TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

J.Vitkus-Kazimieraitis: pranokęs laiką ir save

2012 01 18 10:31

Žmogus nueina amžinybėn, bet jo šešėlis gali driektis per laiko erdves šimtus metų į priekį. Tokius žmones valstybės ir tautos vadina savo didvyriais. Lietuva per šimtmečius turėjo daug didvyrių, bet okupacija, siekusi panaikinti tautos atmintį, norėjo ir juos ištrinti iš mūsų atminties. Nepavyko. 2011 metų gruodžio 10 dieną Kauno įgulos karininkų ramovėje buvo paminėtos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko ir vieno iš pokario rezistencijos vadų, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 110-osios gimimo metinės.

Praėjusią vasarą Žaliamiškyje, Dzūkijos krašto pakraštyje, kur susirėmimuose su sovietų kariuomene žuvo šis narsus Pietų Lietuvos partizanų vadas, buvo minimos jo 65-osios žūties metinės. Gaila, kad labai šykščiai tokius faktus nušviečia mūsų žiniasklaida, kad per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį mūsų pedagogai vangiai domėjosi Lietuvos pokarinio pasipriešinimo istorija.

Ir tik visai neseniai į mokyklų programas buvo įtrauktas pokario laikotarpis ir partizanų kovų bei tautos tremties temos. Iki šiol tik pavieniai mokytojai, daugiausia istorikai, supažindindavo mokinius su šiuo tragišku, lemiamą reikšmę XX amžiaus antrosios pusės visuomenės sąstingiui ir prisitaikymui prie okupacinio režimo turėjusiu laikotarpiu, kuris pagimdė ir didvyrius, ir kolaborantus... Tik dabar susigriebta, kad reikia pasakoti mokiniams apie žmones, kurie praliejo savo kraują dėl Lietuvos laisvės. Partizanai tikėjo laisve, kai apie ją net pagalvoti nedrįso susigūžę kolaborantai, tikėjo ja labiau už mus, kuriems laisvė nukrito tarsi iš dangaus. Jie, mūsų laisvės pranokėjai, verti nuolatinės deramos pagarbos. 

Taigi šių metų gruodžio 10 dieną Kaune vyko prasmingas ir gražus renginys, kurį organizavo Lietuvos krašto apsaugos ministerija ir J.Vitkaus-Kazimieraičio palikuonys - vaikai ir vaikaičiai. Jame dalyvavo gausus būrys Kazimieraičio giminių (vaikai, vaikaičiai su savo šeimomis, kiti giminaičiai), krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kai kurie Seimo nariai, Lietuvos kariuomenės atstovai, Inžinerijos bataliono, kuriam suteiktas J.Vitkaus-Kazimieraičio vardas, kariai, buvusieji Kazimieraičio bendražygiai, kurių gretos nenumaldomai mažėja, kiti svečiai.

Prisiminimais apie savo senelį pasidalijo vaikaitis, Kauno krašto ortopedų traumatologų mokslinės draugijos prezidentas doc. dr. Linas Vitkus. Provaikaitės Marija ir Rūta senelio atminimui atliko partizanams skirtą dainą.

<sk>Rezistencijos organizatorius

J.Vitkus gimė 1901 metų gruodžio 10 dieną Mažeikių apskrities Ketūnų kaime, ūkininko šeimoje. 1920 metų lapkritį, mokydamasis Telšių gimnazijos 6 klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 metais ją baigęs buvo paskirtas į 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką. J.Vitkus tobulino žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Po studijų tarnavo Kauno inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje. Jis jau anuomet buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.

1941 metais, Lietuvą užplūdus sovietiniams okupantams, iš kariuomenės pasitraukė. Nacių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo pasipriešinimo abiem okupacijoms Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę "Kęstučio" organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.

Antrosios bolševikinės okupacijos metais J.Vitkus organizavo partizanų veiklą. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1945 metų gegužę J.Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę. Po jo žūties ši buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. 1945 metų lapkritį įkūrė A apygardą, o 1946-ųjų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.

Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus, Lietuvos išlaisvinimo planą "Partizanų taktika ir vadovavimas", "Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas", karo lauko teismo nusikaltusiems ir partizanų apdovanojimo kovose pasižymėjusiems nuostatus bei kt.

