TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Išdavęs ir išduotas

2012 11 09 8:12
Desantininkų grupės vadovas J.Deksnys (prie žemės) MGB agentų-smogikų rankose. 1949 metų gegužė. / GAM nuotrauka

1914 metų lapkričio 18 dieną gimė Jonas Deksnys - vienas prieštaringiausių pokario išeivijos ir rezistencijos veikėjų. Šiandien prisiminkime, kaip jis, įsivėlęs į didžiųjų valstybių žaidimus, pasirinko gyvybę, o drauge - ir išdaviko lemtį.

Vėjuotą ir žvarbią 1950 metų gruodžio 10-osios naktį jūros mūša į krantą prie Palangos išmetė guminę valtį. Iš jos iššokę trys vyrai susirinko mantą ir ėmėsi procedūros, kuriai rengėsi ne vieną mėnesį. Pirmiausia reikėjo supjaustyti valtį ir paslėpti skiautes taip, kad jų neaptiktų patruliuojantys sovietų pasieniečiai. O paskui, prisidengiant tamsa, judėti rytų link, į tą vietą, kur vyrus turėjo pasitikti kovos draugai.

Netrukus trijulė, gūždamasi nuo drėgno vėjo, kuris tiesiog smelkėsi į kaulus, patraukė į savo pirmą ir paskutinį žygį. Du britų žvalgybos mokykloje parengti agentai radistai - Algirdas Eugenijus Leichmanas-Rasa ir Povilas Janickis-Jūraitis - mąstė apie greitą susitikimą su Lietuvos partizanais ir nė nenujautė, kad jų palydovas, pasivadinęs Gintautu, - MGB agentas, vedantis juos tiesiai į pražūtį. Vyrai nenumanė ir to, kad jie - jau ketvirta desantininkų grupė, neišvengiamai turėjusi patekti į priešo rankas. Kaip ir to, jog toks pat likimas lauks dar bent keturių panašių grupių. Mažai kas iš desantininkų vėliau sužinos, kad dėl jų pražūties kaltas buvęs bendražygis - tuomet priešo pusėje veikęs J.Deksnys.  

Kas buvo J.Deksnys-Hektoras? Drąsus, bet vėliau palūžęs kovotojas, kokių Lietuvos pasipriešinimo istorijoje, deja, būta daug? Beatodairiškas avantiūristas, ieškojęs tik nuotykių ir nesukęs sau galvos dėl idėjinių ar moralinių principų? Profesionalus provokatorius? O gal didvyris, sąmoningai paaukojęs savo garbę ir reputaciją tam, kad Lietuvoje būtų išvengta dar didesnio kraujo praliejimo? Atsakyti į šiuos klausimus kiekvienas gali savaip. O mes, nemėgindami nei vertinti, nei teisti, pakalbėkime apie faktus.

MGB agentas ir provokatorius J.Markulis (Erelis), per J.Deksnį perėmęs bendros Lietuvos pogrindžio vadovybės kontrolę. / LCVA nuotrauka

Dūžtantis pasaulis

J.Deksnio biografijos pradžia nežadėjo nei įdomaus, nei audringo gyvenimo. Ko galėjo tikėtis mokslų neragavęs septyniolikmetis vaikinukas iš balose, kemsynuose ir skurde skendinčio Tumasonių kaimo, prisiglaudusio prie pat Latvijos sienos, atbėgęs ieškoti laimės į Laikinąją sostinę? Tokių kaip jis buvo daug. Ir daugumos laukė panašios perspektyvos - juodas darbas, skurdus gyvenimas darbininkų priemiesčiuose. Jonas savo karjerą irgi pradėjo ne kitaip - tikrąja to žodžio prasme braidydamas po dvokiančias atmatas, mat jam pavyko įsitaisyti darbininku miesto kanalizacijos tarnyboje.  

