TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

J.Vileišis: "Mes judinome žemę!"

Sausio 3 dieną sukako 140 metų, kai gimė vienas žymiausių Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vileišis. Ta proga prisiminkime kelis ryškesnius ar mažiau žinomus šio garsios ir garbingos Vileišių giminės atstovo gyvenimo epizodus.

Advokatas ir politikas. Publicistas ir kovotojas už spaudos laisvę. Seniausio lietuviško dienraščio "Lietuvos žinios" (gimusio iš pirmojo lietuviško dienraščio "Vilniaus žinios") pirmasis redaktorius ir leidėjas. Nuoseklus demokratas ir vienas žymiausių Lietuvos savivaldybininkų. Lietuvos Tarybos narys ir Vasario 16-osios akto signataras. Pirmųjų atkurtos nepriklausomos valstybės vyriausybių ministras. Pirmasis ir ilgametis Kauno burmistras - jam vadovaujant Lietuvos laikinoji sostinė iš apleisto imperijos užkampio tapo moderniu Europos miestu. Kiekvienas iš šių garsios ir garbingos Vileišių giminės atstovo J.Vileišio gyvenimo puslapių reikalauja atskiros istorijos. Šiandien bent prabėgomis perverskime keletą jų.

Akistata su okupantais

1915 metų vasara advokatui J.Vileišiui, kaip ir daugeliui jo bičiulių bei bendražygių vilniečių inteligentų nežadėjo nieko gera. Per Lietuvą ritantis Pirmojo pasaulinio karo frontui prie Vilniaus artėjo vokiečių kariuomenė. Kalbos apie žiaurų okupantų elgesį su vietos gyventojais, nepakeliamas reparacijas ir prievoles, bet kokio visuomeninio gyvenimo suvaržymus, daugeliui miestuose gyvenusių lietuvių, ypač inteligentų, nepaliko kito pasirinkimo, kaip tik trauktis kuo toliau nuo fronto linijos. 

J.Vileišiui labai nesinorėjo palikti miesto, kuriame prabėgo penkiolika turiningų metų. Čia jo aktyviai dalyvauta lietuvių kalbos teises gynusios draugijos "12 apaštalų" veikloje, čia organizuota ir įkurta Lietuvos demokratų partija, čia, panaikinus spaudos draudimą, brolio Petro Vileišio buvo pradėtas leisti pirmasis legalus lietuviškas dienraštis "Vilniaus žinios", kuriam bankrutavus, tais pačiais 1909 metais jo vietą užėmė "Lietuvos žinios", čia rengtas Didysis Vilniaus Seimas, kurta Lietuvos valstiečių sąjunga ir Lietuvos mokslo draugija...

Dabar atrodė, kad visas šis ilgas ir atkaklus triūsas nueis perniek. Mieste beveik nebeliko senų draugų ir bendražygių. Didelė dalis Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti centro komiteto narių drauge su jos pirmininku Martynu Yču išvyko Rusiją. Ten pasitraukė ir beveik visi Demokratų partijos vadovai. Brolis Petras, dar prieš karą tiesęs geležinkelio tiltus Rusijoje, įstrigo Pietų Kaukaze. Tikimybė, kad vokiečiai leis okupuotame krašte veikti lietuviškoms organizacijoms ar partijoms, lygi nuliui. O jei ir leistų - ar bus kam veikti, jei Vilniuje liko tik kokios dvi dešimtys lietuvių inteligentų? 

Regis, visos šios aplinkybės turėjo paskatinti J.Vileišį krautis lagaminus. Tačiau kas laukia vokiečių prispaustų lietuvių, jei krašte nebeliks galinčių bent kiek juos užstoti visuomeninių organizacijų vadovų, laikraščių leidėjų, mokytojų? Kuo ir kaip baigsis dviejų imperijų susirėmimas, tuomet niekas negalėjo numatyti, tačiau nuojauta kuždėjo, kad iš šio gaisro pelenų Lietuva turės tam tikrą šansą prisikelti kaip nepriklausoma valstybė. Tad kas pasinaudos tokia galimybe, jei ne krašte pasilikę inteligentai? 

