TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Istorinis detektyvas: kas nužudė Kęstutį

2013 10 18 6:00
Kęstutis ir Vytautas Jogailos nelaisvėje. W.Gersono piešinys, apie 1873 m.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio (1297-1382) nužudymas – viena didžiausių ir labiausiai sukrečiančių dramų Lietuvos istorijoje. Įdomu patyrinėti ir žmogiškuosius šios tragedijos aspektus. Neišsiaiškinę, kas kaltas, rizikuojame suklysti vertindami ir vėlesnius įvykius: Vytauto Didžiojo elgesį, jo santykius su Jogaila, galop šių asmenų moralę, padorumą.

Ar įmanoma surasti žmogžudystės kaltininką, kai nuo paties nusikaltimo jau yra praėję daugiau kaip 600 metų? Faktų mažai, amžininkų liudijimai skurdūs ir kartais prieštaringi. Ne mažiau prieštaringos ir istorikų nuomonės. Daugelis apskritai nuleidžia rankas, painaus klausimo moto pasirinkdami Vygando Marburgiečio žodžius: „Ir kokiu būdu žuvo Kęstutis, niekas niekados nežinojo.“ Vis dėlto, jeigu visus mums žinomus faktus pavyktų logiškai sujungti į visumą taip, kad kiekvienas faktas būtų savo vietoje, detektyvinis galvosūkis būtų išspręstas. Taigi aptarkime įtariamuosius, jų motyvus ir galimybes.

Jogaila vengė pralieti kraują

Įtariamasis Nr. 1 - Jogaila. Lietuvos metraščių ir istoriko Jano Dlugošo teigimu, Kęstutį Krėvoje pasmaugė Jogailos kambariniai. Versiją, kad jie tai padarė savo iniciatyva, galima atmesti iš karto, todėl pagrindiniu įtariamuoju lieka Jogaila. Vis dėlto jo kaltumas jau nuo seno kelia abejonių. Amžininkai – J.Dlugošas, Mikalojus Kozlovskis – įtikinamai teigė, kad Jogaila vengdavęs pralieti kraują, ir dėl to kartais atleisdavo net didžiausiems kaltininkams. Išties, pažvelgę į ilgą ir sudėtingą Jogailos biografiją, išskyrus 1382 metus, nepamatysime, kad jo priešininkai būtų buvę žudomi – net jo žmonų meilužiai atsipirkdavo kalėjimu. Be to, Jogaila konfliktinėse situacijose arba tapdavo neveiklus, arba pradėdavo blaškytis, kaitalioti nuomonę. Ir ne dėl lengvabūdiškumo, o iš baimės padaryti klaidą. Paties Jogailos mėgstama patarlė buvo, pasak J.Dlugošo, „žodelis nuo lūpų paukščiu nuskrenda, bet jei kartais buvo kvailas ir norėtum jį atšaukti, virsta jaučiu“.

O gal įsakymas pasmaugti Kęstutį ir buvo tas jaučiu virtęs žodelis, persekiojęs Jogailą visą likusį gyvenimą? Galbūt jis iš tikrųjų buvo mirtinai supykęs ant Kęstučio ir siekė keršto. Jogailos tikriausiai niekada nebūtų galima išteisinti, jei Vytautas, beliudydamas prieš jį, nebūtų mūsų teismui palikęs kelių itin įdomių sakinių.

Pažvelkim, kas sakoma jo vadinamajame „Skunde prieš Jogailą ir Skirgailą“ (1390 m.). Dėl ko skundžiasi Vytautas? Kad Jogaila neįvykdė pažado grąžinti Trakus, neužrašė Lucko, leido Skirgailai visaip įžeidinėti Vytautą ir „jo dėl to niekada nesudraudė“.

Šitas „nesudraudė“ neabejotinai parodo, kad Vytautas slapčia tikėjosi Jogailos užtarimo. Bet argi Vytautas to tikėtųsi iš asmens, kuris pagal pirminę versiją klastingai įviliojo jo tėvą į spąstus ir išdavikiškai pasmaugė? Smulkus visų 1387–1389 metais vykusių žodžiavimųsi atpasakojimas minėtame skunde prasmingas tik tuo atveju, jeigu Vytautas Jogailą laikė nekaltu dėl didžiųjų nusikaltimų – visų pirma dėl Kęstučio mirties. Geri Vytauto ir Jogailos santykiai 1384–1386 metais ir po 1392-ųjų šią prielaidą papildomai pagrindžia.

