TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Išdavęs šeimą ir Tėvynę

2015 06 05 6:00
Z. Aleksa-Angarietis (stovi viduryje) su Lietuvos ir Baltarusijos SSR vyriausybės ir Komunistų partijos CK nariais. Minskas, 1919 m. vasara. Nuotrauka iš knygos „Zigmas Angarietis: straipsniai ir atsiminimai“

1940 metų gegužės 22 dieną Maskvoje buvo sušaudytas Lietuvos komunistas Zigmas Aleksa-Angarietis. Kaip atsitiko, kad turtingo Suvalkijos ūkininko sūnus ir dviejų nepriklausomos Lietuvos veikėjų brolis pasirinko savo šeimos ir savo Tėvynės priešo kelią?

Apie Zigmą Aleksą-Angarietį sovietmečiu prirašyta nemažai straipsnių, pasakyta daug kalbų, paskelbta gausybė atsiminimų, tarp kurių autorių yra ne tik tokie lietuviškos partokratijos šulai kaip Antanas Sniečkus, ne tik buvę pogrindininkai kaip sovietinis istorikas Romas Šarmaitis, bet ir pokario rezistentų krauju susitepęs kagėbistas Aleksandras Slavinas. Tuomet Z. Angarietis vaizduotas kaip "komunisto revoliucionieriaus idealas". Tačiau ši bolševikinė ikona neatskleidžia, kas iš tiesų buvo Z. Angarietis.

Kaip nutiko, jog bolševizmas ir beprotiška pasaulinės revoliucijos idėja taip užvaldė pasiturinčio ūkininko sūnų, kad jis dėl jos paaukojo viską, kas normaliam žmogui yra didžiausios vertybės - tėvą, brolius, seseris, Tėvynę? Kodėl Z. Angarietis iki paskutinių gyvenimo dienų padėjo kruvinam sovietų diktatoriui Josifui Stalinui auginti raudonojo teroro hidrą, galiausiai pribaigusią ir jį patį? Atsakymų į šiuos klausimus nerasime nei paties Z. Angariečio užrašuose, nei jį pažinojusių veikėjų prisiminimuose. Tad pamėginkime paieškoti jų tarp eilučių.

Šeimoje jautėsi svetimas

Z. Aleksa, vėliau pasivadinęs Angariečiu, gimė 1882 metų birželio 2 dieną Obelupių kaime, dabartiniame Vilkaviškio rajone. Zigmo tėvai jau tuomet buvo pasiturintys ūkininkai, turėję apie 150 dešimtinių (164 hektarus) žemės. Tapęs našliu ir vedęs antrąsyk Jonas Aleksa iš naujosios žmonos kraičio savo valdas išplėtė dvigubai ir turtu pralenkė ne vieną dvarininką. Taigi tėvui nebuvo sunku pasirūpinti, kad visi jo sūnūs gautų gerą išsilavinimą, o dukterys - tinkamą kraitį.

Du vyresnieji Zigmo broliai iš tiesų pasiekė daug - Jonas Pranas tapo agronomu, ekonomistu, žinomu nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėju ir penkių vyriausybių žemės ūkio ministru. Veterinarijos mokslus pasirinkęs Konradas Aleksa tapo Žemės ūkio akademijos profesoriumi, vėliau - prorektoriumi. Abu broliai buvo tikri Lietuvos patriotai, kovoję prieš visus pavergėjus, tad ir persekioti visų - caro žandarų, nacių gestapininkų, sovietų enkavėdistų. Tiesa, Konradui didesnių tragedijų pavyko išvengti, o Jonas gyvenimą baigė Sibiro tremtyje.