Ir vis dėlto J.Deksnio gyvenimas staiga ir radikaliai pakrypo kita linkme. Tai, matyt, lėmė dvi aplinkybės. Pirmoji greičiau išorinė - 1934-aisiais, kai atvyko į Kauną, Jonas apsistojo rokiškėno skulptoriaus Juozo Mikėno namuose, kur jau gyveno šiek tiek anksčiau atvažiavęs jo vyresnysis brolis Juozas. Tačiau apie Juozą šiandien niekas nekalba, o štai Jonui buvo lemta patekti į istoriją. Taigi, be žinomo skulptoriaus globos, staigų vaikinuko skrydį turėjo lemti ir kitos, vidinės priežastys - nepaprasti jo gabumai ir imlumas.

Kaip kitaip paaiškinti, kad nepraėjus nė porai metų buvęs kanalizacijos darbininkas jau darbavosi kurjeriu, o vėliau - sąskaitininku britų elektrotechnikos bendrovėje "The Automatic Electric & Co". Prieš tai jis sugebėjo su pagyrimu baigti suaugusiųjų gimnazijos penktą klasę, išlaikyti didžiąją dalį vidurinės mokyklos egzaminų ir išmokti anglų bei vokiečių kalbas.

Atitarnavęs kariuomenėje, J.Deksnys pasiprašė priimamas laisvu klausytoju į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos-matematikos fakultetą (laikyti visų brandos egzaminų taip ir nerado reikalo ar laiko). Čia jis pasižymėjo kaip itin stiprus matematikas, nuolat išlaikydavęs egzaminus įvertinimu "labai gerai".

Tačiau, kaip knygoje "Pavargęs herojus" pažymi J.Deksnio biografiją tyrinėjęs Liūtas Mockūnas, po poros semestrų jo studijų knygelėje jau nebebuvo tokių įrašų - matyt, ir šis užsiėmimas per metus spėjo nusibosti. Jonui kur kas įdomiau buvo tiesiog lankyti patinkančias paskaitas, o dar labiau - dalyvauti studentų korporacijų "Baltija" ir "Jūra" veikloje. Beje, toks visuomeninis aktyvumas jam labai greitai atsirūgo.  

Tai įvyko prasidėjus sovietinei okupacijai, kuri J.Deksniui, kaip ir daugeliui kitų jaunų nerūpestingų žmonių, buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Jono bendramokslis, o vėliau pogrindžio laikų pažįstamas Karolis Drunga po dviejų dešimtmečių viename savo straipsnių prisimins: "Ne visi, bet daug kas 1940 metais pasijutome lyg gatvėje pamesti vaikai. Sugriuvo visi saugūs atrodę pylimai, už kurių mes nerūpestingai žaidėme gyvenimą. Nebeliko nieko, kas už mus pagalvotų ir pasakytų, kad tai ten ir taip reikia daryti. Liko tik klausimas - kodėl ir kaip? Atsakymą gi turėjome patys sau susirasti."

Daugelis atsakymą rado greitai - su okupacija susitaikyti nevalia. Tad rudeniop, prasidėjus mokslo metams, iš krikščioniškosios pakraipos VDU studentų susibūrė pirmoji pogrindžio grupė, kuri žiemos pradžioje savo veiklą išplėtė ir į provinciją. Liberalių pažiūrų jaunimas vienijosi į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (LLKS). Tačiau rimčiausia pogrindžio jėga tapo buvusio Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos įkurtas ir įvairių pažiūrų politinius pabėgėlius subūręs Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Jis startavo Berlyne, o netrukus išplėtė veiklą ir į Lietuvą. LAF buvo bene gausiausia ir geriausiai organizuota antisovietinio pogrindžio jėga, todėl greitai tapo savotišku visų pogrindinių organizacijų "stogu".