Laiko apsisprendimui vis mažėjo. Vokiečiams artėjant prie Vilniaus, civiliams darėsi vis sunkiau patekti į traukinius. Bet kurią akimirką durys galėjo užsitrenkti negrįžtamai. Pasitaręs su broliu Antanu Jonas priėmė nelengvą sprendimą - jis pats pasiliks Vilniuje, o žmona Ona su trimis mažamečiais vaikais - Petriuku, Alenute ir Kaziuku - vyks į Ukrainą pas vieną pažįstamą šeimą. Rugsėjo pradžioje O.Vileišienė geležinkelio stotyje skaudama širdimi atsisveikino su vyru tikėdamasi, kad po kelių mėnesių karas baigsis ir pabėgėliai galės sugrįžti namo. Šeima nė nenujaučia, kad išsikyrimo laiką teks skaičiuoti ne mėnesiais, o metais.  

Vokiečių nelaisvėje

1915 metų rugsėjo 18 dieną, rusams be mūšio pasitraukus iš Vilniaus, į miesto gatves įžengė vokiečių kariuomenė. Pirmasis įspūdis, kurį miestelėnams padarė naujieji okupantai, buvo ne toks jau baisus, kaip apie jį kalbėta. Kaip memuarų knygoje "Iš mano prisiminimų" vėliau pasakos Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas, "jie nedaužė nei langų, nei plėšė krautuvių. Langai tad pradėjo atsidarinėti ir durys vertis. Krautuvėse atsirado naujų pirkėjų, kurie stvarstė daugiausia saldainius ir papirosus. Dovanos buvo ypatingai mielos". 

Iš pradžių atrodė, kad vokiečių okupacija neatneš drastiškų permainų. Toliau buvo leidžiamas dienraštis "Lietuvos žinios", o J.Vileišis buvo paskirtas į vokiečio burmistro vadovaujamą miesto gyventojų surašymo komisiją. Kitaip nei rusai, vokiečiai nedraudė lietuviškų pradžios mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lietuvių kalba. J.Vileišio pastangomis Alantos valsčiuje jau tą patį rudenį pradėjo veikti šešios tokios mokyklos. Steigėsi jos ir kitose vietovėse. Rūpintis lietuviškomis mokymo įstaigomis ėmėsi Vilniuje veikianti Lietuvių mokslo draugija, kurios valdybos nariu buvo ir J.Vileišis. Be to, advokatas dalyvavo ir nukentėjusiaisiais kare besirūpinančio Lietuvių komiteto veikloje. Jei Draugija netruko tapti savotišku švietimo ministerijos pakaitalu, tai į Komitetą lietuviai žiūrėjo kaip į vienintelę instanciją, galinčią bent kiek apginti juos nuo okupacinės valdžios savivalės.  

Taigi vieną spalio sekmadienį, surinkęs į Vileišių šeimai priklausantį Girstetiškių dvarą šešių Alantos valsčiaus mokyklų mokytojus, vilnietis advokatas kalbėjo ne tik apie švietimo reikalus, bet ir apskritai apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, o atsisveikindamas dar padalijo jiems pluoštelį nelegaliai išspausdintų atsišaukimų. Šis dokumentas vokiečių rankose netrukus tapo įkalčiu, vos nekainavusiu būsimam Vasario 16-osios akto signatarui gyvybės. 

Po kurio laiko tokį atsišaukimą vokiečių žandarai, kratydami vieną nežinia dėl ko Ukmergėje sučiuptą mokytoją, aptiko jo turėtame vadovėlyje. Bijodamas, kad gali būti čia pat sušaudytas (o tokių atvejų pasitaikydavo), mokytojas nurodė atsišaukimą gavęs iš Girstetiškių dvaro savininko J.Vileišio. Skubiai iškrėtę dvarą, bet nieko įtartino neradę žandarai sužinojo, kad dvaro savininkas gyvena Vilniuje. Suprasdamas, koks pavojus gresia J.Vileišiui, dvaro ūkvedys skubiai nusiuntė į Vilnių žmogų, kad praneštų apie gresiantį suėmimą. Tačiau buvo per vėlu - Vilniaus žandarmerija jau buvo sulaukusi telefoninio skambučio, informuojančio apie prieš vokiečių valdžią provincijoje agituojantį vilnietį advokatą. Surasti gerai mieste žinomą J.Vileišį žandarams buvo juokų darbas. 1916 metų liepos 23 dieną advokatas buvo suimtas ir atsidūrė Lukiškių kalėjimo vienutėje.

