TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Iškovota, bet neapginta laisvė

2009 05 15 0:00
Dienraščio "Lietuvos žinios" redakcijos darbuotojai (sėdi iš kairės): J.Klevinskas, M.Januškevičius, F.Bortkevičienė, redaktorius J.Kardelis, E.Urbonaitė, B.Paramskas. Kaunas, 1930 m.

"Lietuvą prikėlė plunksna." Minint Spaudos atgavimo dieną, šie žodžiai dažnai skambėdavo prieškarinėje Lietuvoje. Lietuviška spauda ištvėrė carinio režimo persekiojimus, žadino tautinę savimonę ir suvaidino esminį vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę.

Tačiau tarpukario metais vos pusmetį išgyvenusi be smulkmeniškos valdžios globos, Lietuvos žiniasklaida vėliau nebegalėjo nė vienu žodžiu pasipriešinti artėjančiai katastrofai.

Vieną 1923 metų lapkričio vakarą į Kauno valstybės teatrą susirinkusių žiūrovų laukė staigmena. Pažiūrėti Konstantino Glinskio pastatytos naujos Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės pjesės "Aušros sūnūs" tąsyk atėjo rinktinė publika: aukšti valdininkai, politikai ir net pats prezidentas Aleksandras Stulginskis. Niekas nė nenujautė, kad vietoje romantiško pasakojimo apie knygnešių gadynę, žiūrovams jau parengtas visai kitoks spektaklis, kurio pagrindiniais veikėjais taps du Respublikos prezidentai, žinomas literatas bei Katalikų bažnyčios veikėjas ir kariuomenės teismo valdininkas.

"Draudžiu kalbėti!"

Netikėtumai prasidėjo iškart po pirmojo veiksmo. Vos nusileidus uždangai ir publikai dar nesuskubus į bufetą, į sceną pakilo žinomas rašytojas, publicistas ir kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Salė nuščiuvo. Ką pasakys garsus tautininkų veikėjas, kadaise, kaip ir pjesės herojai, nelegaliai platinęs uždraustą lietuvišką spaudą?

"Pone prezidente, paleiskite iš kalėjimo buvusį valstybės prezidentą!" - pakėlęs akis į A.Stulginskio ložę tespėjo sušukti J.Tumas-Vaižgantas, nes iš penktos parterio eilės tuoj pat nugriaudėjo įsakmus paliepimas: "Draudžiu kalbėti!"

Balso savininkas pasirodė esąs Kariuomenės teismo tardytojo komendantas Vladas Brazulevičius. Pakilęs iš savo vietos, komendantas nuskubėjo į užkulisius ir įsakė tuoj pat nutraukti spektaklį. Nusivylusi publika skirstėsi, taip dorai ir nesupratusi, kas nutiko.

Aišku viena - pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona sėdi kalėjime. Kuo tautininkų lyderis neįtiko tuometei krikdemų valdžiai? Pasirodo tuo, kad savo redaguojamame leidinyje "Vairas" išspausdino savo artimo bendražygio Augustino Voldemaro straipsnį, kuriame kritiškai atsiliepiama apie tuometinio premjero Ernesto Galvanausko politiką. Užteko straipsnio teiginio, esą E.Galvanausko Vyriausybė derybose su lenkais "visuomet rinkdavosi slaptus kelius", kad Kauno karo komendantas skirtų redaktoriui A.Smetonai 2000 litų baudą. Įdomiausia, kad toks straipsnio teiginys nebuvo laužtas iš piršto, mat E.Galvanauskas, neinformuodamas apie tai visuomenės, iš tiesų Taline buvo slapta susitikęs su Lenkijos įgaliotiniu A.Wojciechowskiu.

