TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ištikimas priesaikai

2010 12 10 0:00
Pulkininkas leitenantas J.Vitkus-Kazimieraitis (1901 12 10 - 1946 07 02).
Genocido aukų muziejaus nuotrauka

Šiandien sukanka 109 metai, kai gimė vienas žymiausių Lietuvos antisovietinio pogrindžio partizanų vadų Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Ta proga prisiminkime svarbiausius Lietuvos kariuomenės karininko ir laisvės kovotojo gyvenimo epizodus.

 

Juozo Vitkaus gyvenimas ir likimas galėjo susiklostyti visiškai kitaip. Nedaug trūko, kad jis ne tik nebūtų tapęs partizanų vadu, bet ir apskritai būtų niekada nebeišvydęs Lietuvos ar net pamiršęs, kad ši šalis - jo tikroji tėvynė. Dramatiška Juozuko istorija prasidėjo jam sulaukus vos penkerių metų, jo motinai Marijonai Vitkienei nutarus su vaikais išvykti pas Amerikoje gyvenantį vyrą. Juozapas Vitkus į JAV slapta išvyko 1903 ar 1904 metais, nenorėdamas patekti į netrukus prasidėsiančio rusų-japonų karo mėsmalę. Įsikūręs, susiradęs darbą ir sutaupęs šiek tiek pinigų šeimos galva nutarė pasikviesti Amerikon ir saviškius.

Viltys ir nusivylimai

Tačiau likimas viską sudėliojo kitaip. 1906 metais Marijona Vitkienė su trimis mažais vaikais įstrigo Londone. Kaip tėvo gyvenimui skirtoje knygoje pasakoja Vytautas Vitkus, iš Londono į Ameriką jos neišleido dėl akių ligos. Situacija buvo tragiška - nemokėdama nei rašto, nei kalbos M.Vitkienė buvo priversta atiduoti vaikus į prieglaudą, o pati vos prasimaitino dirbdama skalbykloje. Liūdniausia, kad vieną dieną atėjusi aplankyti vaikų motina jų neberado - pasirodo, visas tris Vitkų atžalas paėmė globoti bevaikės anglų šeimos.

O tuo metu J.Vitkus nebežinojo, ką ir galvoti: slenka mėnesiai, o jokių žinių apie jo šeimos likimą kaip nėra, taip nėra. Po gerų devynių mėnesių vyras atvyko į Angliją ir per didelius vargus susirado žmoną. Tačiau tuo problemos nesibaigė: vaikų globėjai nebenorėjo jų atiduoti tikriesiems tėvams. Vargais negalais išplėšę iš jų savo vaikus, Vitkai nutarė daugiau nebeerzinti likimo: šeima grįžo į Lietuvą ir įsikūrė netoli Mažeikių esančiuose Tirkšliuose.

1913 metais, baigęs pradžios mokslus Tirkšliuose, J.Vitkus tą patį rudenį įstojo į prekybos mokyklą Mažeikiuose. Galbūt jis ketino pasekti sėkmingai alumi prekiavusio tėvo pėdomis? Kad ir kaip ten būtų, visus planus sujaukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Prekybos mokykla nustojo veikusi, žlugo ir tėvo verslas, mat okupacinė valdžia uždraudė pardavinėti alų ir kitus svaigiuosius gėrimus. Iki pat karo pabaigos šeima vertėsi, kaip išmanydama.

Viskas pasikeitė 1918-aissiais, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Nors iki tol mokėsi tik rusiškose mokyklose, J.Vitkus tapo pirmuoju Tirkšlių valsčiaus raštininku, o laisvalaikiu savarankiškai mokėsi pagal gimnazijos trečios klasės programą. Po metų jis įstojo į Telšių gimnazijos ketvirtą klasę. Vaikinas skubėjo pasivyti prarastą laiką: per vasarą jis pats sukrimto penktos klasės kursą ir 1920-ųjų rudenį išlaikė egzaminus į šeštą klasę. Tačiau istorija vėl pakoregavo būsimo partizanų vado planus, juk 1920 metai - pats kovų su lenkais įkarštis. Dar Tirkšliuose susidūręs ir su bolševikais, ir su bermontininkais, J.Vitkus troško asmeniškai prisidėti prie kovos už Lietuvos išlikimą ir nepriklausomybę. Taigi devyniolikmetis jaunuolis su keliais bendraklasiais metė mokslus gimnazijoje ir išvyko į Kauno karo mokyklą, kurią baigė 1921 metų gruodį. Po kelių dienų leitenantas J.Vitkus buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į 4-ąjį pėstininkų pulką, tuo metu kovojusį su lenkų kariuomene ties Širvintomis ir Giedraičiais.

