TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Istorijos kryžkelė: konfederacija su Lenkija ir Vilniaus kantonas

2016 02 16 14:50
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvai – sostinė Vilnius autonominėmis teisėmis, nors ir vadinamas kantonu, šalyje – dvi oficialios kalbos, o su Lenkija – sąjunginės sutartys: Vyriausybių pasitarimai ir kariuomenių kooperacijos. Tokį kompromisinį sprendimą 1921 metų rudenį svarstė Lietuvos politikai ir Tautų Sąjunga.

Porą mėnesių Lietuvos diplomatai ir dalis Vyriausybės svarstė tokio projekto bent jau neatmesti, tačiau 1921 metų gruodį Lietuva pareiškė Tautų Sąjungai, kad toks „susitaikymas“ su Lenkija jai nepriimtinas.

„Mano kabineto nariai nebuvo per daug priešingi Hymanso projektui, bent jam priimti būtų kabinete susidariusi dauguma“, – prisiminimuose rašo tuometis Lietuvos Vyriausybės vadovas, būsimasis prezidentas Kazys Grinius.

Ko ir kodėl tada atsisakė Lietuva?

Lygiavosi į Austriją-Vengriją

Dar iki vadinamojo Hymanso projekto dėliotos įvairios ne tik Lenkijos-Lietuvos, bet ir Lietuvos-Ukrainos ar Lietuvos-Latvijos federacijų idėjos. Bet tai ir liko tik svarstymai. Antai iki Lenkijos-Lietuvos derybų Tautų Sąjungoje, kaip rašo istorikas Zenonas Butkus, būta derybų su Vilniaus lenkų organizacijų atstovais, kurie siūlė kurti kantoninę Lietuvą Austrijos-Vengrijos pavyzdžiu.

„Lietuvių pusė sutiko svarstyti ryšių su Lenkija galimybę ir pateikė konkretų projektą, kuriame buvo numatyta, kad Lietuva niekada nekenks Lenkijai ir netoleruos savo teritorijoje jokių prieš Lenkiją nukreiptų organizacijų bei karinių formuočių. Be to, suteiks Lenkijai priėjimą prie jūros per savo teritoriją ir sudarys su ja prekybos bei ūkio konvencijas“, – straipsnyje „Federalistinių idėjų recepcija Lietuvoje“ primena Z. Butkus.

Tai – 1921-ųjų sausis. Tačiau netrukus prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos Tautų Sąjungoje, taigi derybos persikėlė į aukštesnį lygį. Nors ir būta kalbų apie federaciją, tokio konkretaus projekto nė nebuvo. Pasak Z. Butkaus, buvo parengtas trijų kantonų – Minsko, Vilniaus ir Kauno – projektas. Jo žodžiais, Paulis Hymansas, tuometis Tautų Sąjungos pirmininkas, rėmėsi būtent juo ir, šiek tiek jį modifikavęs, pateikė Lenkijos-Lietuvos deryboms Briuselyje.

Vilniaus ir Kauno kantonai

Lietuvos derybinės delegacijos Briuselyje ir Ženevoje vadovui Ernestui Galvanauskui 1921 metų balandžio 14 d. instrukcijoje buvo leista garantuoti, kad Lietuva neleis panaudoti savo teritorijos Lenkijos puolimui, kad duos Lenkijai laisvą tranzitą per savo teritoriją ir sudarys su ja ekonomines konvencijas ir kad Lietuva karinę konvenciją su Lenkija galės pasirašyti kartu su Baltijos valstybių sąjunga.

„Delegacija lyg ir buvo linkusi sutikti skelbti Lietuvoje dvi valstybines kalbas, kad būtų galima išvengti kantonų sistemos. Be to, kaip žinoma, Lietuvos delegacija sutiko Hymanso projektą traktuoti kaip derybų pagrindą“, – rašo Z. Butkus.

Pagal pirmąjį Hymanso projektą Lietuva – federacinė dviejų lygiateisių kantonų – Vilniaus ir Kauno – valstybė, nors Vilnius pripažįstamas Lietuvos sostine. Lietuva ir Lenkija pripažįsta viena kitos nepriklausomybę, bet numatomos bendros Lietuvos bei Lenkijos federacijos institucijos – ekonominės ir užsienio politikos tarybos su vienodu abiejų šalių atstovų skaičiumi.

Tačiau 1921 metų rugsėjo pradžioje paskelbtas antrasis Hymanso projektas buvo palankesnis Lietuvai. Tiesą, jį jau reikėjo priimti be pataisymų. Z. Butkus rašo, kad šio projekto šalininkų Lietuvoje būta visai nemažai ir priduria: „1921 metų rudenį Lietuvos politikai ir Tautų Sąjunga buvo priartėję prie kompromisinio sprendimo. Pagal jį Lietuva turėjo atgauti Vilnių autonominėmis teisėmis, o su Lenkija sudaryti sąjungines sutartis“.

