TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

J. Skaisgiris: miškininkas, ministras, Gulago kalinys

2016 09 16 6:00
Karo mokyklos pirmosios laidos jaunesnysis karininkas Juozas Skaisgiris (kairėje) su bendramoksliu Justinu Kuncaičiu. Nuotrauka iš Antano Skaisgirio knygos „Laisvės praradimo kaina“.

Rytoj, trečiąjį rugsėjo šeštadienį, Lietuvoje minima Miškininko diena. Prisimindami tragišką miškininkų likimą stalininiais metais, sustokime ties vieno jų – Juozo Skaisgirio – istorija.

1940-aisiais mūsų šalį okupavę sovietai puolė naikinti ne tik Lietuvos kariuomenę. Kitomis svarbiausiomis jų aukomis tapo taikingiausių profesijų atstovai – mokytojai ir miškininkai. Apie fizinį bei moralinį karių ir mokytojų naikinimą jau esame pasakoję. Šį kartą pakalbėkime apie miškuose dirbusius žmones, kurių netektys per visus sovietinės okupacijos metus taip pat šiurpina savo mastu.

Represijos prieš šios profesijos žmones tyrinėjusio miškininko Algirdo Bruko duomenimis, vien per pirmuosius sovietinės okupacijos metus beveik pusė iš 198 represuotų miškininkų žuvo arba buvo nužudyti. Iš 93 šio autoriaus darbe minimų žuvusiųjų 12 nuteisti sušaudyti, dar tiek pat tiesiog nužudyti arba nukankinti pirmomis suėmimo dienomis, o likusieji išmirė lageriuose bei tremtyje. Reikia pažymėti, kad absoliuti dauguma represuotųjų buvo ne aukščiausi miškų žinybos pareigūnai (toks buvo tik vienas, jo istoriją netrukus sužinosite), o paprasti girininkai, eiguliai, medienos sandėlių sargai. Tad nieko nuostabaus, jei išvengę žudynių ir trėmimų miškų vyrai 1941-aisiais labai aktyviai dalyvavo Birželio sukilime, o pokario metais tapo partizanais ar jų ryšininkais.

XIX Vyriausybės žemės ūkio ministras Juozas Skaisgiris. /LCVA nuotrauka

Po 1944 metų teroro prieš miškininkus mastas jau nebebuvo toks didelis, tačiau net ir šis laikotarpis pareikalavo nemažai aukų. A. Bruko skaičiavimais, nuo 1944 iki 1953 metų buvo nužudytas kas ketvirtas į stalininių represijų mėsmalę patekęs miškininkystės specialistas ir kas penktas eigulys arba miško darbininkas. Tyrimo autorius nurodo, kad kone du trečdaliai pastarųjų mirė lageriuose bei tremtyje, o kas penktas žuvo su ginklu rankoje kovodamas prieš okupantus. Kaip pažymi A. Brukas, eiguliai partizaninėje kovoje dalyvavo gerokai aktyviau nei aukštesnes pareigas einantys miškininkai – vien tiesioginiuose susirėmimuose su čekistais ir stribais žuvo 37 eiguliai.

Nenuostabu, kad arčiausiai miško brolių esantys eiguliai buvo kone svarbiausi čekistų verbavimo objektai. Pasak A. Bruko, partizaninio karo laikotarpiu miškų ūkio žinyboje iš viso galėjo būti bandyta užverbuoti 400–500 agentų bei informatorių. KGB veiklą tyrinėjusios Nijolės Žemaitienės duomenimis, bent ketvirtadalis visų agentų buvo užverbuojami prievarta, matyt, ne kitaip elgtasi ir su miškininkais. Tačiau bendradarbiavimas su tokia agentūra ne visuomet buvo sėkmingas – daugelis eigulių ir miško darbininkų tiesiog vedžiojo savo „globėjus“ už nosies žaisdami dvigubą žaidimą. Vis dėlto buvo ir tokių, kurie, net ir mirtinos grėsmės akivaizdoje, kategoriškai atsisakė tapti išdavikais. Tarp tokių buvo ir jau minėtas vienintelis aukščiausias miškus prižiūrėjusios tarpukario žinybos pareigūnas – buvęs Žemės ūkio ministerijos generalinis sekretorius, o kurį laiką – ir žemės ūkio ministras J. Skaisgiris.

