TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

J.Brazaitis: "Likau gyvenimo paraštėse"

2012 05 18 6:00

Šį savaitgalį į Lietuvos žemę atguls iškilaus Lietuvos valstybės veikėjo Juozo Brazaičio palaikai.

Sugrįš iš užjūrio po ilgų derybų Lietuvoje, ar gali būti perlaidotas gimtajame krašte žmogus, visuomenininkas, daug prisidėjęs prie tautos budinimo 1936-1940 metais, raginęs kartu su kitais bendraminčiais intelektualais ieškoti kelio į demokratiją, o 1941-aisiais priverstas tapti politiku, kai patriotai visuomenininkai buvo palikti vieni artėjančios nacių agresijos akivaizdoje. Kas buvo J.Brazaitis? Kokie jo nuopelnai Lietuvai ir kodėl visa tai kartais norima pamiršti?

Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto dr. Ilona Strumickienė, šiomis dienomis pasirodančio filmo apie J.Brazaitį "Likau gyvenimo paraštėje" režisierius Algis Kuzmickas, Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio narys teisininkas Kęstutis Milkeraitis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas

Kodėl J.Brazaitis buvo užmirštas?

A.Medalinskas. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis - nepelnytai primiršta asmenybė. Kokie jo darbai yra reikšmingi Lietuvai? Kodėl J.Ambrazevičius-Brazaitis primirštas?

I.Strumickienė. Jis atsidūrė istorinėje konjunktūroje, kurioje suvaidino reikšmingą vaidmenį. Visų pirma, kalbu apie 1941-ųjų Laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Reikšminga ir jo veikla emigracijoje, Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete (VLIK). Kodėl mažai apie tai žinome? Prisidėjo sovietmetis. Be to, 1941 metų situacija susijusi su holokaustu. Buvo daug gražių dalykų, bet netrūko ir šaukšto deguto. Dėl to šie metai ignoruojami, apie juos kai kam nepatogu kalbėti.

A.Medalinskas. Kaltinimai dėl žydų naikinimo J.Brazaitį atsivijo ir į JAV. Bet jie buvo atmesti JAV Kongreso komisijos. Kodėl Lietuvoje tiek ilgai buvo nenorima to pripažinti? Žmogus reabilituotas, bet iki šių dienų J.Brazaičio nuopelnų Lietuvai pripažinimas sunkiai skinasi kelią. Juk nuo sovietmečio praėjo daugiau nei dvidešimt metų. Vien tik sovietmečio laikų tyla negalima to paaiškinti.

I.Strumickienė. Per tuos dvidešimt metų, kai esame nepriklausomi, atsirado daug temų, kuriomis galime kalbėti. Kad ir apie Sąjūdį. Be to, tokie žmonės kaip J.Brazaitis, atsidūrę emigracijoje, lieka mūsų istorijos paraštėje. Mūsų istoriografijoje išeivijos tema dar labai marginali.

A.Medalinskas. Dokumentinis filmas, kuris bus parodytas šiomis dienomis, taip ir vadinasi: "Likau gyvenimo paraštėje." Kodėl, jūsų nuomone, J.Brazaitis atsidūrė gyvenimo paraštėje?

A.Kuzmickas. J.Ambrazevičiaus-Brazaičio biografijoje itin svarbi jo šeimos istorija. Mūsų kūrybinė grupė lankėsi JAV. Pavyko pakalbinti jo anūkę Rūtą. Lietuviškai ji šį tą supranta, bet pati nekalba. Ir apie savo senelį mažai žino, nes apie jį nei močiutė, nei mama nieko nepasakojo. Ji net nėra aplankiusi senelio kapo Putname. Žmogus buvo ištrintas iš artimiausių žmonių gyvenimų. Ši anūkė apie senelį išgirdo tada, kai jam prezidento Valdo Adamkaus dekretu buvo skirtas aukščiausias Lietuvos apdovanojimas. Tada ji sužinojo, kad jis buvo mokslininkas, rezistentas. Ne mes, kinematografininkai, sugalvojome frazę: "Likau gyvenimo paraštėje." Tai - J.Ambrazevičiaus-Brazaičio citata. Jis pats taip jautėsi.