Aiškių įrodymų, kam buvo naudinga nužudyti Kęstutį, nėra iki šiol. Dailininko A.Slapčio sukurtas portretas.

Dar vienas svarbus momentas: Jogailos biografijoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai jo aplinkiniai pradėdavo savavaliauti. Trečioji Jogailos žmona Elžbieta konfliktavo su jo raštininkais dėl to, kad šie rašydavo ne tai, ko norėdavęs Jogaila, o tai, "ko norėdavę lenkų ponai". 1429 metais, per bylos dėl Vytauto karūnacijos įkarštį, Jogaila pats tikino Vytautą, kad jo gydytojas parašęs imperatoriui Zigmantui prieš Vytautą nukreiptą laišką be jo pavedimo. Nežinoma, ar pastaruoju atveju Jogaila nesumelavo, tačiau tokie pareiškimai vis dėlto leidžia spėti, kad Jogailai ne visada pavykdavo suvaldyti savo aplinką, ir įsakymas nužudyti Kęstutį galėjo būti duotas be jo žinios. Tad kas galėjo ryžtis tokiam drastiškam veiksmui ir kodėl?

Nužudymo motyvas

Kam naudinga Kęstučio mirtis? Iš pirmo žvilgsnio - visai aplink Jogailą susibūrusiai grupuotei. Tačiau viską išsamiai apsvarstę matysime, kad gyvas Kęstutis būtų buvęs dar naudingesnis. Pirmiausia kaip įkaitas. 1382-ųjų rugpjūčio mėnesį Kęstučio šalininkai buvo išsklaidyti, sutrikę, tačiau nesunaikinti. Jie vis dar kėlė grėsmę. Vadovaujamas vaidmuo netikėtai atiteko charizmatiškajai Birutei. Jei kam kiltų abejonių dėl šios moters gebėjimo kovoti, neužmirškime, kad tais pačiais 1382 metais ji apgynė Brestą nuo mozūrų.

Galų gale Kęstutis vis tiek būtų miręs po metų ar dvejų. Tad kam reikėjo jį žudyti, juolab taip greitai – nuo suėmimo praėjus vos penkioms dienoms? Pažvelkime iš kitos pusės. Vytautas ir Jogaila buvo draugai. Vytautas Jogailą teisino Kęstučiui 1380 metais, nors galėjo pirmas informuoti tėvą apie Dovydiškių medžioklės aplinkybes ir, išprovokavęs perversmą, ilgainiui paveldėti Vilnių be ypatingų pastangų. Kai perversmas įvyko, Vytautas per vieną dieną atskubėjo iš Gardino į Vilnių, ir būtent jam Kęstutis teisinosi, kad Jogailai nieko blogo nenutiko. 1382 metais būta susikirtimų, net žiaurių, bet lemtingą dieną prie Trakų Vytautas patikėjo Jogailos gera valia ir jo žodžiu. Manau, būtent dėl šios priežasties Jogaila ir pasiliko Vytautą šalia savęs, Vilniuje, su viltimi, kad gal kaip nors pavyks išsaugoti žlungančią draugystę.

Vytautui toji draugystė taip pat buvo brangi ir reikalinga. „Mylimas broli! Kiek tik ir kokių tik nesutarimų ar nedermių tarp mūsų iškyla, abu tarpusavyje suderiname...“ - taip rašė Vytautas 1429 metų vasario 17-ąją, kai lenkų spaudžiamas Jogaila atšaukė sutikimą jį karūnuoti, ir 1430 metų rudenį, atvykęs į Vilnių, Jogaila vėl parėmė Vytautą. Taigi labai tikėtina, kad 1382 metais Vytautas taip pat būtų radęs tinkamų žodžių. Gal po kelių dienų audringų barnių reikalai būtų pradėję krypti susitarimo link?

Kam kliudė Vytauto ir Jogailos draugystė

Tačiau jei susitarimas būtų buvęs pasiektas, Vytautas Jogailai būtų tapęs artimiausiu žmogumi. Jogaila būtų jam grąžinęs Trakus. Tai vėliau vis tiek įvyko. Vis dėlto tada, 1382 metų rugpjūčio viduryje, asmuo, kuriam pačiam magėjo būti artimiausiu ir mylimiausiu Jogailos patarėju, galėjo, vaizdžiai tariant, pamėginti šiuodu „vandeniu neperliejamus“ perlieti krauju. Menama Kęstučio savižudybė turėjo paversti Vytautą amžinu Jogailos priešu.