Taigi atsidūręs žurnalisto kailyje A.Smetona netruko pajusti, kaip veikia jo paties dar 1919 metais pasirašytas Spaudos įstatymas, beje, nenumatęs tokių drastiškų administracinių sankcijų už rašinį laikraštyje. Atrodo, kad atsisakydamas mokėti baudą ir pasirinkdamas kalėjimą, buvęs prezidentas norėjo į tai atkreipti visuomenės dėmesį. "Aš bevelijau smurtui nusilenkti, negu apleisti spaudos įstatymą, po kuriuo yra mano paties parašas, kurį esu padėjęs dar bebūdamas prezidentas. (...) Aš atsisėdau be teismo, vien administracijos įsakymu, nors priešingu spaudos įstatymui," - vėliau įvairiomis progomis rašys A.Smetona. Iš kalėjimo buvęs prezidentas buvo išvaduotas tik rėmėjams sumokėjus paskirtąją baudą, o pati jo byla po pakartotinių skundų ir ilgo susirašinėjimo su Kariuomenės teismu buvo nutraukta tik 1924 metų kovo mėnesį.

Straipsnio autoriui A.Voldemarui ši istorija baigėsi dar liūdniau: karo komendanto įsakymu, remiantis Ypatingojo valstybės apsaugos įstatymo 8 straipsniu, leidžiančiu šiam pareigūnui "pašalinti kiton vieton arba imti į koncentracijos stovyklas asmenis, kurių pasilikimas vietoje yra pavojingas valstybės tvarkai arba kariuomenei",- jis buvo ištremtas į Varnius. Parą namų arešto užsidirbo ir demaršą surengęs J.Tumas-Vaižgantas.

Šis nutikimas gerai atspindi tarpukario Lietuvos spaudos situaciją. Beveik visą laiką spausdintą žodį bei radiją akylai sekė budri cenzorių bei karo komendantų akis. Iki 1926 metų vien tautininkų leidiniams įvairios baudos buvo skiriamos mažiausiai 8 kartus. Vėliau, remdamiesi ta karo padėtimi ar Ypatinguoju valstybės apsaugos įstatymu savo oponentus taip pat murkdė ir tautininkai. Lieka prisiminti, kad karo stovis Lietuvoje buvo skelbiamas

1919, 1920, 1922 metais, jis galiojo ir nuo 1926 gruodžio 20 dienos iki 1938 metų rudens. Tokia spaudos laisve, kaip mes ją suprantame dabar, tarpukario Lietuvos žurnalistai galėjo džiaugtis vos pusmetį. Tuometėje Europoje Lietuva šiuo požiūriu nebuvo didelė išimtis, nes nuo pirmųjų nepriklausomos valstybės kūrimosi dienų paleisti vadžias buvo daugiau nei rizikinga. Juk tuomet besikuriančiai Lietuvai teko kariauti ne tik įprastą, bet ir informacinį karą: tiek su kaizerinių okupantų cenzūra, tiek su plintančia bolševikų agitacija.

Vokiečių cenzūra ir bolševikų "Tiesa"

Šias kovas labai gerai iliustruoja jau paties Nepriklausomybės Akto paskelbimo istorija. 1918 metais nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos oficiozu tapo A.Smetonos leistas "Lietuvos aidas". Dienraščio kelias į viešumą nebuvo lengvas, mat vietos civilinė valdžia, arba vadinamasis "Oberostas" neskubėjo išduoti jam reikalingų leidimų. Vis dėlto leidėjams pavyko šią kliūtį apeiti - leidimas buvo išrūpintas pačiame Berlyne.

"Pasijutome tartum išlendą iš aklojo maišo, kuriame ligi tol buvome ištisus dvejus metus", - jau gerokai vėliau prisiminimuose rašys faktinis "Lietuvos aido" redaktorius Petras Klimas. Suprantama, kad šiame dienraštyje turėjo būti paskelbtas ir svarbiausias Lietuvos Tarybos dokumentas - Nepriklausomybės Aktas. Tačiau vokiečių okupacinei valdžiai atrodė kitaip. Plačioji visuomenė neišvydo ne tik istorinio dokumento, bet ir jį paskelbusio dienraščio numerio.