I.Strumickienė. Jis buvo labai kuklus žmogus. Šis pasakymas susijęs ir su jo padėtimi šeimoje. Po skyrybų jis manė neturįs moralinės teisės dalyvauti visuomeniniame gyvenime - mokyti, aiškinti ir pats pasitraukė į paraštę. Buvo labai nusivylęs ir Lietuvos laisvinimo kai kuriais veiksmais, veikėjais Amerikoje. Į kitus pabėgėlius arba vadinamuosius tremtinius jis žvelgė sociologiškai: matė sužydėjimo etapą, pavargimą, apatiją ir išnykimą. Jis apie tai mąstė ir rašė.

K.Milkeraitis. Manau, kad dalis to nutylėjimo apie J.Brazaitį yra susijusi su holokaustu. Bet 1941-ųjų Lietuvos sukilėliai su holokaustu neturi nieko bendra. Taip pat kaip ir Laikinoji Vyriausybė. Reikėtų gerai išnagrinėti to meto dokumentus, bet tai, deja, nėra daroma. O mūsų visuomenė yra bestuburė, netgi pilietiškoji visuomenės dalis.

A.Medalinskas. Todėl tokie autoritetai kaip J.Brazaitis labai reikalingi šiandien. Kodėl vengiama kalbėti apie J.Brazaičio veiklą 1936-1940 metais, kai jis buvo tarp tų Lietuvos intelektualų, kurie matydami valdžios supuvimą ragino kurti teisinę, demokratinę valstybę, kai jie, visi bendraminčiai, laikraštyje "XX amžius" paskelbė deklaraciją ir kitokios, organinės demokratinės valstybės viziją. Kodėl ši veikla iki šiol domina tik pavienius entuziastus?

K.Milkeraitis. Manau, kad nenagrinėjama sąmoningai. Apie partizanus dar kalbama, nors irgi gana paviršutiniškai, nesigilinant į jų mąstymą, o minėtas tarpukario laikotarpis iš mūsų sąmonės tiesiog išbraukiamas. 1933-1936 metais prieš tautininkus ėmė formuotis intelektualioji krikdemų intelektualų opozicija, kurios jaunajai generacijai priklausė ir J.Ambrazevičius-Brazaitis. Jis visada kratėsi politikos ir sakė, kad niekada toks nebuvo. O tada, 1936 metais, užaugo nauja ne tik intelektualų, bet ir politikų karta, kuri galėjo konkuruoti su tautininkais. Mums iki šiol primestas tam tikras tautininko stereotipas, pagal kurį Antanas Smetona - diktatorius. Žinoma, jis padarė daug klaidų, bet ir jo veikla šiandien išsamiau nenagrinėjama.

A.Medalinskas. Apie A.Smetoną dar rašoma. Tačiau kodėl nekalbama apie 1936-1940 metų, tiesiog lemiamą laikotarpį Lietuvos valstybei, kai intelektualai pakilo jos gelbėti?

K.Milkeraitis. Pati mūsų valstybė, kaip sakoma, įgauna neretai stribų šalies pavidalą. Dabar vis labiau pripažįstama. Tai daro ir profesorius Letas Palmaitis garsiajame teismo procese Kaune, esą mes pralaimėjome kovą su kolaborantais. Kokie buvo Sąjūdžio tikslai? Ar jie įgyvendinti? Todėl įklimpome, kaip į dervą per mamutų medžioklę? Nepriklausomybės pradžioje neišnaudojome ir emigravusios kartos palikimo. Santara-Šviesa į mūsų gyvenimą įėjo lengvai, o Lietuvių fronto bičiuliai, kurių vienas iš lyderių ir buvo J.Brazaitis, - ne. Nors jų darbų palikimas ir šių dienų Lietuvai labai svarbus, o to palikimo viršūnė - jų darbas jau išeivijoje "Į pilnutinę demokratiją", kuris nubrėžė demokratinės, socialiai teisingos valstybės kūrimo gaires. Apie tokią valstybę mąstė ir miškuose prieš sovietų valdžią kovojantys partizanai, kurių netenkino A.Smetonos režimo ekonominis liberalizmas. Šių dienų Lietuvoje bijoma minčių ne tik apie socialinį teisingumą, bet ir apie tai, kaip netekome nepriklausomybės. Juk J.Ambrazevičius-Brazaitis, literatūrologas, turėjo staiga imtis politikos, kai valstybę išdavė įvairios valdžioje buvusios grupės.

