TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Istorikė: karaimai, sugebėję išlikti net diskriminacinėmis sąlygomis, – Rytų Europos fenomenas

Kenesa Vilniuje LŽ archyvo nuotrauka

Karaimai teturėjo du kelius: arba prisitaikyti prie aplinkos ir išnykti, arba bandyti išlikti primestomis sąlygomis, sako istorikė Dovilė Troskovaitė. „Karaimų bendruomenei buvo pritaikytos diskriminuojamos socialinės sąlygos: dvigubi mokesčiai, nustatyta sėslumo riba, ribojusi jų judėjimą, apsunkintos galimybės dalyvauti ūkinėje veikloje ir pan. Bendruomenė buvo gana maža, todėl stengėsi rasti būdų, kaip tų apribojimų išvengti“, – pasakoja ji.

Anot D. Troskovaitės, Rusijos imperijos laikotarpiu kelių šimtų žmonių bendruomenė buvo suvokta kaip tam tikras pavyzdys kai kurioms kitoms bendruomenėms: „[...] todėl karaimams buvo nustota taikyti diskriminacinius apribojimus, o XIX a. viduryje netgi suteiktos tokios pat teisės, kaip Rusijos stačiatikiams, kas buvo labai didelis pasiekimas.“

– Žodis „karaimas“ mums pirmiausia primena Trakus, kibinus, Vytautą Didįjį, kuris, pasak legendos, atvežė karaimus į Lietuvą. Taigi iš tikrųjų apie juos žinome labai mažai. Kas yra karaimai?

– Apie karaimus galima pradėti kalbėti nuo karaizmo, kaip religijos, susiformavimo. Karaimų religija Artimuosiuose Rytuose atsirado kaip priešprieša judaizmo tradicijai, nes judaizmo tradicija suformavo ne tik Toros, kaip Dievo žodžio, koncepciją, bet ir sakytinę Torą Talmudo pavidalu. Todėl atsirado tam tikra kritika, kurią galiausiai sujungė karaizmo pavadinimas, nes pagrindinis skirtumas, skiriantis judaizmą nuo karaizmo, tas, kad karaimai nepripažįsta Talmudo autoriteto. Kitaip tariant, jie nepripažįsta, kad Talmudas yra sakytinė Tora, ir sako, kad Tora, kaip Dievo žodis, yra baigtinė, prie jos nieko negalima pridėti ir nieko atimti. Tai ir yra pagrindinis skirtumas, kuris sujungė daugybę prieš Talmudą nusistačiusių judėjų grupių ir suformavo vieną bendrą doktriną.

Vėliau prekybiniai keliais iš Artimųjų Rytų ši doktrina pasklido po Krymo pusiasalį, o iš ten – po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritoriją. Bent jau viduramžiais karaizmą išpažįstanti grupė buvo vadinama karaimais, o religija buvo pagrindinis elementas, lemiantis jų, kaip ir kitų bendruomenių, tapatumą, nes tuo metu kilmė, kalba žmogaus gyvenime neturėjo tiek reikšmės, kiek religija.

– Šiandien gatvėje galima atpažinti karaimą?

– Karaimų bendruomenė, vertinant mažumų kontekstą, labai gerai integravusis į visuomenę tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Kasdieniame gyvenime iš pirmo žvilgsnio negalėtume atskirti jų nuo kitų asmenų. Galbūt labiau juos skiria kalbų vartojimas, nes karaimų bendruomenė nuo senų laikų kalba ne viena kalba.

– O karaimų maldos namai kenesos skiriasi nuo žydų sinagogų?

– Karaimų kenesos nuo žydų sinagogų skiriasi palyginti nedaug. Išlaikyti pagrindiniai principai, t. y. žydų sinagogoje Toros ritiniui saugoti statomas aron kodešas. Panaši architektūrinė detalė yra ir karaimų kenesose, nes ten, kaip ir sinagogose, Toros ritinys saugomas pačioje garbingiausioje maldų salės vietoje. Kenesose taip pat yra pagrindinė maldų salė, skirta vyrams, bei atskirta erdvė moterims.