Būdamas kvalifikuotas teisininkas J.Vileišis puikiai suprato, kad išgelbėti save ir bendraminčius jis gali tik atkakliai neigdamas, jog tyčia veikė prieš vokiečių valdžią. Taigi apklausose advokatas atkakliai tvirtino atsišaukimą gavęs iš nepažįstamo žmogaus, ir, neketindamas jo platinti, įdėjęs į vieną mokykloms skirtą vadovėlį. Vėliau ten likęs užmirštas lapelis visiškai atsitiktinai pateko pas Ukmergėje sulaikytą mokytoją. Buvo aišku, kad įrodyti kaltinimų pagrįstumo vokiečiams nepavyks, tačiau paleisti J.Vileišį iš Lukiškių jie neskubėjo - okupantai norėjo, kad žinomas ir autoritetingas lietuvių visuomenės veikėjas liktų izoliuotas kuo ilgesnį laiką.

Galiausiai, po kalėjime praleisto pusmečio, vokiečiai pranešė J.Vileišiui, kad jis ištremiamas į Vokietiją priverčiamiesiems darbams. Jau kitą dieną jis buvo įsodintas į traukinį ir netrukus atsidūrė Rytų Prūsijoje, didžiulėje stovykloje, kur greta karo belaisvių buvo įkalinta ir nemažai civilių iš vokiečių okupuotų kraštų. Nežinia, kuo būtų pasibaigusi ši tremties istorija, jei ne puiki proga ir drąsus J.Vileišio sprendimas. 

Po poros stovykloje praleistų mėnesių advokatas drauge su viena civilių grupe buvo paskirtas darbams vokiečių okupuotoje Belgijoje. Pakeliui J.Vileišis nusprendė pamėginti pabėgti. Tremtinius vokiečiai saugojo ne itin budriai. Traukiniui sustojus Berlyno stotyje jiems netgi buvo leidžiama išlipti iš vagonų ir pasivaikščioti po peroną. Tokį atsainų vokiečių požiūrį nesunku paaiškinti - kur dėtųsi pačiame Vokietijos viduryje pabėgęs ir jokių dokumentų neturintis, kalbos nemokantis belaisvis. Tačiau pusmetį studijavęs Berlyno universitete, J.Vileišis gerai pažinojo miestą, puikiai kalbėjo vokiškai ir turėjo čia nemažai bičiulių. Taigi išleistas pasivaikščioti belaisvis ramiai nužingsniavo peronu, įšoko į pravažiuojantį tramvajų ir netrukus jau spaudė vieno Berlyno universiteto profesoriaus buto durų skambutį.

Berlyne advokatas sužinojo tai, ko negalėjo žinoti nei būdamas Lukiškėse, nei kalėdamas belaisvių stovykloje: vokiečių padėtis karo frontuose blogesnė, nei buvo galima manyti, tad greitos pergalės čia niekas nebesitiki. Profesoriaus ir kitų bičiulių patikintas, kad vokiečių valdžia dabar daug sukalbamesnė nei karo pradžioje, J.Vileišis nutarė pamėginti legalizuotis ir grįžti į Vilnių. Ir tikrai - netrukus jis gavo dokumentą, liudijantį, kad yra paleistas iš darbo stovyklos ir gali grįžti namo. 1917 metų rugpjūčio mėnesį iš Berlyno geležinkelio stoties pajudėjęs keleivinis traukinys išvežė buvusį politinį kalinį į Vilnių. 

Iki šiol nėra tikrų žinių, kaip ir kodėl J.Vileišiui pavyko taip nesunkiai ištrūkti iš vokiečių nelaisvės. A.Kučys savo knygoje pateikia dvi šio įvykio versijas. Viena jų - kad belaisvį užtarė vokiečių princas, kuris neva buvo trumpai apsistojęs Vilniuje, okupacinės valdžios paimtuose Vileišių namuose. Šiuose namuose keli kambariai buvo palikti P.Vileišio dukrai Elenai. Kito J.Vileišio brolio - Antano - žmona Emilija, sužinojusi apie aukšto svečio viešnagę, nutarusi išnaudoti progą ir pamėginti išlaisvinti svainį. Abi moterys susitikusios su princu ir paprašiusios užtarti Vokietijoje kalinamą J.Vileišį, o po kelių dienų šis jau grįžęs į Vilnių. Antroji versija, kurią Viskonsino universiteto profesoriui Albertui Sennui papasakojo Mykolas Biržiška, skamba daug proziškiau, bet yra labiau įtikima. J.Vileišis, drauge su kai kuriais kitais Vokietijoje kalintais lietuviais, buvo įtrauktas į Vilniuje rengiamos Lietuvių konferencijos dalyvių sąrašus. Prisiminkime, kad vokiečių okupacinė valdžia leido sušaukti tokią konferenciją, tikėdamasi, kad joje sudaryta Lietuvos taryba pasisakys už sąjungą su Vokietija. Taigi konferencijos delegatu išrinktą įtakingą lietuvį teko paleisti. 

