TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

J.Lukšos-Daumanto palaikų paieškos

2008 07 08 0:00
Savo vyro palaikų ieško N.Bražėnaitė-Lukšienė ir jos bičiulė R.Šomkaitė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Kur buvo palaidotas Juozas Lukša? (...) Tik kai Lietuva vėl bus laisva ir nepriklausoma, gal tada atsiskleis paslapties šydas. (...) Juozo Lukšos kapas nežinomas, tačiau kilnusis tautos didvyris ir miręs yra galingas, net galingesnis negu gyvas..." - rašė apybraižos "Juozas Lukša - tautos didvyris", skelbtos 1976 metų "Aidų" 20 numeryje, autorius.

Šydas kol kas neatsiskleidžia, nesiduoda nutraukiamas, tačiau Jonas Ohmanas, J.Lukšos-Daumanto knygos "Partizanai" vertėjas į švedų kalbą, įsitikinęs, kad nebeilgai. Antrasis bandymas ieškoti legendinio partizano palaikų turėtų būti sėkmingas, o jei reikės, bus ir trečias, ir ketvirtas. Švedas Jonas prisipažįsta jaučiąs pilietinę pareigą prisidėti prie paieškų, nors ir nėra Lietuvos pilietis.

"Nenusiminkit, jei nerasit"

Gegužės 21-23 dienomis Kaune, Marvelėje, prie jo inicijuotų kasinėjimo darbų palinko būrys talkininkų, konsultuojamų archeologo Mindaugo Bertašiaus: Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono viršila Algis Zmejauskas, kariai savanoriai, Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas ir moksleiviai, Daumanto dukterėčia Dalia Maciukevičienė, sūnėnas Kęstutis Lukša, kiti žmonės. Su kastuvu darbavosi ir specialiai iš Amerikos su bičiule Rože Šomkaite atvykusi laisvės kovotojo žmona Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė. (R.Šomkaitė į Lietuvą pargabeno kunigo, psichologo Antano Paškaus palaikus; jie palaidoti Kauno paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kriptoje.) Tiesa, visi laukė kitokio finalo - tikėjosi atradimo džiaugsmo.

Praktika rodo, kad tokio pobūdžio paieškos duoda kuklių rezultatų. D.Maciukevičienė prisimena, ką pasakė majoras Vidas Šarakauskas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vadas, atvykęs pažiūrėti, kaip vyksta darbai ir kaip sekasi kariams savanoriams. Jis - alytiškis, domisi partizanų judėjimu tuose kraštuose, renka medžiagą. Karininkas visus nuramino: "Nenusiminkit, jei ir nerasit - J.Vitkaus-Kazimieraičio ieškojome jau keturis kartus."

N.Dušanskis tikrai žinojo

Rasti brolio palaikus buvo ir tebėra Antano Lukšos, vienintelio likusio gyvo iš keturių brolių partizanų, svajonė. Kai tik grįžo iš Magadano lagerių, bandė surasti bent kokią užuominą, mėgino prieiti prie represinių struktūrų darbuotojų - atsimušdavo kaip į sieną. "N.Dušanskis tai tikrai viską žinojo, - įsitikinęs A.Lukša. - Jis tada buvo Operatyvinės dalies viršininkas Kauno saugume. Prašiau vieną jo tautietį, kad susirastų jį Izraelyje ir pasiteirautų. Sakė, kad prie N.Dušanskio net artimieji neprieina. Kiek čia teisybės, nežinia. Bet tikrai dar yra buvusių MGB organų darbuotojų ir "stribų", kurie labai daug žino apie partizanų palaikų užkasimą. Jie gauna pensijas iš Maskvos ir yra prisiekę niekam nieko nesakyti. Ir nesako. Apie jauniausią brolį Stasį-Juodvarnį, žuvusį Kazlų Rūdos miškuose, irgi jokios žinios. Iki šiol neturiu nė menkiausių užuominų, kur padėjo jį žuvusį. Dviese su bendražygiu jie pridengė puolimą - daugiau kaip 70 vyrų suspėjo pasitraukti, o jiedu žuvo. Nepaprastai narsus buvo mano broliukas..."