<sk>Laisvės kovų metraštininkai

Tuo metu buvo išleistas įsakymas dėl partizanų kovų istorijos rašymo, pats J.Vitkus-Kazimieraitis rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame stengėsi tiksliai fiksuoti visus reikšmingus įvykius. Būtent jo iniciatyva 1945 metais buvo pradėtas leisti "Laisvės varpo" laikraštis atokiame Kasčiūnų kaime, tarp miškų.

Ten, ant Merkio kranto, erdvioje mano senelio Juliaus Jakavonio sodyboje, kur mano tėvas Juozas, tuomet dvidešimtmetis jaunuolis, iškasė bunkerį, kuris vėliau tapo Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago vadaviete, ir buvo spausdinamas "Laivės varpas". Istorinių jo numerių dabar galima pamatyti kuklioje ekspozicijoje (prie atkurtos vadavietės), kurią Lietuvos atgimimo metais įrengė mano tėvas Juozas, buvęs partizanas, politinis kalinys ir tremtinys.

<sk>Partizanų konstitucija

1946 metų balandžio 22 dieną J.Vitkus pasirašė garsiąją Lietuvos partizanų deklaraciją, kuri skelbė pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus ir tapo neoficialia pavergtos, bet nepasiduodančios vergovei Lietuvos Konstitucija.

Trumpa yra J.Vitkaus-Kazimieraičio kovinė biografija - vos 45 metų sulaukęs laisvės kovotojas J.Vitkus 1946-ųjų liepos 2 dieną susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje, netoli Liškiavos, buvo sunkiai sužeistas ir po keleto valandų mirė.

Šiurpi jo palaikų išniekinimo istorija, verta tragedijos žanro. Gaila, kad tik dabar užsienyje (JAV, Kanadoje) anglų kalba ima rodytis knygos apie šį tragišką Lietuvos laikotarpį. Turiu galvoje Rūtos Šepetys knygą jaunimui "Tarp pilkų debesų" (2010) ir Antano Šileikos romaną "Pogrindis" (Underground, 2011). Ši pripažinta viena geriausių knygų Kanadoje 2011 metais, o R.Šepetys romanas pelnė Prancūzijos jaunimo simpatijas ir literatūrinę premiją. Kada mes sulauksime šia tema savo autorių, rašančių lietuviškai, knygų, kurios bus paženklintos premijomis ir kitais apdovanojimais...

A.Ramanauskas-Vanagas savo dienoraščiuose rašė: "Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasiaukojęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus."

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 metais prezidento Valdo Adamkaus dekretu J.Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, jo vardu pavadintas Inžinerijos batalionas, gatvės Vilniuje ir Kaune.

<sk>Partizano šeimos golgotos

J.Vitkui-Kazimieraičiui žuvus, sovietų valdžia ištrėmė jo žmoną Genutę su šešiais mažamečiais vaikais į Irkutsko krašto Usoljės rajoną dirbti sunkių miško darbų. Liaunos, trapios moters neįveikė Sibiro šaltis ir badas, nes per genus atėjusi meilė Dievui, Tėvynei, savo vaikams ir artimiesiems buvo neįveikiamas gynybinis skydas. Tokios moterys, lietuviškos Sibiro antigonės, irgi nusipelno rašytojų ir dramaturgų bei kino scenaristų dėmesio.&nbsp;