Už nepriklausomybę be kompromisų

Kad ir kaip būtų, 1917 metų rugsėjo 18-23 dienomis vykusioje konferencijoje J.Vileišis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, įgaliotą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau penkis mėnesius trukęs kelias į Vasario 16-osios aktą nebuvo rožėmis klotas. Didelė dalis Tarybos narių buvo linkusi eiti į kompromisą su okupacine vokiečių valdžia ir įtvirtinti šiame dokumente "amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe". Kaip jau esame rašę, tokia formuluotė, atsidūrusi 1917 metų gruodžio 11 dieną paskelbtame akte, vos nepražudė ne tik pačios Lietuvos Tarybos, bet ir nepriklausomybės. 

J.Vileišis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos Tarybos narių, nuosekliai ir be kompromisų kovojančių prieš bet kokį nuolaidžiavimą vokiečių aneksionistų užmačioms. Vokiečiams iš lietuvių tereikėjo vieno - pareiškimo, kad Lietuva atsiskiria nuo Rusijos imperijos ir prisijungia prie Vokietijos. Toks lietuvių valios pareiškimas turėjo tapti korta gruodžio 17 dieną Lietuvos Brastoje prasidėjusiose taikos darybose su Rusija. J.Vileišis pasisakė ir balsavo tik už tą rezoliucijos projekto dalį, kurioje kalbama apie valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Vis dėlto, Tarybos daugumai pritarus, į Kaune surengtą susitikimą buvo nuvežtas rezoliucijos projektas, kuriame kalbama ir apie amžinus ryšius su Vokietija. 

Tačiau okupantų netenkino ir tokia formuluotė - sugrįžę į Vilnių, Tarybos nariai parsivežė okupacinės valdžios parengtą dokumentą, kuriame apie jokią nepriklausomybę apskritai neužsimenama. Maža to, vokiečiai reikalavo, kad šis dokumentas Taryboje būtų priimtas nedelsiant ir vienbalsiai. Štai kaip naktį į gruodžio 11-ąją vėliau prisimins pats J. Vileišis: "Iššauktas iš ūkio telegrama aš teatvykau į posėdį tik vakare, kai visi Tarybos nariai buvo apsvarstę šį pasiūlymą ir su juo sutikę. Minėtasis posėdis paskutinį kartą buvo mano privačiame bute, Jurgio pr. 24, kame iki tol buvo daromi Lietuvos Tarybos posėdžiai. Man teko gana griežtai pasisakyti prieš tą pasiūlymą ir dėl to sukelti kitų narių grasinimą, kad būsiu išmestas iš Lietuvos Tarybos, jei nepasiduosiu ir nepasirašysiu. Atsisakius man pasirašyti prie manęs veikiai prisidėjo (...) St.Narutavičius, paskui pradėjo priešintis ir inž. S.Kairys, A.Stulginskis. Vienybė išnyko. Todėl vokiečių okupacinei valdžiai nebeįteikėme jau visų narių pasirašyto akto, o tik pranešimą, kad tas aktas Lietuvos Tarybos buvo priimtas." 

"Gal nė vienas Lietuvos Tarybos žygis nesukėlė mūsų visuomenėje tiek baimės ir tiek nepasitikėjimo, kaip gruodžio 11 dienos", - vėliau atsiminimuose apie šį nutarimą atsilieps P.Klimas. J.Vileišis buvo vienintelis Tarybos narys, gruodžio 11-osios posėdyje balsavęs prieš šią rezoliuciją. Nuo pat jos priėmimo būsimas signataras darys viską, kad gruodžio 11-osios nutarimas būtų panaikintas. 

1918 metų sausio 7 ir 8 dienomis vykusiame Lietuvos Tarybos posėdyje J.Vileišis, drauge su Steponu Kairiu, pasiūlė skelbti nepriklausomybę remiantis 1917 metų gruodžio 8 dieną priimtu nutarimu, papildžius jį nuostata, kad Lietuvos ryšius su kitomis šalimis nustatys Steigiamasis Seimas. Tačiau posėdžiui pirmininkaujantis Antanas Smetona apie tai nenorėjo nė girdėti. "Mes neprivalome mainyti gruodžio 11 dienos nutarimų", - pareiškė busimas pirmasis Lietuvos prezidentas. Vis dėlto dvylikai Tarybos narių balsavus už, nutarimas su J.Vileišio pasiūlyta formuluote buvo priimtas. 

