TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Jaunas intelektualas užgeso Štuthofe

2013 12 20 6:00
K.Bauba 1941-ųjų pavasarį. S.Buchavecko asmeninio archyvo nuotrauka

Okupantų nacių 1943 metais Lietuvoje patirtą visišką fiasko vietos jaunimą mobilizuojant į lietuvių SS legioną nulėmė to meto autoritetingų ir aktyvių inteligentų antinacinė veikla. Tarp jų buvo ir Kazys Bauba. Po kelių dienų sukaks 105 metai, kai gimė šis intelektualas (1908). K.Baubos gyvenimo gija nutrūko prieš 70 metų, lietuvių antinacinio judėjimo istorijai reikšmingais 1943-iaisiais, kai jam tebuvo 34.

Pastarosiomis savaitėmis "Lietuvos žinios" rašė apie Štuthofo konclageryje mirusį Germantą (Praną Meškauską) ir vokiečių gestapo bei įkalinimo toje „mirties stovykloje“ išvengusį Juozą Ambrazevičių. Šių visuomenės veikėjų ir jų bendražygių antinacinė veikla padėjo sužlugdyti 1943 metų jaunimo mobilizaciją į nacių sumanytą lietuvių SS legioną. Belieka apgailestauti, kad to prieš 70 metų vykusio sėkmingo tautos pasipriešinimo, tinkamo net Europos istorijos chrestomatijai, mūsų politikai šiemet taip ir nesugebėjo integruoti į Europos istoriją.

Lietuvai dramatiškais metais su minimais asmenimis buvo glaudžiai susijęs šiuo rašiniu skaitytojams pristatomas Kazys Bauba. Juos visus siejo ir tai, kad visi trys buvo gimę gruodžio mėnesį, tik P.Germantas ir J.Ambrazevičius buvo vienmečiai, o K.Bauba - penkeriais metais jaunesnis. Tačiau ir jis priklausė tai pačiai Nepriklausomybės laikotarpiu (maždaug XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje) susiformavusiai inteligentijos kartai. Tos imlios, veržlios ir visuomenės skaudulius nebijojusios įvardyti kartos intelektualią ir tautinę brandą lėmė 1918 metų vasario 16-osios Aktas ir Lietuvos Respublikos apsigynimas nuo išorės priešų 1919–1920 metais, taip pat - valstybės dėmesys kultūros, švietimo ir mokslo plėtotei, europinių idėjų diegimas ir tam skiriamos didelės valstybės biudžeto lėšos.

Tarp valdžios „neglostytųjų“

Visi trys paminėti asmenys netilpo į mažiau išprususių ir tik savo karjera besirūpinančių tautininkų, valdančių šalį, tiesmuko mąstymo schemas. Mano nuomone, tokių „schematinių“ valdininkų tarp tautininkų buvo nedaug, bet kai kurie jų, eidami aukštas pareigas, padarė žalos valstybei. Kaip jau rašyta, daktaro disertaciją apgynęs P.Meškauskas buvo „nusodintas“ (ar pasodintas) prie darbo stalo Valstybės saugumo departamente. J.Ambrazevičius ne vienam politiniam veikėjui turėjo kliūti dėl aktyvaus dalyvavimo ateitininkų organizacijos veikloje. Be to, jis buvo vienas pagrindinių deklaracijos „Į organišką valstybę“, 1936 metais paskelbtos žurnale „Naujoji Romuva“, rengėjų.

K.Bauba užkliuvo savo globėjams dar besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje. Jos vadovybei pateko vienas jauno klieriko Kazio laiškas būsimam Lietuvos intelektualui ir politikui Antanui Maceinai. Ilguose laiškuose, kuriuose jie rašė vienas kitam, buvo svarstomi ne tik religijos, teologijos, filosofijos klausimai, bet ir aptarinėjama taisytina tvarka seminarijoje. Turbūt per vėliau vykusius pokalbius su seminarijos vadovybe Kazys buvo atviras ir kalbėjo, ką galvojo. Tad po 1927-ųjų vasaros atostogų klierikų sąrašuose jo pavardės nebeliko.