Jogailą, nevalingai tapusį nusikaltimo bendrininku, būtų buvę galima įtikinti, kad reikia žudyti ir toliau – visų pirma tą patį Vytautą. Jeigu Jogaila iš tikrųjų būtų buvęs priverstas, tai jį būtų visiems laikams susieję su Kęstučio nužudymo iniciatoriumi. Labai tikėtina, kad vadovautasi būtent tokiu apskaičiavimu. Tad patyrinėkime Jogailos aplinką.

N.Ordos apie 1876 m. piešta Krėvos pilis.

Istoriografijoje Skirgaila (vyresnis Jogailos brolis) dažnai laikomas pagrindiniu Kęstučio žudiku. Be abejo, jis įtartinas: siekė būti antru žmogumi po Jogailos, siekė Trakų, 1390 metais Vytautas jam inkriminavo norą jį nužudyti. Pagaliau, pasak kronikininko Vygando Marburgiečio, būtent Skirgaila, atvykęs į Krėvą, rado Kęstutį nebegyvą. Istorikas Antanas Kučinskas iš pastarojo fakto daro išvadą, kad Skirgaila vežė į Krėvą įsakymą nužudyti, bet vargu ar tai tiesa. Skirgaila – ne pasiuntinukas. Labiau tikėtina, kad jo uždavinys buvo būtent rasti Kęstutį, paskelbti, jog tai savižudybė, ir pradėti rengtis iškilmingoms laidotuvėms. Skirgaila turėjo užmaskuoti nusikaltimą.

Tuo tarpu perduoti įsakymą galėjo ir patys jo vykdytojai – Jogailos kambariniai, pavyzdžiui, Prokša, kuris, pasak metraščių, Jogailai „vandenį duodavo“. Ši pastaba liudija, kad Prokša buvo Jogailai itin artimas žmogus. Tokių žmonių pareigos viduramžiais retai apsiribodavo vien ūkiniais patarnavimais. Algirdui vandenį padavinėjęs ir lovą klojęs Vaidila ilgainiui gavo Lydą, ir, matyt, ne už gerai paklotą lovą.

Prokša, lemtingą 1382-ųjų rugpjūčio dieną atvykęs į Krėvą ir pareiškęs norą aplankyti įkalintą Kęstutį, sargybai nebūtų sukėlęs jokių abejonių. Tačiau vargu ar Prokša būtų žudęs Kęstutį Skirgailos įsakymu, pats būdamas Jogailos tarnas, ypač jeigu Jogaila, kaip spėjame, Kęstučio mirties nenorėjo.

Prokša galėjo ir pats turėti politinių ambicijų, kurioms kliudė Vytautas arba Kęstutis. Tačiau žengęs klaidingą žingsnį jis galėjo netekti galvos. Tad prielaida, kad Prokša ir kiti pakluso būtent Skirgailos įsakymui, yra labai abejotina.

Skirgaila - nekaltas?

Dar daugiau abejonių kyla analizuojant Skirgailos charakterį. Savo 1390 metų „Skunde“ Vytautas pateikia daug jo piktavališkumo pavyzdžių. Pasak Vytauto, Skirgaila per Jogailos tarną Varšą jam net tiesiai perdavęs: „Tu saugokis manęs, o aš - tavęs.“ Susidaro įspūdis, kad 1387–1389 metais Skirgaila siekė jei ne dvikovos, tai bent atviro karo, norėdamas išsiaiškinti santykius. Tačiau jeigu jam patiko būtent toks santykių aiškinimasis, kodėl 1382 metais Skirgaila neišprovokavo mūšio prie Trakų, o pats vedė derybas su Kęstučiu? Juk galėjo viltis nužudysiąs nekenčiamus konkurentus. Kas jį paskatino atsisakyti tokios puikios progos?