Kur žuvo Daumantas, brolis Antanas sužinojo apie 1970-uosius. Vietą parodė lagerius atbuvęs įvykio liudininkas partizanas Povilas Pečiukaitis-Lakštingala, prieš išvažiuodamas į Ameriką. Savo rankomis P.Pečiukaitis pastatė ten medinį kryželį. Atgimimo metais Garliavos bendruomenė pasirūpino nauju atminimo ženklu - dabar tas metalinis kryžius perkeltas į Jonučių kapines, o žūties vietoje rymo A.Lukšos iniciatyva pastatytas akmens paminklas, iškaltas skulptoriaus Juozo Šlivinsko.

Prasidėjus Atgimimui, žinių apie Daumanto bylos baigtį archyvuose ieškojo istorikai - nesėkmingai. Tiesa, yra užfiksuota liudijimų, kad J.Lukšos-Daumanto, kaip ir daugybės laisvės kovotojų, palaikai buvo išniekinti. Prisiminęs Juozo Markulio, į partizanų gretas bolševikų infiltruoto agento, pareiškimą: "To bandito lavono nė neieškokit, vis tiek nerasit", A.Lukša susimąsto: "Dievas žino... Galėjo palaikus ir visai sunaikinti kokiomis rūgštimis ar kitaip."

Po čigonų laužaviete

Su J.Lukšos-Daumanto artimaisiais J.Ohmanas užmezgė ryšius versdamas "Partizanus". Kelerius metus jo galvoje kūrėsi vieno iš lietuvių rezistencijos vadų vaizdinys - kone kasdien. Po truputį gilindamasis į pokario Lietuvos realijas, vertėjas pradėjo suvokti šio kovotojo svarbą Lietuvos istorijai. "Maža pasakyti, kad J.Lukša - neeilinė asmenybė, - teigia J.Ohmanas. - Tokių žmonių bet kurioje šalyje ne per daugiausia."

"Man tai iššūkis - dalyvauti paieškose", - prisipažįsta švedas. Dabar jis vėl itin užsidegęs - tvirtina laikąs rankose svarbias gijas. Asmuo, kurio tapatybė kol kas neviešinama, suteikė, J.Ohmano manymu, vertingos informacijos. Rugpjūčio pabaigoje paieškas numatoma tęsti. Toje pačioje Marvelėje. Talkininkų bus - kariuomenė visada pasirengusi geranoriškai ištiesti pagalbos ranką.

Kauno technologijos universiteto Filosofijos ir kultūrologijos katedros vyresnysis mokslo darbuotojas M.Bertašius paieškose dalyvauja neatsitiktinai. Kasinėjama netoli nuo Marvelės kapinyno, ilgą laiką jo tyrinėto svarbaus Lietuvos priešistorinio objekto. Ši aplinka mokslininko žvalgyta įvairiomis progomis. Simboliška, kad prieš keliolika metų M.Bertašių ir A.Lukšą suvedė to paties Marvelės kapinyno reikalai. "Tremtinių" klubas, kuriame darbavosi A.Lukša, tada jau turėjo metalo ieškiklį ir mielai jį paskolino istorikams.

"Buvo keli anksčiau užfiksuoti liudijimai, - pasakoja mokslininkas, - į kuriuos galbūt neatkreiptas tinkamas dėmesys. Jonas juos susiejo į vieną pasakojimą, pagal jį lokalizuota vieta paieškoms. Vienas liudijimas - apie laužavietę Marvelėje, po kuria, spėjama, pakasti Daumanto palaikai. Kitas - kad čia stovyklavę čigonai, jie kūrenę laužus. Tik tiek. Vietos parinkimo darbai truko kelerius metus. Dabar aiškėja, kad galbūt ieškoti reikėjo šiek tiek kitur."

