TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Iš speigo gimusi nepriklausomybė

2014 02 15 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Jau tiek pridūsauta, kad mūsų Nepriklausomybė – tai gūdaus viduržiemio kūrinys, jog šiemet, vasariui žengiant pirmyn, žiema suvis prašapo. Išsikvėpė, stvėrė kitą kąsnį ar pabūgo mūsų rūstybės. Sekmadienį, užuot minėję Sibirą, stovėsime sau linksmi ir pavasariški po Signatarų namų balkonu.

Nežinau, ar istorikai yra nustatę, kodėl Lietuvos Taryba savo lemtingam posėdžiui pasirinko būtent vasarį. Aplinkybės lėmė? Vokiečių paliaubos su bolševikais paliko landą laisvės ištroškusiems vingriems lietuviams? Viskas tiesiog noko ir prinoko jau nuo 1917-ųjų gruodžio deklaracijos? O gal atsitiktinumas, gal Tarybos nariai metė burtus? Arba, nedrąsu sakyti, – stebuklas, kaip nesyk buvo pasirodę ir Atgimimo metais.

Man patinka mintis, kad būtent iš sniego ir speigų išsirito mūsų nepriklausoma tėvynė. Šaltis, ne gegužės žiedai ar vyturio giesmė, yra didysis laisvės sąjungininkas. Kad ir kaip gražiai stengėsi Maironis pavasario balsais prisišaukti laisvės rytmetį. Kai sausio pabaigoje (per pačius kreščenskije morozy) vis išnirdavo Maidano aikštė Kijeve, koks galingas, nesulaikomas atrodė ten laisvės šėlsmas. Okupantai ar laisvės smaugikai juk irgi šąla. Tik dar labiau nei tie, kurie barikadose – šiuos iš vidaus degina nežmoniška kaitra. Patys esame patikrinę per savo sausį. Kai matai dabar apšarmojusių ukrainiečių minią, nekyla jokių abejonių, kas anksčiau ar vėliau bus nugalėtojai ant Kijevo gruodo. Iš pragariškų vandens patrankų į Maidano naktį liejosi pavasario versmės. Viduržiemių tvirtovės, iškilusios iš nuodėmės ir mirties ledo, traukte traukia sukilėlių drąsą ir pasiaukojimą. Užsisuka amžinieji laisvės kovų naratyvai, kad ir kiek būtum viską primiršęs.

Vilniuje aną 1918 metų vasario šeštadienį neužfiksuota nei kruvinų mūšių, nei kokių barikadų. Kad tikrai buvo šalta, žvarbu, drėbė šlapias sniegas, žinome iš amžininkų prisiminimų. Miesto valdžia su oberbiurgermeisteriu priešakyje greičiausiai sriūbčiojo kavą ar murksojo, svajodama apie gyvenimą po karo. Paliaubos su bolševikais paliko Oberostą vokiečių globai. Pilies gatvėje kas žingsnis nestyrojo kaizerio kareivių sargybos. Šalia, Šv. Jurgio prospekte, jiems buvo proga nerti į gerai prišildytą soldatenheimą, palošti kortomis ar brūkštelėti mylimajai dar vieną feldposto atviruką. Arogantiškas, visiems įsipykęs karinės administracijos viršininkas ką tik užleido vietą minkštesniam įpėdiniui. Tarybos nariai, susisupę į savo sunkius žieminius paltus, galėjo ramiai nutrepsėti iki dabartinių Signatarų namų, kurių trečiame aukšte nuomojosi patalpas Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Ten, dalyvių teigimu, irgi buvę smarkiai prikūrenta, nors malkos karo metu - lyg duona. Šaltis yra šaltis. Smagiai atšilęs vienas Tarybos narių net prisnūdo.

J.Basanavičius

Dr. Jonas Basanavičius, vyriausias ir garbingiausias Tarybos narys, turėjo mėgti šilumą. Gydytojo praktikai jis buvo pasirinkęs Varnos miestą prie Juodosios jūros. Neįsikūrė po studijų Maskvoje, netraukė jo, kaip Vinco Pietario, Vologdos gubernija. Nuolat sirguliuodavo likęs našliu, buvo išbandęs ne vieną Europos kurortą, vertino garuojančias Karlsbado (dabar - Karlovi Varai) vonias. Pagaliau ir visus lietuvius jis kildino iš saulėtųjų Balkanų.