Pagal tuo metu galiojusias taisykles signalinis laikraščio egzempliorius buvo pristatytas cenzoriui. Šis, užuot išbraukęs jam neįtikusį tekstą, tuoj pat atsiuntė į spaustuvę būrį kareivių. Šie išbarstė jau surinktą raidžių rinkinį, konfiskavo kelis korektūrinius egzempliorius, o spaustuvę uždarė.

Jei ne P.Klimo apdairumas, apie atkurtąją Lietuvos nepriklausomybę niekas ir nebūtų sužinojęs. Laimei, redaktorius buvo spėjęs tyliai išspausdinti kelis laikraščio egzempliorius ir juos paslėpti. Vėliau puslapis su Nepriklausomybės Aktu buvo slapta išspausdintas kitoje spaustuvėje ir išplatintas įvairiose Lietuvos vietovėse. O "Lietuvos aidas", protestuodamas prieš vokiečių cenzūros veiksmus, tądien apskritai nepasirodė.

"Lietuvos aidas" turėjo ir kitą priešininką, kuris pasirodė esąs ne mažiau pavojingas nei vokiečių okupacinė mašina. Maždaug pusmečiu anksčiau Lietuvoje pasirodė Petrograde leidžiamas bolševikų laikraštis "Tiesa". Vienas iš šio laikraščio redaktorių ir neabejotinai talentingas publicistas Vincas Mickevičius-Kapsukas darė viską, kad "Tiesos" skleidžiamos prieš nepriklausomybę nukreiptos idėjos taptų kuo populiaresnės. Tarp dviejų leidinių užvirė arši idėjų kova: "Lietuvos aidas" agitavo lietuvių karo pabėgėlius ir darbininkus kuo greičiau sugrįžti iš Rusijos į tėvynę, o "Tiesa" gąsdino, kad sugrįžusiųjų "nieks neglostys švelnia ranka. Jei kas ir glostys, tai šepečiais, vinių prismaigstytais." "Lietuvos aidas" ragino kuo greičiau imtis kuriamojo darbo, o "Tiesa" kurstė grįžtančiuosius nešti į Lietuvą bolševikinės revoliucijos liepsną. "Tiesa" įrodinėjo, kad Lietuvos nepriklausomybė įmanoma tik glaudžioje sąjungoje su Rusija ir kad laisve turėtų naudotis ne visi piliečiai, o tik tam tikri gyventojų sluoksniai. Kita vertus, rimtai konkuruoti su nepriklausomybę ginančia spauda bolševikų laikraštis, atrodo, buvo nepajėgus. Net sovietinio Partijos istorijos instituto duomenimis, "Tiesa" buvo platinama maždaug 3 tūkst. egzempliorių tiražu, kai vien "Lietuvos aido" tiražas siekė 15-20 tūkstančių.

Tuo metu savo nepriklausomybę Lietuvos valstybei teko ginti ne tik žodžiu, bet ir ginklu. Tad nenuostabu, kad 1919 metais priimtame pirmajame Spaudos įstatyme buvo įteisinta cenzūra. Karo sąlygomis neišvengiamai reikėjo ne tik apsisaugoti nuo priešiškos agitacijos, bet ir pateikti skaitytojams būtinas ir svarbias žinias, tarkime, informaciją apie savanorių kariuomenės formavimąsi, karo veiksmus, valstybės institucijų kūrimąsi. Patys spaudos leidiniai gauti tokią informaciją buvo per silpni, tad jos rinkimą nutarta centralizuoti. Tam Lietuvoje ir užsienyje buvo įsteigti spaudos biurai, pradėtas leisti valstybinis laikraštis "Lietuva", o 1920 metais įsteigta Lietuvos telegramų agentūra (ELTA). Vėliau pamatysime, kad ši visiškai valdžios kontroliuojama agentūra ilgainiui taps ne tik informacijos slėpimo, bet ir spaudos laisvės varžymo įrankiu.

