TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Istorinis aktas, apie kurį žinome tiek mažai

2012 11 29 6:33
Karalienės Luizos tiltas per Nemuną. /lt.wikipedia.org ir Ritos Stankevičiūtės nuotraukos

Rytoj, lapkričio 30-ąją, minėsime 1918 metais pasirašyto istorinio Tilžės akto dieną. Juo buvo paskelbta, kad ne vieną šimtmetį lietuvybę skleidusi Mažoji Lietuva nori būti Lietuvos valstybės dalimi. Kaip atsirado šis aktas? Koks jo ryšys su Klaipėdos krašto sukilimu, kurio 90-metį minėsime 2013 metų sausį?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) pirmininkas Vytautas Šilas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis redaktorius dr. Algirdas Matulevičius, Vydūno draugijos garbės pirmininkas doc. Vaclovas Bagdonavičius ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kas yra Tilžės aktas?

A.Medalinskas. Kas yra Tilžės aktas ir kodėl lapkričio 30-oji įtraukta į Lietuvos valstybės atmintinų dienų sąrašą, nors apie ją palyginti mažai kalbama?

V.Šilas. Ši diena vadinasi Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena. Iš tikrųjų nedaug kas žino, kad 1918 metais buvo priimtas ne tik Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas, kuriuo atkurta mūsų valstybė, bet ir lapkričio 18 dieną - Tilžės aktas, išreiškęs Mažosios Lietuvos lietuvininkų valią būti Lietuvos valstybės dalimi. Kai nusilpo dvi imperijos - Rusijos ir Vokietijos, lietuviai pasinaudojo proga pareikšti apie savo laisvės siekius.

A.Matulevičius. Tuo metu Didžiąją Lietuvą dar buvo užėmusi okupacinė vokiečių kariuomenė. Tada Vokietija pati norėjo sujungti Mažąją Lietuvą su Didžiąja Lietuva ir ją valdyti. Praėjus vos mėnesiui nuo Vasario 16-osios Akto paskelbimo, Vokietijos imperatorius Vilhelmas II, kuris kartu buvo ir Prūsijos karalius, pripažino Lietuvos valstybę de jure. Kai buvo priimtas Tilžės aktas, Vokietija imperatoriaus jau neturėjo. Monarchija žlugo, šalyje kilo suirutė. Vokiečių veikėjai protestavo prieš lietuvininkų norus įsilieti į Didžiąja Lietuvą, bet lietuviai visame pasaulyje (pirmiausia JAV) per įvairius forumus, tarptautines konferencijas reikalavo teisės Mažajai Lietuvai susijungti su Didžiąja Lietuva, su lietuvių tautos kamienu, kad dvi tautos dalys gyventų kartu.

A.Medalinskas. Ar panašius reikalavimus susivienyti su Lenkija kėlė ir Prūsijos lenkai, mozūrai, gyvenantys į pietus nuo Mažosios Lietuvos?

A.Matulevičius. Ne. Vėliau, kai buvo įkurta pati Lenkijos valstybė, ji padedant Prancūzijai siekė prisijungti šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį, t. y. Klaipėdos kraštą su Klaipėdos uostu. O Rytprūsiuose vokiečiai, pasimokę iš lietuvių veiksmų, su mozūrais pasielgė kitaip. Jie 1920 metais Mozūrijoje paskelbė plebiscitą. Dauguma mozūrų, lenkų nubalsavo, jog nori likti Prūsijos dalimi. Ir dabar vokiečiai per mokslines konferencijas Vokietijoje kartais prasitaria, kad taip pat reikėjo pasielgti ir Klaipėdos krašte.

A.Medalinskas. Galbūt lietuviai Rytprūsiuose buvo tautiškesni negu lenkai? Kodėl Mažojoje Lietuvoje susitelkė tiek daug lietuvių šviesuolių?