Kitaip nei vyresni Aleksų vaikai, Zigmas atėjo į pasaulį silpnas ir nuo gimimo sunkiai sirgo. Kaip vėliau prisimins jo brolis Konradas, vaiką slaugė kelerius metus jį auginusi močiutė. „Pirmuosius gyvenimo metus praleidau pas senelę, todėl šeimoje jaučiausi svetimas“, - skaitome Z. Angariečio autobiografijoje. Lyg to būtų maža, Zigmui nesulaukus ir 10 metų, mirė motina, o tėvas palyginti greitai į namus parsivedė pamotę.

„Tėvas manęs nemylėjo ir aš jo nemylėjau“, - gyvenimui einant į pabaigą prisimins jis. Turint galvoje, kad Z. Angarietis tuomet jau garsėjo kaip fanatikas ir asketas, kuriam asmeniniai santykiai neturėjo jokios reikšmės, užuomina apie meilės trūkumą liudija, jog vaikystės nuoskaudos galėjo nulemti visą tolesnį jo gyvenimą. Nuoskauda, matyt, pagimdė kerštą, o kerštas - maištą. Vėliau tas maištas, aplinkybėms lemtingai susiklosčius, bus įvilktas į marksizmo ir bolševizmo rūbą. O kol kas Zigmas tiesiog protestuoja prieš bet kokią tvarką ir taisykles.

Marijampolės gimnazijoje būsimas revoliucionierius atsisakė mokytis aritmetikos taisyklių ir eiti prie lentos, porą kartų nelabai sėkmingai organizavo vieno internato vyresniojo boikotą. O susidūręs su nemėgstamu tikybos mokytoju, plūdusiu socialistus ir gyrusiu krikščionis demokratus, dvylikametis gimnazistas padarė išvadą: „Socialistai yra geri žmonės, o krikščionys demokratai - blogi, kaip ir mūsų kunigas“.

Kita vertus, kas „Aušros“ ir "Varpo" gadynėje nesižavėjo ar bent jau nesidomėjo madingomis socializmo idėjomis, skelbusiomis išsilaisvinimą ne tik nuo ekonominės, bet ir nuo tautinės priespaudos? Taigi Zigmas ne tik klausėsi pasakojimų apie 1863 metų sukilimą, caro valdžios represijas, knygnešius, ne tik dalyvavo kolektyviniuose uždraustos lietuviškos spaudos skaitymuose (ir sulaukė pirmos gyvenime kratos), bet ir skaitė mirusio dėdės bibliotekoje rastą marksistinę literatūrą, kurios idėjos, patekusios į maištingą sielą, labai greitai ėmė leisti pirmuosius daigus. „Tuomet jau laikiau save socialistu“, - autobiografijoje prisiminė jis.

Maištas prieš tėvą

Studijos Varšuvos veterinarijos institute tik sustiprino tokį įsitikinimą. Čia Zigmas susipažino su Lenkijos socialistų partijos (PPS) bei kairiosios žydų organizacijos „Bund“ aktyvistais, prisidėjo platinant nelegalią spaudą, o 1903 metais pirmąkart dalyvavo gegužės 1-osios demonstracijoje. Tačiau bene lemtingiausias jo studentiško gyvenimo įvykis buvo 1904-ųjų vasarį prasidėjęs Rusijos ir Japonijos karas.

Pats Z. Angarietis prisimena tuomet su socialistais platinęs antikarinius atsišaukimus ir dalyvavęs demonstracijose. Tačiau jis neužsimena, kad tuomečiai PPS vadovai tai darė skatinami toli gražu ne pacifistinių tikslų. Jau esame rašę, kad vienas iš Lenkijos socialistų lyderių Juzefas Pilsudskis tais metais slaptai derėjosi su Japonijos vyriausybe ir prašė japonų leisti iš Tolimuosiuose Rytuose atsidūrusių lenkų kilmės karo belaisvių suformuoti specialius legionus, kovosiančius prieš Rusijos imperiją, ir skirti lėšų antirusiškai Lenkijos socialistų veiklai. Mainais japonams buvo pažadėta sabotuoti Lenkijos teritorijoje šaukimą į caro kariuomenę ir surengti sukilimą prieš rusų valdžią. Taigi svarbiausias tuometis kovingojo PPS sparno tikslas buvo ne tiek socializmas, kiek nepriklausomos Lenkijos valstybės atkūrimas ir Z. Angarietis negalėjo to nežinoti. Jo autobiografijoje rasime vieną labai iškalbingą sakinį, liudijantį, kad tautinio išsivadavimo idėjos jam jau tuomet buvo svetimos. „Atsisakiau stoti į PPS, nes nepritariau tos organizacijos pažiūroms nacionaliniu klausimu“, - prisimena Z. Angarietis.