Kauno jėzuitų gimnazijoje K.Bauba direktoriavo 1941-1943 metais. / Erlendo Bartulio (LŽ) nuotrauka

Praėjus keleriems metams nuo pašalinimo iš Kauno kunigų seminarijos jaunuolis dar kartą susidūrė su institucijos drausminiu požiūriu į asmens teises. Kaip rašė pats K.Bauba anketoje, kurios 1941 metais iš jo, kaip iš pedagogo, reikalavo tuometis sovietinės Lietuvos švietimo liaudies komisariatas, 1930 metais jis buvo „suimtas už laikymą opozicinio turinio atsišaukimų". Veikiausiai tai būta kažkokios spausdintos ateitininkų medžiagos. Buvo iškelta ir byla, ji nukelta į 1931 metus, nagrinėta kariuomenės teisme, šis 22 metų jaunuolį K.Baubą išteisino. Tai buvo tautininkų ir kitų ideologinių srovių didžiausios priešpriešos laikotarpis. Galima pridurti, kad 1930–1931 metais kai kurie krikščionių demokratų ir ateitininkų veikėjai keliems mėnesiams nuo visuomenės net buvo izoliuojami buvusio Varnių vienuolyno pastatuose įrengtoje stovykloje.

Vingiuotas kelias į savarankiškumą

Tačiau dabar susipažinkime su straipsnio herojaus gyvenimu iki jau paminėtų įvykių, t. y. kol jis tapo visiškai savarankiškas jaunuolis. Julijos ir Igno Baubų šeimoje Kazys gimė 1908 metų gruodžio 26-ąją Naujojoje Vilnioje. Julija pagimdė devynis vaikus, bet tik keturi iš jų nemirė kūdikystėje. Anapilin pakirsta džiovos anksti išėjo ir užaugusių vaikų mama. Net ir tokiomis aplinkybėmis tėvas, nors buvo kilęs iš valstiečių ir dirbo geležinkelininku, nepabūgo sunkumų ir leido savo tris sūnus bei dukterį Aliodiją į mokslus. Tačiau iki tol šeimai dar teko iškęsti Pirmojo pasaulinio karo nepriteklius. Tada būdamas geležinkelių revizoriumi Ignas Bauba su šeima nuo vokiečių kariuomenės turėjo trauktis į Rusiją.

Pradžios mokyklą K.Bauba baigė Pskovo mieste. Grįžus į Lietuvą teko gyventi keliose vietovėse: 1919-aisiais – Kaišiadoryse, vėliau – Kazlų Rūdoje. Keturias progimnazijos klases baigė Pilviškių miestelyje. Tėvas norėjo, kad du jo sūnūs taptų kunigais, tad Kazys su broliu Jurgiu pakluso tėvo valiai ir tapo kunigų seminarijos klierikais. 1924 metais Kazys įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją (kurį laiką ji veikė Gižuose ir iš pradžių vadinta Seinų dvasine seminarija). Joje besimokydamas talentingas jaunuolis 1927 metais kartu įgijo ir gimnazijos baigimo atestatą (pažymėjimą). Seminarijoje artimai susidraugavo su kitu jaunu klieriku, jau minėtu A.Maceina. I.Baubai su sūnumi Viktoru (kaip ir tėvas, jis buvo geležinkelininkas) persikrausčius į Kėdainius, Kazys studijas tęsė Kauno kunigų seminarijoje. Klierikas Kazys su kitoje seminarijoje tebesimokančiu A.Maceina tęsė draugystę ir diskusijas laiškais, kurie, kaip jau minėta, ir nulėmė abiejų jaunuolių tolesnę biografiją. Abu nebaigė kunigystės mokslų.

