TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Išvysti pasaulio pakraštį...

2012 02 17 9:23

"Šunienos kotletai buvo puikūs. Suvalgiau penkis ir jaučiau, kad norėčiau daugiau", - pasižymėjo dienoraštyje. Į Pietų ašigalį keliavo be skrupulų. Jį lydėjo sėkmė.

Poliarinis tyrinėtojas norvegas Roaldas Amundsenas atvyko į Antarktį vienu tikslu - svajojo pasiekti Pietų ašigalį. Norėjo ištarti kaip Julijus Cezaris: atėjau, pamačiau, nugalėjau. Paskui evakuotis iš Antarkties, į kurią neketino grįžti, nes jam labiausiai patiko Arktis.

Mirtinos lenktynės su Roberto Scotto britų ekspedicija baigėsi norvegų pergale 1911 metų gruodžio 17-ąją. Tačiau tik dabar sužinojome ekspedicijos detales. Atvykimo į ašigalį šimtųjų metinių proga pirmą kartą anglų kalba paskelbtas visas R.Amundseno dienoraštis - nuo išvykimo iš Norvegijos 1910 metų vasarą iki atvykimo į Buenos Aires 1912 metų kovo pabaigoje.

Šunienos kotletai ir saldūs pyragaičiai

R.Amundsenas nuo ekspedicijos pradžios žinojo, kad R.Scotto vadovaujami britai siekia to paties. Todėl apie ekspediciją informavo tik išplaukęs iš Norvegijos. Britai įniršo. Juos sukrėtė tai, kad net nežinojo, kur yra norvegas. Tik Antarktyje užtiko jo laivą. Tapo aišku, kad R.Amundsenas taip pat kaip ir jie nori keliauti per Roso ledyną. Britams tai buvo nerašytos taisyklės pažeidimas - nežinomų žemių tyrėjai netrukdo vieni kitų planams. Bet labiausiai negalėjo atleisti R.Amundsenui to, kad slėpė savo ketinimus. O šis iškeliavo į ašigalį su keturiais bičiuliais 1911 metų spalio 19 dieną. Nė vienas ekspedicijos dalyvis nebuvo buvęs Antarktyje ir neįsivaizdavo, kaip atrodo Roso ledynas, nors turės per jį keliauti pirmuosius 800 kilometrų. Nežinojo ir kas bus, kai jis baigsis ir prasidės kelionė į kalnus. Todėl iš pradžių suorganizavo keletą išvykų į ledyno gilumą.

Jų metu išdėstė kelias tonas maisto pagal būsimos trasos į ašigalį ruožą. Slėptuve pasirinko Banginių įlanką. Pagal apskaičiavimus iš ten iki ašigalio 50 kilometrų arčiau negu iš Makmerdo, iš kur britai pradėjo kelionę.

Penki žmonės ir 52 šunys, traukiantys roges, kasdien įveikdavo apie trisdešimt kilometrų. Jie greičiau kaip per mėnesį perėjo Roso ledyną ir pasiekė kalnus, kuriuos R.Amundsenas pavadino Norvegijos karalienės Mod vardu. Jau po trijų paieškos dienų ekspedicijos dalyviai aptiko perėją. Juos lydėjo sėkmė. Per keturias dienas ledu pakilo į 3 km aukštį - nevėjuotu oru esant puikiam regimumui ir minus 20 laipsnių Celsijaus temperatūrai. Viršukalnėje nušovė 24 šunis. Jų mėsa pamaitino likusius 18 keturkojų, kurie buvo neišvengiamai reikalingi tolesniam žygiui. Puotavo ir patys. "Kotletai buvo puikūs. Suvalgiau penkis ir būčiau norėjęs daugiau, bet mano draugai buvo greitesni”, - pažymėjo R.Amundsenas 1911 metų lapkričio 22 dieną.

