TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Įvairiapusis Jono Čečioto palikimas

2016 06 03 6:00
Jono Čečioto antkapinis paminklas. 2016 m. gegužės 27 d. Vidos Girininkienės nuotrauka

Šių metų Druskininkų kurorto šventė pradėta miesto muziejuje surengtu romantiko poeto ir muziko, filomato ir tremtinio Jono Čečioto atminimo vakaru, skirtu jo 220-osioms gimimo metinėms.

Birželio 24 dieną sukanka 220 metų, kai gimė romantizmo epochos, palikusios pėdsaką istorijoje ir kultūroje, išugdžiusios daugybę talentų, kurių palikimas reikšmingas ir šiandien, atstovas J. Čečiotas. Vilniaus universitete jis studijavo tuo pat metu kaip ir Adomas Mickevičius. Už veiklą filomatų draugijoje kalintas ir tremtas,1841 metais jau palaužtas tuberkuliozės, J. Čečiotas sugrįžo į gimtuosius kraštus, o 1847 metų vasarą atvyko gydytis į Druskininkų kurortą, čia rugpjūčio 23 dieną mirė ir buvo palaidotas Ratnyčios kapinėse.

Greta Adomo Mickevičiaus

Ilgą laiką J. Čečiotas buvo A. Mickevičiaus šešėlyje. Didžiojo poeto mokyklos ir studijų draugas, filomatas, tremtinys – šios jo biografijos detalės susiliečia su to meto A. Mickevičiaus gyvenimo etapu. Tačiau pastaruoju metu pasirodžiusios naujos publikacijos, vertimai ir tyrimai atskleidžia šios ryškios asmenybės gyvenimo faktus ir kūrybą visai naujoje šviesoje. Šiuo atžvilgiu ypač vertinga muzikologės Jūratės Trilupaitienės studija apie filomatų ir filaretų muzikinę veiklą, ji paskelbta 2014 metais Lietuvos kultūros tyrimų instituto išleistoje knygoje „XVI-XIX a. Lietuvos muzikinio gyvenimo atodangos“.

Nors žinoma, kad romantizmo pradžia Lenkijoje ir Lietuvoje laikomi 1822 metai, kai Vilniuje buvo išleista A. Mickevičiaus „Baladės ir romansai“. Tačiau, , kaip teigė kultūrologas Vytautas Berenis, pats A. Mickevičius niekada nebuvo liaudiškas romantikas. Liaudiškais romantikais galėtume laikyti Simoną Daukantą, kuris tais pačiais 1822-aisiais parašė pirmąją istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, taip pat savo kalbos neatsižadėjusį baltarusį J. Čečiotą, tautosakininką, folkloristą, poetą ir muziką.

Jonas Čečiotas Druskininkuose mirties patale. Šalia jo – Juozapas Ignotas Kraševskis. Gale lovos, tikėtina, priklaupusi jo sesuo Teresė. 1847 m. rugpjūčio 23 d. Vasilijaus von Rothkircho piešinys.Nuotrauka iš R. Griškaitės parengto leidinio „Mineralinis miestelis“(2003)

Visiems trims čia paminėtiems garsiems asmenims pastarieji metai buvo jubiliejiniai. S. Daukanto 220-osios gimimo metinės 2013-aisiais praėjo nepastebėtai, o kokios bus 225-osios 2018 metais – dar matysime. 2018 metais sukaks 220 metų, kai gimė A. Mickevičius, ir šiai datai Lenkijoje jau rengiamasi. O J. Čečioto atminimo vakaru, skirtu jo 220-osioms gimimo metinėms, Druskininkų miesto muziejuje prasidėjo šių metų Kurorto šventės atidarymas.

Filomatas

J. Čečiotas gimė 1796 metų birželio 24 dieną Maliušicų (Naugarduko apskr.) dvarelyje bajorų Tado ir Klaros (Haciskos) Čečiotų šeimoje. Tiesa, jo gimimo datos tikslumu iki šiol abejojama, tačiau ją tarsi ir patvirtina tėvų parinktas vardas – Jonas. Teigiama, kad jo tėvas buvo dvarų ekonomas, tad Jonas jau nuo vaikystės galėjo lankytis įvairiose vietovėse ir stebėti kaimiečių gyvenimą.