V.Bagdonavičius. Demografiniu požiūriu šis kraštas nuo seno buvo lietuviškas. Tik XIX amžiaus pabaigoje sustiprėjo lietuvininkų germanizacija, pagreitėjo jų asimiliacija. Iki tol pats kraštas etnografiniu požiūriu buvo gryna Lietuva. Vokiečių istoriografijoje nuo XVI amžiaus jis ir vadinamas Lietuva. Daugelis ją matė kaip lietuvių raštijos, kultūros lopšį. Visi žinome, kad Karaliaučiuje 1547 metais buvo išleista pirmoji lietuviška knyga. Tam turėjo įtakos reformacija. Dar vienas didžiulis kultūrinis pakilimas įvyko XIX amžiaus pabaigoje, kai tautinis atgimimas apėmė visą lietuvių tautą. Ir Didžiojoje, ir Mažojoje Lietuvoje.

A.Medalinskas. Ir šis judėjimas atvedė prie Tilžės akto?

V.Bagdonavičius. Lietuviai Mažojoje Lietuvoje suvokė, kad negali likti tautinio atgimimo nuošalyje. Rytprūsiuose jie leido lietuvišką spaudą, kuri Rusijos imperijai priklausomoje Didžiojoje Lietuvoje buvo draudžiama. Vokiečių priespauda nebuvo tokia nuožmi kaip carinės Rusijos. Rytprūsiuose lietuviai galėjo lengviau spausdinti savo laikraščius, plėtoti kultūrą. Tačiau tas lengvesnis gyvenimas Vokietijoje sumažino Mažosios Lietuvos lietuvių tautinę savimonę, jiems grėsė asimiliacija. Todėl ryšiai su Didžiąja Lietuva buvo naudingi ir vietos lietuviams.

V.Šilas. 1918 metų lapkričio 16 dieną buvo įkurta Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) tautinė taryba. Vieni svarbiausių akto iniciatorių - Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis ir Jonas Vanagaitis. Jie sukvietė Mažosios Lietuvos valsčių atstovus ir įkūrė minėtą tarybą. Po dviejų savaičių taryba vėl susirinko į Tilžę ir 24 jos nariai pasirašė Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktą, vadinamą deklaracija. Pirmame sakinyje teigiama: "Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas turi teisę gyvuoti, mes, lietuviai, čionai Prūsų Lietuvoje gyvenantys, sudarome šio krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame, remdamiesi ant Wilsono tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos." Mažosios Lietuvos lietuvininkų valia buvo paremta JAV prezidento Thomaso Woodrow Wilsono 1918 metais paskelbta tautų apsisprendimo teise.

V.Bagdonavičius. Tilžės akto signatarams ir apskritai lietuvininkams didžiulę įtaką kaip dvasinis vadovas darė ir Vydūnas.

A.Matulevičius. Bet jis nebuvo praktikas.

V.Bagdonavičius. Taip, Vydūnui visų pirma rūpėjo vidinė tautos gyvastis, pulsuojanti jos kultūroje. Jis vadovavosi įsitikinimu, kad tauta, jeigu bus gyva, t. y. kurianti savo kultūrą, atras kelią į nepriklausomybę, o jei nebesugebės kurti, neturės tam galių, sunyks savaime ir nepriklausomybė neteks prasmės.

A.Matulevičius. Vis dėlto vienas svarbiausių asmenų tarp tų 24 signatarų buvo M.Jankus, vadinamas Mažosios Lietuvos patriarchu. Jis kartu su J.Vanagaičiu ir kai kuriais kitais skelbė, kad dėl laisvės reikia kovoti. Žinoma, M.Jankus Tilžės akto signatarams nebuvo tokio lygio figūra kaip dr. Jonas Basanavičius Vasario 16-osios Akto signatarams, bet jis apibūdinamas kaip vienas įtakingiausių ir veikliausių žmonių. Kai buvo įkurtas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, vadovavęs 1923 metų sausio sukilimui ir Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, M.Jankus tapo šio komiteto pirmininku. Tačiau idėjinis sukilimo vadovas labiau buvo E.Simonaitis.

Tarpukaris. Tilžiškiai laukia leidimo eiti apsipirkti į Lietuvos pusę.

Tas kraštas irgi Lietuva vadinosi

A.Medalinskas. Kada Rytprūsiuose atsirado dar viena Lietuva?