Galop kodėl vėliau Vytautas taikydamasis su Jogaila 1384 metais nepareikalavo bent jau eliminuoti Skirgailos iš politinio gyvenimo? 1384–1386 metais Vytauto santykiai su Skirgaila gal ir nebuvo draugiški, tačiau priešiškais jų taip pat nepavadinsi: jie kartu ėmė Marienverderį, kartu organizavo Jogailos vedybas, kartu kovojo su Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu. 1392 metais Skirgaila pripažino pralaimėjęs ir nebedalyvavo savo brolių Kaributo bei Švitrigailos rengtuose sukilimuose prieš Vytautą. Vytautas už tai atsilygino - perdavė Skirgailai Kijevą, atimtą iš Maskvai palankaus Vladimiro Algirdaičio. Galima sakyti, kad paskutiniais metais pusbroliai veikė visai sutartinai.

Julijona Algirdienė turėjo daug motyvų nekęsti Kęstučio. Dailininko A.Slapčio sukurtas portretas.

Ieškokite moters

„Ieškokite moters“ – pabodęs posakis, tačiau pažvelkime į faktus. 1379 metais kryžiuočių laiške Julijonai Algirdienei (Jogailos motinai) Kęstutis vadinamas „pasiutusiu šunim“ ir tikinama, kad jis gali atimti iš Jogailos sostą, nes darąs skriaudas ne tik krikščionims, bet ir lietuviams. Apie jas kryžiuočių pasiuntinys magistro įgaliotas atvykti ir papasakoti Julijonai asmeniškai.

Tačiau kodėl kryžiuočiai manė, kad Julijona gali tapti jų sąjungininke prieš Kęstutį? Vertinant racionaliai, jų konfliktui nebuvo priežasties. Juk po brolio Algirdo mirties Kęstutis į sostą Vilniuje pasodino Jogailą.

Istoriografijoje Julijonos priešiškumas aiškinamas įvairiai. Teigiama, kad priežastis buvo Kęstučio prisirišimas prie pagoniško tikėjimo. Tačiau nepamirškime, kad Kęstutis ne kartą pats arba drauge su Algirdu derėjosi dėl krikšto, matė, kaip tai darė jo tėvas Gediminas.

Tikėtina, kad Julijonos neapykanta Kęstučiui galėjo būti giliai įsišaknijusi. Tuo metu, kai ji iš Tverės atitekėjo į Lietuvą, Kęstučio santykiai su Algirdu jau buvo susikomplikavę. 1349 ir 1351 metais Kęstutis su Lenkijos ir Vengrijos karalių parama mėgino išsiderėti karališkąją karūną. Žinia, lemtingą akimirką jis persigalvojo, ir Algirdas šį epizodą, regis, vertino kaip smulkų vaidą, kuriam neverta teikti didesnės reikšmės. Tačiau jaunutė Julijona galėjo pasidaryti visai kitokias išvadas, ir vyro atlaidumas ją galėjo net suerzinti.

Konkurencija su Birute

Antroji priežastis galėjo būti Kęstučio antroji pusė - charizmatiškoji Birutė, kurią, kaip legendos tvirtino, Kęstutis vedė dėl jos grožio ir išmintingumo. O Julijoną Algirdas į žmonas paėmė vien dėl išskaičiavimo. Tad Julijona neturėjo jokių šansų prieš romantiškų vedybų aureolės gaubiamą Trakų kunigaikštienę. Kęstutis savo žmonai visiems laikams užtikrino fatališkos gražuolės įvaizdį.

Be to, Kęstutis iš Algirdo buvo išsiderėjęs, kad Trakai ir kartu antra vieta šalia Jogailos atitektų Birutės sūnui Vytautui. Jogaila tam neprieštaravo. Įsivaizduokime Julijonos būseną: net nuosavas sūnus ir tas pirmumą teikia ne jos pagimdytiesiems, o konkurentės atžalai.

Ant Lietuvos vardo tūkstantmečio medalio tarp didžiųjų Lietuvai nusipelniusių žmonių pavaizduotas ir Kęstutis su Birute. Medalio autoriai - J.Kalinauskas ir L.Kalinauskaitė.

Galbūt dėl to Julijona taip godžiai čiumpa kryžiuočių pristatytą „kompromatą“. Vis dėlto to neužteko, kad Jogailą būtų galima įtikinti imtis aktyvių veiksmų prieš Kęstutį. 1380 metais Jogailos sudarytos separatinės paliaubos su Livonija tebuvo trumpalaikės, o kita - Dovydiškių - sutartis buvo paini. Jos nuostata, jog Vokiečių ordinui užpuolus Kęstučio ar jo vaikų žemes Jogaila gali atžygiuoti į pagalbą, kad išvengtų įtarimų, o taika nutrūktų tik tuo atveju, jeigu jo kariuomenė tiesiogiai atakuotų kryžiuočius, praktiškai reiškė, kad Jogaila bet kurią akimirką gali apmulkinti savo naujuosius sąjungininkus. Galimas dalykas, kad Jogaila būtent to ir siekė – įstumti savo perdėm autoritetingą dėdę į sunkią padėtį, kad atsirastų proga jį išgelbėti ir taip įtvirtinti savo autoritetą.

