininkams, kurie laukė komunizmo, darbo sąlygos jiems nepagerėjo, žemės nuosavybės negavo, tik buvo varomi į kolchozus baudžiavos eiti. Visi pasijuto esą vergais ir buvo apstatyti šnipais. Lietuvos turtas buvo išvežtas į Rusiją. Tuoj pasirodė trūkumas reikalingiausių dalykų. Geriausieji piliečiai buvo kankinami kalėjimuose, tremiami ir žudomi...

Jokios vilties išsigelbėti nesimatė. Jei šimtas milijonų rusų per 20 metų nepajėgė nusikratyti bolševikų vergijos, tai ko buvo galima tikėtis Lietuvai...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"