Netoliese tada buvęs apylinkės centras Naujoji Myšė, anuomet garsus savo turgumis, galėjo taip pat turėti įtakos Čečiotos pomėgiui stebėti paprastų žmonių gyvenimą. Tai liudytų ir jo pravardė Janas iš Myšės. Toliau mokėsi dominikonų išlaikomoje pavieto mokykloje Naugarduke. Štai ten likimas jį suvedė su dvejais metais vyresniu Adomu Mickevičiumi, kuris dėl prastos sveikatos dvejus metus mokėsi trečioje klasėje.

Spręsdami iš to, kad kartu baigė mokyklą, galėtume teigti, jog jie galėjo būti ir klasės draugai. Ko gero, abu matė 1812 metų gruodžio mėnesio siaubą, kai jų mokykla buvo prigrūsta išvargusių, nusilpusių ir sušalusių besitraukiančios Napoleono armijos kareivių. Tikėtina, kad toks įvaizdis skatino daugiau domėtis konkrečiu gyvenimu ir savo tautos likimu. Tai neliko be pėdsakų: A. Mickevičius savo jaunystės laiškuose mėgo pasirašyti Adomo Napoleono vardu.

Abu jaunuoliai 1815 metais baigę mokyklą bandė stoti į labai praktišką specialybę – mediciną, tačiau nesėkmingai, o tais pačiais metais, tik skirtingu laiku, jie patraukė į Vilnių. Vilniuje Adomui sekėsi geriau nei Jonui, jį globojo Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas, galbūt tolimas giminaitis kunigas ir profesorius Juozapas Mickevičius. Taigi jo paragintas Adomas dalyvavo konkurse dėl vietos mokytojų seminarijoje ir jį, aplenkdamas Tomą Zaną, laimėjo. Užsitikrinęs nemokamas studijas, šiaip taip galėjo verstis ir universitetą baigti niekieno nepadedamas (tėvas jau buvo miręs ir pagalbos iš namų nelabai galėjo tikėtis).

Tuo metu atvykęs į Vilnių J. Čečiotas pirmaisiais metais įsidarbino komisijoje Radvilų reikalams tvarkyti ir studijas Vilniaus universiteto Moralinių ir politinių mokslų fakultete pradėjo tik 1816 metais. Jį domino teisė, pačiu geriausiu žodžiu jaunuolis minėjo teisės profesorių Ignotą Danilavičių, savo paskaitose smerkiantį baudžiavą, deklaruojantį visų žmonių lygybę prieš įstatymus. Tačiau universitete J. Čečiotas studijavo tik vienus metus, nors dirbdamas gilinosi į teisės dalykus ir aktyviai domėjosi universiteto gyvenimu. O ir gyveno bei dirbo šalia universiteto rūmų – Pilies gatvėje. 1818 metų birželio 29 dieną kaip narys korespondentas įstojo į slaptą Filomatų draugiją, jos vienas steigėjų buvo A. Mickevičius. Po metų, sausio 12 dieną, jis jau buvo šios draugijos tikrasis narys. Jį pristatydamas A. Mickevičius kalbėjo: „Iš pradžių patyrę tavo gebėjimus, o dabar – uolumą, gerus potroškius, kilnią širdį ir dorybingą charakterį, pakelia tave į tikruosius Filomatų draugijos narius.“ (A. Kalėdos vertimas)

Jono Čečiotos antkapinio paminklo Ratnyčioje vaizdas iš pietų pusės. 1868 (?) m, Dailininkas Napoleonas Orda.Iš V. Levandausko ir R. Vaičekonytės-Kepežinskienės parengto leidinio „Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai“ (2006)

Reikia pasakyti, kad tuo metu eiles rašė, ko gero, visi studijavusieji universitete. Tai buvo ne tik mada, bet ir saviraiškos forma. Tačiau, kaip žinome, išgarsėti buvo lemta tik vienam jų – Adomui. Tikriausiai jau tuomet Jonas sukūrė pirmuosius eilėraščius istorine tematika, kurių rinktinę vėliau pavadins „Gesmelėmis apie senovės lietuvius iki 1434 metų“.