I.Strumickienė. Santara-Šviesa ir sovietmečiu daug bendravo su Lietuva, kai mūsų inteligentai keliaudavo į JAV, o jų žmonės - į Lietuvą. Lietuvių fronto bičiuliai laikėsi rezistencinės nuotaikos, buvo labai atsargūs, tikrino kiekvieną atvykstantįjį iš Lietuvos. Santariečiai buvo atviresni, turėjo kontaktų, ryšių, kurių padedami vėliau ir čia atėjo. Todėl ir dabar Santaros-Šviesos idėjos Lietuvoje geriau žinomos. Man apmaudu, kad jos nėra populiarios tarp jaunimo. Skaityti veikalą "Į pilnutinę demokratiją" studentams kažkodėl nėra taip įdomu, kaip Vytauto Kavolio ir kitų darbus. Nors 1936 metų Deklaracija ir jos idėjų plėtojimas, analizė mums atskleistų, kokie esame ir ko mums trūksta. O trūksta pilietiškumo, visuomeniškumo. Apie tai kalbama veikale "Į pilnutinę demokratiją". Tai, kas ten rašoma, protu suvokti mums nėra sunku, bet įgyvendinti būtų sudėtinga.

J.Brazaičio ir jo bičiulių organiškos, demokratinės valstybės paieškos

A.Medalinskas. Priminkime J.Brazaičio kelią šių darbų link. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kuri išugdė ne vieną Lietuvos šviesuolį. Vėliau literatūros mokytojo darbas. Lyg ir nėra nieko bendra nei su aktyvia visuomenine veikla, nei su didžiąja politika.

I.Strumickienė. Jis buvo ateitininkas, todėl jam buvo svarbus visuomeniškumas. Daugelis šios 1936-ųjų generacijos žmonių vėliau dalyvavo ir pokario rezistencijoje arba dirbo aktyviai Lietuvos naudai emigracijoje, o prieš tai dalyvavo 1941 metų sukilime. Taip čia atsirado ir J.Ambrazevičius-Brazaitis su bičiuliais, tarp kurių galima išskirti istoriką Zenoną Ivinskį, filosofą Juozą Girnių ir kitus.

K.Milkeraitis. O šių dienų Lietuvoje nei J.Brazaičio, nei Stasio Šalkauskio, nei kitų čia išvardytų intelektualų idėjos apie valstybę nėra reikalingos. Frontininkai kalba apie tris dramblius, ant kurių turi laikytis valstybingumas - lietuvybė, Lietuvos valstybė ir krikščioniškoji moralė. Globalizmo sistemoje galbūt derėtų kalbėti ir apie baltiškumą.

A.Medalinskas. Kas 1936 metais pastūmėjo intelektualus įsijungti į visuomeninį gyvenimą? Galbūt tai, kad buvo mokytojas. Bet kyla klausimas - kodėl tada mokytojai buvo Lietuvos patriotai?

A.Kuzmickas. J.Ambrazevičius-Brazaitis buvo ir mokslininkas, bet ne ta sausąja prasme.

A.Medalinskas. Sakykime tiesiai: mokslininkas, kuris buvo tautos ir valstybės patriotas, o ne toks, kaip dabar kai kurie mokslininkai: gavo Europos Sąjungos (ES) projektą, iš kurio galima uždirbti panaudojus savo žinias, ir deda ten visas savo pastangas, o visuomeniniai, valstybės reikalai lieka paraštėje.