V.Šilas. Žmonės dažnai mano, jog lietuviai Mažojoje Lietuvoje apsigyveno tik XVI amžiuje, kai į Prūsiją iš Lietuvos turėjo bėgti reformatų mokslininkai, kad Mažojoje Lietuvoje viskas prasidėjo tik nuo Martyno Mažvydo ir kitų. Nieko panašaus. Nebuvo masiško lietuvių bėgimo iš Didžiosios Lietuvos į Mažąją Lietuvą. Akademikas Zigmas Zinkevičius ir prūsų kalbos tyrinėtojas prof. Vytautas Mažiulis įrodė, kad maždaug nuo VI amžiaus Mažosios Lietuvos teritorijoje gyveno lietuvių giminės: nadruviai ir skalviai. Skalva ir Nadruva XIII amžiuje buvo Lietuvos valdovo Mindaugo politinės įtakos žemės.

A.Matulevičius. Skalva ir Nadruva - Mažosios Lietuvos branduolys.

Šilutė, Ragainė, Lazdynai, Tilžė, Gastos buvo Skalvos žemės. Į pietus, kur yra Įsrūtis, Gumbinė, Narkyčiai, - tai Nadruva. Skalviai ir nadruviai vadinami vakariniais lietuviais. Kadangi jie gyveno netoli nuo sūduvių ir žemaičių, o kalbos buvo labai artimos, tos gentys ilgainiui suartėjo. Dalis lietuvių buvo kryžiuočių paimti į nelaisvę, kai kurie žemaičiai, sūduviai persikėlė į šį kraštą, todėl jau viduramžiais lietuvėjo. Vokiečių ordinas XIII amžiuje užkariavo prūsus, pasiekė Nemuną. Riteriai apsigyveno prūsų ir lietuvių aplinkoje. Dėl to nemažai šiaurinių senųjų prūsų, įskaitant ir sambius (kur yra Karaliaučius), taip pat patyrė lietuvišką poveikį, ką jau kalbėti apie kuršius Klaipėdos apylinkėse. Taip iki XVI amžiaus šiame krašte susidarė bendra etnoteritorinė, etnokultūrinė bendruomenė, kurią imta vadinti Mažąja arba Prūsų Lietuva. O jos gyventojai vadino save lietuvininkais arba mažlietuviais, tuo lyg iš dalies atsiskirdami nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių arba didlietuvių.

V.Šilas. Į šį kraštą atvykęs M.Mažvydas nė nepajuto didelio skirtumo nuo Didžiosios Lietuvos, todėl ir galėjo parašyti "Katekizmą" tiek lietuvininkams, tiek didlietuviams. Įdomu ir tai, kad Didžiosios Lietuvos lietuviai kurį laiką save taip pat vadino lietuvininkais. Pirmame lietuvių-lenkų žodyne (1620 metais išspausdintame Konstantino Sirvydo lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyne) nėra termino "lietuvis". Kai Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas žygiavo į rusų žemes, Pskovo metraštininkas parašė, kad atjojo Algirdas su savo lietuvininkais. Būtent Mažosios Lietuvos lietuviai išlaikė tą lietuvininkų savivardį, o Didžiojoje Lietuvoje jis buvo prarastas.

A.Matulevičius. Jie ir dabar vadinami lietuvininkais, bet maždaug nuo XIX amžiaus antrosios pusės, kai prasidėjo tautinis sąjūdis, tautinis atgimimas, pradėta labiau vartoti terminą "mažlietuviai", nes jie gyveno Mažojoje Lietuvoje. Beveik pusę amžiaus rengdami enciklopedijas mes daugiausia vartojame "lietuvininkų" vardą. Man šis terminas atrodo istoriškesnis, gražesnis.

V.Šilas: "Dėl prancūzų ir anglų intrigų Lietuvai nepavyko Klaipėdos krašto gauti visateisiškai, o tik kaip autonomiją. Todėl Lietuvos valstybės veikimas Klaipėdos krašte buvo apribotas."

Lietuviai ir lietuvininkai

A.Medalinskas. Koks buvo esminis lietuvių ir lietuvininkų skirtumas?