Tų metų rudenį nutiko ir dar vienas lemtingas įvykis - už dalyvavimą antikarinėje demonstracijoje ir pasipriešinimą policijai Zigmas lapkričio mėnesį buvo suimtas ir atsidūrė Varšuvos kalėjime, bet 1905-ųjų sausį paleistas į laisvę iki teismo. Kas buvo toliau, pats Z. Angarietis pasakoja labai miglotai: neva 1906 metų pabaigoje jis buvo nuteistas kalėti pusantrų metų, tačiau pritaikius amnestiją bausmė sumažinta iki 9 mėnesių. „Liko dar apie šešis su puse mėnesio (įskaičius tuos du su puse mėnesio, kuriuos jau buvau kalėjęs). Už 50 rublių užstatą buvau paleistas“, - skaitome Z. Angariečio autobiografijoje. Tačiau brolis Konradas prisiminimuose tvirtina, kad Zigmas prieš teismą net nestojo, todėl jo sumokėtas užstatas pražuvo. Užuot atsilyginęs broliui ar bent jau jam padėkojęs, Zigmas tuomet parašė: „Tavo pinigai žuvo, bet žūva dar ne tiek.“ Šis epizodas jau tuomet labai iškalbingai pademonstravo Z. Angariečio požiūrį į artimus žmones.

Šiaip ar taip, Z. Angariečiui teko atsisveikinti su studijomis Varšuvoje ir sugrįžti į tėvo namus. Tačiau neilgam. Buvęs studentas neatsisakė nelegalios veiklos, rašinėjo korespondencijas į Vilniuje leistą pogrindinę socialdemokratų spaudą, o 1905-aisiais išrėžė viešą anticarinę kalbą Kalvarijos turgaus aikštėje surengtame mitinge. Sūnaus simpatijos „atimti ir padalyti“ raginusiems socialistams jo tėvo, žinoma, nežavėjo. Dar labiau jų santykiai paaštrėjo prasidėjus žemės ūkio darbininkų streikams, 1906-ųjų vasarą atsiritusiems ir iki Aleksų ūkio. Reikia pridurti, kad kumečiai čia ėmė streikuoti ne kieno nors kito, o paties Zigmo pakurstyti.

Štai kaip šį epizodą vėliau aprašė Z. Angariečio brolis Konradas: „Tėvas buvo kelias dienas išvykęs, tuo metu Zigmas sukėlė kumečių streiką. Šio streiko malšinti iš Kalvarijos atvažiavo „načalnik zemskoj straži“, kuris tuo metu pavadavo apskrities viršininką. Įėjęs į kambarį, norėjo pasisveikinti su dvarininko sūnumi Zigmu, bet šis rankos nepadavė ir pareiškė: „Policijai rankos neduodu“. Tėvui grįžus abu labai susikirto, ir Zigmas, turėdamas 50 kapeikų, pėsčias išėjo iš namų į Marijampolę. Tėvas atsiuntė arklius jį pavėžėti, bet Zigmas vežėjui pasakė: „Iš buožės nieko neimsiu“.