Atėjus taikiems 1922-iesiems J.Vitkus vėl grįžo prie mokslų, mat karininkais Lietuvos kariuomenėje galėjo tarnauti tik visą gimnazijos kursą baigę vyrai. Tų pačių metų rudenį eksternu išlaikęs šeštos gimnazijos klasės egzaminus, jaunas karininkas netrukus buvo paskirtas kuopos vadu ir drauge su 4-uoju pulku persikėlė į Panevėžį. Čia jam bus lemta sutikti ir savo gyvenimo moterį - jauną mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. 1924 metais Mindaugo vardo pulko šventėje susipažinusios poros draugystė truks trejus metus - leitenantas pasipirš savo būsimai žmonai tik 1927 metų pavasarį, o tų pačių metų birželį pora atšoks vestuves. Galimas dalykas, kad vestuvės būtų įvykusios ir anksčiau, bet tam sutrukdė tarnybos reikalai: 1924-ųjų lapkritį J.Vitkus buvo dvejiems metams išsiųstas į aukštesniuosius karo technikos kursus, iš kurių grįžo jau su vyresniojo leitenanto antpečiais. 1927 metų pabaigoje karininkas gavo vadovybės pasiūlymą tobulintis Belgijos karo mokyklos inžinerijos skyriuje. Būsimoms studijoms J.Vitkus ruošėsi itin kruopščiai - savarankiškai pasirengęs išlaikė aukštesniosios mokyklos egzaminus ir mokėsi prancūzų kalbos, kurią tuo metu mokėjo silpnai. Ir štai 1928-ųjų rugsėjo 17 dieną gavęs Karo mokslo tarnybos stipendiją karininkas išvyko į Briuselį, kur jo laukė stojamieji egzaminai ir - deja - pirmoji nesėkmė. Porą mėnesių ruošęsis egzaminams J.Vitkus susikirto.

Kelias į pogrindį

Bet leiskime apie tai papasakoti pačiam mūsų herojui. Štai ką gruodžio 1 dieną rašė karininkas žmonai adresuotame laiške, kurį savo knygoje vėliau cituos jo sūnus: "Liūdną Tau šiandieną laiškelį rašysiu. Šiandien turėjau egzaminus, rodos, klausimai nebuvo sunkūs, bet vis tiek nepasisekė... Nors labai nenusimenu, bet vis dėlto negerai iš širdies tesijaučiu. Jei kartais tektų Lietuvon grįžti, tai būtų šiek tiek sarmata. Kokią išeitį ras vyriausybė, sunku nuspėti."

Vis dėlto J.Vitkui, kad ir kaip tai būtų nemalonu, teko grįžti į Lietuvą: laikyti karininką Briuselyje ištisus metus iki kito mėginimo nebuvo lėšų. Rengtis pakartotiniam egzaminui jam teko neatsitraukiant nuo tarnybos. 1929 metų liepą J.Vitkus vėl Briuselyje. Dabar du įtempto pasirengimo mėnesius apvainikavo sėkmė: karininkas išlaikė stojamuosius egzaminus, o 1934 metais baigė karo mokyklą puikiais rezultatais, atsilikdamas tik nuo tuo pačiu metu ten studijavusio Belgijos princo Alberto.