A.Matulevičius. Religijų išpažinimas. Dauguma lietuvininkų buvo evangelikai ir liuteronai, o Didžiosios Lietuvos lietuviai - katalikai. Lietuvininkai laikė save tautos patriotais ir nenorėjo susijungti su Didžiąja Lietuva, kol ši buvo, kaip jie sakė, po Rusijos "maskolių" jungu. Kai Lietuva 1918 metų vasario 16-ąją paskelbė nepriklausomybę, lietuvininkai ėmė siekti susivienyti su broliais didlietuviais - "mus visus jungia viena tauta, viena kalba ir viena žemė", o Vokietiją vadino blogąja pamote, kuri juos išnaudojo, pavertė kone vergais, germanizavo. Atsišaukime, paskelbtame 1918 metų lapkričio 16 dieną, visi lietuvininkai raginami pabusti.

V.Bagdonavičius. Neužmirškime ir socialinės padėties skirtumų. Mažojoje Lietuvoje, Rytprūsiuose gyvenimo sąlygos buvo geresnės. Ir baudžiava ten gerokai anksčiau panaikinta. Todėl lietuvininkai žiūrėjo į žemaičius, atvykstančius per Nemuną į Mažąją Lietuvą, kaip į žemesnio lygio žmones.

A.Matulevičius. Kai 1525 metais žlugo Vokiečių ordinas, buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o nuo 1701 metų - karalystė. Mažojoje Lietuvoje kilo, buvo plėtojama lietuvių raštija, kultūra ir ekonomika ne tik dėl reformacijos, bet ir dėl to, ką teigė evangelikų liuteronų tikėjimas: mokytas žmogus geriau ūkininkauja, šeimininkauja. Todėl paribio žemėse, prie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sandūros, ir būta kontrasto. Vienoje pusėje - labiau išsilavinę, modernesnę žemės dirbimo techniką naudojantys vokiečiai ir lietuvininkai, kitoje pusėje, Didžiojoje Lietuvoje, - žemaičiai su vyžomis ir menka technika. Tie skirtumai vėliau pasireiškė ir Klaipėdos krašte. Svarbu tai, kad Prūsijoje baudžiava panaikinta 1707 metais, Rusijos imperijoje - tik 1861-aisiais.

V.Bagdonavičius. Tačiau tos geresnės sąlygos, jeigu vertintume tautiniu požiūriu, turėjo ir negatyvų poveikį. Ten tautinė savimonė buvo jau gerokai "atšipusi".

A.Medalinskas. Vokiečių kultūra buvo aukštesnio lygio nei rusų, todėl ir lietuviai Mažojoje Lietuvoje ėmė gerokai sparčiau nutautėti nei Didžiojoje Lietuvoje.

V.Bagdonavičius. Dėl to atsirado Vydūno fenomenas. Kodėl Vydūnui labiausiai skaudėjo? Kad lietuviai Mažojoje Lietuvoje savanoriškai nutautėja. Tai vyko todėl, kad, viena vertus, veikė prievartinė germanizacija, ypač Otto Bismarcko laikais, bet kartu buvo visas kompleksas sąlygų, dėl kurių žmogus, siekdamas geriau gyventi, kaip ir šių dienų emigrantai, persiima kita kultūra ir nutautėja. Vydūnas ragino iš vidaus stiprinti lietuvininkų savimonę ir savigarbą.

A.Matulevičius. Kadangi Prūsiją ir Mažąją Lietuvą šimtmečiais valdė vokiečiai, lietuvininkams buvo įdiegtas tam tikras paklusnumas aukštesnei valdžiai ir pasaulietiniam valdovui. Didžiojoje Lietuvoje valstietis baudžiauninkas negalėjo pasiskųsti aukščiausiai valdžiai. Mažojoje Lietuvoje net Prūsijos karaliui buvo nuolat teikiami skundai, ir kartais jis nubausdavo dvarininką. Mažoji Lietuva buvo arčiau Vakarų civilizacijos - Prūsija per Vokietiją siejosi su Vakarų Europa. Ir Švietimo epochos fiziokratizmo idėjos anksčiau paplito Prūsijoje nei Didžiojoje Lietuvoje.