Susiklausymas virto paklusnumu

Tačiau tai įvyks tik įsigalėjus vienos partijos valdžiai. O kol kas Lietuvoje dar veikia gausybė dėl įtakos konkuruojančių partijų, kuriasi ir spaudos leidiniai. Cenzūra, be abejo, egzistuoja, karo padėtis dar neatšaukta, išpuolių prieš esamą valdžią, kaip jau įsitikinome, niekas netoleruoja. Tačiau nuomonių ir pozicijų įvairovės niekas dar nevaržo. Priešingai - ji įgyja šiandien sunkiai įsivaizduojamas formas, kai vieni laikraščiai viešai užsipuldinėja kitus, kai vienas redaktorius savo leidinyje negailestingai taršo kitą. Partinės intrigos ir rietenos iš laikraščių puslapių liejasi laisvai, ir tai nieko nestebina: partijų kontroliuojamos redakcijos priverstos ne tiek kelti visai visuomenei rūpimus klausimus, kiek daryti viską, kad jų atstovaujamos politinės jėgos kuo greičiau ir kuo gausiau patektų į valdžią.

Nieko nuostabaus, kad ten patekusieji su politiniais oponentais tvarkėsi taip, kaip leido to meto supratimas. Nė vieni iš jų taip ir nepaleido iš rankų efektyviausio vėzdo - Karo padėties ar kitokių panašių įstatymų. Karo metu visiškai suprantamas viešosios informacijos ribojimas vis dažniau tapdavo tiesiog dingstimi kuo labiau apkartinti gyvenimą opozicijos laikraščiams, kraunant ant jų baudas ar tiesiog sustabdant jų leidimą. Nors formaliai karo komendantai bausti redakciją galėjo tik už informacijos, susijusios su karo reikalais skelbimą, jau minėta "Vairo" ir A.Smetonos istorija rodo, kad tokių nuostatų mažai kas paisė.

Tokia padėtis tęsėsi iki 1926 metų liepos mėnesio, kuomet į III Seimą išrinkti kairieji - liaudininkai ir socialdemokratai - atšaukė karo padėtį ir panaikino cenzūrą. Atrodė, kad žurnalistai pagaliau gali lengviau atsikvėpti. Tačiau, nebelikus botago, liko meduolis, kurį ir kairioji valdžia dalijo tik tiems, kam norėjo. Nepaisant to, kad liaudininkai visuomet turėjo populiarias ir jiems palankias "Lietuvos žinias", jie iš valstybės biudžeto dosniai maitino ir valstybinį laikraštį "Lietuva". Kieno užsakytą muziką tuomet griežė šio laikraščio redaktoriai - savaime suprantama.

Nesmaugiama cenzūros, tačiau tampoma už tvirto partinio pavadžio spauda išgyveno vos pusmetį - iki 1926 metų gruodžio perversmo. Į valdžią atėję tautininkai vėl atkūrė karo padėtį, o cenzūrai atrado naują pamatą - tautinio savitumo idėją. Kuriant tautišką valstybę, imta dozuoti bet kokią informaciją, netelpančią į šios idėjos rėmus. Laikui bėgant, valdžia ne tik ėmėsi kontroliuoti ir mėtyti lauk jai netinkančius straipsnius, bet ir pati nurodinėti, ką ir kada reikia spausdinti. Tam buvo įsteigta ir vadinamoji Visuomeninio darbo valdyba, kuri ne tik duodavo redaktoriams nurodymus, bet ir pateikdavo jiems jau parengtus straipsnius, kuriuos buvo privaloma skelbti, netgi nenurodant jų autoriaus. Todėl dabar, skaitant skirtingų pakraipų to meto laikraščių redakcijų skiltis, kartais susidaro keistas įspūdis, jog tiek valdžiai pritariantys, tiek jai oponuojantys leidiniai nežinia kodėl pučia į vieną dūdą. Beje, tuo pat metu prižiūrėti spaudą buvo pavesta ir valstybinei naujienų agentūrai ELTA, kurios Vidaus politikos skyrius kai kuriuose dokumentuose imtas vadinti tiesiog "tautinės kultūros ir propagandos įstaiga".