Tačiau aistros ir toliau nerimo. Naujos diskusijos įsiplieskė sausio 26 dieną, Lietuvos Tarybai svarstant, kaip apie paskelbtą nepriklausomybę oficialiai pranešti ir Rusijai, ir Vokietijai. A.Smetona ir Jurgis Šaulys pasiūlė priimti dvi rezoliucijas. Rusijai skirtame pranešime siūlyta pareikšti, kad "nuo šios dienos Lietuva yra išėjusi iš Rusijos valstybės sąstato ir laiko save nepriklausoma valstybe". Tačiau pranešime Berlynui Lietuvos Taryba, "stoja už tvirtą ir nuolatinį tvirtą sąjungos ryšį su vokiečių valstybe". 

J.Vileišis su pastarąja formuluote kategoriškai nesutiko ir drauge su S.Kairiu, M.Biržiška, Stanislovu Narutavičiumi ir Aleksandru Stulginskiu balsavo prieš. Dar trims Tarybos nariams susilaikius, dokumentai buvo priimti 12 balsų dauguma. Tuomet J.Vileišis ir trys prieš rezoliuciją balsavę jo bendraminčiai pasitraukė iš Tarybos. Sausio 28 dieną Lietuvos Tarybai įteiktame pareiškime J.Vileišis savo pasitraukimo motyvus aiškino tuo, kad sausio 26-osios nutarimas "prasilenkia su Lietuvos Tarybos kompetencija ir savo turiniu griežtai įžeidžia mūsų tautos valią ir jos suverenitetą". 

Pasitraukimas iš Tarybos buvo rizikingas žingsnis, tačiau rizika pasiteisino.

Viena vertus, ši krizė parodė vokiečiams, kad įgyvendinti jų aneksionistinius planus nebus taip paprasta, kaip galėjo atrodyti. Kita vertus, ši situacija privertė kitus Lietuvos Tarybos narius ieškoti kompromiso. Vasario 15 dieną, išsireikalavę, kad iš Tarybos prezidiumo bent laikinai pasitrauks vokiečiams nuolaidžiaujantis A.Smetona ir kad Nepriklausomybės Paskelbimo Akte nebeliks nė užuominos apie sąjungą su Vokietiją, J.Vileišis su keturiais bendraminčiais oficialiai pareiškė grįžtą į Tarybą. Vasario 16-osios popietę Lietuvos Tarybos nariai priėmė tokį Nepriklausomybės Paskelbimo Aktą, už kurį J.Vileišis kovojo nuo pat gruodžio 11 dienos. 

Dabar J.Vileišio laukė nauji darbai, kuriant ir tvirtinant Nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus. Mykolo Sleževičiaus sudarytame Antrajame ministrų kabinete jis ėjo vidaus reikalų ministro pareigas, o to paties premjero vadovaujamoje Ketvirtojoje Vyriausybėje jam buvo patikėtas finansų ministro portfelis. 

Neprilygstamas Kauno burmistras

Atsistatydinus Vyriausybei, J.Vileišis išvyko į JAV. Kaip pirmasis Lietuvos atstovas šioje valstybėje, J.Vileišis keliavo po šalį, rinkdamas Amerikos lietuvių paramą Lietuvai. Tai buvo sunkus ir nedėkingas darbas - paramos prašytojų tuomet buvo daug, o ne itin pasiturintys senosios kartos emigrantai nedaug kuo galėjo finansiškai prisidėti prie savo tėvynės suklestėjimo.

Sukūręs pirmąją neoficialią Lietuvos atstovybę JAV, J.Vileišis nesulaukė Lietuvos pripažinimo de jure. Tai įvyks tik 1922 metų liepos 28 dieną, praėjus metams nuo to laiko, kai buvęs pasiuntinys apsigyvens Kaune. 

Su Kaunu susijęs bene ryškiausias ir ilgiausiai trukęs J.Vileišio gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje tarpsnis. 1921-ųjų spalio 21 dieną miesto taryba išrinko jį Kauno burmistru. Laikinajai sostinei J.Vileišis atidavė dešimt savo gyvenimo metų. Visi burmistro per šį dešimtmetį nuveikti darbai reikalautų atskiro pasakojimo, tad mes tiesiog palyginkime dviejų amžininkų įspūdžius. 