A.Matulevičius: "Lietuvininkai laikė save tautos patriotais ir nenorėjo susijungti su Didžiąja Lietuva, kol ši buvo, kaip jie sakė, po Rusijos "maskolių" jungu."

Vokiečiai lietuvininkų judėjime

A.Medalinskas. Ir pačiame lietuvininkų judėjime vokiečiai, regis, vaidino tam tikrą teigiamą vaidmenį. Vokiečių šviesuoliai, tokie kaip Jurgis Zauerveinas, parašęs garsią giesmę "Lietuviais esame mes gimę". Ji tapo neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Bet tarp Tilžės akto signatarų lietuvybę palaikančių vokiečių lyg ir nebuvo?

A.Matulevičius. Nebuvo.

V.Bagdonavičius. Vokiečių šviesuoliai prisidėjo prie lietuviškos kultūros ugdymo, nes Mažoji Lietuva buvo labai stipri etniniu požiūriu. Nuo M.Mažvydo laikų, kai tik prasidėjo tikėjimui stiprinti skirtų knygų leidyba, daugelis vertėjų, raštijos veikėjų, kunigų įsitraukė į lietuviškos literatūros (tegul tik religinės) kūrimą, nors daugelis jų buvo vokiečiai. Kai prasidėjo intensyvi Mažosios Lietuvos germanizacija, vietinė vokiečių šviesuomenė, talkinama mokslo ir kultūros žmonių ir iš kitų Vokietijos vietų, 1879 metais įkūrė Lietuvių literatūros draugiją. Ši draugija ėmė kaupti ir mokslo tikslais saugoti ateičiai lietuvišką kultūros paveldą. Buvo manyta, kad išnyks pati lietuvių tauta, o su ja - ir kalba bei kitos jos kultūros apraiškos. Bet atsirado tokių vokiečių šviesuolių, kurie norėjo ir pačią tautą išsaugoti. J.Zauerveinas - vienas jų.

A.Medalinskas. Jis - vokietis. Kaip suprasti žodžius "lietuviais esame mes gimę"?

V.Bagdonavičius. Jis buvo giliai tikintis protestantas. O ką protestantizmas skelbia? Dievo žodis turi būti sakomas ta kalba, kurią Jis pats (Dievas) įdavė į šį pasaulį ateinančiam žmogui, t. y. gimtąja kalba. J.Zauerveinas nesusitapatino su lietuviais, bet jis sukūrė giesmę ir įdavė ją lietuviams.

A.Matulevičius. Taip primindamas net ir tiems lietuvininkams, kurie buvo susitapatinę su vokiečiais: neužmirškite, kad esate gimę lietuviais.

V.Bagdonavičius. J.Zauerveinas gynė ne tik lietuvius. Jam atrodė, kad visos Dievo duotos tautos turi gyventi, kurti savo kultūrą ir kalbėti Dievo duota gimtąja kalba.

A.Medalinskas. "Lietuviais esame mes gimę" vadinama Mažosios Lietuvos himnu. Bet tai tikriausiai neoficialus himnas?

V.Bagdonavičius. Taip. Ir Lietuvoje buvo vienas Antano Baranausko, net keli Maironio kūriniai, pretendavę į tautos himnus, tarp tų pretendentų buvo ir minėtas J.Zauerveino eilėraštis. Bet tinkamiausia pasirodė Vinco Kudirkos "Tautiška giesmė". Buvo dar viena giesmė, sukurta Mažojoje Lietuvoje, kuri galėjo pretenduoti tapti Lietuvos himnu.

A.Medalinskas. Kokia tai giesmė?

V.Bagdonavičius. Vydūno sukurta "Lietuvių giesmė", prasidedanti žodžiais: "Mes, Lietuvos vaikai, stovėsime nuoširdžiai".

A.Matulevičius. Mažoji Lietuva nuo XIX amžiaus turėjo savo vėliavą. Taip pat trispalvę, tik kitų spalvų - žalia, balta ir raudona. Anksčiau nei atsirado trispalvė Didžiojoje Lietuvoje.