J.Vitkus-Kazimieraitis labai mylėjo savo žmoną ir vaikus. Dar studijuodamas Briuselyje, jis savo Genutei rašydavo laiškus, kupinus meilės, šviesos ir gėrio. Vieno jų, rašyto Briuselyje, ištrauką norisi tiesiog pacituoti kaip pavyzdį dabartiniam jaunimui. Tuomet žmona laukėsi kūdikio, o grįžęs trumpam į Lietuvą J.Vitkus atėjo jos aplankyti. Savo laiške vėliau jis rašė: "Mano brangioji ir mano meile, mano meile... Mano Genutė vienu momentu turėjo tikro angelo vaizdą ir taip gražaus, kuris turbūt per visą amžių iš mano akių neišnyks. Tai buvo, kada aš atėjau Tavęs aplankyti po pietų dar prieš gimdymą... Tu atrodei tada tokia graži, mažutė su melsvai violetiniu baltu chalatu ir veidu... Veidu angelo, spindinčiu begaline nekaltybe, skausmu ir meile. Tavo ašaros buvo briliantai, kurie dar labiau puošė Tavo veidelį, ir taip jau spindintį tokiais ypatingai gražiais spinduliais. Tavo ašaros ir Tavo veido švytėjimas sukėlė manyje kažkokį maloniai skaudų jausmą. Esu įsitikinęs, kad moteris tada atgimsta visa nekaltybe, kaip kad pirmą krikšto dieną. Aš jaučiausi taip keistai, kad bijojau prie Tavęs net prisiliesti. Kad tavo skaistumo, tavo nekaltybės nesutepčiau ir kartu širdis plyšo matant Tavo ašaras..." Taip rašė karys, kuris po keleto metų buvo užgrūdintas rezistencinio karo žaizdre.&nbsp;

Kenčianti šaltį, badą, nežinanti, kur palaidotas jos mylimas vyras, Genutė Vitkienė užaugino dorus, dvasiškai šviesius, sąžiningus, pasiaukojančius, mylinčius Dievą ir Tėvynę vaikus: penkis sūnus (Vytautą, Rimgaudą, Algimantą, Kastytį, Liudą) ir dukrą Jūratę.&nbsp; Iškentę Sibiro badą, šaltį ir grįžę į Lietuvą, Kazimieraičio vaikai buvo sekami uolių KGB darbuotojų... Gal ir dėl tos priežasties bei&nbsp; kamuojami ligų anksti į Amžinybę iškeliavo jau trys Kazimieraičio sūnūs (Algimantas, Vytautas ir Kastytis).

Genutė buvo tikra Lietuvos patriotė, kuri nepriekaištavo vyrui dėl jo pogrindinės veiklos vokiečių ir sovietų okupacijų metais, jam pritarė, palaikė ir didžiavosi juo. Meilė Tėvynei yra užkoduota jau žmogaus genuose, kaip noras apginti tai, kas jam brangu. Visų pirma - savo artimus žmones, savo tėvynę, gimines, draugus. Vadovėliai ir istorijos pamokos to niekada neišmokys, nes tokia meilė gimsta šeimose. J.Vitkus-Kazimieraitis buvo labai pamaldus. Bolševikai po žūties išniekino jo kūną ir Dievą, nuplėšdami nuo Kazimieraičio kaklo rožinį ir užmesdami jį ant apnuogintų sužalotų lytinių organų. Siaubingai nukankinti ir sužaloti Lietuvos partizanai, numesti miestelių aikštėse, kad įbaugintų žmones, buvo sena bolševikinė praktika. Po tokio viešo išniekinimo partizanai būdavo slapta užkasami žvyrduobėse, pelkėse ar kitose sunkiai prieinamose vietose. Nežinomas ir J.Vitkaus-Kazimieraičio kapas. Tik dainose-raudose dzūkės apgieda partizanų kovą ir mirtį.&nbsp;

<sk>Tėvo testamentas

Kadangi Kazimieraitis buvo giliai tikintis žmogus, maldų jis išmokė ir partizanus. Mano tėvelį (partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą, tuomet dar jaunuolį) jis mintinai išmokė Švč. Mergelės Marijos litaniją. Ją tėvelis kartu su kaliniais kalbėdavo kalėjime. Gal Dievas, o gal Kazimieraičio išmokytos maldos apsaugojo mano tėvelį nuo mirties, ir jis išliko gyvas, iškentęs baisius kankinimus ir kančias sovietų kalėjimuose.&nbsp;

Meilė Dievui, Lietuvai ir žmonėms, ramybė, gėris, nuoširdumas&nbsp; persidavė J.Vitkaus-Kazimieraičio vaikams ir vaikaičiams, kurių yra net penkiolika. Algimanto Vitkaus žmona Rūta, gyvenanti Druskininkuose, prisimena: "Pulkininkas leitenantas J.Vitkus-Kazimieraitis norėjo, kad jo vaikai išaugtų sąžiningais ir darbščiais žmonėmis. Jis prasitarė, jog nenorėtų, kad jo vaikai iškart turėtų gerą materialinį gyvenimą, bet per vargus patys siektų mokslų. Šis lemtingas testamentas išsipildė visiems šešiems jo vaikams. Jie įvykdė tėvo priesaką būti sąžiningais, dorais žmonėmis, mylėti artimą, savo šeimą, Dievą ir Lietuvą."