A.Kuzmickas. J.Brazaitis buvo kitoks. Jam buvo svarbi ir moralės sąvoka. Nesame įvertinę ir jo indėlio į lietuvių literatūros kritiką, nors jis formavo viso to pradmenis. Tarpukariu parašyti jo vadovėliai gali būti lengvai adaptuoti šiomis dienomis. J.Brazaitis, būdamas Aušros mergaičių gimnazijos literatūros mokytoju, puikiai žinojo, ko reikia gimnazistams. Tais laikais ir švietimo sistema buvo kitokia. Programoje buvo pabrėžiamas tautiškasis auklėjimas. Veikiausiai tai ir mokytoją iškeldavo į visai kitą dimensiją. Mokytojas - šviesulys. Neteko girdėti, kad apie tų laikų mokytojus kas atsilieptų neigiamai. Mokytojas buvo autoritetas ir vedlys į būsimą gyvenimą.

A.Medalinskas. Mokytojais buvo ir pokario laikų partizanų vadai, o jų auklėti gimnazistai - laisvės kovotojai Lietuvos miškuose.

K.Milkeraitis. Kai kurie partizanų vadai savo rašiniuose piktinosi socialine neteisybe tarpukario Lietuvoje ir manė, kad jeigu būtų buvę daugiau socialinio teisingumo, vėliau nebūtų būvę tiek stribų. Tarpukario Lietuva buvo socialiai teisingesnė nei šių dienų Lietuva. Tada žemės reforma sukūrė vadinamąją tarpinę grandį visuomenėje. Šiandien jos nėra. Todėl posovietinės valstybės yra valdomos oligarchų. Per žemės nuosavybę tarpukario Lietuvoje žmonės buvo susieti su valstybe ir gynė valstybę, su kuria buvo suaugę. Oligarchai ar latifundininkai valstybės negintų.

I.Strumickienė. Intelektualai, kurie turėjo autoritetą, jautė atsakomybę ir už savo autoritetą. Suprato, kad jeigu turi žmonių pasitikėjimą, turi jį pateisinti. Visuomenės atstovai jautė atsakomybę, suvokė esantys visuomenės mokytojai ir vedliai. Jie buvo visuomenės elitas.

A.Medalinskas. O kodėl tokios atsakomybės nejautė politinis elitas? Kodėl 1941-aisiais teko viską perimti į savo rankas visuomenės elitui? Ir J.Brazaitis jautėsi lyg likimo įmestas.

I.Strumickienė. Tautininkai daug jėgų išeikvojo patriotizmui ugdyti, bet dažnai tai buvo tik patriotizmo imitacija. Todėl viską į rankas turėjo perimti tie visuomenės atstovai, kuriems patriotizmas buvo ne tuščias žodis.

K.Milkeraitis. J.Brazaitis buvo tautos kareivis. Sutrikimo laikotarpiu, kai šalį paliko aukščiausioji valdžia, o naciai iš Vokietijos neišleido vieno iš sukilimo iniciatorių, šis švelnus, politikos vengiantis literatūrologas nusprendė nesitraukti, nesikratyti atsakomybės.

A.Kuzmickas. Tai ir yra intelektualų bruožas. Jie ateina, kai išsilaksto politikos rėksniai. 1936 metų romuviečių Deklaracija jau buvo įspėjimas, kad kažkas šioje valstybėje negerai. Jeigu valstybė būtų nuėjusi jų siūlomu keliu, situacija karo metų aplinkybėmis būtų kita. Bet tai neatsitiko. Po to teko išgyventi baisią sovietų okupaciją. Vėliau, kai sovietai iš Lietuvos turėjo trauktis ir grėsė nacių okupacija, pakilo visuomenininkai ir suformavo Laikinąją Vyriausybę, kuri ėmėsi realių darbų ir sugebėjo atkurti valstybines struktūras sudėtingomis aplinkybėmis. Aišku, ieškodami ir tam tikrų kompromisų su naciais.