Rašant man už lango, kitoje Bokšto gatvės pusėje, tai raudonuoja, tai vėl nubąla kampinio namo stogas. Čia kadaise buvo Niszkowskio viešbutis, bene seniausias Vilniaus mieste. Kai J.Basanavičius, nusižiūrėjęs į grįžtančias gerves, po ketvirčio amžiaus parkeliavo iš Varnos namo, jis pasirinko Niszkowskio viešbutį ir gyveno ten kone visą dešimtmetį. Sakytum, buvusiam kunigaikščio rūmų gydytojui rūpėjo aukštas lygis, patogumai, bet veikiau buvo priešingai – pigus viešbutis pasirinktas iš didelio kuklumo. Ir maitinosi jis, kaip pasakoja liudininkai, pigiausiose miesto valgyklose. Pas Niszkowskį teturėjo vieną kambarį. Galbūt langas, kurį vakarais vis matau sužibusį ir pilną gyvybės, yra tas pats, pro kurį tautos patriarchas žvelgė į miegantį Vilnių, mintyse piešdamas jo laukiančią aušrą. Būtų smalsu sužinoti, bet kas dabar pasakys. Pastatas perdarytas, subjaurotas, istorija ar panašiais dalykais jame nė nekvepia.

Iš šios vietos J.Basanavičių išgujo prasidėjęs karas, tas pats, kuris vėliau ir vienaip, ir kitaip dovanos auksinį šansą Vasario 16-ajai kartu su visa jai tekusia nelemtimi iš Rytų. Kita priežastis, dėl kurios reikėjo palikti Niszkowskį, vėl susijusi su Vilniaus žiema ir žmogui reikalinga šiluma. 1914 metų sausį, gal pats savo kambaryje kūrendamas krosnį, gal kitiems ją pakūrus, J.Basanavičius du kartus smarkiai apsinuodijo smalkėmis („nugaravo”) ir buvo arti mirties. Jo bičiulis baltarusių veikėjas, užsukęs į viešbutį, rado daktarą be sąmonės. Šiaip taip atgaivintas, jis labai pasikeitė. Pasak Antano Smetonos, tapo mažakalbis, lėtas, nuolatos „vienodai rimtas”. Toks dabar ir atpažįstamas paveiksluose ar nuotraukose. Kaip rimto žmogaus sumanymas atrodo ir mūsų Nepriklausomybės epopėja. Jei ne tas viduržiemis, daugiau viskas čia tobula – ir laiko, ir turinio, ir vietos, ir akcentų prasme. Net kiekvienas paradoksas šioje istorijoje – rimtas.

Daug kas, net nemėgstąs žiemos paliudys, kad galynėdamasis su šalčiu, atlaikydamas speigą, žiebdamas kokią ugnelę, nepastebimai grūdino savo sielą, mokėsi kantrybės ir atsidavimo. Mintis apie šventąjį Brunoną, prišalusiomis prie balno kilpų basomis kojomis nešantį mums Evangeliją, yra didesnis akstinas tikėti už aibę Vyskupų konferencijos raštų. Antano Sutkaus nuotraukose, kai dar visas Vilnius kūreno krosnis, virš senamiesčio stogų besiraitantys dūmų zigzagai atrodo lyg kito pasaulio, kito gyvenimo vėliavos, iškeltos žiemos miestui padrąsinti ir pamaloninti.

V.Šakalys

Iš ano, kito pasaulio – sustirusių žmonių būrelis prie J.Basanavičiaus kapo Rasose. 1980 metų vasario 16-oji. Ne tik paties J.Basanavičiaus, bet ir jo žmonos Eleonoros mirties diena. Kad ir kaip daktaras mėgo šilumą, vasaris dar stipriau, dar lemtingiau susisiejo su jo žemišku likimu. Tie, kurie per pusnis atėjo čia nusilenkti jam už rimtumą, nebijo ledo viešpatijų. Pažįstu nuotraukoje kiekvieną. Trys bendraklasiai, su kuriais ketinta supleškinti LKP CK rūmus. Mano sesuo su drauge, irgi ryžtingais pogrindininkių veidais. Būsimas garsus kunigas, visų ateities kovų šauklys juokingu languotu puspalčiu. Stovi čia ir amžiną atilsį Vladas Šakalys, šalia jo žmona ir kalėjimų kompanionas. Nesunku nuspėti, apie ką tų žmonių mintys. Metams baigiantis – kratų ir areštų virtinė. Atlaikyti, nepasiduoti. Po kelių mėnesių, smagiai pergudravęs KGB ir olimpinę Maskvą, juokų bei kalambūrų karalius V.Šakalys, visai ne juokais pastatęs ant kortos savo gyvybę, pėsčiomis iškeliaus ten, kur švietė laisvė. Jam fantastiškai seksis tame kelyje, pasiduos net geležinė uždanga.