Vis dėlto, matyt, Adomo poezijos talentas jį gniuždė, galbūt tarp jų kilo ir nesutarimų, tad 1820 metais sausio pirmąją dieną laiške Jonui poetas dėstė „Tavo nuogąstavimai kyla iš kažkokio neteisingo ir jau seno tavo įsitikinimo apie kažkokį mano pranašumą. (...) Iš kur tau pasivaideno tasai pranašumas, kurio aš savyje nematau.... „Turiu daugiau už tave talento“, „moku geriau už tave“ – tarp mūsų turi būti pripažįstami, ir būk tikras, kad aš tau juos pasakyčiau, jeigu jausčiau, jog jie teisingi.“ (Vertė L. Vilkas)

Kas kita buvo muzika, folkloras, šiose srityse jau jis galėjo jaustis savarankiškas ir visavertis. A. Mickevičiui irgi buvo nesvetima muzika, jis pats bandė groti fleita, improvizuoti. Tuo metu buvo labai populiarios J. Čečioto sukurtos smagios užstalės dainos, tekstai pritaikyti baltarusių liaudies dainoms. Jis pats mėgo dainuoti savo sukurtas dainas, akompanuodamas gitara, kaip pažymi amžininkai, „kokiu tai rusinišku dialektu“. Beje, jis buvo parašęs ir vieno veiksmo operą eilėmis. Deja, apie ją jo draugas A. Mickevičius atsiliepė kritiškai.

Šioje senojo Vilniaus universiteto auditorijoje mokėsi Adomas Mickevičius ir kiti filomatai. 1920 m.

Kaip teigiama, Jonas jau tada pradėjo užrašinėti baltarusių liaudies dainas, patarles, priežodžius, kuriuos vertė į lenkų kalbą. 1823 metais jis subūrė ir vadovavo vadinamam „Kastalijos“ klubui, vienijančiam jaunus poetus. Šio būrelio narys buvo ir lietuvis Emerikas Stanevičius, studijavęs Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos, Literatūros ir laisvųjų menų fakultetuose, vienas pirmųjų rinkęs ir lenkiškoje periodikoje (lietuvių periodikos juk tuo metu nebuvo) spausdinęs lietuvių liaudies dainas. Manoma, kad J. Čečiotas, kaip ir A. Mickevičius, galėjo suprasti šnekamąją lietuvių kalbą, nes Naugarduko apylinkėse gyveno daug lietuvių. Jo biografas Stanislavas Šwirko teigė, jog Čečiotas žinojo kai kurių lietuviškų ir žemaitiškų dainų vertimus, laikė jas nepaprastai gražiomis, teigė, kad lietuvių tauta turėjo savo dainininkų.

Adomas Mickevičius. Atvirukas pagal J. Oleškevičiaus portretą

Universitete Jono ir Adomo draugystė buvo tvirta. Adomui išvykus mokytojauti į Kauną, juodu nuolat susirašinėjo. „Buvau sumetęs tau odę per pusę lapo“, – rašė Adomas laiške iš Kauno 1820 metų kovo 2 dieną. J. Čečiotas padėjo rengti pirmuosius A. Mickevičiaus poezijos tomus, galima sakyti, buvo jų redaktorius, nes poetas mokytojas ne visada galėjo lengvai „ištrūkti“ iš pamokų.

Tuo metu universitete buvo neramu. Neramu buvo ir Sankt Peterburge. T. Zanas ir kiti palaikė ryšius su būsimaisiais dekabristais, o caras Aleksandras I jau turėjo informacijos apie Vilniaus universitete veikiančias slaptas draugijas – reikėjo tik degtuko. Tad užteko mokyklos lentoje vieno užrašo, šlovinančio Abiejų Tautų Respublikos 1791 metų gegužės 3 dienos Konstituciją, vieno plepio ar išdaviko, ir prasidėjo suėmimų banga, kuri palietė vos ne pusę universiteto studentų.

