TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

J.Bulhakas - karalių miesto fotografas

2013 03 12 6:01
J.Bulhako (Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo) nuotraukos

Lietuvos nacionalinio muziejaus užmojis knygų serija įamžinti Lietuvos fotografijos pradžią, kūrėjus ir jų palikimą neseniai praturtėjo trimis kapitaliniais leidiniais "Jan Bulhak. Vilnius".

Lietuvos nacionalinis muziejus jau yra išleidęs dvi knygas, skirtas pirmiems Vilniaus fotografams, kurie čia dirbo 1858-1915 metais. Pasirodė ir XIX-XX amžiaus sandūroje gyvenusio fotomenininko Stanislawo Filibert'o Fleury nuotraukų albumas. Atėjo Jano Bulhako eilė. Fotografo kūrybos tritomio sudarytoja Jūratė Gudaitė ėmėsi darbo 2010 metais. Jos rankose atsidūrė visas Lietuvos muziejuose, archyvuose ir bibliotekose sukauptas gausus J.Bulhako kūrybos palikimas. "Kai medžiaga buvo surinkta, paaiškėjo, kad menininkas yra sukūręs daugybę fotografijų, kurios nėra tiesiogiai susijusios su pagrindine jo tema, - Vilniaus architektūros įamžinimu. Tapo akivaizdu, kad šiems darbams reikės skirti trečią tomą", - kalbinama "Lietuvos žinių" pasakojo J.Gudaitė.

Įamžino dingusį Vilnių

J.Bulhakas (1876-1950), žymiausias XX amžiaus pirmosios pusės Vilniaus vaizdų fotografas, šiame mieste praleido beveik visą brandųjį savo gyvenimą - pusketvirto dešimtmečio. Jis įsikūrė čia prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir dirbo fotografu - fiksavo miesto istorinius ir kultūrinius įvykius, įamžino istorines asmenybes bei paprastus vilniečius, bažnytines ir etnografines šventes, dokumentavo architektūros paminklus. Vilnių menininkas vadino karalių miestu, nors meilę jam pajuto toli gražu ne iškart.

Pirmose dviejose knygose publikuojamos Vilniaus panoramos, architektūrinių ansamblių, bažnyčių, rūmų, jų interjero, namų, kiemų, gatvių ir aikščių fotografijos. Savitas miesto portretas. Į akis krinta fotografo mėginimas atskleisti architektūros ir vietovaizdžio dermę. Antros knygos vaizdai atskleidžia kitus ne mažiau įdomius pažintinius maršrutus po Vilnių ir jo priemiesčius - Antakalnį, Šnipiškes, Lukiškes ir Zakretą, dabartinį Vingio parką. Vertinga tai, kad fotomenininkas įamžino iki mūsų dienų neišlikusius arba istorinių įvykių ir ideologinių aplinkybių sunaikintus architektūros paminklus, ištisus kvartalus bei gatves: Vilniaus getą, Šnipiškėse buvusias žydų, ant Tauro kalno - evangelikų, Lukiškėse - musulmonų kapines ir daugelį kitų senojo Vilniaus reliktų. Knygų sudarytoja, remdamasi paties autoriaus architektūros fotografavimo principais, pirma stengėsi pateikti panoraminį arba bendrą architektūros objekto vaizdą, toliau - jo fragmentus, architektūrines detales, galiausiai - interjero nuotraukas.

Trečioje knygoje "Vilnius: įvykiai ir žmonės. Apylinkės" skelbiamos svarbiausių XX amžiaus pirmosios pusės miesto istorijos, kultūros įvykių fotografijos, amžininkų portretai ir Vilniaus apylinkių kraštovaizdžio nuotraukos. "J.Bulhakas įamžino lenkų kariuomenės paradą užėmus Vilnių, karo vadų ir to meto visuomenės veikėjų portretus, reformatų lobyną, karališkųjų palaikų Vilniaus katedroje kasinėjimus 1931 metais, Stepono Batoro universiteto atkūrimo akimirkas, Adomo Mickevičiaus mokyklą, turgus ir jų prekeivius, liaudies virtuvę (vok. "Volkskuchen"), Vilniaus apylinkių vaizdus ir daugelį kitų objektų", - teigė tritomio sudarytoja J.Gudaitė.

Riestainių pardavėja Kaziuko mugėje. 1935 m.

Savamokslis fotografas

J.Bulhakas gimė Ostašine, netoli Naugarduko (Baltarusija), turėjo puikų išsilavinimą: skambino fortepijonu, mokėjo kalbėti ir rašyti prancūziškai, naudojosi didele namų biblioteka. Tėvų valia 1888 metais atvyko mokytis į Vilnių, bet juo nesižavėjo, sakė išvydęs niūrų, nemielą rusišką miestą. Vėliau lankėsi čia ne kartą, tačiau tik tada, kai susipažino su Vilniaus kultūrinio gyvenimo organizatoriumi dailininku Ferdynandu Ruszczycu (Ferdinandu Ruščicu), jo nuomonė apie miestą ėmė keistis.