Nepriklausomybės atkūrimas 1941 metais

A.Medalinskas. Dabar, vertinant Laikinosios Lietuvos Vyriausybės veiklą, netrūksta kaltinimų bendradarbiavus su vokiečių valdžia. Bet juk ir 1918 metais po vasario 16-osios buvo daroma kompromisų su vokiečiais, atkuriant valstybės nepriklausomybę. 1918-aisiais tai darė Lietuvos taryba, vadovaujama Jono Basanavičiaus, o 1941-aisiais - Laikinoji Vyriausybė, vadovaujama J.Brazaičio. Gal ir J.Brazaitis turėtų įeiti į Lietuvos istoriją kaip ir nepriklausomybės atkūrėjas?

A.Kuzmickas. Pačiam J.Brazaičiui toks palyginimas su J.Basanavičiumi labai nepatiktų. Jis buvo labai kuklus. Beje, jis būtų nepatenkintas ir tuo, kad apie jį filmas kuriamas.

A.Medalinskas. Kai kas sako, kad ta 1941-ųjų nepriklausomybė buvo popierinė. Dar kiti aiškina, neva ji tarnavo nacių vokiečių interesams.

K.Milkeraitis. Toks aiškinimas - visiškas faktų iškraipymas. Laikinoji Vyriausybė netarnavo vokiečiams, o 1941-ųjų nepriklausomybė buvo akibrokštas abiem okupantams.

A.Medalinskas. Kas buvo 1941 metais J.Brazaitis: Laikinosios Vyriausybės variklis, idėjų generatorius ar moralinis autoritetas?

K.Milkeraitis. Jis buvo tinkamiausia asmenybė: mąstantis, ramus, santūrus žmogus. Jis neveikė karštakošiškai, buvo puikus konspiratorius. Ir, aišku, autoritetas.

I.Strumickienė: 1941 metų Laikinosios Vyriausybės branduolį sudarė bičiulių ratelis. Kai 1930-aisiais tautininkai uždraudė ateitininkų veiklą, jie pradėjo burtis nelegaliai. Taip gimė ir konspiracinis modelis, sėkmingai panaudotas karo metais. Šie bičiuliai susibūrė dar tada, kai ėmė bendradarbiauti laikraščio "XX amžius" redakcijoje. Aišku, negalima sakyti, kad 1941-ųjų Laikinąją Vyriausybę sudarė tik ateitininkai, bet jų procentas toje Vyriausybėje buvo labai nemažas.

K.Milkeraitis. Tautai reikia savo iš visuomenės kilusio elito. Dabar Lietuvai to labai trūksta. O tie žmonės, apie kuriuos kalbame, tapo vėliau tautos elito branduoliu užjūryje.

A.Medalinskas. Kaip kuklus, neryžtingas žmogus tapo visuomenės ir valstybės lyderiu?

A.Kuzmickas. Yra išlikę labai įdomių kadrų. Laikraščio "Darbininkas" redaktorius Jurkus su operatoriumi nuvažiavo į Rožės Šomkaitės namus ir nufilmavo unikalų interviu. Jo fragmentų yra ir mūsų filme. J.Ambrazevičių-Brazaitį pamatome kaip įtaigų lektorių. Jis kalba be minčių šuolių, nukrypimų ir dėlioja savo mintis kaip šachmatus.

A.Medalinskas. Tačiau jis turėjo būti ir organizatoriumi. Ką tik buvo praėjusi sovietų okupacija, atėjo naciai. Dvi galingiausios jėgos, kurių daugelis bijojo. O jis įtikino kitus inteligentus nebijoti, surinko į politiką mūsų tautos žiedo atstovus ir ėmė jiems vadovauti.

I.Strumickienė. Reikia nepamiršti, kad Laikinajai Vyriausybei jis ėmė vadovauti tik po to, kai vokiečiai neišleido iš Berlyno į Kauną Kazio Škirpos.

A.Medalinskas. Net ir dabar žmonės prisibijo, o tada grėsė šimtąkart baisesnės represijos.