Po kurio laiko pusalkanis Zigmas atsibastė į Vilnių, kur užmezgė ryšius su LSDP CK nariais, tarp kurių buvo ir jo pažinotas Vincas Mickevičius, vėliau įeisiąs į istoriją kaip Lietuvos bolševikų vadovas Kapsukas. Nuo to laiko į bolševizmą sukantys pogrindininkai tapo vienintele Zigmo „šeima“.

Kalėjimo mokykla

Bolševiku Z. Aleksa tapo kone iš karto - tais pačiais 1906-aisiais kooptuotas, o vėliau ir išrinktas į LSDP Vilniaus miesto komitetą, jis kaip mat prisidėjo prie opozicijos aukščiausiajai partijos vadovybei. Pasak jo paties, kairiesiems opozicionieriams labiausiai nepatiko „socialpatriotinė“ partijos Centro komiteto kryptis. „1906 metų pabaigoje ėmiau simpatizuoti bolševikams“, - autobiografijoje pripažįsta revoliucionierius.

Z. Aleksa dabar kovoja ne tik ir ne tiek už darbininkų teises, kiek prieš „dešiniąsias tendencijas“ pačioje partijoje. Tai nebuvo lengva jau vien todėl, kad partijos CK nebegalėjo, o gal ir nebenorėjo išlaikyti bolševikuojančio veikėjo. Susirasti kokio nors darbo profesionaliu revoliucionieriumi save laikęs Z. Aleksa nenorėjo, o net ir norėdamas negalėjo, nes gyveno nelegaliai. Taigi bastydamasis po Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijas jis gyveno ir geležinkelio stotyse, ir miškuose, tačiau agitacinio ir partinio darbo nemetė beveik trejus metus, kol 1909 metais, jau būdamas partijos CK narys, įkliuvo policijai.

Nuteistas ketveriems metams Z. Aleksa iš pradžių kalėjo Suvalkuose. Tiesą pasakius, tuo valdžia tik paskatino tolesnį pogrindininko pasirengimą: čia nebereikėjo rūpintis kasdienės duonos kąsniu, kalėjimo bibliotekoje buvo nemažai marksistinių knygų, kalinys turėjo laiko ir semtis žinių, ir pats rašyti laiškus bei filosofinius veikalus. Būtent iš Suvalkų rašytuose laiškuose Z. Aleksa agitavo Vilniaus socialdemokratus nutraukti ryšius su “oportunistine“ partijos vadovybe ir vienytis su Vladimiro Lenino vadovaujamais bolševikais.

1911-ųjų spalį Z. Aleksa teismo sprendimu perkeliamas į Pskovo kalėjimą, kuris jau nebeatrodė kaip kurortas - pirmuosius šešis mėnesius kalinys sėdėjo surakintas grandinėmis. Tačiau ir ten jis kažkaip įsigudrino palaikyti ryšius su laisvėje likusiais bendraminčiais.

Galiausiai, iškalėjęs visą paskirtą laiką, Z. Aleksa ištremiamas į Sibirą, prie Angaros upės. Ten jis pasivadina Angariečio slapyvardžiu, vėliau tapusiu antra jo pavarde. Tremtis tapo paskutine riba, kurią peržengęs jis galutinai nutraukė ryšį su atgimstančia tėvyne. Susidėjęs su ten pat gyvenusiais užkietėjusiais bolševikais, jis pats 1916-aisiais tapo jų partijos nariu. Z. Angarietis matė tik vieną tikslą - pasaulinę komunistinę revoliuciją, kurios liepsnoje sudegs visos valstybės, vadinasi - ir Lietuva.

Sužlugusi „revoliucija“

Tačiau prieš tai bolševizmas turėjo nugalėti pačioje Rusijoje, tad Z. Angarietis visa galva pasinėrė į kovą. 1917-ųjų Vasario revoliucijos išvaduotas iš tremties, jis tuoj pat atsidūrė Petrograde, kur aktyviai įsitraukė į bolševikų perversmo rengimą: skleidė tarp čia gyvenusių lietuvių bolševikines idėjas ir rago juos ruošis ginkluotai kovai prieš „buržuazinę“ Laikinąją vyriausybę, grąžinusią jam ir tokiems kaip jis žodžio laisvę ir pilietines teises.