Tėvas sūnaus gyvenimo posūkio nesugebėjo pateisinti ir suprasti. Iš seminarijos pašalintą Kazį I.Bauba nustojo materialiai remti. Vėliau tėvas tikėjosi, kad kunigystės viltis pateisins kitas sūnus. Tačiau tapti kunigu nebuvo lemta ir Kauno kunigų seminarijoje besimokančiam broliui Jurgiui. Jis, atlikdamas karinę prievolę, per pratybas nukrito nuo skersinio ir susižalojo stuburą. Paskui devynerius metus išgulėjo lovoje ir buvo artimųjų slaugomas. Kai 1933 metais mirė tėvas, o netrukus ir sesuo Aliodija, brolio slauga netrumpą laiką teko rūpintis Kaziui. Tad prie asmeninio savarankiškumo, suteikusio daugiau galimybių intelektualiai tobulėti, prisidėjo pareiga padėti nelaimės ištiktam broliui. Tai buvo dar vienas savarankiško gyvenimo išbandymas, reikalaujantis laiko ir jėgų, bet jautrų žmogų praturtinantis moraliai ir leidžiantis giliau pažvelgti į žmogaus egzistencijos problemas bei analizuoti sudėtingesnius bendražmogiškosios filosofijos klausimus.

Su A.Maceina K.Bauba dalydavosi ne tik idėjomis, bet ir kukliomis pajamomis. / maceina.lt nuotrauka

Atrodo, kad atsisveikinimas su Kauno kunigų seminarija 1927 metais nelabai sukrėtė dar 19 metų neturintį Kazį. Turbūt ir tėvo nutraukta parama nebuvo jaunuoliui didelė skriauda. Žinant apie jo pasaulėžiūros formavimąsi ir tolesnį gyvenimo kelią, galima daryti prielaidą, kad jaunajam Baubai skaudžiausia turėjo būti komplikuoti santykiai su tėvu. O sunkios materialinės sąlygos ir vargana viengungio būtis nebuvo kliūtis veržlumui ir optimizmui. Be to, jis nesijautė vienišas, mat buvo aktyvus visuomenininkas, dėl savo ankstyvos erudicijos vertinamas ir vyresnių ateitininkų. Iškart galima pasakyti, kad perėjo visas ateitininkijos stadijas. Į šį katalikiško jaunimo sąjūdį įsitraukė dar būdamas progimnazijos mokinys. Vėliau iki 1933 metų buvo Studentų ateitininkų sąjungos narys, Nepriklausomybės laikotarpio pabaigoje – Ateitininkų sendraugių sąjungos narys.

Kaune vėl susiėjo K.Baubos ir A.Maceinos keliai. Nebereikėjo bendrauti laiškais. Kartu studijuodami universitete ir dirbdami, jie dalydavosi ne tik rūpesčiais, bet ir kukliomis pajamomis, gautomis už atliktus redakcinius darbus ar publikuotus straipsnius. Kažkas matė gailiaširdišką epizodą, kada tuo metu visai be pinigų esantys bičiuliai, lipdami Kauko laiptais, rado dešimt litų (o gal tas kažkas tą banknotą ir padėjo?). Tačiau jie pirmiausia iš tų pinigų sušelpė elgetą ir tik tada nuėjo į ateitininkų valgyklą pietauti…

Redaktorius, žurnalistas

Nutrūkus teologijos ir filosofijos studijoms kunigų seminarijoje, K.Bauba, turėdamas žinių ir išsilavinimo bagažą, be kliūčių buvo priimtas į Kauno universiteto (1930 metais pavadinto Vytauto Didžiojo universitetu) Teologijos-filosofijos fakultetą. Kaip pagrindinę specialybę jaunas vyras pasirinko lotynų kalbą ir literatūrą, kaip šalutines – pedagogiką ir psichologiją bei graikų kalbą ir literatūrą. Studijų neforsavo, nes paskubėti su jomis ir negalėjo. Daug laiko atiduodavo visuomeninei veiklai. Buvo aktyvus studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ narys, kurį laiką vadovavo tai draugijai, organizavo jos renginius. Be to, reikėjo pačiam užsidirbti pragyvenimui. Tai jis darė mokytojaudamas ir su pertrūkiais dirbdamas kaip įvairių leidinių redaktorius, taip pat rašydamas straipsnius. Pavyzdžiui, iš idėjinių paskatų ir prisidurdamas šiek tiek pinigų pragyvenimui redagavo Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ neperiodinį žurnalą „Pavasarininkų vadas“. K.Bauba, pavaduodamas to žurnalo redaktorių Kazį Balkūną, buvo dviejų numerių 1931 metais atsakingasis redaktorius. Ilgiau - 1931–1933 metais - redagavo žurnalą „Ateitis“ . Kurį laiką dirbo ir laikraštyje „XX amžius“. 1940 metais suredagavo paskutinį žurnalo „Židinys“ numerį, vėliau leidinys buvo bolševikų uždarytas. Rašė straipsnius į minėtus leidinius, į žurnalą „Lietuvos mokykla“ ir kitą periodinę spaudą.