Visų Kazimieraičio palikuonių (provaikaičių yra net 29) akys šviečia gerumu ir nuoširdumu, atspindinčiu jų sielos grožį. Kiekvieną kartą, apsilankęs jų senelio paminėjimo renginiuose, pasijunti, tarsi pabuvęs tarp giminių, savo sielai artimų žmonių, kurie, nesvarbu, kokias pareigas eitų, yra kuklūs, mieli ir inteligentiški žmonės.&nbsp; Matyt, stiprūs senelio genai, kuriuose užkoduota meilė žmogui ir dvasingumas, nulėmė, kad net penki vaikaičiai (Jūratė, Daina, Rūta, Linas, Gintaras) baigė medicinos mokslus, kiti penki (Vilija, Adrija, Vaida, Kazys, Gytis) tapo profesionaliais muzikantais, Rasa baigė dailės studijas, dar kiti studijuoja arba sąžiningai dirba Lietuvai.

Vaikaitis Gintaras Vitkus, įgijęs mediko specialybę, po keleto gydytojavimo metų pasirinko kunigystę, siekdamas, kad Lietuvos žmonės, kuriuos dvasiškai suluošino okupacijų padariniai, susigrąžintų dvasinę sveikatą. Ilgą laiką jis buvo Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius, šiuo metu - jėzuitų provincijolas Lietuvai ir Baltijos šalims. Provaikaitė Dalia papasakojo, kad su draugais žaidžia tokį "žaidimą" - kasdien dienoraštyje užrašo, ką gero ir gražaus patyrė gyvendama Lietuvoje, ir tada pasikeičia tokiu dienoraščiu su draugais - taigi sužino, ką ir kitas gero ir gražaus atrado savo Tėvynėje... &nbsp;

Kiekvienais metais Kazimieraičio vaikai su vaikaičiais ir provaikaičiais aplanko Dzūkijoje atkurtus bunkerius ir tas vietas, kur už Lietuvos laisvę kovojo jų tėtis, senelis, prosenelis. Bet iki šiol gausi J.Vitkaus-Kazimieraičio šeima negali uždegti žvakutės ant Pietų Lietuvos partizanų vado kapo, nes iki šiol niekas nežino, kur yra užkastas jo kūnas. Šeima tiki, kad pagaliau ateis ta diena, kada galės uždegti žvakutę ir pasimelsti prie jo kapo. Artimieji tiki ir tuo, kad kada nors bus sukurtas išsamus dokumentinis filmas apie Dzūkijos partizaninį judėjimą, kad bus pastatytas monumentas Dzūkijos laisvės kovotojams. Jau tradicija tapo kasmet sausio 12-13 dienomis organizuoti žygį iš Marcinkonių iki partizano Kazimieraičio vadavietės prie Skroblaus upelio Rudnelės kaime. Vis daugiau Lietuvos jaunimo domisi savo Tėvynės istorija ir aplanko laisvės kovų vietas. Druskininkų tremties ir rezistencijos muziejaus direktorius Gintaras Kazlauskas yra parengęs maršrutą "Partizanų takais". Ekskursijos metu galima susipažinti su atkurtais bunkeriais ir išgirsti dar gyvų istorijos liudytojų prisiminimus. Manau, kad tokios ekskursijos yra ypač reikalingos jaunimui, kad suprastų ir įsisąmonintų Lietuvos laisvės kainą, kad nenorėtų palikti Tėvynės sunkiu jos atkūrimo metu, ieškodami užjūriuose tik baltesnės duonos ir kitokių materialinių gėrybių. Lietuvoje būtent dabar labai reikalingos jaunos rankos, doros širdys, sąžiningi darbuotojai.&nbsp;

Angelė JAKAVONYTĖ-RUKŠTELIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"