Į Kauną J.Vitkus grįžo būdamas jau kapitonas, po dvejų metų jam buvo suteiktas majoro, o 1938-aisiais - pulkininko leitenanto laipsnis. Karo mokyklos inžinerijos disciplinų dėstytojas ir šios įstaigos vado pavaduotojas nė nenujautė, kad nepraėjus ir porai metų jis bus priverstas apsivilkti Lietuvą okupavusios Raudonosios armijos karininko uniformą. Vos tik aneksavę Lietuvą, sovietai ėmėsi skubiai likviduoti šalies kariuomenę, atleidinėdami ar net suiminėdami jos karininkus ir įtraukdami jos dalinius į Raudonosios armijos sudėtį. Karo mokykla, kurioje dirbo J.Vitkus, 1940 metų rugpjūtį buvo likviduota, prijungta prie 29-ojo šaulių korpuso karo mokyklos ir perkelta į Vilnių. Nuo šiol J.Vitkus dėvės sovietinio karininko uniformą su papulkininkio antpečiais. Tuo metu jis nežinojo, kad sovietinis saugumas jau įtraukė jį į numatomų suimti karininkų sąrašus - tiesiog jo laikas dar buvo neatėjęs. Netrukus pamatysime, kad J.Vitkus išvengs ne tik kalinio lemties, bet ir priverstinės tarnybos okupacinėje kariuomenėje.

1941 metų birželio 22-ąją prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas užklupo J.Vitkų Pabradės poligone. Karo mokykla gavo įsakymą skubiai evakuotis į Rusiją. Būtent ši aplinkybė ir suteikė progą prievarta sovietų kariuomenėje laikomam karininkui ištrūkti. Baltarusijos sienos link riedantį ešeloną ne kartą atakavo vokiečių karo lėktuvai. Per vieną tokį naktinį antskrydį J.Vitkus su dar vienu karininku iššoko iš vagono ir pasislėpė rugių lauke. Laukti dingusiųjų, o juo labiau jų ieškoti per sumaištį ir skubėjimą niekam, matyt, nerūpėjo: ešelonas pajudėjo į Rytus, o J.Vitkus su tarnybos draugu sulaukę ryto pėsti patraukė į atgal į Vilnių.

Vokiečių kariuomenės nei Vilniuje, nei Kaune dar nebuvo, o Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), suorganizavęs birželio sukilimą, jau buvo spėjęs sudaryti Lietuvos Laikinąją Vyriausybę (LLV). Taip vokiečius norėta pastatyti prieš faktą, jog jie įžengė ne į Sovietų Sąjungos, o į atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teritoriją. Tokiu būdu LAF aktyvistai tikėjosi išsaugoti bent jau formalų, o po karo - atkurti tikrą mūsų krašto valstybingumą. Šios viltys gyvens vos šešias savaites, tačiau J.Vitkus, suprantama, to dar nežino. Karininkas tiesiog negalėjo likti nuošalyje: jis nuvyko į Kauną, užmezgė ryšius su LLV ir sugrįžęs į Vilnių drauge su kitais mėgino atkurti Lietuvos kariuomenę. Deja, dirbančio LLV organizuotų savisaugos dalinių štabe J.Vitkaus laukė itin nemaloni staigmena - jau liepos mėnesį vokiečių okupacinė valdžia nutarė šiuos dalinius pajungti sau ir paversti juos pagalbine policija. Tarnauti okupantams buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas neketino, tad pasiprašė pervedamas į civilinę tarnybą ir tapo Vilniaus savivaldybės Butų ir nekilnojamojo turto skyriaus viršininku.

Tuo pačiu metu J.Vitkus Kazio Veverskio organizuotos Lietuvos laisvės armijos (LLA) įsteigtoje pogrindinėje karo mokykloje pradėjo dėstyti karo inžineriją. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, J.Vitkus pasitraukė į Dzūkiją ir įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. 1945 metų gegužės mėnesį, dar gyvendamas legaliai, jis įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė pirmuosius direktyvinius dokumentus.

Užmirštas kapas

Į mišką J.Vitkus galutinai pasitraukė birželio mėnesį. Pasirinkęs Kazimieraičio slapyvardį jis suformavo ir ėmėsi vadovauti Merkinės batalionui, kurį vėliau prijungė prie Dzūkų grupės. Tuo metu jis rengė svarbius partizanų judėjimo dokumentus, karo lauko teismo ir partizanų apdovanojimo nuostatus.