Tuo metu J.Deksnio pogrindžio veikloje buvo nematyti. Jis ramiai tebedirbo raštininku "Inturistu" pervadintoje Lietuvos turistų sąjungoje. Su LAF mūsų pasakojimo herojus susidūrė tik vėlų rudenį, jau kalėdamas Kauno IX forte. Ten jis pateko su daugybe kitų buvusių studentų organizacijų aktyvistų.

MGB agentą Erelį demaskavęs Lietuvos partizanas J.Lukša. / GAM nuotrauka

Nacių kalėjimuose

Iš IX forto J.Deksnį išvadavo prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas. Matyt, paskatintas nelaisvės draugų pavyzdžio, jis iš karto įstojo į LAF ir per tris legalios organizacijos veiklos mėnesius nuo paprasto nario pakilo iki štabo administracijos skyriaus viršininko. Toks šuolis atrodo gana keistas, nes Kaune, kitaip negu Berlyne, kur LAF struktūroje rado vietą įvairių pažiūrų veikėjai, dominavo  krikščioniškųjų organizacijų atstovai. Taigi liberalių pažiūrų J.Deksniui iškilti čia buvo kur kas sunkiau nei kam kitam. Vis dėlto jis ne tik padarė karjerą organizacijos viduje, bet ir gavo tarnybą LAF įkurtos Laikinosios vyriausybės II skyriuje, kuris nagrinėjo komunistų bylas. Toks staigus iškilimas tik dar kartą patvirtina J.Deksnio gebėjimą, esant reikalui, ir sieną galva pramušti. Tiesa, sėkmė jį lydėjo neilgai.

Laikinojoje vyriausybėje J.Deksnys dirbo apie tris savaites. Rugpjūtį naciai ją išvaikė, o netrukus likvidavo ir LAF. Jono gyvenime prasidėjo naujas nesėkmių ruožas, kuris, beje, galėjo baigtis tragiškai. Likvidavus LAF, J.Deksnys įsitaisė dirbti į vaistų sandėlį, bet ir šis po kelių mėnesių buvo uždarytas. Buvęs LAF ir LLKS aktyvistas liko be pajamų šaltinio, tad pinigų prasimanydavo retsykiais šį bei tą parduodamas juodojoje rinkoje. Suprantama, nacių valdžia už tokius dalykus nebūtų paglosčiusi, tačiau J.Deksnio laukė kur kas didesnė bėda - 1943 metais jis vos neatsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ir visai ne dėl spekuliacijos. Tiesiog vokiečiai, keršydami už mobilizacijos į lietuvišką SS legioną sabotavimą, tų metų kovo viduryje suėmė ir įkalino Štuthofe didelę grupę lietuvių inteligentų. Būsimų kalinių sąraše buvo ir J.Deksnio pavardė. Tačiau išgelbėjo likimas: gestapininkai, atėję suimti LAF aktyvisto, paprasčiausiai nerado jo namie. Nuo tos akimirkos Jonui teko slapstytis. Bet ir vėl neilgam.

Iš ankstesnių įvykių matyti, kad sėdėti kaip pelė po šluota J.Deksnys negalėjo. Pavojai, kova, vaikščiojimas peilio ašmenimis - štai kas traukte traukė šį jauną vyrą. Kaip pasakoja jau minėtas L.Mockūnas, slapstydamasis Jonas dažnai užsukdavo pas savo buvusį globėją skulptorių J.Mikėną ir ten kartais sutikdavo rašytoją Kazį Borutą. Abu vyresnieji bičiuliai bandė paprotinti J.Deksnį, kad šis nekaišiotų pirštų tarp durų. "Ten, kur grumiasi du jaučiai, uodui nėra ko lįsti į tarpuragę, nes tave sutraiškys", - sakydavęs jam K.Boruta. Tačiau J.Deksnys neklausė rašytojo ir toliau aktyviai kovojo prieš vokiečių planuojamą Lietuvos vyrų mobilizaciją į pagalbinius vermachto dalinius. "Lietuvis tokiomis sąlygomis negali užmerkti akių ir eiti vokiečių vedamas kažkur į rytus vokiečių pagalbinės tarnybos pavidale", - 1944 metų balandžio 9-ąją skelbė J.Deksnio redaguojamas LLKS leidinys "Laisvės kovotojas".