Po perversmo bolševikų vyriausybei persikėlus į Maskvą, Z. Angarietis 1918-ųjų pavasarį atvyksta Voronežą, kuriame buvo gausu lietuvių karo pabėgėlių. Čia jis ne tik vadovauja naujosios valdžios sudaryto Lietuvių reikalų komisariato leidyklai, bet ir agituoja sugrįžti į Tėvynę susiruošusius pabėgėlius organizuoti ten komunistų partiją. „Komunizmo vėliava paglemžia buržuazinių valstybių vėliavas“, - 1918 metų balandį žurnale „Komunistas“ rašo Z. Angarietis, jau įsivaizduojantis, kaip pasaulinės revoliucijos banga iš lietuviškos Trispalvės paliks tik vieną - raudoną - spalvą.

Ir štai, 1918-ųjų metų lapkritį V. Mickevičius-Kapsukas, Z. Aleksa-Angarietis ir kiti bolševikų veikėjai atvyksta į Vilnių, kur jau veikia prieš mėnesį įkurta Lietuvos komunistų partija. Gruodžio 16 dieną jos Centro komitetas paskelbia vadinamąjį revoliucinės valdžios manifestą, pranešantį, kad visa valdžia Lietuvoje pereina į darbininkų ir valstiečių tarybų rankas. Tačiau svarbiausia šiame dokumente buvo ne tai. Svarbiausia buvo manifesto nuostata, jog Lietuva savo valstybės gyvenimą kurs taip pat, kaip Sovietų Rusija ir "eis su ja ranka rankon". "Tegyvuoja vienybė su RTFSR!" - toks buvo svarbiausias Lietuvos "revoliucionierių" šūkis. Šioje istorijoje įdomus ir kitas faktas: vietos komunistų "Manifestą" V. Mickevičius-Kapsukas Maskvoje derino su J. Stalinu - žmogumi, vėliau tragiškai nulemsiančiu beveik visų jį pasirašiusiųjų, įskaitant ir Z. Angariečio, likimą.

Bet apie tai - kiek vėliau. O kol kas sugrįžkime prie 1918-ųjų gruodžio įvykių. Praėjus vos dviem dienoms nuo Z. Angariečio ir jo kompanijos įvykdytos „socialistinės revoliucijos“ Lietuvos bolševikų vadeivos sulaukia savo šeimininkų telegramos, kurioje siūlomasi suteikti sovietinei Lietuvai „internacionalinę“ karinę pagalbą. Gruodžio 22 dieną šią tik popieriuje egzistavusią valdžią dekretu pripažįsta V. Leninas. Gruodžio 25-ąją Rusijos bolševikų oficiozas "Izvestija" skelbia: "Estija, Latvija ir Lietuva yra tiesioginiame kelyje iš Rusijos į Vakarų Europą ir dėl to yra kliūtis mūsų revoliucijai. Ši skirianti siena turi būti sunaikinta". Po dešimties dienų, 1919-ųjų sausio 5-ąją, raudonarmiečiai užima Vilnių.

Ant bolševikų durtuvų atneštas raudonasis maras būtų išplitęs ir toliau, bet jį greitai sustabdė lietuviai savanoriai. Tad kol kas „revoliucionieriai“ tvirtino sovietų valdžią Vilniuje ir okupuotoje Lietuvos dalyje. Ji ėmė nacionalizuoti stambesnes įmones ir ūkius, kurti „revoliucinius komitetus“ ir komunas. Vasario pradžioje bolševikų valdžia parodė vietą ir naiviems inteligentams, valstybės ir tautos labui sutikusiems bendradarbiauti su jų valdžia. "Buržuaziniai inteligentai" ir daugelis ne komunistų buvo apkaltinti "klastinga oportunistine politika" ir išvyti iš vyriausybės, bet kokia opozicinė spauda - uždrausta. Režimas uždraudė didesnius nei penkių žmonių susibūrimus gatvėse, o galiausiai - sugrąžino mirties bausmę, panaikintą pirmosiomis jo egzistavimo dienomis. O „revoliucijos priešų“ persekiojimu uoliai rūpinosi ne kas kitas, o bolševikinės vyriausybės vidaus reikalų komisaras Z. Angarietis.