J.Bulhakas buvo savamokslis menininkas. Pirmiausia jis kūrė žmonos portretus, įamžino gimtųjų vietų kraštovaizdžius. Skatinamas mokytis "fotografikos", Peresekoje (Baltarusija) įsirengė studiją ir fotolaboratoriją. Laiškais daug bendravo su Paryžiaus fotografijos klubo įkūrėju Constant'u Puyo, ilgainiui ir pats tapo šio susivienijimo nariu korespondentu. Pirmuosius savo darbus užsienyje, Briuselyje vykusioje parodoje, J.Bulhakas eksponavo 1909 metais.

Vilniaus katedros restauracijos pradžia. 1932 m.

Miesto erdvių muzika

Lemtingas tapo jo apsilankymas pas F.Ruszczycą. Dažnai vaikščiodamas su svečiu po Vilnių dailininkas sugebėjo įkvėpti fotografui didžiulę simpatiją miestui. Pamažu jis atrado Vilniaus architektūros grožį, sakytum, pro kasdienybės luobą išgirdo miesto erdvių muziką. F.Ruszczycas ne tik buvo pirmasis J.Bulhako kūrinių vertintojas, bet ir sudarė sąlygas įsikurti Vilniuje: 1912 metais padėjo jam įsigyti ir įsirengti fotoateljė, protegavo fotografą, nuolat aprūpindavo naujais užsakymais. J.Bulhakui didžiulį įspūdį darė ir tai, kaip palankiai dailininkas vertino fotografijos meną. J.Bulhakas domėjosi ir savo kūryboje siekė įgyvendinti C.Puyo, jo bendraminčių, garsių fotografų Leonard'o Missone'o, Davido Octaviuso Hillo, Robert'o Demachy propaguojamas piktorialistinės fotografijos estetikos idėjas.

Sutarė su visais

Per 34 metus, praleistus Vilniuje, J.Bulhakui stebėtinai sekėsi sutarti su visomis valdžiomis. 1912-1913 metais jis Miesto valdybos užsakymu sukūrė šimtus architektūros ir peizažų fotografijų. Kai Vilniuje ėmė šeimininkauti vokiečiai, J.Bulhakas vėl gavo leidimą fotografuoti. Menininkas net savo prisiminimuose yra paminėjęs, esą jam tapo prieinamos tokios vietos, į kurias caro laikais negalėdavai įžengti. Nereikia nė sakyti, kad produktyviausias J.Bulhakui buvo tarpukario laikotarpis, kai Vilnių okupavo Lenkija. Tačiau fotografas mielai atsiliepdavo ir į lietuvių prašymus, noriai talkino jiems ir tada, kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Tarpukariu J.Bulhakas mažai fotografavo miestą, neieškojo naujų meninės fotografijos temų, daugiau dirbo pagal konkrečius užsakymus Vilniaus paminklų konservavimo srityje. Menininkas buvo prisimintas ir sovietų karinės valdžios: ši paprašė įamžinti Vilnių po 1944 metų liepos 6-13 dienų šturmo.

Vilniaus katedra ir aikštė iš lėktuvo apie 1928 m.

Ilgesys

Vaikščiojimas po sugriautą Vilnių, fiksuojant jo griuvėsius, J.Bulhakui buvo tarsi atsisveikinimas su pamėgtu miestu, kuriame jis praleido pusę gyvenimo. Skaudi patirtis, nauja okupacija ir asmeninės aplinkybės nulėmė fotografo apsisprendimą palikti Vilnių. Tačiau visą likusį gyvenimą J.Bulhakas jo labai ilgėjosi. Fotografas jautė ne tik nostalgiją brangiam miestui, ramybės jam nedavė ir neišsipildęs noras parašyti antrą prisiminimų dalį, pavadintą "Pusė gyvenimo Vilniuje". Pirmo J.Bulhako atsiminimų tomo "Vaikystės metų kraštas" pratarmėje fotomenininkas ir fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas pažymi, kad antrą dalį fotografas pradėjo rašyti 1942-ųjų lapkritį. Deja, beveik trijų šimtų puslapių medžiaga sudegė per gaisrą 1944 metais. J.Bulhakas planavo atkurti atsiminimų tekstą, tačiau parašė tik tris puslapius.

Karolio Szcezecinskio nuotrauka/J.Bulhakas Vilnių pamėgo ne iškart.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"