Landšaftas pakeistas, žemė perkasta

Vienu metu ir M.Bertašius buvo bepatikįs sėkme. Viltis surasti ieškomą objektą sukirbėjo visiems ekspedicijos dalyviams, kai buvo atidengtos trys laužavietės, išsidėsčiusios visiškai taip, kaip papasakota liudininko. Po viena jų ir turėjo slypėti palaikai. Vėliau paaiškėjo, kad toje teritorijoje laužaviečių labai daug.

Artimiausios ekspedicijos dalyviai taip pat sulauks M.Bertašiaus talkos. Ne vien todėl, kad jo, kaip Marvelės kapinyno tyrinėtojo, priežiūra gali būti privaloma. Mokslininkui pačiam šis darbas įdomus ir svarbus. Kad šį sykį nepavyko, jis nesikremta. "Ieškojimas - tai procesas, - sako istorikas. - Toli gražu ne visada surandi, ko ieškai, kartais prireikia įdėti dar ne tiek pastangų. Tarkim, dirbi ištisus mėnesius ir neaptinki nieko... Gal per anksti patikėta, kad žengiama teisinga kryptimi?"

"Iškyla dar vienas klausimas, - tęsia M.Bertašius. - Kiek iš viso realu surasti Daumanto palaikus? Šios paieškos paremtos dideliu pasitikėjimu liudijimais. Mano praktika rodo, kad liudininkai dažnai klysta. Ieškant įvairių objektų teko nustebti, kaip apsirinka žmogaus atmintis ir koks tai subtilus bei slidus dalykas. Paklaidos tikimybė visada yra. Be to, niekada nesužinosime, kiek liudininkai yra atviri. O galbūt jų atmintis ima kurti - generuoja pati save ir sukuria naujas vertes? Keblumų kelia ir tai, kad vietovė kaip reta smarkiai pakeista. Daug kas ten nušluota, permaišyta, suniokota - nebėra gairių, pagal kurias būtų galima tiksliai atsekti liudininkų nurodomas vietas. Tikrai nustebau, kad tokioje, regis, nuošalioje teritorijoje, miesto pakraštyje, taip pakeistas landšaftas ir tiek perkasinėta žemė. Bijau, kad ieškomoji vieta galėjo būti perkasta, ir ne kartą."

Laukia Veiverių Skausmo kalnelis

Pasak M.Bertašiaus, yra metodų, kurie suteiktų daugiau garantijų: "Tai geomagnetiniai tyrimai, kuriais nustatomi dirvožemio perkasimai, duobės, žemės struktūros pakeitimai. Tik jie labai brangūs, be to, Lietuvoje nėra prityrusių specialistų, galinčių skaityti magnetometrines nuotraukas."

"Nežinau, ar svarbiausia žūtbūt surasti palaikus, - svarsto istorikas. - Jau pats šis darbas - tarsi Daumanto legendos tąsa. Moksleiviai ir kariai prisiliečia prie istorijos, ir tai nepaprasta patirtis, galbūt ji išliks jiems visam gyvenimui. Tokie darbai prasmingiau nei šnekos apie patriotiškumą."

D.Maciukevičienė nemano, kad jos dėdės legenda suradus palaikus priblės, neteks didingumo. Kovotojo artimieji, pasak pašnekovės, tik vykdo jo testamentą - troškimą, kad ir jo kaulai gulėtų tarp sukryžiuotų tūkstančių taurių lietuvių kaulų. Jiems vieta paskirta Veiveriuose, Skausmo kalnelyje. Ten ilsisi ir vyriausiojo brolio Jurgio Lukšos-Piršlio, nužudyto tėviškėje, ir septynių dešimčių kitų kovotojų palaikai.

J.Ohmanas primena, kad J.Lukša-Daumantas - ne vienintelis laisvės karys, kurio palaikų tebeieškoma. "Iki šiol daugybei žmonių tai kelia skausmą, - sako jis. - Jei kas turi žinių, kurios galėtų ieškotojus nukreipti teisinga linkme, manyčiau, vertėtų kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"