A. Mickevičius buvo įkalintas Bazilijonų vienuolyne, kur, papirkę sargus, suimtieji naktimis susieidavo į celę, vadinamą Konrado vardu. Tuo metu J. Čečiotui, apkaltintam patriotinių eilių rašymu ir antivyriausybinių kalbų sakymu, buvo skirta vienutė Misionierių, vėliau – Pranciškonų vienuolynuose. Kaip teigiama, jis ir ten nenuobodžiavo – į lenkų kalbą pradėjo versti baltarusių liaudies dainas. Tuo metu Lukiškių kalėjime buvo kalinamas T. Zanas, visą kaltę siekiantis prisiimti sau. Pasibaigus tardymams jie nebuvo kaip kiti išleisti iš kalėjimo, o ir jų bausmės buvo didžiausios: J. Čečiotui skirta kalėti tvirtovėje 6 mėnesius, o T. Zanui – metus. Galima paminėti, kad panaši bausmė – pusė metų kalėjimo – buvo skirta ir Adomui Suzinui, atsisakiusiam pateikti bet kokius parodymus. Tiesa, tardytojai jų, bajorų, nekankino, nekaustė grandinėmis, tačiau patyčios, įžeidinėjimai, kumščiai ar spjūviai į veidą ne vienam atrodė pasaulio pabaiga ir ne kiekvienas tai ištvėrė – buvo ir nusižudžiusių.

Pavyzdžiui, grandines teko vilkti Kražių moksleiviams, įkūrusiems savo slaptą draugiją, „Juodieji broliai“, kurią, kaip jie teigė tardomi, įkūrė siekdami nukreipti dėmesį nuo studentų. Bet tai tebuvo kalbos, nes Kražių gimnazijoje mokytojavo filomatas, A. Mickevičiaus draugas Jonas Sabaliauskas. Žiauriu moksleivių teismu ir tremtimi siekta įbauginti jaunimą, sužlugdyti bet kokias viltis atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet kokios kalbos apie laisvę buvo laikomos nusikaltimu.

Tremtyje

Išgirdęs nuosprendį J. Čečiotas pusę metų kalėjo Orenburgo gubernijos Kizylo tvirtovėje, o 1825 metais paleistas iš kalėjimo kurį laiką ten ir gyveno. Čia 1825 metais lapkričio 3 dieną sukūrė sonetą mylimajai Sofijai Malevskai „Tėvynėj numylėtoj“, jį tą pačią dieną nusiuntė Anuprui Petraškevičiui ir Juozapui Zavadskiui.

Jonas Čečiotas.

Tai buvo vienas geriausių J. Čečioto eilėraščių. Jis rašė: „Tėvynėj numylėtoj, mano mylima! / Tu pirmą ryto mintį ir paskiausią žodį / Su maldomis Dievopi vakarinėj godoj / Suprasi ir atjausi... vos pasieks tave / Manosios plunksnos mintys...“ (R. Koženiauskienės vertimas.) Netrukus tais pačiais metais J. Čečiotas buvo išsiųstas į Ufą, ten vertėsi privačiomis pamokomis. 1828 metais gavęs leidimą dirbti valstybinėje įstaigoje, įsidarbino gubernatoriaus kanceliarijoje.

Ko gero, savo pažiūromis ir ramumu jam artimiausias buvo jau minėtas A. Petraškevičius, taip pat filomatas ir tremtinys, tuo metu dirbęs Maskvos universiteto bibliotekos adjunktu. Būtent iš jo Jonas sužinojo apie Adomo laisvą ir bohemišką gyvenimą Rusijos sostinėje. Ypač nuliūdo sužinojęs, kad 1829 metais Peterburge išleistame A. Mickevičiaus poezijos pirmajame tome nebebuvo dedikacijos jų šauniam ketvertukui: jam, T. Zanui, Juozapui Ježovskiui ir Pranciškui Malevskiui.