Ringių girininkijos miškininkai. Pirmas iš kairės sėdi girininkas Juozas Kekys (MGB persekiotas slapstėsi nuo tremties), trečias iš kairės stovi eigulys Jonas Čiapas (apie 1943 m. nužudytas raudonųjų diversantų), penktas – Pranas Juškevičius (mirė tremtyje). /Nuotrauka iš leidinio „Girių skausmas“.

Nuo kario iki ministro

J. Skaisgirio gyvenimo pradžia buvo tokia pat kaip ir daugelio Zanavykų krašto kaimo vaikinų, kurie vėliau tapo tarpukario Lietuvos valstybės ar visuomenės veikėjais. Jis gimė 1901 metų kovo 9-ąją Šakių apskrities Jankų valsčiaus Bažnytgirio kaime, vidutinioko ūkininko šeimoje. Būdamas dešimties baigė rusišką Griškabūdžio pradžios mokyklą, keturiolikos – tris Kybartų imperatoriškosios gimnazijos klases, o vėliau dvejus metus mokėsi būsimo profesionalios lietuviškos žurnalistikos pradininko Valentino Gustainio įsteigtoje kilnojamojoje gimnazijoje, kol 1917-aisiais įstojo į Marijampolės „Žiburio“ katalikišką gimnaziją.

Tačiau brandos atestato Juozas tuomet negavo: prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, 1919-ųjų sausį jis įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, o baigęs Kauno karo mokyklos 1-ąją laidą buvo paskirtas Pirmojo raitelių pulko karininku. Kovos krikštą gavo kautynėse su bolševikais prie Daugpilio, vėliau kovojo su Vilniuje įsitvirtinusiu Raudonosios armijos korpusu, kovėsi su lenkais ties Daugais, Vieviu, Giedraičiais. Pasibaigus kovoms, jaunam karininkui atsirado galimybė baigti mokslus – 1922-aisiais eksternu išlaikęs egzaminus Kauno „Aušros“ gimnazijoje pagaliau gavo brandos atestatą.

Juozas Skaisgiris – Marijampolės „Žiburio“ gimnazijos penktos klasės gimnazistas. 1917 m. /Nuotrauka iš Antano Skaisgirio knygos „Laisvės praradimo kaina“.

Kitų metų rudenį išėjęs į atsargą J. Skaisgiris įstojo į Lietuvos universiteto Agronomijos-miškininkystės skyrių, vėliau mokėsi Dotnuvoje. Studijų metais jis aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą – universitete įstojo į Lietuvos studentų tautininkų korporaciją „Neo Lithuania“, Dotnuvoje įsteigė korporaciją „Jaunoji Lietuva“ ir buvo išrinktas jos valdybos pirmininku. 1925-aisiais aktyvus studentas tapo dar ir Šaulių sąjungos nariu.

Mokslams artėjant į pabaigą, prasidėjo ir sparti darbinė J. Skaisgirio karjera – kiekvienais metais jis palypėdavo vienu laipteliu. 1927-ųjų vasarį įsidarbino pirmos eilės girininku Kretingos miškų urėdijoje, rudenį buvo paskirtas Kretingos urėdo pavaduotoju, 1928-ųjų gegužę – Raseinių miškų urėdu, o dar po metų – Raseinių miškų revizoriumi. 1930-aisiais apgynęs diplominį darbą J. Skaisgiris dar sparčiau lipo karjeros laiptais. 1933 metais jis buvo paskirtas Miškų departamento miškų inspektoriumi, o 1935-aisiais – direktoriaus pavaduotoju.