V.Bagdonavičius: "Mažojoje Lietuvoje, Rytprūsiuose gyvenimo sąlygos buvo geresnės. Todėl lietuvininkai žiūrėjo į žemaičius, atvykstančius per Nemuną į Mažąją Lietuvą, kaip į žemesnio lygio žmones."

Ar pasimokysime iš savo istorijos?

A.Medalinskas. Ir štai Mažoji Lietuva su savo kultūros šviesuoliais, dideliu būriu lietuvininkų valstiečių, su savo vėliava ir himnu tampa Lietuvos valstybės dalimi. Tiesa, tai įvyko ne iš karto po Tilžės akto, o po Klaipėdos sukilimo, praėjus ketveriems su trupučiu metų nuo 1918-ųjų lapkričio 30 dienos. Kas nutinka vėliau? Krašte, kuriame, kaip teigiama, daugumą sudarė lietuvininkai, taip norėję prisijungti prie Didžiosios Lietuvos, nežinia kodėl staiga patriotinės nuotaikos Lietuvos atžvilgiu ima silpnėti. Kodėl?

V.Šilas. Dėl prancūzų ir anglų intrigų Lietuvai nepavyko Klaipėdos krašto gauti visateisiškai, o tik kaip autonomiją. Todėl Lietuvos valstybės veikimas Klaipėdos krašte buvo apribotas. Didelę įtaką ten gyvenantiems žmonėms per tiesioginę, taip pat ir ekonominę paramą iš Vokietijos įgijo vokietininkai. Todėl ne visi lietuvininkai, lietuvių kilmės žmonės buvo lojalūs Lietuvos valstybei.

A.Matulevičius. Lietuvininkai turėjo tik nedidelę daugumą Klaipėdos krašte. Kai vyko gyventojų surašymas, kai kurie vietos gyventojai jau nenorėjo būti priskirti nei prie vokiečių, nei prie lietuvių ir užsirašė klaipėdiškiais. Lietuvos valstybės padėtį sunkino ir tai, kad net ir po laimėto Klaipėdos krašto sukilimo vietos valdžia dažnai buvo ne lietuvininkų, o vokiečių, nes lietuvininkai per amžius Prūsijos valstybėje neturėjo aukštesnių postų, tarp jų buvo labai mažai dvarininkų, stambiųjų ūkininkų. Dėl to Klaipėdos autonominiame krašte vadovaujamas pozicijas pramonėje ir žemės ūkyje, vietos valdžioje užėmė vokiečiai. Vykdomosios valdžios organas Klaipėdos krašte buvo direktorija, kurioje daugumą sudarė vokiečiai.

A.Medalinskas. Kai Hitleris pareikalavo atiduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą, jie su džiaugsmu tą pasiūlymą sutiko. O lietuvininkų lyderiai? Ar jie liko ištikimi Lietuvai?

A.Matulevičius. Pavyzdžiui, E.Simonaitis, vienas iš faktinių Klaipėdos krašto sukilimo vadovų ir didelis Lietuvos patriotas, buvo pirmasis direktorijos pirmininkas, bet neilgai. Krašto seimeliuose daugumą taip pat turėjo vokiečiai. Centrinė Lietuvos valdžia šiam kraštui savo įtaką galėjo įgyvendinti per gubernatorių, skiriamą šalies prezidento. Bet to buvo maža, kad užtikrintų Lietuvos valstybės įtaką. Gubernatoriai kovojo už lietuvybę, stengėsi išlaikyti lietuvių kalbą mokyklose ir kitur, bet ir tai jiems buvo labai nelengva daryti, nes vietos vokiečiai turėjo savo interesų ir savo politiką.

A.Medalinskas. Vadinasi, nors Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, pati valstybė situacijos jame beveik nekontroliavo ir lietuvininkams ten nebuvo lengva?