A.Kuzmickas. Minėtos J.Ambrazevičiaus-Brazaičio savybės leido laviruoti visai Vyriausybei. Dėl to ji ir veikė šešias savaites. Ukrainoje visus suėmė ir išvežė į konclagerį. O J.Brazaitis buvo inteligentiškas žmogus, kuriam jautė pagarbą net okupacinės nacių administracijos atstovai. Jeigu Laikinosios Vyriausybės premjeru būtų K.Škirpa, bijau, kad šios Lietuvos Vyriausybės narius būtų ištikęs Ukrainos vyriausybės likimas.

A.Medalinskas. Kas nusprendė, kad mūsų Vyriausybė po šešių savaičių darbo turi nustoti veikti, o ne tapti marionetine, kaip dabar jai prikišama ir padaroma atsakinga už žydų žudynes?

K.Milkeraitis. Vyriausybė pamatė, kad negalės įgyvendinti visų savo siekių. Jie turėjo tik du kelius: kolaboruoti arba pasitraukti. Vis dėlto ji nemaža padarė ir per tą trumpą laiką: sugrįžo vietos savivalda, žmonėms buvo grąžinta dalis sovietų pagrobto turto. Kol ši Vyriausybė veikė, vokiečiai rengė prieš ją provokacijas, į kurias, deja, įsitraukė ir kai kurie kraštutiniai tautininkai. Jie sakė, kad ši Vyriausybė - tik apsišaukėliai. J.Ambrazevičiaus-Brazaičio Vyriausybė ramiai pasitraukė ir perėjo į antinacinę rezistenciją. Žinoma, ne ginkluotą. Jie mąstė taip: rusai kaunasi su vokiečiais, o mums reikia rūpintis Lietuvos ateitimi.

A.Kuzmickas. Tada J.Ambrazevičius-Brazaitis grįžo į universitetą, kuriame profesoriavo, įsitraukė į rezistencinę veiklą. Jis tapo laikraščio "Į laisvę" vairininku. Ši veikla neprasprūdo naciams pro akis. Tačiau jie ypač užpyko, kai žlugo bandymas sukurti SS lietuviškąjį batalioną. Gestapas užčiuopė, kad raginimas nekolaboruoti sklinda iš kultūros židinių ir universiteto. J.Ambrazevičių-Brazaitį naciai ėmė persekioti. Būtent tada jis tapo J.Brazaičiu ir 1944 metais su padirbtu pasu išvyko į Vakarus.

A.Medalinskas. Kodėl jis ir vėliau nemėgo savo tikrosios pavardės?

A.Kuzmickas. Matyt, veikė konspiraciniai motyvai, todėl labai pasipiktino, kai Antanas Maceina šešiasdešimtmečio proga jį pasveikino kaip

J.Ambrazevičių. Sakė, kad J.Ambrazevičius mirė.

I.Strumickienė. Pasitraukusieji pavardes keisdavo ir norėdami nepridaryti problemų Lietuvoje likusiems giminaičiams bei pažįstamiems.

A.Kuzmickas. Žinoma, J.Brazaičiui galėjo rūpėti artimieji Lietuvoje. Be to, pasitraukęs į Vakarus, Vokietijoje jis atsidūrė amerikiečių zonoje. Paaiškėjus, kad pasas padirbtas, būtų iš karto išsiųstas į sovietų zoną. Niekam nebūtų rūpėjusios aplinkybės.

K.Milkeraitis. O kiti Lietuvos intelektualai, kaip žinome, atsidūrė Štuthofo konclageryje. Ten buvo surinkti ir mokyklų direktoriai.

A.Medalinskas. Visai, kaip sovietų laikais. Ir vėl okupantai suprato, kad mokytojai yra vieni didžiausių Lietuvos patriotų. O vokiečiai, išsiųsdami dar išlikusios po sovietų teroro susipratusių Lietuvos intelektualų žiedą į Štuthofą, pagelbėjo vėl ateinantiems sovietams, nes pašalino jiems galintį pasipriešinti intelektualų elitą?

A.Kuzmickas. Tai - kiekvieno okupanto politika. Susidoroti su intelektualais. Mūsų nufilmuotame memuariniame monologe J.Ambrazevičius-Brazaitis apgailestauja, kad daug jo parašu patvirtintų direktorių iškeliavo į Štuthofą. Jis jautėsi atsakingas už tuos protingus, iškilius žmones.