Opozicinių partijų spauda kentėjo ne vien dėl valdžios primetamų apribojimų, bet ir dėl neoficialaus persekiojimo. Nepaisant ilgai užtrukusio oficialaus tyrimo, niekas taip ir neišsiaiškino, kas sukėlė sprogimą "Lietuvos žinias" spausdinusioje "Varpo" bendrovės spaustuvėje. Nebuvo įvardyti ir asmenys, 1928 metų rugpjūčio 25-osios naktį iš namų pagrobę Šiaulių laikraščio "Momentas" vyriausiąjį redaktorių. Išvežtas į mišką ir ten paliktas žurnalistas, regis, buvo tiek įbaugintas, kad net atsisakė rašyti pareiškimą policijai, nors mieste kalbėta, jog tai padarė gerai jam pažįstami su premjeru A.Voldemaru susijusios sukarintos organizacijos "Geležinis vilkas" aktyvistai.

Taigi, nors 1928 metais prezidento ir Ministrų kabineto paskelbta naujoji šalies Konstitucija ir garantavo žodžio laisvę, realybėje varžtai buvo užsukami vis smarkiau. Ne kitaip tuomet buvo ir daugelyje kitų Europos valstybių, išskyrus senas demokratijos tradicijas turinčias Skandinavijos šalis, Angliją, Prancūziją, Šveicariją, Belgiją ir Olandiją. O Lietuvoje, nors ir gerokai suvaržyta, vis dėlto egzistavo opozicinių partijų spauda, ko negalima pasakyti apie fašistinę Italiją, nacių valdomą Vokietiją, ar Sovietų Sąjungą. Juokingiausia, kad net ir labiausiai suvaržius opozicinę dešiniųjų krikdemų ar kairiųjų liaudininkų spaudą, Kauno kavinėse buvo galima laisvai gauti atviros komunistinės propagandos kupiną Kremliaus oficiozą "Izvestija".

Pasidavė be šūvio

1935 metais priimamas dar griežtesnis, nei visi iki tol galiojusieji, Spaudos įstatymas. Jis jau leidžia valdžios pareigūnams ne tik taikyti sankcijas leidiniams, bet ir tiesiogiai kištis į jų veiklą bei turinį.

Remdamasis valstybės ar tautos saugumo sumetimais bet kuris apskrities viršininkas jau turi teisę tiesiog sulaikyti spaudinio išleidimą iš spaustuvės. Nujausdami, kad tokie žingsniai gali būti pragaištingi tiek visuomenei, tiek ir Lietuvos valdžiai, apie tai bando įspėti buvusieji valstybės vadovai. 1935 metų spalio 14 dieną prezidentas Kazys Grinius, buvę premjerai Mykolas Sleževičius, Pranas Dovydaitis ir E.Galvanauskas, buvę Seimo pirmininkai Antanas Tumėnas ir Leonas Bistras kreipėsi į A.Smetoną reikalaudami, kad "viešoji visuomenės nuomonė galėtų pasireikšti per laisvą, tik teismui atsakingą spaudą".