Iš prisiminimų jis ryškėja kaip mėgėjas juokauti, išpaikintas prabangos, mėgstantis skaniai pavalgyti. Tai R.Amundsenui ypač svarbu. Ekspedicijos virėją Adolfą Lindstromą jis tiesiog šlovina. Kitas ekspedicijos dalyvis Olavas Bjaalandas, Norvegijos slidininkų varžybų čempionas, sąmojingai aprašo, kaip vieną dieną R.Amundsenas nuėjo į sandėliuką pyragaičio ir ten suvalgė visą jų dėžutę, čepsėdamas iš malonumo.  

Kitą kartą R.Amundsenas surengė priėmimą. Buvo saldumynų, kuriuos vikingai (taip savo draugus pavadino ekspedicijos vadovas) prarijo akimirksniu. Taip pat buvo cigarų, kavos ir "Benediktinų" likerio su užrašu ant butelio "Pateikti atšaldytą". "Gamintojas gali neabejoti, kad nuoširdžiai stengėmės naudotis jo patarimais", - tvirtino R.Amundsenas.

Gamtos užgaidos

R.Amundsenas būdavo nuoseklus ir tada, kai drausmindavo savo vyrus. Jo draugas Sverre’as Hasselas aprašo, kaip šefas vidury žiemos įsakė visiems iš eilės kasdien išeiti 1-2 minutėms į lauką ir spėti, kokia oro temperatūra. Tiksliausiai atspėjęs ekspedicijos dalyvis gaudavo dovanėlę. R.Amundsenas dienoraštyje aiškino, jog taip elgėsi todėl, kad žmonės išmoktų pajusti, koks stiprus šaltis. "Be to, tai puikus būdas pabusti, su sąlyga, kad paskui bus pateikta šiltos, kvepiančios kavos", - pridūrė jis.

Treniruotė pravertė, kai po keliolikos kelionės dienų Antarktis parodė, kad panorėjusi sugeba sutramdyti bet kurį drąsuolį. Siautė vėtros, draikėsi rūkai, laikėsi žema temperatūra, be to, gausiai iškritęs sniegas paslėpė apgaulingus plyšius. Prie to dar prisidėjo aukštumų liga. Visą savaitę norvegai nė nepajudėjo iš vietos. Galu gale vėl suspindo saulė, o ledas tapo lygus kaip asla.

Pagaliau ekspedicija priartėjo prie tikslo. Tačiau grupėje vyravo įtampa, o ne džiaugsmas. Ašigalio užkariautojus baugino perspektyva išvysti įsmeigtą Didžiosios Britanijos vėliavą. "Susimilk, Viešpatie, kad jos ten nebūtų", - įrašė O.Bjaalandas R.Amundseno dienoraštyje. Malda buvo išklausyta. Vėluojantis R.Scottas vis dar keliavo į ašigalį.

Norvegai įsmeigė savo vėliavą ir nuėjo ilsėtis. Tai įvyko 1911 metų gruodžio 14-ąją 3 val. po pietų. Tačiau jiems nebuvo lemta ilgai miegoti. Iki skausmo pedantiškas R.Amundsenas nebuvo tikras, kad prietaisų, naudojamų geografinei padėčiai nustatyti, rodmenys teisingi. Jis išvertė draugus iš miegmaišių ir nuvarė dirbti.

Nepakanka nueiti iki ašigalio, dar reikia turėti tvirtų įrodymų, kad tai padaryta. Kitaip net didžiausias žygdarbis gali būti užginčytas sugrįžus. Anksčiau taip atsitiko amerikiečiui Robertui Peary. Jis paskelbė, kad 1909 metų balandį pirmas pasiekė Šiaurės ašigalį. Tačiau netrukus atsirado varžovas. Iš tolimosios šiaurės grįžo kitas atradėjas Frederickas Cookas, kuris pasakojo, kad ašigalyje lankėsi metais anksčiau. Ginčą buvo sunku išspręsti, nes nė vienas iš spėjamų nugalėtojų nepristatė patikimos dokumentacijos ir astronominių matavimų. Iki šiol neaišku, kuris iš jų pasiekė tikslą.