Tačiau tai dar ne viskas. Partizanų vadui buvo svarbu išsaugoti kovų atminimą. J.Kazimieraitis išleido įsakymą dėl partizanų kovų istorijos rašymo. Maža to - J.Vitkus ėmėsi rašyti Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame buvo įamžinti visi svarbiausi tų dienų įvykiai. Tais pačiais 1945 metais jis su kovos draugais pradėjo leisti pogrindinį laikraštį "Laisvės varpas".

1945 metų rudenį J.Vitkus-Kazimieraitis užmezgė ryšius su LLA vadais. Vienas šių susitikimų įvyko "Generolo Vėtros" pseudonimu žinomo Jono Noreikos iniciatyva. Susitikimas įvyko per pogrindžio veikėją Tadą Masiulį, kuris į J.Noreikos darbo kabinetą atvedė žmogų, prisistačiusį Zigmu Laukaičiu. Šis papasakojo buvusiam karininkui apie Pietų Lietuvoje veikiančią partizanų grupuotę, kuriai vadovauja pulkininkas leitenantas J.Vitkus-Kazimieraitis. J.Noreika paprašė svečio tuoj pat suorganizuoti jo susitikimą su partizanų vadu. Po kurio laiko Z.Laukaitis supažindino J.Noreiką su Marcinkonių vidurinės mokyklos mokytoju Kęstučiu Valentukevičiumi. Pas J.Vitkų kelias vedė būtent per šį žmogų, nes mokytojas palaikė nuolatinį ryšį su Kazimieraičiu.

Tuo tarpu Kazimieraitis įkūrė A apygardą, o paskutinę 1945 metų dieną išleido įsakymą, kuriuo ją įtraukė į Dainavos apygardos sudėtį. 1946 metų balandžio mėnesį susitikęs su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga, suformavo vieningą partizanų sritį ir buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1946 metų balandžio 23 dieną J.Vitkus Kazimieraitis pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus.

Rugpjūčio 1 dieną J.Vitkus -Kazimieraitis, būdamas Alytaus apskrities miškuose įsikūrusio Dzūkų grupės štabo vadu, susitiko su Jonu Ramanausku-Vanagu, kuriam bus lemta tapti jo įpėdiniu. O kol kas Vanago vadovaujama kuopa buvo performuota į batalioną ir įtraukta į Dzūkų grupę, kuri savo ruožtu tapo Merkio rinktinės dalimi. Netrukus Vanagas buvo paskirtas šios rinktinės vadu. Kitų metų balandį rinktinės vadas dalyvavo neseniai suformuotos A ir Tauro apygardų vadų pasitarime, kuriame buvo nutarta iš abiejų vienetų suformuoti Pietų Lietuvos partizanų štabą, 1946 metų gegužės 15-ąją tapsiantį Dainavos apygarda. Joje buvusiam mokytojui buvo patikėtos apygardos vado J.Vitkaus-Kazimieraičio pirmojo pavaduotojo pareigos. Savo vadą A.Ramanauskas-Vanagas visuomet prisimins su didžiausia pagarba. "Jis gerai žinojo, kad jo žodis man yra šventas ir kad jį gerbiu ne tik kaip vadą, bet ir kaip asmenį. Kazimieraitis turėjo man didelės įtakos, iš jo išmokau, kaip reikia dirbti, gyventi ir vertinti realų gyvenimą", - skaitome partizanų vado dienoraštyje.

1946 metų gruodžio mėnesį NKGB Alytaus apskrities skyrius suskaičiavo mažiausiai 27 partizanų būrius, kuriuose veikė 700-750 kovotojų. Tiesa, šių partizanų veiksmai dar nebuvo gerai organizuoti, tačiau ir jie įvarė nemažai baimės sovietinės valdžios pareigūnams. 1945 pavasarį, pagerėjus stovyklavimo sąlygoms kovotojų skaičius miškuose dar labiau išaugo - dabar jų būriai jau tapo rimta ir neblogai organizuota pasipriešinimo okupantams jėga, kuriai trūko tik vieningo vadovavimo centro.