Žinoma, jauno miškininko karjera gal ir nebūtų buvusi tokia sparti, jei 1934 metais jis nebūtų įstojęs į Tautininkų partiją. Tuomet jam atsivėrė kur kas platesni politiniai horizontai. 1937-ųjų lapkritį jis skiriamas Žemės ūkio ministerijos generaliniu sekretoriumi, 1938 metų kovą – viceministru. Tų pačių metų gruodį XIX Vyriausybės premjeras patiki J. Skaisgiriui žemės ūkio ministro portfelį, o šiai Vyriausybei atsistatydinus vėl grįžta į ministerijos generalinio direktoriaus pareigas.

Deja, miškininko karjerą žaibiškai nutraukė sovietinė okupacija. Vos suformavus vadinamąją Liaudies vyriausybę, okupantų paskirtas „prezidentas“ Justas Paleckis atleido jį iš pareigų, o dar po mėnesio J. Skaisgiris visai neteko darbo Žemės ūkio ministerijos sistemoje „kaip netinkamas einamoms pareigoms“.

Tokios permainos nežadėjo nieko gero, tad nenuostabu, kad labai greitai jis atsidūrė tarp pirmųjų sovietinių represijų aukų. Kitaip ir būti negalėjo: jau vien to, kad spėjo pabūti jaunalietuvių vadu, pakako, jog miškininkas ir politikas patektų į A. Sniečkaus vadovaujamo VSD sudarytą „priešvalstybinio elemento“ sąrašą. Priminsime, kad prie tokių „priešvalstybinių organizacijų“, be jaunalietuvių, buvo priskirti tautininkai, voldemarininkai, liaudininkai, krikščionys demokratai, socialdemokratai, šauliai. Visos šios organizacijos ir jų vadovybė pagal A. Sniečkaus planą turėjo būti pirmiausia likviduotos.

Skuodo urėdijos urėdo pavaduotojas Juozas Skaisgiris su miškininkais. 1927 m. /Nuotrauka iš Antano Skaisgirio knygos „Laisvės praradimo kaina“.

Kelias į lagerius

Būsimo arešto J. Skaisgiris negalėjo nenujausti – tai matyti iš ranka rašytų jo prisiminimų, kuriuos savo knygoje cituoja jo sūnus Antanas. „Jausdamas, kad artimiausiu laiku mane gali represuoti, nes mano namas (...) iš priešingos pusės namo balkono nuolat civilių vaikinų buvo stebimas, žmoną su vaikais išvežu pas brolį į kaimą. Su manim lieka tik senutė žmonos mama“, – rašė prisiminimų autorius.

Nuojauta neapgavo: 1940-ųjų liepos 12 dieną antrą valandą nakties į Skaisgirių namus pasibeldė penkiese: du saugumiečiai, vienas komunistinio pogrindžio aktyvistas ir du kviestiniai. Pateikę A. Sniečkaus pasirašytą orderį ir padarę trumpą kratą, saugumiečiai išsivežė šeimininką ir įgrūdo į VSD pastato rūsį. Pirmąsias areštanto dienas J. Skaisgiris vėliau prisiminė taip: „Kameroje randu man nepažįstamą buvusį saugumo pareigūną, kiek palaukus įvedamas ministras Tamošaitis (Paskutinis nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, enkavėdistų nukankintas 1940-ųjų pabaigoje – aut.) ir dar vėliau buvęs jaunalietuvių vadas Kaukėnas. Išlaikius šiose patalpose 10 dienų, mane pervedė į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą.“

Kameroje suimtasis pirmiausia pastebėjo krikščioniškosios Darbo federacijos pirmininką Kazimierą Ambrozaitį (netrukus jis buvo ištremtas, o 1957-aisiais mirė Rešiotų lageryje. Vėliau į tą pačią kamerą buvo įmestas buvęs vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis (šį iš kalėjimo išvadavo Birželio sukilėliai), buvęs Kauno karo komendantas Juozas Mikuckis (vėliau jis tapo KGB agentu Tuvim ir veikė Aleksandro Slavino suformuotoje vadinamojoje Berlyno grupėje). Beje, A. Slavino akiratyje po kelerių metų atsidūrė ir J. Skaisgiris. Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas pažiūrėkime, kokias „nuodėmes“ miškininkui mėgino primesti čekistai.

