TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Iš užmaršties traukiamos Vilniaus kino teatrų istorijos

2015 01 26 6:00
Kino programų koordinatorė Sonata Žalneraviciutė Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kodėl žmonėms patinka eiti į kino teatrą žiūrėti filmo? "Žmonės nori telktis, jausti bendrystę, drauge išgyventi, alsuoti kinu, nes įspūdis nepalyginamai didesnis, kai žiūri kartu", - mano kino tyrinėtoja Sonata Žalneravičiūtė. Ji domisi Vilniaus kino teatrų istorija ir renka apie juos medžiagą.

Seifas

Sostinės kino centro "Skalvija" programų koordinatorė S. Žalneravičiūtė renka medžiagą knygai apie Vilniaus kino teatrus. Naujienų portalui lzinios.lt lt pasakojo: "Kadangi čia dirbu daugiau kai 10 metų, galiausiai pasidarė įdomu, kada gi "Skalvija" buvo atidaryta. Dokumentuose to neradome. Pradėjau gilintis. Nuvažiavau į archyvus. Pirmiausia radau dokumentą, kad 1963 metais buvo perduodamas seifas. Tačiau kada tuometė "Planeta", dabar - "Skalvija" buvo įkurta, atidaryta, liko neaišku." Po to ji pabandė klausinėti aplink seniai gyvenančių žmonių. Vienas jų - ilgametis ir ilgaamžis lietuvių kino operatorius Algimantas Mockus. Tačiau gavo skirtingų ir netikslių atsakymų, priklausomai nuo to, kam kas įsiminė. Tada žinių ieškojo to meto periodikoje. Galiausiai pavyko sužinoti, kad kino teatras buvo atidarytas 1963 metų kovo 11-13 dienomis.

Vilniaus kino teatrai. / LUNI archyvo nuotraukos

Istorijos labirintai

Paieškos įtraukė ir S. Žalneravičiūtė pradėjo ieškoti žinių apie kitus Vilniaus kino teatrus. "Kai giliniesi, norisi nueiti iki pačios pradžios, kada buvo atidarytas pirmasis", - sakė ji. Juk buvo carinės Rusijos laikotarpis, Vilnius išgyveno karus, lenkmetį, sovietmetį... Šiame mieste - daug tautinių ir kultūrinių sluoksnių. Viena mėgstamiausių pramogų - filmų žiūrėjimas. Kino tyrinėtojai pavyko pakalbinti ne tik sovietmetį, bet tarpukarį menančius žmones, prisimenančius, kad filmai buvo rodomi ir karo metu. S. Žalneravičiūtė prisipažino esanti dėkinga likimui, kad į kino kultūrą gali žiūrėti ne vienu kampu: kaip žiūrovas, vertintoja ir stebėtoja kitų žiūrovų, nes sudarinėja repertuarą. "Visa kino teatro virtuvė man yra žinoma. Tai įdomu ir renkant medžiagą. Todėl kalbinu įvairius žmones, ne tik žiūrovus, bet ir kino darbuotojus - dailininkus, kūrusius afišas, mechanikus ir taip toliau...", - sakė ji. Klausiama, kaip sekasi ieškoti archyvinės medžiagos, kiek tokios turi Lietuvos kino organizacijos, S. Žalneravičiūtė apgailestavo, kad rasti itin sunku, nes ji nėra vienoje vietoje ir susisteminta. Daugiausia rasti galima Centriniame archyve. Medžiagos apie kino teatrus ieškoti sudėtinga dar ir todėl, kad kai jie užsidarinėjo, žlungant Sovietų Sąjungai, dokumentus ne kam nors perduodavo, bet tiesiog išmesdavo ar sunaikindavo. S. Žalneravičiūtės teigimu, medžiagos apie Vilniaus kino teatrus rinkimas yra laimės dalykas, priklausantis nuo to, kokius žmones pavyksta pakalbinti, kokius dokumentus rasti. Tai it labirintai, kuriais tenka eiti. Todėl darbo dar daug laukia.

Užsidaro, atsidaro...