1829 metų rugsėjo 2 dieną iš Ufos J. Čečiotas rašė A. Petraškevičiui: „Visai nesu dėkingas Kirpijonui (Daškevičiui – aut.) už atsiuntimą Adomo leidimo (knygos), nežinau, kur ją dėti. Pats neskaitysiu (...), kam nors padoriam padovanoti negaliu, o įkišti bet kam nenoriu.“ Galėjo sužinoti ir tai, kad Peterburge taip pačias metais išleistas A. Mickevičiaus „Konradas Valenrodas“ buvo dedikuotas imperatoriui. Galima sutikti su tuo, kad tai buvo padaryta sąmoningai, siekiant suklaidinti cenzūrą, tačiau bet kokiu atveju jautriam J. Čečiotui tai turėjo būti smūgis.

Taigi draugystė su A. Mickevičiumi nutrūko. O jau vėliau, kai A. Mickevičius paliko Rusiją ir tapo politiniu emigrantu, kai jo poezija Rusijoje buvo uždrausta, bet koks bendravimas jau buvo sunkiai įmanomas. Tikriausiai A. Petraškevičiaus paskatintas 1831 metų pradžioje J. Čečiotas vyko į Maskvą, ten bandė gauti leidimą gyventi, bet negavo, buvo išsiųstas į Tverę, paskui – į Toržą. 1833 metais įsikūrė Liepelio mieste Vitebsko gubernijoje ir įsidarbino Berezinos kanalo statybos valdyboje.

Vėl sėdo prie savo pamėgtų baltarusių liaudies dainelių, kurias jam siuntė Marija Putkamerienė, Adomo jaunystės laikų, o gal ir viso gyvenimo, mylimoji. Marilė – tokiu vardu ji žinoma literatūroje. Marilės ir dar vienos talkininkės atsiųstas daineles J. Čečiotas vertė į lenkų kalbą. Tokiomis pajėgomis netrukus Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje buvo išleistos knygelės, „Panemunių valstiečių dainos“ (dvi dalys), „Panemunių ir padvinės valstiečių dainos“ ir „Padvinių valstiečių dainos“. Reikia manyti, kad prie leidybos gerokai prisidėjo Marilė, gerai pažinojusi patį J. Zavadskį. Berezinoje J. Čečiotas labai pasižymėjo parašęs darbą apie laivininkystę Berezinos upės baseine ir pagaliau gavo leidimą grįžti į Naugarduko kraštą.

Lenkų turistų grupelė prie Jono Čečiotos kapo Ratnyčios kapinėse Druskininkuose. 2016 metų gegužės 27 diena.Vidos Girininkienės nuotrauka.

Palikimas

Kurį laiką J. Čečiotas dirbo Vilniaus labdaros draugijos pirmininko Adomo Chreptovičiaus Ščiorsų dvaro bibliotekoje, kurioje anksčiau lankėsi A. Mickevičius ir kiti studentai bei profesoriai. Tačiau netrukus to darbo neteko, galbūt, jau sunkiai sirgdamas, nebepajėgė dirbti. Vėl klaidžiojo apsistodamas savo pažįstamų dvaruose Naugarduko apylinkėse. Šeimos neturėjo, buvo vienišas ir užsidaręs, artimiau bendravo gal tik su seserimi.

Tuometinis jo gyvenimas primena mūsų S. Daukanto, netekusio pastogės pas vyskupą Motiejų Valančių, irgi klaidžiojusio po pažįstamus, būtį. J. Čečiotas vėl vertė dainas. Netrukus J. Zavadskio spaustuvėje buvo išleistas jo parengtas leidinys „Panemunių, padvinių kaimiečių dainos su originalais slavų-krivičių kalba“, „Panemunių, padvinių ir padniestrių kaimiečių dainos“, ir „Panemunių, padvinių kaimiečių dainos, kai kurios patarlės ir idiomos slavų-krivičių kalboje su pastabomis“.