A.Matulevičius. Kontroliavo labiau uosto direkciją, pasienį, muitų politiką. O vidinį krašto gyvenimą - ekonominį, kultūrinį, net ideologinį, pavyzdžiui, laikraščius, - kontroliavo vokiečiai. Ir valdininkai taip pat didžia dalimi buvo vokiečiai.

A.Medalinskas. Ar pasimokysime iš savo istorijos? Kaip viskas primena šių dienų Pietryčių Lietuvą, kai valstybė atsisako pati kištis į vieno regiono reikalus, įgyvendinti valstybės politiką, o iš kitos šalies ateinanti pagalba, taip pat ir ekonominė, traukia vietos gyventojų lojalumą. O tada tik atsirado naujos išorės sąlygos ir valstybė savo teritorijos neteko.

V.Bagdonavičius. Vėlesnį Klaipėdos krašto likimą nulėmė ne tai. Kai Hitleris pareikalavo atiduoti Vokietijai šį kraštą, ką Lietuva galėjo daryti?

A.Medalinskas. Žinoma. Vis dėlto ta situacija verta gilesnio nagrinėjimo. Kai vokiečiai paskyrė Klaipėdos krašte savo valdžią, gal ir lietuvininkai pakrypo į jų pusę?

A.Matulevičius. Prūsijos, nuo 1871 metų - Vokietijos imperijos pilietinis lietuvininkas tapdavo vokiečiu, gaudavo ne tik daugiau žemės, bet ir įvairių žemės ūkio padargų, sėklų ir kita. Klaipėdos krašto gyventojai gaudavo tai iš Vokietijos slaptų fondų. Vokietija per konsulatus Tilžėje ir Klaipėdoje vis aktyviau kišosi į šio regiono reikalus. Teikdama gerai organizuotą finansinę paramą ir kitą palaikymą tiems, kurie užsirašė vokiečiais, Vokietija sukūrė palankią dirvą savo tolesniems politiniams veiksmams. Tai sena politika, taikyta nuo XVIII amžiaus, kai buvo kolonizuota Mažoji Lietuva.

V.Bagdonavičius. Problema kilo dėl to, kad Klaipėdos kraštas nebuvo tokia pat Lietuvos dalis, kaip visos kitos. Dėl to krašto grūmėsi du - Vokietija ir Lietuva. Jėgos buvo nelygios. Lietuva nesugebėjo atsverti Vokietijos politinės, ekonominės, ideologinės ir kultūrinės įtakos regione.

A.Medalinskas. Ar Lietuvos valdžia nepadarė klaidų tame regione?

V.Bagdonavičius. Padarė. Ji ne visada sugebėjo su šio krašto gyventojais susišnekėti, nesuprato krašto specifikos.

A.Matulevičius. Lietuvos valdžia skubėjo Klaipėdos kraštą "atlietuvinti", bet lietuvininkai į Lietuvos valstybę įsiliejo jau būdami vokiško mentaliteto. Lietuvininkai turėjo savo susiklosčiusias tradicijas, kitokį gyvenimo būdą.

V.Bagdonavičius. Net ir patriotiškai nusiteikę lietuvininkai ne visada buvo patenkinti Kauno valdžios žingsniais. Net ir jie turėjo psichologinių, religinių skirtumų. Centrinei valdžiai pritrūko to subtilumo.

A.Matulevičius. Lietuvininkai tikėjosi, kad susivieniję, tapę viena lietuvių tauta geriau gyvens, patys savo krašte tvarkysis. Tuo metu valdant Hitleriui Vokietijos ekonomika sparčiai augo. Likę Vokietijai priklausančiame Karaliaučiaus krašte lietuvininkai greitai vokietėjo, nors jų gerovė kilo. Klaipėdos krašto lietuvininkai nusivylė, kad jų gyvenimas nepagerėjo. Kai kurie ėmė šlietis prie vokiečių. Bet lietuvininkai patriotai nepasisakė už prisijungimą prie Vokietijos. Jie stengėsi išlaikyti lietuvybę ir meilę Lietuvai. Šį darbą Klaipėdos krašte apsunkino ir tai, kad ten kūrėsi nacių partijos, turinčios didžiulę paramą iš Vokietijos.