Pasikėsinimas į derybų vadovą

Antrajame Hymanso projekte buvo pripažįstamos Lietuvos ir Lenkijos savarankiškos valstybės, valstybių ryšys yra tik bendros Užsienio reikalų bei Ekonominės tarybos, kuriose valstybės turi po lygiai narių, o šios institucijos turės tik studijuoti klausimus, kurie rūpi abiems kraštams, skirtos „periodinėms vyriausybių konfederacijoms“, o karo reikaluose kalbama apie „kooperaciją“. Lietuvos valstybėje – dvi oficialios kalbos: lenkų ir lietuvių. Vilnius – Lietuvos sostinė, Vilniaus kraštas, nors ir vadinamas kantonu, tačiau tai – Lietuvos dalis, turinti teritorinę autonomiją.

Kas gi atsitiko, kad per kelis mėnesius visi ūmai virto tokio sprendimo priešininkais? Istorikas Alfredas Bumblauskas stebisi, iš kur per porą mėnesių atsirado tiek šio projekto priešininkų ir svarsto, kad „antihymansinė“ kompanija buvo organizuota tuomečių tautininkų.

Pavyzdžiui, 1921 metų lapkričio 25 d. buvo įvykdytas pasikėsinimas prieš derybų vadovą E. Galvanauską – naktį ant jo miegamojo palangės padėtas sprogmuo nuniokojo butą, o pats šeimininkas stiklo ir plytų skeveldrų sužeistas į pakaušį, nugarą ir kojas buvo paguldytas į ligoninę.

„Kas pasikėsino – net šiandien nežinome. Tai keista, juk pavyko ištirti ne vieną to laikmečio kriminalinę aferą. Kadangi Hymanso projektu piktinosi kariuomenės vadai, šauliai ir tautininkai, dėl to paprastai pirštais rodoma į šią kompaniją“, – straipsnyje „Lietuvos Tūkstantmetis: dvi atmestos alternatyvos“ svarsto A. Bumblauskas.

Regėjo spaudimą ir klastą

Iš tikrųjų priešiška projektui buvo kariuomenės pozicija ir, žinoma, būsimų tautininkų, socialdemokratų. Nors iš pradžių Steigiamasis Seimas šiam projektui lyg ir pritarė, vėliau jo atsisakė. Z. Butkus cituoja tuometį užsienio reikalų viceministrą Petrą Klimą, kuris, jo nuomone, geriausiai apibūdino tuometes vidaus nuotaikas: „Praktikoje Hymanso projektas, dabar ne visai aiškus, paaiškės ir bus mums daug kenksmingesnis, negu dabar mes matom. Jo atsikratyti vėliau tegalima bus revoliucijos keliu. Lenkai per Vilniaus kantoną vykdys didžiausią presiją ir visoj kitoj Lietuvoje, negailėdami tam darbui pinigų, jokių priemonių. Jie trukdys visą mūsų valstybinį ir kultūrinį darbą“.

Aišku, kad antrojo Hymanso projekto atmetimu buvo suinteresuota ir Maskva. Lietuvos Vyriausybei pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis 1921 metų lapkritį, anot Z. Butkaus, taip rašė apie tai, ką jam kalbėjo Sovietų vadovybė: „Viskas parengta. Surinktos trys raitelių armijos; iš viso bemaž 200 000. Mano pulti Lenkiją gilioj žiemoj. Rusai dar esti jėga ir žiauri jėga. Tai gyvas faktas. Lenkiją puls nežmonišku būdu, barbariškais metodais. Jau sudaryta ypatinga čeka Lenkijai iš vieno baisiausio keršto ypatų. Tie čekistai prisiekę, kad Lenkija bus iššluota geležine šluota“.

A. Bumblauskas laikosi nuomonės, kad antrasis Hymanso projektas, matyt, buvo paskutinė proga Lietuvai įgyti istorinę sostinę Vilnių ne iš Stalino rankų, o kompromiso būdu, remiant Vakarams, ypač tuo metu tikrai ar įsivaizduojamai pasaulio diplomatijos sostinei Londonui.

Tomas Venclova yra pasakęs dar stipriau: „Tas projektas, gal dar kiek modifikuotas, Lietuvai ir Lenkijai anuomet būtų tikras išganymas. (...) Jį priėmus Vilniaus klausimas būtų išnykęs, būtų užkirstas kelias Sovietų Sąjungos intrigoms, ko gero, net būtų kitaip – ir truputį sėkmingiau – pakrypęs abiejų kraštų, taigi ir visos Europos likimas 1939–1940 metais. Kad siaurakakčiai abiejose pusėse tą projektą sužlugdė, yra istorinė tragedija“.

