TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Istorikas: Krymo okupacija primena Klaipėdos krašto užėmimo scenarijų

2014 11 21 17:15
Trys agresoriai: A. Hitleris, J. Stalinas ir V. Putinas. AFP/Scanpix nuotrauka

Galvojant apie teritorinę gynybą šiandien, kyla klausimas, kiek galima remtis praėjusio amžiaus patirtimi. Politinę 1940 metų kapituliaciją kritikuojantis istorikas, Klaipėdos universiteto (KU) mokslo darbuotojas dr. Vytautas Jokubauskas teigia, jog materialiai kariuomenė buvo pasirengusi gintis. Nepasipriešinimo priežastys – politinės valios trūkumas bei vidinės intrigos, siekiant nuversti Antano Smetonos režimą. 

Tai aktualu ir šiandien, turint omeny kai kurių politikų neslepiamas simpatijas Kremliui. Kitas dalykas – civilių pasirengimas, kuris tarpukariu buvo labai išplėtotas. Pilietinis ginkluotas pasipriešinimas svarbus ne tik karo atveju, bet ir prisideda prie atgrasymo strategijos. Be to, mokslininkas teigia, jog Krymo okupacijos 2014 metais ir Klaipėdos krašto anšliuso 1939-aisiais scenarijus – tas pats. Tik veikėjai skirtingi. Pilietinis pasipriešinimas neveiksmingas ten, kur daugiau nei trečdalis gyventojų paveikti išorės įtakos.

Šaulių ištakos – partizaninis pasipriešinimas

Pranešėjas siūlė prisiminti 1919 metus, kai sovietams veržiantis į Lietuvą, prasidėjus plėšikavimams ir žudynėms, bendruomenės savo iniciatyva ėmė organizuoti savigynos būrius. Ginklų po Pirmojo pasaulinio karo buvo užsilikę, o tokiems padaliniams dažniausiai vadovavo iš fronto grįžę buvę Rusijos imperijos armijos kariai. Pavyzdžiui, Šiaurės Rytų Lietuvos partizanai kovojo su sovietais, neturėdami jokio ryšio su besikuriančia valdžia, nežinodami apie kariuomenės formavimą. Pranešėjo preliminariais skaičiavimais Nepriklausomybės kovų metu partizaniniame pasipriešinime dalyvavo apie 15 tūkst. žmonių. „Manau, tai vienas puikiausių sėkmingo piliečių ginkluoto pasipriešinimo pavyzdžių Lietuvos istorijoje“, – sakė jis. Vėlesnę partizaninę kovą pokariu mokslininkas pavadino savotišku déjà vu: tos pačios vietos, ginkluotė, taktika, priešas. Be to, pokariu pasipriešinimui vadovavo du dešimtmečius patizaniniam karui rengti šauliai bei karininkai, o iki mirties kovojo patriotiškai auklėta laisvos Lietuvos vaikų karta.

Be to, nemaža dalis 1919-1923 metų partizanų, tuomet dar buvę nepilnamečiais, pokariu buvo brandūs vyrai. Sodžiuose būta tokių žurnalų kaip „Trimitas“ ar „Karys“, kur smulkiai aprašyta, kaip veikti partizaninio karo sąlygomis: įrengti slėptuvę, apsirūpinti amunicija, užimti miestelį. V. Jokubauskas priminė, kad per du Nepriklausomybės dešimtmečius partizaninio rengimo mokyklą praėjo per 150 tūkst. Lietuvos žmonių – jie buvo šauliai. Karinį parengimą su patriotiniu auklėjimu įgijo 480 tūkst. vyrų.

Jaunieji šauliai. / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

1919 metais Lietuvos šaulių sąjunga įsikūrė piliečių iniciatyva, siekiant suvienyti po šalį išsibarsčiusius jau veikusius partizanų būrius į organizaciją. Vladas Putvinskis įkurtą sąjungą vadino partizanų organizacija. Pasak įkūrėjo, šaulys – ginkluotas pilietis, kuris veikia, vadovaudamasis šauliškumo principais. Pirmajame „Trimito“ numeryje 1920 metais Juozas Tumas-Vaižgantas šitaip apibūdina šauliškumą: „Tegu visi žino, jog lietuvis – tylus ir lėtas – nepuls nieko. Bet jei jį puls, kiekvienas, nežiūrėdamas savo amžiaus, griebsis ginklų ir gins savo Nepriklausomybę“. Tarpukariu siekta „sušaulinti“ tautą, kad piliečiai būtų sąmoningi. Tikslui pasiekti kelti trys uždaviniai: kuo daugiau gyventojų įtraukti į sąjungą, kiekvieną lietuvį išmokyti naudoti ginklą, ugdyti patriotizmą visuomenėje. Pastarasis uždavinys, anot KU darbuotojo, buvo prioritetinis, nes neturint patriotinio pasiryžimo nepadės ir karinis pasirengimas.