A.Medalinskas. Ar tose partijose buvo lietuvininkų?

A.Matulevičius. Šiek tiek buvo ir lietuvininkų, net tarp nacių veikėjų.

A.Medalinskas: "Kaip viskas primena šių dienų Pietryčių Lietuvą, kai valstybė atsisako pati kištis į vieno regiono reikalus, įgyvendinti valstybės politiką."

Kaip naikinta lietuvybė Mažojoje Lietuvoje?

A.Medalinskas. Lietuvininkų centras buvo Tilžė, bet kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, Tilžė liko Vokietijai.

A.Matulevičius. Taip. Karaliaučiaus kraštas su Tilže liko Vokietijos valdomoje Rytų Prūsijoje.

A.Medalinskas. Ar daug lietuvininkų liko ten gyventi?

A.Matulevičius. Gyventi į Lietuvą persikėlė mažai lietuvininkų, nes ten, už Nemuno, liko jų ūkiai. Tilžėje, Ragainėje, Lazdynuose, Įsrutyje, Gumbinėje, Stalupėnuose jų gyveno nemažai.

V.Bagdonavičius. Bet didžioji dalis kultūros šviesuolių, raginusių susijungti su Lietuva, persikėlė gyventi į Lietuvą.

A.Medalinskas. O Vydūnas liko gyventi Tilžėje?

V.Bagdonavičius. Ir Zaunių, ir Jagomastų šeimos taip pat. Ten tebeveikė XX amžiaus pradžioje įsteigtas Prūsų lietuvių susivienijimas, Vydūno giedotojų draugija, dar viena kita organizacija. Nors ir labai sunkiomis sąlygomis, lietuvybė iš paskutiniųjų laikėsi.

A.Matulevičius. Vėliau visą Jagomastų šeimą hitlerininkai Paneriuose sušaudė.

A.Medalinskas. Kodėl Vydūnas nepersikėlė gyventi į Lietuvą? Saugojo lietuvybės židinį Vokietijos kontroliuojamose lietuvių žemėse, kaip Jonas Basanavičius saugojo Vilnių ir lietuvius Vilniuje nuo lenkų?

V.Bagdonavičius. Vydūnas stengėsi būti atrama skriaudžiamiems lietuvininkams. Apie jį tada buvo sakoma, kad jis prilipęs prie Tilžės, kaip J.Basanavičius - prie Vilniaus. Likusi Tilžėje ir kitur Rytprūsiuose lietuvininkų šviesuomenė palaikė glaudžius ryšius su Lietuva. Nors Vydūnas ir buvo Vokietijos pilietis, tuometę veiklą, kūrybą skyrė Lietuvai. Už tai imta jį persekioti. 1938 metais hitlerininkai net pasodino jį į kalėjimą. Ir laisvėje grėsė pavojus - net gyvybei.

A.Matulevičius. Akmenis į jį ir jo buto langus mėtė.

V.Bagdonavičius. Tada jis pateikė prašymą persikelti į Lietuvą, bet jo neišleido.

A.Medalinskas. Lietuvybės atrama Mažojoje Lietuvoje buvo įvairios draugijos ir spauda. Kas nutiko šiai veiklai, kai į valdžią atėjo naciai?

A.Matulevičius. Ne tik Tilžėje veikė lietuvių draugijos, bet ir Karaliaučiuje bei kitur. Universitete veikė neolituanų studentų draugija. Karaliaučiuje gyveno nemažai lietuvių. Lietuvių draugijų buvo daug visoje Mažojoje Lietuvoje. Jos galėjo be trukdžių veikti, kol į valdžią atėjo Hitleris. Tada buvo uždarytos. Lietuvių šviesuoliai Vydūnas ir M.Jankus atsidūrė kalėjime. Paskutinis lietuvių laikraštis buvo "Naujasis Tilžės keleivis". Jį, kaip ir lietuvių draugijas, 1940 metais uždarė, o ant Luizos tilto per Nemuną sudegino žemaičio iškamšą, pareiškę, kad su lietuvybe Mažojoje Lietuvoje visiems laikams baigta.

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"