Iki katastrofos dar buvo likę penkeri metai - pakankamai laiko apsidairyti, kas vyksta aplink, ir suvokti, kokie debesys tvenkiasi virš Europos, o juo labiau - virš Lietuvos. Hitleris dar neatplėšė Klaipėdos, dar nepriimtas žeminantis Lenkijos ultimatumas, paskatinęs Lietuvoje giliausią per tarpukario istoriją politinę ir moralinė krizę, Stalinas dar nepakišo pasirašyti "savitarpio pagalbos" sutarties, atvėrusios kelią šalies okupacijai. Tačiau rimta diskusija apie Lietuvai kylančias grėsmes spaudoje nevyksta. Suvokdama žiniasklaidą kaip savo politikos vykdymo ir propagavimo įrankį, valdžia ir toliau laiko ją ant trumpo pavadžio. Priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo ir išvaikius visų lietuvių kurtą bei puoselėtą draugiją Vilniui vaduoti, iš visų laikraščių akimirksniu dingsta šūkis "Mes be Vilniaus nenurimsim!" 1939-aisiais, jau vykstant Antrajam pasauliniam karui, džiūgaujama dėl sovietų "sugrąžintos" Lietuvos sostinės, nė minutei nesuabejojant draugiškomis Maskvos intencijomis. Pagaliau 1940-aisiais, liekant mėnesiams, savaitėms ir net dienoms iki okupacijos, iš Lietuvos spaudos nei jos visuomenė, nei pasaulis taip ir nesužinojo apie artėjančią tragediją.

Likus kiek daugiau nei trims savaitėms iki okupacijos, gegužės 28-ąją laikraščių ir žurnalų redakcijos gauna griežtą instrukciją: nekritikuoti Sovietų Sąjungos, nespėlioti apie jos ir nacistinės Vokietijos kėslus. "Neužtenka, kad vien Vyriausybė būtų neutralumo saugotoja", - sakoma dokumente.

Nieko nuostabaus, kad visuomenė tuomet taip ir nesužinojo, ko ministras pirmininkas Antanas Merkys birželio 6 dieną išvyko į Maskvą. Viskas, apie ką tuomet pranešė Lietuvos spauda, buvo pranešimas apie itin iškilmingą ministro pirmininko sutikimą Baltarusijos stotyje ir jo apsilankymą liaudies ūkio pasiekimų parodoje. ELTA, kurios paskirtis skleisti tikras ir patikimas žinias apie įvykius pasaulyje bei Lietuvoje, dabar veikė kaip griežtas informacijos cenzorius - Vakarų naujienų agentūrų pranešimai apie bręstančias permainas keliavo tiesiai į archyvą ir Lietuvos žiniasklaidos nepasiekė. Net tapus visiškai aišku, kad po poros dienų į Lietuvą įžengs okupacinė sovietų kariuomenė, ELTOS informacijų biuras išsiuntinėja redakcijoms konfidencialų raštą, kuriame sakoma: "Reikia, kad spauda būtų kuo atsargiausia, skelbdama įvairias žinias ir straipsnius apie užsienius". Spaudai nurodoma "griežtai vengti svetimų valstybių nepagrįstos kritikos". Taigi informaciją apie Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių "pokyčius" ELTA A.Merkio nurodymu parengė tik birželio 15-ąją, į šalį jau žengiant sovietų daliniams. Verta pažymėti, kad net ir krinkant nepriklausomos Lietuvos valdžiai, jos instrukcijos vis dar veikė nepriekaištingai: nė viename to meto leidinyje nei iki, nei po birželio 15-osios taip ir nerasime žodžio "okupacija". Tapusi valstybinės valdžios įrankiu spauda, kaip ir kariuomenė, pasidavė be šūvio.

Po trijų mėnesių apie nepriklausomos Lietuvos spaudą liko tik prisiminimas. Sovietinė cenzūra visą to meto periodiką įtraukė į draudžiamų leidinių sąrašą ir sunaikino arba perkėlė į specialiuosius, beveik niekam neprieinamus bibliotekų fondus. Naujus leidinius po 1940 metų rugsėjo buvo galima leisti tik gavus LKP CK pritarimą. Priešintis spaudos sovietizavimui ir skleisti laisvą žodį vėliau imsis miškuose ir bunkeriuose spausdinami pokario rezistentų leidiniai, skaitytojus pasiekdavę net iki 1957 metų. Tačiau tai - jau visai kito pasakojimo tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"