Juozas Skaisgiris – Raseinių urėdas. 1932 m. /Nuotrauka iš Antano Skaisgirio knygos „Laisvės praradimo kaina“.

Bylą kurpė lygiai pusmetį – per tą laiką J. Skaisgiris turėjo atlaikyti bene dvi dešimtis ilgų varginamų apklausų. Čekistai klausinėjo apie viską: ir apie suimtojo veiklą jaunalietuvių organizacijoje, ir apie darbą Žemės ūkio ministerijoje, ir apie tautininkus bei daugybę kitų dalykų. Mušti nemušė, tačiau rado kitų būdų, kaip pažeminti buvusį ministrą: J. Skaisgiris sūnui yra pasakojęs, kad tardytojai spjaudydavę jam į veidą, naudoję psichologinį smurtą, grasinę.

Juozas Skaisgiris (pirmas iš kairės) su Antanu Smetona (centre) prezidento privačiame miške Užulėnyje. 1938 m. /Nuotrauka iš Antano Skaisgirio knygos „Laisvės praradimo kaina“.

Galiausiai 1941 metų sausio 13-ąją enkavėdistai surašė kaltinamąją išvadą, kurioje išvardyti trys svarbiausi J. Skaisgirio „nusikaltimai“: priklausymas „fašistinei“ Tautininkų partijai, vadovavimas jaunalietuviams ir karinių kadrų Šaulių sąjungoje rengimas. Už visa tai Maskvoje vykusiame SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo posėdyje kaltinamajam atseikėti 8 metai lagerių. Balandžio pirmąją nuteistasis išvežamas į persiuntimo kalėjimą Maskvoje, o iš ten su grupe kitų lietuvių iškeliauja į Vorkutos geležinkelio Pečioros stotį. „Iš ten nakties metu labai stiprios apsaugos su šunimis lydimi šviesinėmis raketomis kelią apšviečiant, pajudame pėsti šiaurės link ir tik pasiekę Kasju upę apsistojame pradėtuose įrengti mediniuose barakuose bei palapinėse. Čia mums skirta gyventi ir dirbti“, – po dešimtmečių prisiminė J. Skaisgiris.

Žinoma, dirbti buvo skirta kiekvienam, o gyventi – toli gražu ne visiems. Daugelį pakirto išsekimas ir ligos, mat, prasidėjus karui, kalinius imta maitinti itin prastai. „Pasidarome tais išsekintais siluetais, kurie ir paprasto malkų pagalio nepajėgia panešti. Visi tokie paliegėliai iš darbo kolonos siunčiami į ligonines arba savitarnos kolonas „sangorodok“. Kai kuriems iš tokių neįgaliųjų pavyksta sustiprėti, bet žymi dalis čia jų lieka amžinai“, – pasakojo J. Skaisgiris, kuris pats pateko į tokią paliegėlių koloną.

Vis dėlto miškininkui pavyko sulaukti 1943-iųjų vasaros, kai likę gyvi paliegėliai, kaip netinkami fiziniam darbui, buvo paleisti iš lagerio. J. Skaisgiris buvo nutremtas į Baškiriją, ten įsidarbino miško techniniu vadovu miško pramonės ūkyje. Atlyginimas buvo apgailėtinas, neužteko nei šiltesniam drabužiui, nei žmoniškesniam maistui, bet tai vis tiek buvo ne Pečioros lageriai, kuriuose tikrai laukė akistata su giltine.