Mirties derlius

R.Amundsenas negalėjo sau leisti aplaidumo. Jam rūpėjo tik pergalė. Dar tą pačią dieną jis pasiuntė draugus į tris pasaulio kryptis, kad naudodamasis sekstantu nustatytų saulės padėtį įvairiu paros metu. Antarktyje tuo metu stojo poliarinė diena ir saulės diskas buvo matomas visą laiką. Skirtumas tarp jo aukščiausios ir žemiausios padėties buvo nedidelis. Poliarininkams reikėjo rasti tokią vietą, kur tas skirtumas mažiausias, o dar geriau - jei jo išvis nebūtų.Tai ir reikštų, kad jie pataikė į patį ašigalį. 

R.Amundsenas turėjo per mažai žmonių ir laiko tiksliems matavimams atlikti. Tačiau stengėsi tai daryti. Kitą parą jie priartėjo prie ašigalio kelis kilometrus. Naujoje vietoje dvi paras kas valandą ekspedicijos dalyviai dviem instrumentais matavo saulės padėtį. Matavimai baigti gruodžio 17 dieną, tada vėliava perkelta į naują vietą. "Nesame tiksliai ašigalyje, bet labai arti", - rašė R.Amundsenas.  

Iš tikrųjų pataikyta beveik idealiai. Vėliau apskaičiuota, kad tą dieną norvegai buvo tik per 200 metrų nuo tikslo. Prieš išvykdami atgal keliautojai pastatė palapinę, kurioje paliko dalį įrangos ir du laiškus - vieną Norvegijos karaliui, kitą R.Scottui. Jie tikėjosi, kad jeigu patys ir negrįš, britas praneš pasauliui nugalėtojų pavardes.

Tačiau susiklostė kitaip. R.Amundsenas ir jo įgula 1912 metų sausio pabaigoje jau buvo Antarkties namelyje prie Banginių įlankos. Grįžti buvo lengviau negu keliauti į ašigalį. "Vėjas visą laiką pūtė į nugarą", - rašė dienoraštyje norvegas. Per dieną jie nueidavo net 50 kilometrų.  

Tas pats vėjas tapo tikra nelaime dar tik keliaujantiems į ašigalį britams. Be perstojo snigo. R.Scottas ir jo žmonės judėjo du kartus lėčiau negu norvegai. Kai jie pagaliau pasiekė ašigalį, išvydo Norvegijos vėliavą. "Siaubinga vieta", - rašė dienoraštyje R.Scottas. Britai nedelsdami pasuko atgal. Jie buvo prislėgti ir išvargę. Netrukus pradėjo šalti. Kadangi keliautojai judėjo vis lėčiau, turėjo mažinti maisto porcijas. Dėl to sparčiai seko jėgos, be to, britai ėmė klaidžioti. Juos pribaigė badas, šaltis ir vandens stygius - trys paskutiniai keliautojai, tarp jų R.Scottas, turbūt mirė 1912 metų kovo 29 ar 30 dieną. Prieš tai jie parašė atsisveikinimo laiškus.

Trys sušalę kūnai aptikti tų pačių metų lapkritį. Ten buvo ir R.Amundseno laiškas. Jis tapo geriausiu patvirtinimu, kad ir norvegai, ir britai stovėjo Pietų ašigalyje. Naujos ekspedicijos toje vietoje pasirodė tik 1956 metais. Tai buvo amerikiečiai, kurie ten įkūrė poliarinę stotį. Ją pavadino Amundsen-Scott. Nuo tada Pietų ašigalis yra nuolat apgyventas.

R.Amundsenas vėliau niekada nebegrįžo į Antarktį. Užtat daug kartų keliavo į pamėgtą Arktį. Jis organizavo pirmąjį dirižablio skrydį į Šiaurės ašigalį. Arktyje R.Amundsenas žuvo 1928 metais. Jis skrido į Špicbergeną ieškoti dirižablio "Italia" įgulos. Tačiau tos vietos nepasiekė. Lėktuvas nukrito Atlante į šiaurę nuo Norvegijos. R.Amundseno kūno nerasta, nors ir buvo intensyviai ieškoma. Pastarąjį kartą - prieš trejus metus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"