Tačiau bolševikų eksperimentas truko neilgai - „socialistinę revoliuciją“ nutraukė lenkų legionieriai, aplenkę artėjusią Lietuvos kariuomenę ir balandžio 20-ąją staigiu manevru užėmę Vilnių. Z. Angariečiui su V. Kapsuku teko nešdintis į Minską, kur buvo įkurdinta vasarį sukurto naujo darinio - Lietuvos ir Baltarusijos SSR (Litbelo) - vyriausybė.

Po trijų mėnesių čia nutiko įvykis, vėliau tragiškai atsiliepsiantis Z. Angariečiui ir daugeliui kitų Litbelo vyriausybės narių. 1919 metų liepos 13 dieną į Minską atvyko Revoliucinės karinės tarybos narys ir Gynybos tarybos ypatingasis įgaliotinis J. Stalinas. Pasitarime su Litbelo vyriausybės nariais būsimas sovietų diktatorius pareiškė: norint sustiprinti Raudonąją armiją kovų su Lenkija frontuose, reikia paleisti šios respublikos vyriausybę ir Gynybos tarybą, o jų narius komandiruoti į Vakarų fronto štabus. Persikelti iš patogių kabinetų į priešakines kovojančios armijos linijas Litbelo „revoliucionieriai“ nepanoro, tad audringai pasipriešino V. Lenino įgaliotiniui. Galiausiai viskas išsisprendė taip, kaip siūlė J. Stalinas, tačiau kerštingas kaukazietis nepaklusniųjų Litbelo funkcionierių niekuomet nepamiršo ir po poros dešimtmečių atsilygino jiems su kaupu.

O kol kas, praradęs postą likviduoto Litbelo vyriausybėje, Z. Angarietis persikelia į Smolenską, kur aktyviai dalyvauja ruošiant 1920 metų rugpjūčio 29-ąją numatytą bolševikų sukilimą Lietuvoje. Rengtasi labai intensyviai: visoje Lietuvoje buvo platinami atsišaukimai, ypač aktyviai agitacija vyko tarp kareivių ir puskarininkių. Iš Rusijos per sieną dideliais kiekiais plaukė ginklai, amunicija, o Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys komunistai vogė ginkluotę iš vietos sandėlių. Iš Rytų keliavo ir kvalifikuoti, patyrę “kadrai” - iš viso apie 50 karininkų ir per 800 eilinių agentų, kurie pasklido po visą Lietuvą. Vilniuje buvo sudarytos specialios čekistų grupės “įtartiniems kontrrevoliucionieriams šaudyti”. Laimei, bolševikų planus niekais pavertė „stebuklas prie Vyslos“ - Lenkijos kariuomenei ties Varšuva sumušus į Vakarus besiveržiančią Michailo Tuchačevskio armiją, „internacionalinės pagalbos“ sukilusiems Lietuvos bolševikams nebebuvo kam teikti. Tačiau rusiška „penktoji kolona“ niekur nedingo - gavę komandą atšaukti perversmą jos veikėjai drausmingai išsislapstė, kad lauktų naujų nurodymų.