Kaip bebūtų, Steigiamasis Seimas 1921 metų gruodžio 21 dieną Tautų Sąjungos pasiūlymą atmetė. P. Klimas, kreipdamasis į Tautų Sąjungos atstovus, pranešė: „Reiškiame padėką Jo Ekscelencijai P. Hymansui dėl jo nenuilstamo ir atsidavusio darbo sunkiam uždaviniui – išspręsti lietuvių-lenkų konfliktą ir sutvarkyti tų dviejų kaimyninių valstybių santykius. (...) Lietuvos Vyriausybė niekuomet nemanė kitaip, kaip tik taikos keliu rišti tą konfliktą. Ji iškilmingai pareiškia ir dabar, kad ateity ji stengsis eiti tuo pačiu taikos keliu. (...) Tačiau iš pamatų ir visomis pusėmis apsvarsčiusi aukščiau minėtą Tautų Sąjungos Tarybos pasiūlymą, Lietuvos Vyriausybė jaučiasi priversta giliausiu pasigailėjimu pareikšti, kad ji negali priimti jau rekomenduoto susitaikinimo“.

Viskas buvo labai nekonkretu

Istorikas Česlovas Laurinavičius pasakoja, kad 1921 metais Lietuvos egzistavimas buvo nuolatinėje krizinėje situacijoje, taigi nuvertinti šio etapo negalima. Tačiau ar antrasis Hymanso projektas buvo reali alternatyva, jis abejoja. Jo žodžiais, pasiūlyta Vilniaus „autonomija“ tebuvo tik sąvoka.

„Kas faktiškai už jos slypi, liko neaišku. Paprastai tokiais atvejais, kada vyksta sudėtingų konfliktų mediacija, žaidžiama labai neapibrėžtomis sąvokomis, siekiant rasti kokį nors konsensusą, tam tikra prasme nutylint ar bent tam laikui ignoruojant aštrius kampus, aštrius konflikto aspektus. Šia prasme žodis „autonomija“, kuris atsirado ir buvo įvardintas antrajame Hymanso projekto variante, kaip suprantu, turėjo vieną aiškų tikslą: „pašiaušti“ lenkus, juos supykdyti, lyg ir atstumti, lyg parodyti, kad yra atsitraukiama nuo jų. Ir atitinkamai padaryti tokį gestą lietuviams“, – vertino Č. Laurinavičius.

O visa kita, pasak istoriko, taip ir liko neaišku: kalbos klausimai, Seimų išsidėstymas, saugumo klausimas. „Visa tai liko tokioje labai neapibrėžtoje padėtyje. Todėl vadinamąjį antrąjį Hymanso projektą esu linkęs vertinti kaip subtilų diplomatinį žaidimą, kurį vedė didžiosios valstybės, ypač Britanija, siekianti savo tikslų. Kadangi iniciatyva tuo metu priklausė Britanijai, tai jos diplomatinis korpusas darbavosi nemažai, rimtai, tikėdamasis, kad pavyks tam momentui surasti kokį konsensusą, o jau vėliau, kaip ten bus, čia jau kitas klausimas. Štai ir viskas. Ir iš Lietuvos pusės vėlgi buvo klausimas – gal žaidžiam? Ypač diplomatai tam pasidavė. Bet tai natūralu, kai nėra kitų svertų“, – mano istorikas. Priėmusi Hymanso antrąjį projektą, pasak Č. Laurinavičiaus, Lietuva galėjo pakliūti į spąstus – jos tolesnė nacionalinė egzistencija būtų likusi be aiškios perspektyvos.

Bet kodėl porą mėnesių Lietuva tokį projektą rimtai svarstė ir aiškaus „ne“ taip ir neištarė? „Čia buvo procesas. Aišku, galima minėti pasikėsinimą į E. Galvanauską. Paprastai sakoma, kad štai jis jau lėmė. Tačiau jau iki tol visa kariuomenė buvo prieš tai. Kariuomenės vienoks ar kitoks, strateginis, o gal net ir organizacinis pavaldumas pereis lenkams? Galima tik įsivaizduoti, ką galėjo galvoti eilinis karininkas. Juolab, kad juos skatino tautininkai, kurie turėjo didelę įtaką tarp karininkų“, – pasakojo Č. Laurinavičius, jis priminė, kad šis Lietuvos istorijos laikotarpis dar per mažai ištirtas – detalaus tyrimo apie susiklosčiusią situaciją lig šiol nėra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"