Tebestudijuodamas 1933 metų rugsėjo mėnesį pradėjo dirbti pedagoginį darbą Kretingos pranciškonų gimnazijoje laisvai samdomo mokytojo teisėmis. Kretingoje pelnė tiek mokinių, tiek jų tėvų simpatijas. Jėzuitų provinciolas tėvas Jonas Kipas pastebėjo K.Baubą turint įvairių neeilinių gabumų, žinojo, kad norint juos atskleisti geriau būtų gyventi Kaune. Tačiau kiti kretingiškiai 1936 metais, kai K.Bauba buvo pakviestas mokytojauti į Kauno jėzuitų gimnaziją, nenorėjo išleisti iš Kretingos autoritetą pelniusio pamilto mokytojo, puikaus paskaitininko ir organizatoriaus. Neetatinio mokytojo alga buvo nedidelė, tad jie siūlėsi surinkti tiek pinigų, kiek reikės šeimą sukūrusio K.Baubos normalesniam gyvenimui.

Vedė vienmintę

Mokytojas K.Bauba 1935 metais vedė kartu su juo tuos pačius mokslus studijavusią Eleną Litvinaitę (gimusią 1912 metais). Vestuvės buvo kuklios, jose liudininkais buvo bičiulis A.Maceina ir Adelė Dirsytė. Nuo 1936 metų šeima apsistojo Kaune. Kelis kartus keitė gyvenamąją vietą: gyveno Prūsų (dabar – Lietuvių), Tulpių, Nevėžio gatvėse. 1941 metų pavasarį K.Bauba jau nurodo gyvenamąją vietą Rokiškio gatvės ketvirtu numeriu pažymėtame name Žaliakalnyje.

Elena Baubienė, kol gimė vaikai, mokytojavo Kauno Švč. Jėzaus širdies kongregacijos privačioje mergaičių gimnazijoje. Baubų duktė Delija Marija pasaulį išvydo 1940 metų gegužės 11 dieną, likus tik mėnesiui iki Lietuvos okupacijos. Sūnus Vitalis gimė 1942 metų rugpjūčio 6 dieną, kai Lietuvoje jau šeimininkavo antrieji okupantai – bolševikus pakeitę naciai.

Būdamas šeimos žmogus, K.Bauba 15 mėnesių tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Prievolė neturėjo būti labai apsunkinanti, nes ją atliko čia pat, Aukštojoje Panemunėje, dislokuotoje priešlėktuvinės apsaugos rinktinėje. Tarnybą joje baigė turėdamas puskarininkio laipsnį. Veikiausiai karinė vadovybė irgi įvertino K.Baubos talentą ir jį panaudojo savo kareivių akiračiui plėsti. Būsimasis puskarininkis net galėjo turėti pamokų mokyklose, kuriose jis iki tol mokytojavo.

Elenos ir Kazio šeimos butas Kaune, ypač gyvenant Prūsų gatvėje, dažnai tapdavo jaunų intelektualų diskusijų vieta. Čia dažnai lankydavosi ne tik ištikimas bičiulis A.Maceina, bet ir Zenonas Ivinskis, Ignas Skrupskelis, Stasys Yla, Jonas Grinius ir kiti draugai bei bendradarbiai. Šeiminis gyvenimas nesumažino lengvai su žmonėmis bendraujančio K.Baubos prieinamumo, jo paprastumo. O jo dvasios šviesa ir intelektas traukė įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmones, su kuriais tekdavo susidurti visuomeninėje veikloje, mokytojaujant, dirbant redakcinį, žurnalistinį ar kitą kūrybinį bei organizacinį darbą.