Nacių atsakymo į tokį pareiškimą ilgai laukti neteko. Po kelių dienų leidinio redaktorius su visu LLKS aktyvu buvo suimtas. Nuo tos dienos prasidėjo daugiau kaip metus trukusi jo epopėja po Vokietijos kalėjimus. Ji baigėsi tik 1945 metų balandžio 13 dieną, kai Bavarijos Bairoito kalėjimo, kuriame tuomet buvo laikomas Jonas, kalinius išvadavo amerikiečių kariuomenė.

J.Deksnys (kairėje) su VLAK Informacijos biuro Švedijoje nariais Algirdu Vokietaičiu ir Vytautu Stanevičiumi. / LŽ archyvo nuotrauka

Beprotiškas sumanymas

J.Deksnį, vos atsidūrusį saugioje užuovėjoje - perkeltų asmenų stovykloje, vėl užvaldė troškimas veikti. Tiesa, veiklos tarp lietuvių pabėgėlių netrūko. Kaip tik tuo metu sutelkę jėgas aktyvesni veikėjai mėgino atgaivinti gerokai gestapo apgenėtą Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK). Tačiau mūsų herojui to nepakako. O ir tarp VLIK veikėjų, kurių daugumą sudarė Jonui ne itin simpatingi krikščioniškosios pakraipos atstovai, jis, regis, nesijautė komfortiškai. Ir štai 1945 metų vasarą J.Deksnys su bičiuliu Klemensu Bruniu nusprendė įgyvendinti sumanymą, kuris daugeliui "dipukų" atrodytų beprotiškas: nuvykti į sovietų okupuotą Lietuvą, susipažinti su esama padėtimi ir pamėginti užmegzti ryšius su vietos pogrindžiu.

Nesiimsime aprašinėti visų ilgos ir pavojingos kelionės peripetijų - tam prireiktų atskiro ilgo pasakojimo. Pasakysime tik tiek, kad abu atvykėliai tų pačių metų lapkričio 28 dieną Kaune susitiko su būsimu Pietų Lietuvos partizanų srities vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. Per susitikimą, apie kurį nieko nežinojo nei išeivijos organizacijos, nei perkeltų asmenų stovyklas akylai stebėjusios Vakarų slaptosios tarnybos, buvo nutarta kiek įmanoma greičiau įkurti bendrą pasipriešinimo vadovybę.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad ginkluoto pasipriešinimo Lietuvoje mastas padarė J.Deksniui didžiulį įspūdį. Tad jau keliaudamas atgal iš okupuotos tėvynės jis puoselėjo planus sugrįžti į Lietuvą dar kartą ir organizuoti bendrą pasipriešinimo vadovybę. Štai tada rezistentas pirmą kartą akis į akį susidūrė su britų žvalgyba.

Išgirdę Jono pasakojimus apie Lietuvoje veikiantį galingą antisovietinį pasipriešinimą ir jo ketinimus dar sykį vykti tėvynėn, anglai nutarė pasinaudoti šia situacija ir pasitelkti rezistentą kaip neblogą žvalgybinės informacijos kanalą. Jie susirado J.Deksnį ir pasiūlė šiam nedidelę finansinę paramą bei radijo šifrus. Deja, patyrę žvalgybos vilkai nė nenumanė, kad, pastumdami lentoje lietuvį pėstininką, pradeda lošti neišlošiamą partiją.

Antrą kartą į Lietuvą J.Deksnys atvyko 1946 metų gegužės 2 dieną. Svarbiausia žinia, kurią jis turėjo perduoti Lietuvos partizanams, buvo pasiūlymas įkurti Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK), kaip politinį pasipriešinimo vadovybės centrą, ir Bendrąjį demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS), kaip karinę jo vadovybę. Kitaip sakant, VLIK ir komiteto vadovybė turėjo likti šio proceso nuošaly.  