Dabar Lietuvos šaulių sąjungai priklauso apie 8 tūkst. narių. Šiemet, minint 95-asias įkurimo metines, jos gretas papildė apie tūkstantį piliečių. Sąungos vado ats. plk. ltn. Liudo Gumbino teigimu, artimiausiais metais bus siekiama, kad narių skaičius viršytų 10 tūkst. Pasak V. Jokubausko, tarpukariu buvę aktyvus kariuomenės rezervas, šiandien šauliai labiau primena savanorių pajėgas, kur dominuoja jaunieji nariai. „Žinoma, manau, kad ir XXI amžiuje sąjunga turi savo nišą karinės gynybos sistemoje. Tai savanoriškas ir įsitraukimo neribojimas. Savanoriam nustatomi ribiniai skaičiai, o šauliams ne, kad kiekvienas turintis noro, o dar ir dalį lėšų, galėtų įsitraukti į šaulių veiklą – įsigyti uniformas, ginklą, praeiti bazinius mokymus. Toks pajėgumų gausinimas, kaip teigė pranešėjas, reikšmingai prisideda prie atgrasymo politikos.

Kodėl pasiduota be šūvio

Visgi tarpukariu tautos „sušaulinimas“ nereiškė visuotinės narystės siekimo. Pirmiausia „sušaulinti“ reikėjo elitą. Siekta ne kiekybės, kaip sakė pranešėjas, o kokybės. Pagal bendrą šalies gynybos koncepciją, karo atveju reguliariosioms pajėgoms atsitraukus, priešo užimtoje teritorijoje turėjo prasidėti šaulių organizuojamas ir vadovaujamas partizaninis pasipriešinimas. Tuometinė gynybos koncepciją V. Jokubauskas apibūdino taip: neatsilaikius reguliariajai kariuomenei, ji ir šalies vyriausybė internuojami kaimyninėje šalyje, o Lietuvoje neribotą laiką tęsiasi partizaninis karas, šitaip užkertant galimybę priešui pasiekti galutinę pergalę. Šauliai partizaninį pasipriešinimą priešo įsiveržimo atveju turėjo pradėti be atskiro įsakymo, tačiau 1940-ųjų birželį taip neatsitiko.

„Vieną 1940 metų birželio 15-osios naktį Kauno prezidentūroje matomai įvyko vidinė, kupina intrigų kova dėl valdžios, kurią visus pergudravę laimėjo Stalinas su Molotovu“, – apie paskutinį Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdį, kurio metu buvo priimtas Sovietų Sąjungos ultimatumas sakė mokslininkas. Neveltui raudonarmiečių karininkai, gavę įsakymą užimti Lietuvą be mūšio, nustebo. Pasak jo, Lietuvos kariuomenė buvo santykinai geriau pasirengusi karui (planais, ginkluote, amunicija) nei Suomja, įsitraukusi į Žiemos karą.

Dr. V. Jokubauskas. / www.ku.lt nuotrauka

Tarp dvylikos paskutiniajame posėdyje dalyvavusių asmenų buvo du Vasario 16-osios akto signatarai, septyni Nepriklausomybės kovų savanoriai ar dalyviai, šeši karininkai, iš kurių keturi – generolai. Sovietams okupavus Lietuvą šeši sušaudyti arba ištremti, penki pasitraukė į Vakarus, vienas tęsė tarnybą, tik jau kitai valdžiai. Panašiai tragiškas ir aukščiausios Lietuvos karinės vadovybės likimas. Iš 67 pagrindines pareigas ėjusių karininkų 31 emigravo į Vakarus, 22 sovietų sušaudyti arba ištremti, 7 tęsė tarnybą raudonojoje armijoje. „Tai statistika, kuri nublanksta prieš šimtus tūkstančių Lietuvos gyventojų, kurie buvo nužudyti, ištremti arba tapo pabėgėliais, – kalbėjo KU darbuotojas. – Šita patirtis nenorom verčia kelti klausimą, ar valstybę ginklu reikia ginti tik esant palankioms sąlygoms, kai neabejotinai bus pasiekta lengva pergalė? Ar visgi mūsų valstybingumas yra tai, kas gintina bet kokiomis sąlygomis, net beviltiškomis?“. Lietuvos geopolitinė padėtis buvo kebli, karinės gynybos perspektyvos atrodė niūriai, bet svarbiausia – visuomenė iš politinės vadovybės negavo jokios informacijos apie grėsmes, o karinės struktūros politiniais sprendimais buvo neutralizuotos.