Netikėtas posūkis

Po trejų tremties metų J. Skaisgiriui netikėtai leidžiama sugrįžti į Lietuvą. Įdomu, kad apie šio įvykio aplinkybes atsiminimuose miškininkas užsimena vos vienu sakiniu: „1946 metų pradžioje, pasiliuosavęs iš darbovietės ir gavęs rajono vadovybės leidimą, grįžtu į Lietuvą.“ Kodėl toks džiaugsmingas įvykis 1976-aisiais rašytuose prisiminimuose minimas prabėgomis, tarsi koks nelabai svarbus dalykas? Tam galime rasti vienintelį paaiškinimą: tie, kas pasirūpino sugrąžinti J. Skaisgirį į Lietuvą, numatydami jam šnipo ir išdaviko vaidmenį, tuo metu dar kėlė labai rimtą grėsmę tiek pačiam prisiminimų autoriui, tiek jo šeimai. Tačiau šią paslaptį miškininkas savo sūnui Antanui atskleidė tik prieš pat mirtį.

Žemės ūko viceministras Juozas Skaisgiris (dešinėje) su Antano Smetonos žmona Sofija ir prezidento adjutantu Tadu Šakmanu prezidento privačiame ūkyje Užulėnyje. 1938 m. /Nuotrauka iš Antano Skaisgirio knygos „Laisvės praradimo kaina“.

Aiškėja, kad J. Skaisgiris (kaip ir drauge su juo Kauno kalėjime laikytas ir vėliau MGB užverbuotas J. Mikuckis) tuo metu atsidūrė ne kartą mūsų minėto čekisto Aleksandro Slavino akiratyje. Priminsime, kad dar 1940-aisiais A. Slavinas tapo LSSR NKVD sekretoriato vadovu, o 1945 metų pavasarį jis buvo paskirtas MGB 1-osios (žvalgybos) valdybos Berlyno grupės vadovu. Šiai grupei patikėta medžioti britų ir amerikiečių zonose atsidūrusius buvusius nacių okupacinės administracijos pareigūnus ir šiaip iškilesnius tarpukario Lietuvos politinius bei karinius veikėjus.

Būtent A. Slavino agentų komandai pavyko pagrobti ir pargabenti į Sovietų Sąjungą buvusį vokiečių administracijos generalinį tarėją generolą Petrą Kubiliūną, būtent ji mėgino užverbuoti, o nepavykus – nužudyti septynis asmenis, tarp kurių atsidūrė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Mykolas Krupavičius, vienas iš Birželio sukilimo vadų Leonas Prapuolenis, Vokietijos lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas Pranas Zundė, ir buvęs Jėzuitų gimnazijos direktorius Johanas Kippas. Būtent Berlyno grupės agentai mėgino (laimei, nesėkmingai) parvilioti į Lietuvą ir buvusį Lietuvos kariuomenės vadą generolą Stasį Raštikį.

Kai kuriose iš minėtų užduočių dalyvavo ir J. Skaisgirio kameros draugas poetas J. Mikuckis, 1941-aisiais enkavėdistų pastangomis per fiktyvią santuoką „repatrijavęs“ į Vokietiją. Po karo A. Slavinas nurodė jam įgyti VLIK'o veikėjų pasitikėjimą ir infiltruotis į jo struktūras. Ši užduotis agentui pavyko – naudodamasis senomis pažintimis jis greitai tapo VLIK'o įgaliotiniu visoje britų okupacinėje zonoje.

Panašias užduotis Berlyno grupės vadovas buvo numatęs ir užverbuoti ketintam J. Skaisgiriui. Šis sūnui yra pasakojęs, kad A. Slavinas spaudęs jį susibičiuliauti su į Vakarus pasitraukusio buvusio Žemės ūkio akademijos dėstytojo, Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriaus Igno Končiaus šeima. J. Skaisgiris tuomet nežinojo, kad I. Končius nacių okupacijos metais vadovavo Savitarpio pagalbos tarybos (SPT), teikiančios pagalbą nuo sovietų represijų nukentėjusiems asmenims, vykdomajam komitetui. Nežinojo jis ir kito svarbaus fakto – profesorius buvo vienas iš gyvų likusių Červenės žudynių liudytojų. Taigi kodėl čekistai domisi politinio emigranto šeima, J. Skaisgiris neturėjo supratimo, bet jautė pareigą susirasti I. Končiaus artimųjų adresą, aplankyti juos ir perspėti, kad yra sekami.