Gegužės 31-ąją toks pasiūlymas ir raginimas kuo greičiau sudaryti Vyriausiąją partizanų vadovybę nuskambėjo per svečio susitikimą su Lietuvos partizanų Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga-Mykolu.

J.Deksnio desantininkų grupė švedų kateryje. 1948-ųjų pavasaris. / LŽ archyvo nuotrauka

Erelis pradeda ir laimi

Štai tada ir prasidėjo didysis žaidimas. Beveik tuo pat metu su Tauro apygardos vadovybe ryšius užmezgė ir Erelio slapyvardžiu prisidengęs Aukštaitijos partizanų organizacijos atstovas, Vilniuje veikusio Vienybės komiteto narys Juozas Markulis. Tuomet dar niekas nė neįtarė, kad tariamas rezistentas Erelis - vienas pavojingiausių MGB agentų ir provokatorių.

Savo juodą darbą - perimti visą Lietuvos pasipriešinimo vadovybę - J.Markulis buvo pradėjęs jau anksčiau. Balandžio mėnesį per Pietų ir Rytų Lietuvos partizanų vadų susitikimą Erelis mėgino įpiršti vadinamąją pasyvaus pasipriešinimo idėją, tačiau jai nepritarta. Todėl J.Deksnio pasirodymas MGB maitvanagiui tapo geriausia dovana.

Birželio 6-ąją Tauro apygardos Geležinio Vilko štabe vykusiame pasitarime pasiuntinys iš Vakarų paragino įkurti VLAK, o VLIK palikti tik užsienio delegatūros funkciją. Partizanų vadai, suprasdami tokį siūlymą kaip bendrą Vakaruose suformuotą poziciją, su tuo sutiko. Maža to, J.Deksnio pasiūlymu atlikti VLAK uždavinius, kol jis bus visiškai suformuotas, įpareigotas tariamas Vienybės komitetas, kuriam vadovauti paskirtas J.Markulis

Net sunku patikėti, kaip lengvai J.Deksnys prarijo Erelio jauką. Jis apsigyveno J.Markulio namuose Vilniuje ir paprašė šio pagalbos surengti čia pogrindžio vadų pasitarimą. Susitikimas įvyko rugpjūčio 12 dieną. Per jį MGB provokatorius jau buvo pristatytas kaip VLAK pirmininkas ir Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) vadovas. Nuo tos akimirkos tiek BDPS, kaip politinę rezistentų Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo vadovybę, tiek patį J.Deksnį visiškai kontroliavo priešas.

Iš misijos Lietuvoje Jonas grįžo ne vienas. Drauge su juo į Vakarus atvyko ir partizanų atstovas Antanas. Niekas nė nenumanė, kad tariamas Lietuvos pogrindžio veikėjas iš tiesų yra MGB agentas Lavrentijus Maksimovas. Taip ir J.Deksnys, ir jį kuruojantys britai vis labiau painiojosi sovietų saugumo rezgamame voratinklyje. Perspėti į Vakarus sugrįžusio J.Deksnio nebuvo kaip. Nors svečius globojęs partizanas Juozas Lukša-Daumantas netruko išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra J.Markulis, pogrindininkai neturėjo nei radijo siųstuvo, nei kokių nors adresų. Taigi MGB paleista mėsmalė sukosi vis greičiau, laukdama naujų aukų.