Kasė duobę bendražygiui

Į pogrindį sulindusiai Lietuvos komunistų partijai drauge su V. Kapsuku iš Maskvos vadovauja Z. Angarietis. Jis stebi Lietuvos įvykius, susitinka su atvykstančiais komunistais, moko juos pogrindinio darbo metodų, rašo ataskaitas Kominterno vadovybei apie padėtį Lietuvoje ir LKP veiklą. Apie šį Z. Angariečio gyvenimo laikotarpį sovietmečiu prirašyta bene daugiausia - moksliniuose istorijos žurnaluose tam buvo skiriamos net specialios studijos. Tačiau kaip tik ten būta dalykų, apie kuriuos kalbėti anais laikais buvo griežčiausiai uždrausta - Maskvoje ėmė bręsti rimtas Z. Angariečio ir V. Kapsuko konfliktas.

Jie jau senokai kaltino vienas kitą dėl nepavykusios „socialistinės revoliucijos“ Lietuvoje. Tačiau istorikas Jonas Rudokas įžvelgia ir kitas konflikto šaknis - regis, Z. Angarietis norėjo pastumti į šalį savo bendražygį ir tapti svarbiausiu lietuvių komunistu. Z. Angarietis net parašė 480 puslapių rankraštį „Medžiaga Lietuvos komunistų partijos istorijai“, kurioje aršiai kritikavo V. Kapsuką dėl „idėjinių ir politinių klaidų“.

Tuomet Kominterno vadovybei pavyko nugesinti konfliktą, tačiau Z. Angariečio priešiškumas konkurentui ruseno iki pat šio mirties, o tada išsiliejo ant jo našlės bei jos sesers. V. Mickevičiaus našlė Elena 1937-ųjų lapkritį buvo suimta, apkaltinta šnipinėjimu užsienio valstybei ir po trijų savaičių sušaudyta. Jos sesuo Eugenija Tautkaitė, išmesta iš partijos „už ryšius su trockistais ir eserais“, parašė ilgą laišką Z. Angariečiui, prašydama leisti jai pasiteisinti, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Ir koks galėjo būti atsakymas, jei su E. Tautkaite buvo susidorota pagal paties Z. Angariečio pateikta informacija. Beveik nėra abejonės, kad jis buvo prisidėjęs ir prie Elenos suėmimo.

Z. Angarietis nenujautė, kad jo šlovinta stalininio teroro mašina greitai sutraiškys ir jį patį. Paskutiniame savo straipsnyje liepsningai smerkęs „liaudies priešus“ ir reikalavęs jiems pelnyto atpildo, 1938 metais jo sulaukė ir pats Lietuvos bolševikas. J. Stalinas nepamiršo 1920-aisiais įvykusio susidūrimo su Litbelo vyriausybės ir Gynybos komiteto nariais - nė vienas iš neišvengė arešto. Tuo metu, susitvarkęs su idėjiniais savo priešais, „tautų tėvas“ buvo ėmęsis vadinamųjų „nacionalinių kadrų“, tarp kurių buvo kone visi žymiausi Kominterno veikėjai.

Jų bylos buvo patikėtos NKVD Vyriausiosios valdybos kontržvalgybos skyriaus tardymo dalies viršininko pavaduotojui Aleksandrui Langfangui - pagarsėjusiam psichopatui ir sadistui, kurio nekentė net tarnybos draugai (galbūt todėl generolo laipsnį užsitarnavęs buvęs tardytojas Nikitos Chruščiovo laikais vis dėlto buvo nuteistas kalėti 15 metų už „įgaliojimų viršijimą“). Būtent A. Langfangas per tardymą mirtinai uždaužė Estijos komunistų partijos generalinį sekretorių Janą Anveltą. Ne ką geriau pasisekė ir Z. Angariečiui - Lubiankoje jam buvo sulaužytas stuburas, todėl enkavėdistų „troikos“ mirties nuosprendį jis išklausė gulėdamas ant neštuvų. Tokioje padėtyje jis buvo sušaudytas 1940-ųjų gegužės 22 dieną, taip ir nesulaukęs naujos „socialistinės revoliucijos“ Lietuvoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"