Julijonos įtaka

Ironiška, bet pats Kęstutis, pasidavęs kryžiuočių provokacijoms, išsikasė sau duobę. 1381 metais Kęstutis užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio sostą. Po perversmo jo konkurentė Julijona galėjo rėkte rėkti nuo pat pradžių žinojusi, kad Kęstutis – „šuo“, besigviešiantis sosto. Ji buvo įspėjusi vaikus, o šie į motinos žodžius neįsiklausė ir prarado Vilnių. Po tokio "įrodymo", kad motinos viską žino geriausiai, Julijonos įtaka Jogailai ir kitiems sūnums tik dar labiau išaugo.

Kryžiuočių sutartyse su Jogaila išskirtinai pažymima, kad sutartys jau sudaromos ne tik jo ir jo brolių, bet ir jų motinos vardu – didžiajai kunigaikštienei Julijonai patariant ir pritariant. De facto ji traktuojama bemaž kaip regentė. Tad ar galėjo toks reikšmingas įvykis kaip Kęstučio pasmaugimas įvykti be Julijonos žinios? Tikriausiai negalėjo.

Paskutinis argumentas, galbūt liudijantis Julijonos kaltę, yra tas, kad ji – vienintelė stambi figūra, nužengusi nuo politinės arenos maždaug tuo metu, kai į Lietuvą sugrįžo Vytautas. Tiesa, istoriografijoje vyrauja nuomonė, esą karšta stačiatikė Julijona į Vitebską persikėlė savo noru, supykusi dėl katalikiško Jogailos krikšto ir jo vedybų su Jadvyga. Net teigiama, kad ji įstojusi į vienuolyną. Tačiau kuo pagrįstas šitas mitas? Metraščiai liudija visai ką kita: palikusi Vilnių, Julijona Algirdienė valdė Vitebską kaip dalinė kunigaikštienė. Jogaila savo vietininką ten paskyrė tik po motinos mirties.

Be to, „Lietuvos ir Žemaitijos kronika“ Julijonai priskiria mūrinių Vitebsko pilių statybą gyvenimo pabaigoje, ir tai dar kartą liudija, jog ji visai nebuvo linkusi atsiriboti nuo pasaulio. Metraščių žinutė, jog Julijona 1392-ųjų rudenį mirė vienuolystėj kaip Marija ar Marina, reiškia tik tiek, kad ji laikėsi gero tono reikalavimų - rusų kunigaikščiams buvo įprasta mirties patale priimti vienuolystės įžadus.

Pragmatiška kunigaikštienė

Apie 1383-1384 metus su Julijonos žinia ir turbūt jos iniciatyva buvo sudaryta sutartis dėl Jogailos santuokos su Dmitrijaus Maskviškio dukra (numatant stačiatikišką Jogailos krikštą ir Maskvos viršenybės pripažinimą). Manyčiau, kad tai lėmė daugiau politinis išskaičiavimas. Julijona ir Jogaila buvo priremti prie sienos: iš Prūsijos grasino žemaičių ir kai kurių Lietuvos didžiūnų palaikomas Vytautas, Polocke sėdėjo Jogailai broliškų jausmų nėmaž nepuoselėjantis Andrius, Kijeve – Vladimiras, Volynėje – Kęstutį rėmęs Liubartas. Padėtis buvo pavojinga, ir jeigu ne ši aplinkybė, vargu ar Tverės kunigaikštytė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Julijona būtų sutikusi lenktis prieš jos brolį, vyrą ir sūnų Jogailą pažeminusį bei jo priešininkus rėmusį Dmitrijų Maskviškį.