Vienintelis ryškesnis skirtumas tas, kad paprastai karaimų kenesose, ypač ankstesniais laikotarpiais, pagrindinėje vyrų salėje buvo tiesiamas kilimas. Taip pat įvairuoja baldai, apstatymas, bet pagrindiniai elementai išsaugoti. Dar reikia pasakyti, kad atskirtos vyrų ir moterų erdvės būdingos ir mečetėms.

– Kodėl karaimai atsiribojo nuo žydiškos kilmės ir ėmė save priskirti prie totorių? Jie patys rašo, kad, kaip ir totoriai, yra kilę iš tiurkų, nors totoriai yra musulmonai, o karaimai, kaip sakėte, išpažįsta karaizmą.

– Kaip sakiau, anksčiau pagrindinis tapatybės dėmuo visose bendruomenėse buvo išpažįstama religija. Reikia nepamiršti, kad karaimai, žydai, totoriai mūsų regione visada gyveno apsupti didesnių tautų ir sudarė mažumą. O mažumoms sąlygas diktuoja dominuojanti grupė. Tarkim, Rusijos imperijoje žydams buvo taikoma gana diskriminuojama politika, tarkim, dvigubi mokesčiai. Todėl kiekviena bendruomenė stengėsi kaip galėdama prisitaikyti prie aplinkos, o tai lėmė tam tikrus jų tapatybės kaitos elementus. Pavyzdžiui, karaimų bendruomenei, kaip ir žydams, buvo pritaikytos diskriminuojamos socialinės sąlygos: minėti dvigubi mokesčiai, nustatyta sėslumo riba, ribojusi jų judėjimą už sėslumo zonos ribų, apsunkintos galimybės dalyvauti ūkinėje veikloje ir pan. Karaimų bendruomenė buvusiose LDK žemėse buvo gana maža, todėl stengėsi rasti būdų, kaip tų apribojimų išvengti, nes bet kokia diskriminacinė politika kelių šimtų žmonių bendruomenę gali sunaikinti.

Todėl karaimai pasinaudojo tam tikromis Rusijos imperijoje egzistavusiomis nuostatomis žydų atžvilgiu. Pavyzdžiui, žydai buvo suvokiami kaip negatyvus visuomenės elementas. Negatyvumas buvo kildinamas iš jų išpažįstamo Talmudo, jidiš kalbos, gana specifinės aprangos. Buvo manoma, kad, jei žydai viso to atsisakyti, jie galėtų integruotis į visuomenę ir tapti visateisiais jos nariais. O karaimai kaip tik nevartojo jidiš kalbos ir kalbėjo tiurkiškai, nedėvėjo žydams būdingos aprangos, nes, palyginti su žydų bendruomene, buvo labiau emancipuoti. Svarbiausia – jie neišpažino Talmudo. Taigi visos šios sąlygos leido jiems prisistatyti kaip besiskiriančius nuo žydų rabinistų.

Rusijos imperijos laikotarpiu tai buvo suvokta kaip tam tikras pavyzdys, kuo žydai turėtų tapti, todėl karaimams buvo nustota taikyti diskriminacinius apribojimus, o XIX a. viduryje netgi suteiktos tokios pat teisės, kaip Rusijos stačiatikiams, kas buvo labai didelis pasiekimas. Tarpukario Lenkijoje aplinka taip pat diktavo sąlygas, kuriomis karaimai galėjo egzistuoti, nes visuomenėje paplitęs antisemitizmas reikalavo tam tikro atsiribojimo nuo žydų. Kaip tik tuo laikotarpiu didysis karaimų bendruomenės kultūrinis ir kalbinis sąjūdis paskatino juos suformuoti tokią tapatybę, kokia ji yra dabar.