Susitikti su J.Deksniu J.Lukšai pavyko tik 1947 metų gegužę Lenkijos Gdynės mieste. Tuomet jis sužinojo apie tikruosius Erelio tikslus, tačiau MGB čiuptuvai jau puikiai veikė ir be šio savo darbą atlikusio agento. Beje, kaip tik per susitikimą Gdynėje J.Deksnys įteikė J.Lukšai pirmąją britų paramą - 1200 dolerių. Už tai partizanas perdavė anglams sovietinių dokumentų pavyzdžių, o saviškiams - Lietuvos Romos katalikų laišką popiežiui Pijui XI, pogrindžio spaudos, dokumentų, nuotraukų, dainų rinkinių, išvežtųjų į Sibirą sąrašus ir įgaliojimus J.Deksniui atstovauti Lietuvos rezistencijai užsienyje.

J.Deksnys Vilniuje 8-ojo dešimtmečio pradžioje. / LŽ archyvo nuotrauka

Paskutinė misija

Susitikimas Gdynėje puikiai atspindėjo Lietuvos rezistentų ir britų žvalgybos santykius. Duodi - ir gauni, o visa kita yra jau jūsų, ne mūsų reikalas. Toks buvo pagrindinis britų principas. Plečiantis šaltajam karui mūsų rezistentai, žinoma, gaudavo ir britų, ir amerikiečių žvalgybos paramos, bet tik mainais į juos dominančią informaciją. 1948-aisiais anglų žvalgybininkas Alexanderis McKibbinas (beje, jis ir sumanė panaudoti Baltijos šalių rezistentus žvalgybos tikslams) jau aiškiai leido suprasti, kad sudarant bet kokius mainus svarbiausi yra ne lietuvių, o britų interesai. To A.McKibbinas neslėpė ir organizuodamas trečią, svarbiausią, J.Deksnio misiją į Lietuvą.

Taigi britai, rengdami J.Deksnį ir jo bendražygius Kazimierą Pyplį bei Valdemarą Briedį Švedijoje įkurtoje žvalgų mokykloje, tikėjosi gauti slaptų duomenų apie sovietų karinį jūrų laivyną ir oro pajėgas, atominės energetikos ir raketinių variklių mokslinius tyrimus. Visa kita veikla buvo palikta pačių kovotojų nuožiūrai. Tiesą sakant, tai galėjo būti visai neblogas sandėris, jei ne viena aplinkybė - žvalgų mokykloje jau veikė sovietų agentas, tad visos planuojamos misijos iš anksto buvo pasmerktos.

Štai kaip J.Deksnio grupės misijos pradžią aprašo rezistentų ryšius su Vakarais tyrinėjęs istorikas Arvydas Anušauskas: "1949-ųjų balandžio 31 dieną torpedinis kateris S208 išplaukė iš Bornholmo salos, pasuko Lietuvos krantų link ir veikiai sustojo netoli Palangos, maždaug už dviejų kilometrų nuo kranto. Apie antrą valandą nakties šeši vyrai susėdo į dvi gumines valtis ir nusiyrė į krantą. Kiekvienas žvalgas gabeno bent 50 kilogramų krovinį. Deksnio kuprinėje buvo amerikietiškas radijo siųstuvas ir imtuvas, du pistoletai "Walter", pistoletas-automatas MP-44, per septynis tūkstančius rublių, vaistai (penicilinas, morfijus, fenedrinas, raminamosios ir užmigti neleidžiančios tabletės), taip pat kalio cianido nuodai. Išsilaipinę žvalgai skubiai supjaustė gumines valtis, paslėpė jas krūmynuose ir leidosi miškais. Per savaitę žvalgai nusigavo iki Darbėnų valsčiaus Želvių kaimo. Tai, kas ten atsitiko gegužės 7-ąją, KGB slėpė keturis dešimtmečius."