Kurti tokį centrą 1945 metų gegužės mėnesį ėmėsi tuo metu dar legaliai gyvenęs pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Po mėnesio jis pasitrauks į mišką jau turėdamas ką tik įsteigto Dzūkų grupės partizanų štabo direktyvinius dokumentus. Vadovaujant J.Vitkui prie Dzūkų grupės netrukus prijungiamos Šarūno ir Geležinio vilko rinktinės bei įkuriama Merkio rinktinė, parengiami bendri visam partizaniniam judėjimui dokumentai. 1945 metų lapkričio 18 dieną Dzūkų grupė pavadinama A apygarda. Ši data ir laikytina Dainavos apygardos gimtadieniu, nors šiuo vardu ji bus perkrikštyta tik 1946 liepą įvykusiame Dzūkijos partizanų vadų suvažiavime. O kol kas apygardos štabas rengia pirmąją stambią kovinę operaciją, kuri bus įvykdyta gruodžio mėnesį ir įeis į istoriją kaip Merkinės mūšis.

J.Vitkus-Kazimieraitis tuo metu neapsiribojo vien ginkluota kova - jam vadovaujant vyko ir propagandinis karas. 1946 metais A apygardos vadas apskričių komendantams ir būrių vadams išsiuntė tokio turinio įsakymą: "Artėjantys bolševikiniai rinkimai turi parodyti visam pasauliui mūsų valią ir įsitikinimus. Miestai, miesteliai, kaimai - visi vieningai, be jokios baimės turi tvirtai pasakyti bolševikams: nebalsuosime. Mes nenorime būti tautos išdavikai. Balsuodami tik apsunkintume kovą už laisvę, prisidėtume prie tautos išdavystės, sunaikinimo."

J.Vitkaus-Kazimieraičio vadovaujami kovotojai jautė pavojų, kad Sovietų Sąjunga patį rinkimų faktą gali panaudoti propagandai ir pareikšti pasauliui, neva lietuviai patys taip išreiškia savo politinę valią. Todėl partizanų vadovybė pabrėžė, kad tokius rinkimus būtina boikotuoti. J.Vitkus-Kazimieraitis tiksliai argumentavo rinkimų boikoto prasmę: "Boikotas būtinas todėl, kad: 1) lietuvių tauta laisva valia nesutiko ir nesutiks būti Sovietų Sąjungos dalimi, 2) Lietuvos įsijungimas į Sovietų Sąjungą teisiškai nė vienos valstybės nėra pripažintas ir todėl bolševikinė valdžia yra okupacinė." Tačiau netrukus buvo suvokta, kad šių rinkimų rezultatams gyventojų dalyvavimas ar nedalyvavimas įtakos neturi - sovietai visada parašydavo jiems reikiamus balsavusiųjų skaičius, o trūkstamus sumesdavo į rinkimų urnas.

Deja, tai buvo vienas paskutinių partizanų vado darbų. Kaip buvo pasakojama radijo laidoje "Laisvės kryžkelės", remiantis partizanu Juozu Petraška-Lapaičiu, Kazimieraitis žuvo visiškai atsitiktinai. Tuo metu Žaliamiškio bunkeryje vidury dienos buvo keturi partizanai - Lietuvos kariuomenės majoras Sergijus Staniškis-Litas, atsargos leitenantas Antanas Kulikauskas-Daktaras, pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir dar vienas. Kulikauskas su Staniškiu kažko susiginčijo ir Kazimieraitis pasiūlė kitam kovotojui išlipti iš bunkerio pakvėpuoti tyru oru. Pasak J.Petraškos, jis apskritai niekuomet nekeldavo balso ir klausytis ginčų Kazimieraičiui tikrai buvo sunku. Jie dviese išlipo, paėjo iki netoliese buvusios miško pelkės, susėdo ant kelmų ir gana garsiai šnekėjosi. Tiesiog čekistai tuo metu krėtė mišką ir išgirdo jų pokalbį. Abu partizanai buvo ginkluoti tik pistoletais ir abu greitai žuvo, likusieji bunkeryje tuo metu nenukentėjo ir pati slėptuvė nebuvo surasta. Įdomu tai, kad čekistai toli gražu ne iš karto sužinojo, ką jie nukovė. Jie dar stebėjosi, kad toks senas žmogus išėjo į mišką. Dabar bunkerio vietoje išlikusi tik duobė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"