Emigracijoje

A.Medalinskas. Minėjote, kad  Santara-Šviesa palaikė ryšius su sovietine Lietuva, beje, tuo metu, kai JAV laikėsi Baltijos valstybių inkorporavimo nepripažinimo politikos. Todėl, matyt, ir frontininkai ne tik į tuos ryšius žiūrėjo įtariai, bet ir į santariečius taip pat.

I.Strumickienė. J.Ambrazevičius-Brazaitis ir kiti jo bendraminčiai nebuvo visiškai prieš ryšius su Lietuva. Jie studijavo sovietinę spaudą, kurią sovietai noriai siuntė į JAV, ir siekė suvokti, kokia iš tikrųjų situacija Lietuvoje. Tačiau šeštojo dešimtmečio pradžioje J.Brazaitis sakė, kad būtų neįmanoma grįžti į tą Lietuvą, kurią paliko, nes žmonės ten jau kiti. Atsargiai vertino ir žmones, atvykstančius į JAV, nes žinojo, kad tai dažnai daroma su KGB žinia. Tai buvo ne vienintelė priežastis, kodėl susikirto santariečių ir frontininkų keliai Amerikoje. Vieni buvo katalikai, kiti - liberalai. Ši takoskyra ateina iš tarpukario.

K.Milkeraitis. Bet ta katalikybė nebuvo ortodoksinė. Jie buvo už krikščionišką moralę.

A.Medalinskas. Koks buvo frontininkų santykis su partizaniniu judėjimu Lietuvoje?

K.Milkeraitis. Jie manė, kad Lietuvių frontas liko Lietuvoje, todėl nebegalėdami tiesiogiai dalyvauti rezistencinėje kovoje prieš okupantą, pasivadino bičiuliais. Inspiravo akcijas prieš Sovietų Sąjungą per JAV Senatą, valstybės vadovus. Tokioje veikloje dalyvavo ir kiti jiems artimi intelektualų elito atstovai. Pavyzdžiui, Bernardas Brazdžionis.

A.Medalinskas. Bet buvo ir kitų aktyvių išeivijos lietuvių organizacijų? Pavyzdžiui, Pasaulio lietuvių organizacija. Taip pat ir VLIK. Koks buvo jų santykis su VLIK?

K.Milkeraitis. VLIK išeivijoje vadovavo krikdemas Mykolas Krupavičius ir tarp jų bei Lietuvių fronto bičiulių buvo šioks toks konfliktas, dėl kurios jie paliko VLIK, nors Lietuvių fronto bičiuliai buvo vieni iš VLIK steigėjų. VLIK turėjo apimti visas pozityviąsias išeivijos jėgas.

A.Medalinskas. Ar vėliau jie dalyvavo VLIK veikloje?

I.Strumickienė: Dalyvavo. 1952 metais iš ten pasitraukė tik dėl J.Ambrazevičius-Brazaičio, o po kurio laiko grįžo. Tačiau tas VLIK jau buvo, sakykime, išsivadėjęs. Emigracijos pradžioje buvo idėjų atkurti Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, tačiau J.Ambrazevičius-Brazaitis pasisakė už tai, kad vardan Lietuvos valstybingumo atkūrimo šį darbą turėtų dirbti VLIK ir diplomatai.

Paskutinės gyvenimo dienos ir nelengvas grįžimas į Lietuvą

A.Medalinskas. Kas apsunkino paskutines J.Brazaičio gyvenimo dienas? Kodėl jis teigė, kad yra gyvenimo paraštėje? Ar viską lėmė tik tos asmeninės, šeimos problemos? Kaip suprantu, jį ėmė medžioti ir sovietai, ir amerikiečiai. Pasipylė kaltinimai dėl dalyvavimo žydų žudynėse, kuriuos JAV Kongreso komisija atmetė tik po jo mirties.