Kiek anksčiau V.Šakalio maršrutas buvo kitas, irgi vertas amžinos adoracijos. Jis nevedė į jokią šviesią laisvę ar teisingumą. Tai turbūt ne visas kilometras nuo jo namų Užupyje, šalia bažnyčios, iki tuometinės Garelio gatvės kampo, kur gyveno mūsų šeima. Aukštyn statoka įkalne už Vilnios tilto, pro vadinamąjį tėvo kapą, paskui palei tą patį J.Basanavičiaus gyventą viešbutį, kertant Gorkio gatvę ir pokario plynę, tapusią prancūzparkiu. Ant pečių V.Šakalys buvo užsikrovęs bulvinį maišą akmens anglių. Susirietęs dvilinkas tarytum pats Viešpats Jėzus Kristus šventose stacijose. Visą kelią vilko vienas, neleido man nė prisiliesti kaip jaunesniam ir silpnesniam. Tipenau šalia, nedrįsdamas klausti, ar sunku. Jis dar juokavo, kad jeigu kas įprastu būdu mus seka, beliks įtarti gabenant ginklus ar sprogmenis. Aišku, aplinkui buvo žiema, pašalę, gal net vasario mėnuo. Garelio gatvėje - du dideli kambariai vėjo košiamais langais ir nelabai daug kuro. Nei prašytas, nei ragintas, V.Šakalys vilko mums humanitarinę pagalbą. Taip jis buvo nusprendęs, jau visai rimtai, kaip tikras draugas, pats savo lageriuose į valias prišalęs ir prialkęs, dievinęs, kai kas mokėdavo užjausti ir padėti. Anglių maišas, skalsiai kūrenant, kokią savaitę reiškė šiltesnes krosnis ir linksmesnį gyvenimą. V.Šakalys išmanė šilumos ir solidarumo reikalus. Ir kad iš to pasidaro sprogmenys, jei reikia.

K.Donelaitis

Kristijono Donelaičio poemos ketvirtoje dalyje, tarp visų žiemos rūpesčių, du dalykai pasirodo esą reikalingiausi žmogui, verti jo didžiausios pagarbos ir švelnumo. Tai dangiškasis mūsų tėtutis ir mielas kakalis, kitaip tariant, paprasta krosnis. Šios šaukiamasi ne rečiau kaip pirmojo. Negirdėjau, kad kas mūsų literatūroje būtų gražiau, meiliau šnekėjęsis su krosnimi. Kai verdi ką ar pats "kytriai pas kakalį šildaisi", kaip sako Tolminkiemio pamokslininkas, būk malonus padėkoti už ugnį ir šilumą. Anas dangaus tėtutis ir kakalis visada greta, neperskiriami. K.Donelaičio logika paprasta: „Ar negerai, kad Dievs ugnelę mums dovanojo?”

Žinoma, gerai. Niszkowskio viešbučio krosnį pamilęs našlys J.Basanavičius, tiesa, dėl to vos neiškeliavo į dausas. Tėviškas būrų klebonas primintų, kad su ugnimi sugyvenama ne tik meilingai, bet ir atsargiai, kytriai, mat per ją galimos ir didžiausios iškados. Ačiū Dievui, viskas anąsyk baigėsi tik daktaro lėtumu ir rimtumu, po kurio laiko pasitarnavusiu mūsų laisvės kakaliui.

Net pakvipus žibuoklėmis, vasaris bus vasaris. O žiemoti šiame mieste šalia tų laužų ir krosnelių yra didi laimė. Viena pasaka vejasi kitą. Iš savo didybės išsinėrusių herojų procesija, kuriai nebaisus šaltis. Nesibaigiančios sutartinių ženklų dėlionės. Apreiškimai, kurie tarsi išvirkščias drabužis: gauni ne tai, ko ieškojai. Kažin kas čia įspausta, įmaišyta į kiekvieną žiemos centimetrą. Lyg ir žinotum, bet tai dar daugiau nei žinia apie šilumą ir visas broliškas jungtis, apie sukilėlių drąsą ir įveiktas ledo imperijas. Kitas pasaulis? Dangiškojo tėtuko mostas? Niekada nepasotinama laisvė?

2014-ųjų vasario 12 diena

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"