Kaip pažymi muzikologė Jūratė Trilupaitienė, J. Čečiotas daug dėmesio skyrė kalbos savitumui, tekstui, aptarė rusų ir ukrainiečių dainų įtaką gudiškoms dainoms. Jo dainų tekstais pasinaudojo Stanislavas Moniuška. Šio sąsiuviniuose „Namų dainynas“, pasak J. Trilupaitienės „suskambo 129 dainelės pagal Lietuvoje kūrusių ir su šia šalimi susijusių poetų eiles, 18 jų priklausė J. Čečioto plunksnai. Kai kurios jų ir šiandien skamba koncertų salėse.“

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas J. Čečioto eilėraščių rinkinys – trys rankraštiniai egzemplioriai „Giesmelių apie senovės lietuvius iki 1434 metų“. Naudodamasis Motiejaus Strijkovskio ir Teodoro Narbuto darbais, jis aprašė senuosius lietuvių kunigaikščius ir jų žygius. Kaip teigia šių dainelių vertėja Regina Koženiauskienė, tas giesmeles galima laikyti pagoniškos Lietuvos kronika, prasidedančia Kerniumi ir pasibaigiančia Jogaila.

Prieš mirtį dar buvo išleistos J. Čečioto originalios „Dvarininko dainos“. 1847 metais, jau sunkiai sirgdamas tuberkulioze, J. Čečiotas išvyko gydytis į Druskininkus, ten rugpjūčio 23 dieną ir mirė. Gal vien atsitiktinumas lėmė, kad jo laidotuvėse dalyvavo istorikas, rašytojas ir publicistas Juozapas Ignotas Kraševskis, kuris ne tik aprašė paskutines jo skurdžias dienas mažoje trobelėje, bet ir padarė pomirtinę kaukę. Mirties akimirkas įamžino Vasilijus von Rothkirchas savo „Užrašuose apie Druskininkus“. Jie pavadinimu „Mineralinis miestelis“, parengti istorikės Redos Griškaitės, 2003 metais buvo iškleisti Vilniaus dailės akademijos leidykloje.

1858 metais Leopoldo Valickio lėšomis ir pastangomis Ratnyčios kapinaitėse buvo pastatytas paminklas, jis tebestovi iki šiol. Paminklas įtrauktas į kultūros paveldo objektų registrą, jis tvarkomas ir prižiūrimas, jį nuolat lanko žmonės iš Baltarusijos ir Lenkijos. Paminklą surasti nesunku, tačiau atvykusieji klaidžioja, nes bažnyčios šventoriuje ar prie kapinių nėra jokios rodyklės. Kartą ir man teko pabūti vedle, kai atėjau pagerbti poeto atminimo.

Taigi dabar manau, kad reikia „išvaduoti“ J. Čečiotą iš A. Mickevičius auros, leisti jam savarankiškai gyventi Lietuvoje ir Baltarusijoje, ištirti jo gyvenimą ir darbus. Prasminga yra Antano Edvardo Odineco epigrama, iškalta J. Čečioto antkapiniame paminkle: „Jaunystėj jis aukojos mokslui ir dorybei, / O vyro amžiuj narsiai kentė kartų dovį, / Mylėti Dievą, brolius – žiedas jo esybės, / Būtis – erškėčių kelias išganymo šventovėn. / Tėvynėje jo vardą visad žmonės mena, / Kartu ištardami Mickevičių ir Zaną. / Jei tu žinai, kas jie, tai nusilenk granitui, / Maldelę sukalbėk trims sieloms išganyti.“ (R. Koženiauskienės vertimas.)

Trumpai

Filomatų draugija buvo įkurta 1817 metais kaip savišvietos ir moralinio tobulėjimo organizacija. Tarp jos įkūrėjų buvo Adomas Mickevičius ir Tomas Zanas, o po metų – ir Jonas Čečiotas. Draugija reguliariai rengė susirinkimus, domėjosi Lietuvos istorija, kraštotyra, o pamažu ėmė orientuotis į prielaidų (pirmiausia kultūrinių, moralinių) išsivaduoti iš carinės Rusijos valdžios kūrimą.

1823 metais carinė valdžia susekė ir suėmė aktyviausius Vilniaus universiteto studentų slaptųjų organizacijų veikėjus. Buvo suimti 108 asmenys, t. y. apie aštuntoji dalis visų Vilniaus universiteto studentų. Filaretų procesas, kaip jis buvo oficialiai vadinamas, sulaukė plataus atgarsio visuomenėje. Daugelis suimtųjų išbuvo nelaisvėje iki metų, 10 filomatų buvo nubausti tremtimi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"