MGB rankose

Šioje vietoje desantininkus pasitiko partizanais apsimetusių agentų smogikų grupė, vadovaujama buvusio J.Lukšos bendražygio Algimanto Zaskevičiaus-Bagdono. Joje buvo ir Žemaičių apygardos vadu prisistatęs buvęs Panevėžio burmistras, prezidento Antano Smetonos svainis Tadas Chodakauskas. Visi J.Deksnio grupės nariai buvo suimti, išskyrus K.Pyplį-Mažylį. Šis nusigavo į Suvalkiją ir savarankiškai veikė tol, kol turėjo siųstuvą. Mažylis britus įspėjo: "Po dviejų su puse valandos laimingai pasiekėm krantą. Punkte žmonių neradom. Buvo sueita, kaip man atrodo, su provokatoriais. Aš pas juos nevykau. Galėjo pakliūti gyvi. Būkit atsargūs."

Keista, bet nei į šį perspėjimą, nei į neįprastą J.Deksnio radisto V.Briedžio pranešimą, nei į paties Jono radiogramose pasitaikančias tyčines ar netyčines klaidas britai nesureagavo. Jie ir toliau palaikė ryšį su savo agentu, nė nenujausdami, kad radijo signalai pasiekia žvalgybą iš MGB priklausančio vasarnamio pušynais apaugusiose Vilniaus apylinkėse.

Sutikdamas bendradarbiauti su priešu, J.Deksnys įsivėlė į ilgą radijo žaidimą su britais. Tai nebuvo nekalta, nes kiekviena išdaviko pasiųsta klaidinama radiograma stumdavo į pavojų žmonių gyvybes. MGB šiuo žaidimu siekė prisivilioti į Lietuvą desantininkų ir juos užverbuoti arba sunaikinti. Galima teigti, jog J.Deksnio rankomis buvo pražudytos visos aštuonios desantininkų grupės, skubėjusios į Lietuvos pajūrį susitikti su tariamais rezistentais.  

Ką pats J.Deksnys už išdavystę gavo iš priešo? Visų pirma - gyvybę. Antra, galimybę su "kampuotų" vyrukų palyda retsykiais išeiti iš savo vasarnamio. Trečia, labai nemažus tais laikais pinigus - 5000 rublių per mėnesį, kurių didžiąją dalį, kaip pasakojama, jis pragerdavo.

O netrukus J.Deksnys neteko ir tokio gyvenimo. Neaišku, kaip ir kada britai su savo partneriais amerikiečiais galutinai įsitikino, jog yra mulkinami. Tiksliai žinoma tik tai, kad 1956 metų gegužę operacijų su rezistentais sumanytojas A.McKibbinas buvo paprašytas atsistatydinti, ryšiai su agentais nutraukti, o kodai - sunaikinti. Dvigubas agentas tapo nebereikalingas nei sovietams, nei britams. Šiuos jis tiesiog apkaltino išdavyste. Paskutinis J.Deksnio pranešimas anglams skambėjo taip: "Deja, atrodo, reikia konstatuoti, kad buvę kovos draugai pilotiškai nusiplauna rankas ir palieka pačią sunkiausią minutę. Mano sąžinė prieš draugus ir savo tautos istoriją yra švari."

Ar tikrai? Ar ne vieną buvusį kovos draugą pražudęs dvigubas agentas tikėjo tuo, ką sakė? Ar iš tiesų jis, kaip tvirtindavo vienišo gyvenimo saulėlydyje, savo pasirinkimu išgelbėjo Lietuvą nuo dar didesnio kraujo praliejimo? Vargu. Galbūt nuoširdžiausi atrodo jo žodžiai iš prisiminimų, kurių fragmentus 1962 metais paskelbė žurnalas "Švyturys": "Politinio gyvenimo raida yra tokia sudėtinga ir vingiuota, jog ne visi sugeba ir ne visiems pavyksta nueiti tiesiu kovų ir pergalės keliu. Didžiųjų socialinių kataklizmų laikotarpiais atskiri individai neretai patenka į tamsų politinės veiklos labirintą, iš kurio jie išeina į dienos šviesą, jeigu jiems pavyksta užčiuopti Ariadnės siūlą, po sunkių vidinių lūžių, skaudžių nusivylimų ir iliuzijų sudužimo."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"