– Prie tapatybės formavimo labai prisidėjo charizmatiškas XX a. pradžios karaimų dvasininkas. Papasakokite apie jį daugiau.

– Seraja Šapšalas (arba Seraja Chanas Šapšalas) – viena ryškiausių ne tik karaimų bendruomenės asmenybių, bet apskritai mūsų regione. Jo biografija labai spalvinga ir įdomi. Jis gimė Bachčisarajuje, gana garsioje karaimų šeimoje. Mokslus baigė Peterburgo universitete, gana gerai mokėjo 11 kalbų, pavyzdžiui, jo asmeniniame archyve yra susirašinėjimų mažiausiai keturiomis kalbomis. Dirbo Persijoje, Turkijoje, pažinojo daugybę diplomatų, aukšto rango pareigūnų. Jam buvo skirti bent trys Rusijos imperijos ordinai, Lenkijos „Polonia Restituta“ kryžius, netgi Serbijoje, kurioje, mano žiniomis, jis niekada nebuvo, jam buvo paskirtas Šv. Vazos ordinas. Tai rodo, kad jis tikrai buvo pripažintas tiek mokslo pasaulio, tiek visuomeninio gyvenimo žmogus.

Karaimų bendruomenėje jis tikrai reikšmingiausia asmenybė, gerbiama lig šiol. Tarpukariu karaimams jis ypač nusipelnė tuo, kad bendruomenė suformavo savo tapatumą, labai intensyviai vartojo savo šnekamąją kalbą, kurią dabar daugelis, deja, pamiršo. Be to, jis inspiravo ir pats labai daug prisidėjo prie karaimų studijų suformavimo, mokslininkų rato subūrimo. Tai tikrai labai ryški asmenybė, juolab kad atsiminimuose visi kalba apie jo ypatingą charizmą. Teko skaityti, kad viena mergina, pamačiusi subrendusį vyrą, apsirengusį dvasininko drabužiais, patyrė tokį sukrėtimą, kad paskui kelias dienas negalėjo pamiršti to įspūdžio, kurį jis kėlė. Netgi Lenkijos religinių reikalų ministerijos, vaivadijos pareigūnai visą laiką rašydavo, kad jis – labai charizmatiška, apsiskaičiusi ir kelianti susižavėjimą asmenybė.

– Nors karaimų šiandien nedaug, daugiausia – Rytų Europoje, bet jie, kitaip nei daugelis panašių grupių, sugebėjo išlikti. Kokias istorines pamokas duoda karaimų istorija?

– Karaimų bendruomenė Rytų Europoje yra fenomenas, nes, nors niekada nebuvo didelė, vis tiek kelis šimtmečius sugebėjo pernelyg neasimiliuotis ir labai gerai išnaudoti tas sąlygas, kurias diktavo dominuojanti visuomenė: sugebėjo būti lankstūs, prisitaikyti prie to, ką jiems siūlo dauguma. Karaimai turėjo tik du kelius: arba visiškai asimiliuotis ir išnykti, arba bandyti išlikti primestomis sąlygomis.

Puikus pavyzdys – jų vartojama tiurkų kalba. LDK laikotarpiu ji buvo tik šnekamoji, vėliau jai buvo pritaikytas hebrajų raidynas, nes karaimų bendruomenėje egzistavo dvikalbystė (hebrajų kalba vartota liturgijai, raštams, korespondencijai). Vėliau Rusijos imperijoje karaimų kalba buvo užrašoma kirilica. XX a. jai buvo pritaikytas lotyniškas raidynas su lenkiškais diakritiniais ženklais, o Lietuvoje – su lietuviškais. Tarkim, Panevėžio karaimų bendruomenės leistas žurnalas yra su lietuviškais diakritiniais ženklais. Tai rodo, kad karaimai labai reaguoja į besikeičiančias sąlygas, stengiasi atrasti optimalų prisitaikymo būdą, ir tai yra priežastis, kodėl bendruomenė vis dar egzistuoja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"