Nemažai daliai tarpukario Kauno elito buvo atviros Sovietų Sąjungos ambasados durys, kai kurie politikai gaudavo finansavimą iš sovietų, kad ir pogrindyje, bet veikė penktosios kolonos branduolys – komunistų partija. Periodikoje apie Sovietų Sąjungą rašytą labiau draugiškai arba neutraliai. Samprotauta, kad „prie ruso“ tautai bus geriau nei „prie vokiečio“, dėstė istorikas. Pasak jo, XXI a. mūsų padėtis kebli, nes demokratinėse valstybėse įtvirtintas politinės civilių valdžios ginkluotosioms pajėgoms kontrolės principas. Istoriko teigimu, kiekvieni Seimo bei Prezidento rinkimai ateityje gali tapti referendumu dėl vakarietiškos demokratijos ir nepriklausomybės. Ar esame pasiryžę mes, o ypač mūsų politikai, kurių dalis neslepia simpatijų Kremliui, eiti iki galo, iki paskutinio šūvio ir perkeltine, ir tiesiogine šio žodžio prasme, retoriškai klausė pranešėjas.

Kryme ir Klaipėdos krašte scenarijus tas pats

„2014 metais susižavėjome naujadaru „hibridinis karas“, tačiau pamirštame, kad, regis, ne vieną tokį ar panašų jau pralaimėjome. [...] 1939 metų kovą Klaipėdos kraštas buvo prarastas be šūvio“, – teigė pranešėjas. Jis priminė, jog teritorijoje, kurioje dominavo kitos šalies paveikti gyventojai, pilietinio pasipriešinimo koncepcija nepasiteisino. Lietuvos karinė vadovybė žinojo, kad dalis iš Klaipėdos krašto kilusių šaulių niekina Lietuvos valstybę, o sąjungai priklauso tik iš reikalo. 1935 metais Lietuvos kariai, išstatę kulkosvaidžius Klaipėdoje, buvo apsupti civilių minios, kurie net įsiveržė į aptvertą teritoriją. „Vokiškų organizacijų tūkstantinės manifestacijos nustelbė lietuviškumą. Kraštas veržėsi į Trečiąjį Reichą“, – tęsė istorikas, klausdamas, kaip ginti tuos, kurie nenori būti apginti. Po anšliuso Klaipėdoje pradėjo augti kainos, stigti maisto produktų, vykdyta mobilizacija į vermachtą. „Iš esmės tai 2014 metų Krymo scenarijus, tik veikėjai kiti“, – teigė jis.

Neteisėti „rinkimai“ okupuotame Kryme. / Reuters/Scanpix nuotrauka

Gyventojų sudėtis – svarbus aspektas, nulemiantis teritorijos apgynimo sėkmę. Pritaikydamas žinomą karybos principą, kad pergalei pasiekti pageidautina turėti bent trigubą persvarą, mokslininkas iškėlė prielaidą, kad neramumų rizikos esama ten, kur išorės jėgų paveikta grupė sudaro daugiau nei trečdalį gyventojų. Jei trys ketvirtadaliai – lojalūs piliečiai, išorės jėga bus neutralizuota. Prielaidai pagrįsti naudoti pavyzdžiai iš Ukrainos. Rusijos okupuotame Kryme rusai sudaro apie 60 proc., o ukrainiečiai – 24 proc. Tuo tarpu Odesoje rusų – iki 30 proc., o ukrainiečių per 60 proc. Pirmu atveju pusiasalis užimtas prisidengiant vietinių rusų mitingais, o antruoju bandymai rengti prorusiškas provokacijas jų dalyviams baigėsi tragiškai. „Tarpukariu Klaipėdos autonominį kraštą Vokietija sugebėjo užimti be karo. Tik vietoj žalių buvo rudi žmogeliukai“, – kalbėjo V. Jokubauskas.

V. Jokubausko pranešimas „Teritorinė Lietuvos gynyba: XX a. patirtys atsakant į XXI a. iššūkius“ skaitytas Lietuvos šaulių sąjungos organizuotoje konferencijoje apie pilietinę gynybą hibridiniame kare.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"