Tačiau mėginimas priversti J. Skaisgirį suartėti su I. Končiaus šeima galėjo būti tik nedidelis patikrinimas prieš pavedant jam kur kas rimtesnes užduotis. Buvęs tremtinys nė nenujautė, kad vos jam grįžus iš Baškirijos čekistai pradėjo ruošti jo, buvusio jaunalietuvių vado, „nelegalaus“ sugrįžimo į Kauną legendą. Jos būtų prireikę vykdant 1948-ųjų pradžioje parengtą planą infiltruoti J. Skaisgirį į Lietuvos partizanų gretas. Tačiau planas nepavyko – po Vilniuje vykusio pokalbio su trimis aukštais MGB pareigūnais buvęs tremtinys verbavimui nepasidavė. Nepadėjo net akivaizdūs grasinimai mirtimi. Po šio pokalbio J. Skaisgiris mėgino ieškoti prieškario laikais neblogai pažinoto LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko J. Paleckio užtarimo, tačiau šis pareiškė niekuo negalįs padėti.

Atgal į tremtį

Atomazgos ilgai laukti nereikėjo. Rekonstruokime ją pagal J. Skaisgirio sūnaus pasakojimą. Vieną dieną miškotvarkos kontoroje „Miško projektas“ dirbančiam J. Skaisgiriui telefonu paskambinęs kažkoks vyras paprašė jį užeiti į buhalteriją – neva kilo neaiškumų jo komandiruotpinigių ataskaitoje. Jau vien toks prašymas galėjo sukelti įtarimą – J. Skaisgiris nebuvo jokioje komandiruotėje. Vis dėlto jis pakilo į antrą aukštą ir patraukė kabineto link, kur prie jo durų stovėjo du nepažįstami vyrai. J. Skaisgiriui priartėjus, vienas jų įėjo į vidų. J. Skaisgiriui įėjus į kabinetą paskui nepažįstamąjį, šis išsitraukė pistoletą ir pareikalavo iš kasininkės pinigų. Paskui plėšiką pasirodė ir jo sėbras. J. Skaisgiris pasislinko prie sienos. Tuo metu kabinete esantis buhalteris priėjęs iš nugaros pirmajam užpuolikui trenkė kėde per galvą ir kaipmat sulaukė jo sėbro kulkos. Atsipeikėjęs pirmasis plėšikas šūviais suvarpė kasininkę. Prisispaudęs prie sienos J. Skaisgiris jau laukė ir savosios švino porcijos, tačiau iš koridoriaus kažkas rusiškai šūktelėjo: „Į jį nešaudyk!“ Po to užpuolikai pasitraukė, o koridoriuje dar nušovė atsitiktinai pasipainiojusį darbuotoją.

Juozo Skaisgirio arešto orderio kopija. /LYA nuotrauka

Praėjus savaitei nuo to įvykio, gegužės 9-ąją J. Skaisgiris kviečiamas į MGB – apklausos milicijoje kažkodėl nepakanka. Saugumo jaunesnysis leitenantas teiraujasi, ar įvykio liudytojas pažįsta plėšikus. J. Skaisgiris atsako, kad nepažįsta, tačiau vieną jų galėtų atpažinti, tik nutyli išgirstą frazę: į jį nešaudyk. Po šio, regis, neoficialaus pokalbio buvusio tremtinio ir jo šeimos likimas buvo nulemtas – po poros savaičių visų laukė nauja tremtis.

J. Skaisgiris iki pat savo gyvenimo pabaigos buvo įsitikinęs, kad mėginimas apiplėšti „Miško projekto“ kontorą buvo prastai parengta čekistų provokacija. Kitaip kam plėšikams reikėjo kviesti į buhalteriją papildomą liudininką, o juo labiau palikti jį gyvą, taip leidžiant įtarti, kad miškininkas yra jų sėbras. Po tokio įvykio galima sukurpti ir naują baudžiamąją bylą. Tačiau dėl nemokšiškos akcijos to padaryti nepavyko, tad teko ieškoti kitų priežasčių susidoroti su bendradarbiauti atsisakiusiu J. Skaisgiriu.