K.Milkeraitis. Jis gyveno jokiu būdu ne paraštėje ir neturėtų tokiu būti laikams čia, Lietuvoje. JAV Kongreso atstovas žydas pasakė, kad jis nebuvo žydų naikintojas, o Lietuvos kai kurie istorikai ir šiandien kaltina jį už žydų žudynes.

A.Medalinskas. Kas pasikeitė Lietuvoje, kad J.Ambrazevičius-Brazaitis tapo svarbus ir iš Santaros-Šviesos atstovo, tapusio prezidentu, gavo aukščiausią mūsų valstybės apdovanojimą?

K.Milkeraitis. Tuo rūpinosi daug žmonių, kol pavyko prezidentą V.Adamkų įtikinti. Dabar tik imama suprasti, kad jis labai svarbi Lietuvos istorijos asmenybė. Bet idėja jį perlaidoti Lietuvoje sunkiai skynėsi kelią. Prieš trejus metus, kai ji kilo, Vyriausybė klausė įvairių šalies institucijų, kaip jos šį žingsnį vertintų. Lietuvos istorijos institutas atsakė, kad tai buvęs nacių kolaborantas.

A.Medalinskas. Vadinasi, turėjo įvykti kažkoks lūžis, kad  J.Brazaitį leido perlaidoti? Tiesa, dabar valdžios žmonės, iš aukštų tribūnų rėžiantys gražias kalbas apie patriotizmą, vėl paliko visuomenę vienut vieną su J.Brazaičiu. Šį kartą perlaidojimo ceremonijoje, kurioje nedalyvaus.

K.Milkeraitis. Siūlėme J.Brazaitį perlaidoti prieš metus, minint 1941 metų sukilimo jubiliejų. Tada to nedrįsta daryti. Taigi perlaidojimo ceremonija perkelta į šiuos metus, bet ir vėl problemos.

A.Kuzmickas. Kadaise J.Ambrazevičiaus-Brazaičio paklausė, ką jis mano apie ruošiamą Z.Ivinskio antkapį. Jis atsakė, kad svarbus yra ne marmuro gabalas, o žmogaus paliktų darbų įprasminimas. Labai svarbu, kad J.Brazaičio perlaidojimas vis dėlto įvyks. Tai vis tiek turės atgarsį visuomenėje, o jis gal ir padės atrasti šią asmenybę, jo bei bendražygių darbus.

A.Medalinskas. Šaltojo karo metais, matyt, ir frontininkai nelabai tikėjosi, kad Lietuva vėl bus nepriklausoma, todėl kieno valia vykdoma J.Brazaitį perlaidojant Lietuvoje?

A.Kuzmickas: R.Šomkaitės. Ji globojo J.Brazaitį paskutiniais gyvenimo metais. Jos namuose J.Brazaitis ir mirė.

K.Milkeraitis. Gerai, kad J.Brazaitis bus palaidotas šalia M.Krupavičiaus.

I.Strumickienė. O kas pasikeitė Lietuvoje nuo M.Krupavičiaus perlaidojimo?

A.Medalinskas. Iš tikrųjų, gaila, kad šiandien ir M.Krupavičius, ir jo inicijuota žemės reforma tarpukario Lietuvoje žinoma tik siauram specialistų ratui. Norėčiau, kad ir apie jį bei jo darbus žmonės Lietuvoje daugiau sužinotų. Bet ypač apie J.Brazaitį, Lietuvos patriotą visuomenininką, tik likimo valia tapusį politiku. Ir, žinoma, apie kitus 1936-1938 metų Lietuvos intelektualus, kurie prabilo apie kelią į pilnutinę demokratiją, bet nespėjo jo įgyvendinti.

K.Milkeraitis. Iš tikrųjų, ši asmenybė labai reikšminga Lietuvai. Gal jiems patiems antkapinės plokštės nėra tokios svarbios, bet antkapis ant J.Ambrazevičiaus-Brazaičio kapo yra labai svarbus Lietuvos valstybingumui. Šis memorialas turi veikti ateities kartas, todėl paminklas negali būti nežymus, nors gal J.Brazaitis, būdamas kuklus žmogus, viso to dėmesio ir nenorėtų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"