Panašia šviesa prie savęs mokinius bei kitus žmones traukė ir Elena Baubienė. Ji, ką tik, lapkritį, sulaukusi šimto vienų metų, tebegyvena Kėdainiuose. Pernai apie šimtametę buvusią pedagogę rašė žiniasklaida. Šiemet ji vėl buvo prisiminta LŽ plunksnos brolių ir seserų prieš savo 101-ąjį gimtadienį. K.Baubos našlė Elena, guviai dėstydama mintis ir nenuklysdama į smulkmenas, interviu išskiria, kas buvo ir yra svarbiausia jos bei jos žmogaus (K.Baubos) ir tautos istorijoje.

Šio rašinio autoriui neteko su ja bendrauti net telefonu, tačiau, manau, patyrusi pedagogė nesupyks, kad iš spausdintų interviu panaudosiu kai kuriuos jos atsiminimų apie K.Baubą faktus, mintis, vertinimus.

Jėzuitų gimnazijos direktorius

Kauno jėzuitų gimnazijoje 1936-ųjų rudenį K.Bauba taip pat pradėjo dirbti laisvai samdomo mokytojo teisėmis. Tuomet jis dar neturėjo nei aukštosios mokyklos diplomo, nei mokytojo vardo bei laipsnio. Tik 1937 metais Vytauto Didžiojo universitete išsilaikė paskutinius būtinus egzaminus, parašė diplominį darbą „Lietuviškasis šv. Augustino išpažinimų vertimas“, kuris buvo įvertintas žodžiais „labai gerai“, ir gavo universiteto absolvento diplomą. 1937-ųjų rudenį lotynų kalbos mokė ne tik Kauno jėzuitų gimnazijoje, bet ir Kauno Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje. Tik 1939 metų pavasarį mokytojas ėmėsi pedagoginės kvalifikacijos formalumų įtvirtinimo. 1939-ųjų kovą Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje komisijos akivaizdoje atliko dvi privalomas bandomąsias lotynų kalbos ir literatūros pamokas. 1939 metų kovo 31 dieną K.Baubai buvo pripažintas vidurinės mokyklos mokytojo vardas.

Tačiau 1940 metais bolševikai „pertvarkymais“ nukirto beveik visus K.Baubos darbo ir veiklos kanalus. Buvo uždaryta daug žurnalų ir laikraščių redakcijų, uždraustos visuomeninės draugijos… Buvo likviduotos ir abi K.Baubos darbo vietos – Jėzuitų ir Marijos Pečkauskaitės gimnazijos. Vargais negalais pavyko įsidarbinti Kauno vidurinėje mokykloje suaugusiesiems. Žinoma, kad per 1940–1941 metų sovietų okupaciją K.Bauba dalyvavo ir rezistencinėje veikloje, bet daugiau faktų apie tai pokario išeivijoje nebuvo skelbta. Nemažai jo bendražygių pateko į bolševikų represijų girnas. Bolševikų saugumiečių akiratyje buvo atsidūręs ir K.Bauba. Tačiau Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas bei 1941 metų lietuvių antisovietinis sukilimas sutrukdė antram Lietuvos gyventojų masiniam trėmimui 1941-ųjų vasarą. Po sukilimo K.Bauba glaudžiai bendradarbiavo su Kaune veikiančia Lietuvos laikinąja vyriausybe (LLV), kartu su Lietuvos jėzuitų provincijolu Tėvu Stanislovu Gruodžiu rūpinosi Jėzuitų gimnazijos atkūrimu. LLV ministras pirmininkas J.Ambrazevičius 1941-ųjų rugpjūčio 4 dieną pasirašė nutarimą atkurti iki 1940 metų rugsėjo 1-osios veikusią privačią Kauno jėzuitų gimnaziją. Direktoriumi buvo paskirtas kunigas jėzuitas Jonas Danyla. Mokytojų korpusas ir mokinių kontingentas buvo formuojamas jau vėliau.

K.Baubą Kauno jėzuitų gimnazijos inspektoriumi (kitaip tariant – direktoriaus pavaduotoju) 1941-ųjų rugsėjo pradžioje paskyrė jau švietimo vadybos generalinis tarėjas Pranas Germantas. Naciams neleidus veikti privačioms bendrojo lavinimo mokykloms, jėzuitai siūlė gimnaziją vadinti Maironio vardo berniukų gimnazija. Tačiau vokiečių pareigūnai, kaip ir sovietai 1940-aisiais, neleido mokyklų vadinti tikriniais vardais. Pagaliau po susirašinėjimo tarp kelių institucijų 1941 metų lapkričio pabaigoje Jezuitų gimnazija buvo pavadinta Kauno IX berniukų gimnazija.