S. Žalneravičiūtė ieško medžiagos ne tik kada buvo atidaromi bei veikė Vilniaus kino teatrai, bet bando atsekti ir kada buvo uždaromi. Itin daug duris užvėrė Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. Sovietmečiu turbūt kiekviename didesniame miesto rajone buvo po kino teatrą. Dabar keletas yra centre bei senamiestyje, rodantys ne masinę produkciją, ir tinklo "Forume Cinemas", įsikūrusių prie prekybos centrų, skirtų populiariajam kinui.

Pasak S. Žalneravičiūtės, nereikia dūsauti, kad kino teatrai užsidaro. Tai natūralus gyvenimas. "Suprantu, kad dėl to liūdna, bet pasikeitus laikams, komerciškai išgyventi ne kiekvienas sugebėjo", - sakė kino tyrinėtoja. Ji priminė, kad kinui ne kartą buvo žadama mirtis, tarkime, kai atsirado televizija, po to - vaizdo įrašų aparatūra, vėliau - internetas, bet ji neištiko. Žmonėms patinka eiti į viešą salę žiūrėti filmo, nes būnant kartu juos stipriau veikia šio meno žanro magija. Todėl, pašnekovės nuomone, kino teatrai išliks. Galima įsivaizduoti, kad bus daugumai žiūrovų skirti dideli kino kompleksai ir filmų gurmanams - mažesnės kino salės.

Įdomios žinios

* Kiek dabar žinoma, 1905 metais Didžiojoje gatvėje netoli cerkvės buvo atidarytas pirmasis stacionarus kino teatras „Iliuzionas“. Jis turėjo kelius šimtus vietų. Iki tol viešų kino rodymų būdavo įvairiose erdvėse, pavyzdžiui, Lukiškių aikštėje ar Botanikos sode, įrengiant laikinus ekranus.

* Kadaise buvęs kino teatras "Casino" galiausiai virto "Maskva". XX amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje pradėjo veikti pastate už Vilniaus rotušės tarp Arklių ir Rūdininkų gatvių. Salė buvo su balkonu. Lenkmečiu žiūrėti filmų ten vesdavo mokinių klases. Karo metais kino teatras buvo skirtas ne miesto gyventojams, bet tik vokiečių kariams ir karininkams. Pokariu pervadintas į "Maskvą". Vėliau, 1977 metais, kino teatras perkeltas į kitą naują pastatą kitoje gatvės pusėje, nors architekto Gedimino Baravyko projektas buvo sukurtas gerokai anksčiau. Galiausiai dar kurį laiką veikė kaip "Helios".

* Dokumentinio kino teatras „Kronika“ veikė sovietmečiu adresu Komjaunimo, dabar Pylimo gatvėje nuo 1957 metų. Jis buvo įkurtas evangelikų reformatų bažnyčioje, veikusioje iki 1953 metų. "Kronikoje" ištisai, be pertraukos buvo sukami dokumentiniai filmai. Už 10 kapeikų nusipirkę bilietą žmonės tamsoje užeidavo ir tamsoje išeidavo. Salėje galima būdavo praleisti nors visą dieną. Turbūt dėl to ir dėl filmų žanro kino teatras buvo populiarus ir lankomas. Per paskutinį seansą rodydavo vaidybinį filmą. 1990 metais pastatas grąžintas evangelikų reformatų bendruomenei.

* Kino teatras vaikams ir jaunimui "Pionierius" atidarytas po karo sovietmečio Partizanų, dabartinėje Naugarduko gatvėje. Kadaise ten buvo gausiai žydų gyvenamos vietos. Tame pastate iš pradžių veikė valgykla skurstantiesiems. Žydai juos maitindavo. Vėliau sumanyta įrengti koncertinę salę, kad per joje vykstančius renginius surinktas lėšas galima būtų skirti tai labdaros valgyklai. Gali būti, kad jau prieškariu ten būdavo rodomas vienas kitas filmas. 1944 metais pastate jau veikė kino teatras. Buvos skatinamas darbas su vaikais, o vėliau oficialiai pavadintas vaikų ir jaunimo kino teatru. Moksleiviai seansus lankydavo klasėmis ir pagal abonementus. 1988 metais pastatas buvo perduotas Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. Nuo 2001-ųjų ten savo veiklą pradėjo Tolerancijos centras.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"