Archeologinius kasinėjimus Krėvos pilyje vykdantys Baltarusijos archeologai skelbiasi radę rūsį, kuriame paskutines gyvenimo dienas praleido Kęstutis - vienas galingiausių ikikrikščioniškos Lietuvos valdovų. / LŽ archyvo nuotrauka

Tuo tarpu pamažu ryškėjančios Jogailos perspektyvos užimti lenkų sostą žadėjo akivaizdžią naudą. Be to, vertėtų atkreipti dėmesį, kad, daugelio tyrinėtojų nuomone, Julijonos motina Anastazija buvo Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sesers Eufemijos duktė. Pragmatiška kunigaikštienė Julijona patogiu metu tikrai galėjo prisiminti savo „lenkiškas šaknis“.

Galop kryžiuočiams 1379–1382 metais Julijonos konfesinė priklausomybė nė karto neužkliuvo – ji buvo laikoma ištikima katalikų drauge. Ruse ji tapo tik tada, kai 1382-ųjų liepą Jogaila atsisakė antspauduoti Dubysos sutarties aktus ir taip oficialiai žemaičius atiduoti Ordinui.

Taigi atrodo, kad Julijonos aistra stačiatikybei mūsų istoriografijoje gerokai perdėta. Labiau tikėtina, kad ši moteris buvo pragmatiška ir vargiai būtų atsisakiusi valdžios vien dėl religinių motyvų. Net jei juos priimtume kaip argumentą, tektų paklausti, kodėl Julijona neprisišliejo prie kito savo sūnaus Skirgailos. Juk, pasak Vytauto, šis buvęs stačiatikis. Nejau būtų atsakęs motinai jai priderančią vietą sostinėje? Vis dėlto Julijona atsidūrė Vitebsko provincijoje. Belieka išsiaiškinti – kada.

Iš Lietuvos metraščiuose aprašytų įvykių aiškėja, kad Jogaila su motina į Vitebską išvyko netrukus po pirmojo Vytauto puolimo 1383–1384 metų žiemą. Tikėtina, kad būtent tada suintensyvėjo derybos dėl Jogailos vedybų su Dmitrijaus Maskviškio seserimi. Tačiau Dmitrijus Maskviškis iškėlė Jogailą žeminančias sąlygas.

Be abejonės, Lenkijos karūna buvo patrauklesnė, bet čia Jogailai trukdė įvaizdis. Tik pagalvokime, kaip jis atrodė 1383 metais, žvelgiant iš šalies: dėdę pasmaugė, tetą nuskandino, pusbrolį išvijo, didikams ir bajorams galvas kerta... Išdidūs lenkai nieku gyvu nebūtų užsisodinę sau ant sprando tokio kraugerio tirono. O kas sukūrė tokį įvaizdį Jogailai? Motina. Nors ir kaip būtų liūdna ar skaudu, Jogailai teko pripažinti, kad klasta ir žmogžudystės nėra tas kelias, kuris veda į aukštybes. Tad Vitebskas Julijonai virto politinės tremties vieta iki pat jos mirties 1392 metais.

Apibendrinant Kęstučio nužudymo aplinkybes, galima daryti tokią išvadą: iš visos Jogailos aplinkos vienintelė Julijona Algirdienė turėjo ir motyvą, ir galimybę įsakinėti savo sūnaus tarnams, remdamasi motinos autoritetu. Būtent tai leidžia laikyti ją pagrindine Kęstučio nužudymo organizatore. Skirgaila, kaip galima spėti, dalyvavo nusikaltime kaip bendrininkas, tačiau jo darbas buvo užmaskuoti tiesą skleidžiant Kęstučio savižudybės versiją. Jogailai kaip valdovui už dėdės mirtį, be abejo, tenka moralinė atsakomybė. Tačiau jeigu Vytautas rado priežasčių jam atleisti, atleiskime ir mes.

***

Inga Baranauskienė

Gimė 1973 m. Vilniuje. 1997 m. baigė politikos mokslų bakalauro studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, vėliau susidomėjo istorija. Nuo 2000 m. interneto portaluose, laikraščiuose ir žurnaluose skelbia straipsnius, nagrinėjančius XIII–XV a. Lietuvos istorijos temas (Durbės mūšį, Algirdo ir Kęstučio, Vytauto ir Jogailos laikus). 2010 m. išleido istorinį romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ ir istorinę studiją „Durbės mūšis. Istorija, priežastys, pasekmės“. Šiuo metu kartu su vyru istoriku Tomu Baranausku bei dailininku Artūru Slapšiu spaudai rengia leidinį „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“, kuriame bus pateikti 45 viduramžių Lietuvos valdovų, kunigaikščių ir kunigaikštienių portretai bei biografijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"