Štai kaip 2-ojo dešimtmečio pabaigos Kauną prisiminimuose aprašė Valstybės Tarybos tarnautoja Birutė Grigaitytė-Novickienė: "Kauno pirmasis įspūdis buvo baisus: mediniai trotuarai, maži nameliai, murzinas. Pastatai koją ant lentos - toji pakyla ir vanduo teškia tau į veidą. Išėjus vakare į gatvę - tamsu, krautuvės apšviestos kerosino lempomis ar net žvakėmis. Elektra nuolat užgesta. Po Vilniaus atrodė, kad patekai į giliausią provincijos ir net ne lietuviškos užkampį." 

O žinomas tarpukario visuomenės veikėjas ekonomistas Juozas Audėnas kalba jau apie visai kitokią Laikinąją sostinę: "Vileišis burmistravo 10 metų. Per tą laiką Kaunas nepaprastai pagerėjo ir pagrožėjo. Pagrindinėmis gatvėmis išvedė vandentiekį ir kanalizaciją. (...) 1927 metais Kaune, jau išasfaltuotomis gatvėmis, atsirado autobusų susisiekimas, ir pamažu arklių jėga traukiamas per visą miestą tramvajus išnyko. Į Žaliąjį ir Aleksoto tiltus jau buvo įrengti elektriniai keltuvai. Dygo mokyklos, namai ir visos sanitarinės priemonės. (...) Jei 1931 metais nebūtų pakeistas savivaldybės įstatymas, manau, kad Vileišis būtų dar 10 metų burmistravęs." 

1931-aisiais tautininkai iš esmės panaikino J.Vileišio propaguojamą demokratinę savivaldą. Kaunui naujajame įstatyme buvo skirtas atskiras straipsnis, numatantis, kad 24 miesto tarybos narius skiria Vyriausybė, ir tik 12 jų renka miesto gyventojai. Taigi, nepaisant senos, dar varpininkų laikus siekiančios asmeninės bičiulystės su A.Smetona, J.Vileišis, kaip kairiosios pakraipos politikas, neturėjo jokių galimybių tapti miesto galva. Kita vertus, A.Smetona nenorėjo nustumti į šalį vieno populiariausių Kauno žmonių.

"Įstok į Tautininkų sąjungą, ir būsi perrinktas", - siūlė kadenciją baigiančiam burmistrui prezidentas. Tačiau atsisakyti savo įsitikinimų mainais už postą ir prisišlieti prie perversmo keliu į valdžią atėjusių tautininkų demokratas J.Vileišis kategoriškai atsisakė. Tiesa, likdamas tautininkų oponentu, J.Vileišis 1933 metais priėmė pasiūlymą tapti Valstybės tarybos - prie prezidento veikiančio patariamojo organo, įstatymams rengti bei tvarkyti, nariu. Jo teisinės žinios ir patirtis labai pravertė rengiant naująjį Civilinį kodeksą. 

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, J.Vileišis su šeima tik per plauką išvengė represijų. Kaip viename interviu pasakojo jo duktė Birutė Vileišytė-Bagdonienė, J.Vileišio ir jo šeimos narių pavardės buvo NKVD parengtame tremiamųjų į Sibirą sąraše. Trėmimas buvo numatytas 1941-ųjų birželio 29 dieną, tad jam sutrukdė karas. Tačiau per pirmąjį birželio 14-osios trėmimą gyvuliniame vagone atsidūrė J.Vileišio sesers Birutės šeima. 

Skaudūs išgyvenimai galutinai pakirto J.Vileišio sveikatą. 1942 metų liepos 1 dieną jis mirė, taip ir neatsigavęs po insulto. Birželio 10-ąją signataras buvo palaidotas vyriausiojo brolio Petro pastatytame Vileišių šeimos panteone Vilniaus Rasų kapinėse. Taip baigėsi vieno iškiliausių to meto lietuvių kelias, kurį pats J.Vileišis apibūdino tokiais žodžiais: 

"Aš patsai ir mano amžiaus žmonės galime jaustis be galo laimingais, kad mums teko pragyventi tie ilgi pasikeitimo etapai, po kurių iš užmaršties, pavergtos ir niekinamos tautos išaugome sau žmonėmis su drąsia pretenzija reikštis šiame pasaulyje ir tarti lygiai su kitais savo žodį, kaip laisvi su laisvaisiais. Ir mes judinome žemę!"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"