Priežastys, žinoma, buvo rastos. Jos atsispindi MGB Kauno 2-ojo skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio Michailo Mejerio tą pačią gegužės 9-ąją pasirašytoje išvadoje. Remiantis asmeniniais ir liudytojų parodymais bei operatyvine medžiaga joje tvirtinama, kad J. Skaisgiris, „turintis nuosavą namą, savo namuose suteikė prieglobstį asmenims, užsiimantiems nacionalistine pogrindine veikla“. Jau vien to pakanka, kad visa Skaisgirių šeima (išskyrus nusenusią ir pasiligojusią Stasės Skaisgirienės motiną) būtų ištremta iš Lietuvos.

Ar tikrai J. Skaisgiris slėpė savo namuose „nacionalistus pogrindininkus“, niekas nesivargino aiškintis. M. Mejeris savo išvadoje tik rašo, kad „1948 m. pradžioje jo bute buvo areštuota viena gimnazistė“, kurios pavardė nenustatyta. Į dokumentą šis teiginys atkeliavo iš vienos Skaisgirių nuomininkės apklausos protokolo. Į klausimą, kas dar gyvena name, ši atsakiusi: „...anksčiau name gyveno dvi gimnazistės, vieną jų apytikriai prieš tris mėnesius areštavo, tikriausiai dėl ryšio su banditais“.

Juozas Skaisgiris Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1940 m. /LYA nuotrauka

Štai dėl to „tikriausiai“, na ir dar dėl kalbų apie J. Skaisgirio sūnaus rankose kažkada neva matytą ginklą visa šeima ankstyvą 1948 metų gegužės 22-osios rytą buvo nuvežta į Palemono geležinkelio stotį, o iš ten gyvuliniame vagone išdardėjo į Rytus. Po 20 dienų trukusios kelionės tremtiniai buvo išlaipinti Tinskaja stotyje už 300 kilometrų nuo Krasnojarsko ir įkurdinti nedideliame Zavodovkos kaime. J. Skaisgiris, dešimtį metų ten dirbo miško chemijos įmonėje – iš pradžių pušų nusakinimo rėžėju, paprastu darbininku, vėliau – meistru, o paskutiniais tremties metais – techniniu vadovu.

Į Lietuvą Skaisgirių šeima sugrįžo tik 1958-aisiais, po Josifo Stalino asmens kultą pasmerkusio SSKP XX suvažiavimo. Anksčiau rašyti J. Skaisgirio prašymai paleisti iš tremties buvo atmesti. Grįžęs į tėvynę buvęs tremtinys įsidarbino miško taksatorių būrio vedėju, tačiau Lietuvoje taksavimo darbai netrukus baigėsi. Taigi jam vėl teko keliauti į Sibirą. Šį kartą į Irkutsko sritį miškininkas išvyko, kad įgytų pensijai reikalingą darbo stažą, mat 13 metų trukusi valstybės tarnyba nepriklausomoje Lietuvoje jam nebuvo įskaityta. Ši trečioji, lyg ir savanoriška tremtis truko iki 1970-ųjų, kol, išėjęs į pensiją ,J. Skaisgiris galutinai sugrįžo į Kauną. Gyventi jam buvo likę vos septyneri metai.

Taip baigėsi J. Skaisgirio istorija, tačiau, kaip matyti iš 2004-aisiais pasirodžiusio Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidinio „Girių skausmas“, tokių dramų buvo daugybė. Jame pateikiamame sovietų represuotų miškininkų sąraše – bemaž pora šimtų pavardžių, o trumpi jų gyvenimo aprašymai dažnai baigiasi žodžiais: „ištremtas“, „žuvo lageryje“, „nužudytas“, „dingo be žinios“. O kur dar tie pora šimtų Lietuvos miškų sergėtojų ir darbininkų, 1944-aisiais pasitraukusių į Vakarus ir tik taip išsigelbėjusių nuo tremties ar mirties. Kiekvieno jų likimas būtų vertas atskiro pasakojimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"