Tokį patį skaičių pavadinime jos patalpose veikusi mokykla turėjo ir per bolševikų okupaciją, tik tuomet tai buvo mišri (berniukų ir mergaičių) gimnazija. J.Danyla buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Jos laikinai pareigas einančio statusu buvo paskirtos K.Baubai. Tad jo pečius užgulė rūpesčiai švietimo įstaigoje išlaikyti aukštą ugdymo lygį ir Jėzuitų gimnazijos dvasią karo ir okupacijos nepriteklių ir gresiančių represijų sąlygomis. O kur dar straipsnių rašymas ir jų redagavimas antinacinei rezistencinei spaudai, susitikimai su pogrindyje veikusiais ateitininkais... Pagaliau – šeimos pagausėjimas ir papildomi rūpesčiai gimus sūnui. Galima įsivaizduoti, kad tada direktoriaus pareigas einantis K.Bauba atsipūsti galėjo nebent eidamas iš Rokiškio gatvės į prie Rotušės aikštės ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios prigludusią kauniečių jėzuitų vardu tebevadinamą gimnaziją (formaliai – IX). Keliaujant Jonavos gatve ar Žaliakalnio gatvelėmis ir tarpukalvių takais bei Senamiesčio gatvėmis susidarydavo du kilometrai su trupučiu. Pasigrožint Neries slėnio ir kitais vaizdais…

1942 metais K.Bauba tapo nuolatiniu mokyklos direktoriumi. 1943 metų sausį jo vadovaujamoje gimnazijoje mokėsi 235 mokiniai. Pavaduotoju (inspektoriumi) dirbo Vaclovas Šiugždinis, o tikybą dėstė Karolis Garuckas. V.Šiugždinis 1943-iųjų kovą buvo paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas. Tada, kai K.Bauba buvo netikėtai suimtas vokiečių gestapo.

Beje, 1944-ųjų gegužės 14 dieną prie vienuolyno veikusių Jėzuitų namų koplyčioje slapta susirinkę gimnazijos abiturientai paminėjo prieš metus Štuthofo konclageryje užmuštą savo buvusį direktorių. Šv. Mišias aukojo minėtas jėzuitas Tėvas K.Garuckas.

Žuvo Štuthofe

Kaip prisiminė E.Baubienė, 1943-iųjų kovo 16 dieną 11 valandą ji pasiėmė abu vaikus pavežioti Žaliakalnio gatvėmis. Vyras ketino tuo metu paskaldyti malkų. Tačiau grįžusi namo Elena Kazio jau neberado. Jis pateko tarp 46 lietuvių, suimtų įkaitais už nacių sumanyto lietuvių SS legiono mobilizacijos sužlugdymą, ir atsidūrė Balio Sruogos „Dievų miške“ aprašytame Štuthofo konclageryje.

Su K.Bauba į Štuthofo konclagerį patekęs kunigas S.Yla išeivijoje išleistoje savo atsiminimų knygoje „Žmonės ir žvėrys“, prisimindamas toje „mirties stovykloje“ su K.Baubos mirtimi susijusius įvykius, rašė: „Baubos mirtį visi išgyveno gal daugiau nei kitų draugų. Jis buvo labai simpatingas, draugiškas, paslaugus, ypač kauniečių grupei liko neužmirštami jo optimizmo, sąmojaus įspūdžiai iš tų dešimt dienų keliaujant su juo per kalėjimus iki Stutthofo. Vieną vakarą Tilžės gestapo daboklėje buvo užsimezgę nepaprastai įdomūs pasikalbėjimai pasaulėžiūriniais klausimais. Bauba juos sprendė visu plačios kultūros ir išsilavinimo mostu.“

Per bolševikų ir nacių okupacijas bei šių okupantų žudynes ir mirtimi pasibaigusias kitas represijas Lietuva bei jos gyventojai (lietuviai, žydai, gudai, rusai…) prarado daug talentingų žmonių. K.Bauba buvo vienas iš tų, kurie ateityje galėjo garsinti savo šalį ir už jos ribų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"