TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Jaunimo atradimai gulagų ir tremčių Sibire

2011 08 03 0:00
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos archyvo nuotrauka

Tremtį skirtingai suvokia ją išgyvenę ir jos apskritai nepatyrę jauni žmonės. Pasak vieno iš šių metų "Misijos Sibiras" dalyvio Karolio Kaupinio, apie tremtį šiandien jaunimas beveik nekalba, leidinio "Tremtinys" neskaito, tačiau ekspedicija kiekvienam sudėliojo savitą vaizdą ir įsirėžė į atmintį.

Dvi savaites keliaudamas po Tomsko kraštą, K.Kaupinis filmavo savo bendražygius, matytą regioną. Rudeniop viskas turėtų susidėlioti į dokumentinį televizijos filmą. Tačiau vaikinas nebuvo vien tik operatorius. Filmuodamas ekspediciją, jis dirbo tuos pačius darbus, kaip ir kiti.

Vienybė neišgaravusi

"Vienas didžiausių malonumų buvo pajusti tai, kaip skirtingi, niekad anksčiau nesimatę žmonės, turėdami bendrą tikslą, Sibire susigyveno, tapo tolerantiškesni, daugelis grįžo būdami geri draugai. Ypač maloniai tai stebina, kai žinome, kokie dabar visi esame individualistai, turintys griežtų principų, nuostatų, - pasakojo Vilniaus tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas K.Kaupinis. - Viena Sibire praleisto laiko pamokų - turėdamas materialų tikslą - sutvarkyti tremtinių kapus - patiri ir dvasinių atradimų. Ir tie atradimai teikia vilčių. Pasirodo, vienybė, kurios visuomenei šiandien trūksta, nėra išgaravusi. Supratau, kad ta vienybė gali grįžti, tik reikia tam tikro susitelkimo. Suvokiau, kad dirbdamas dėl bendro tikslo, rimtesnių dalykų, daugelio savo principų gali atsisakyti. Tai man buvo maloniausias ir džiugiausias atradimas."

Vaikinas prisipažino, kad prieš išvykdamas nebandė įsivaizduoti, kaip viskas klostysis. "Nepuoselėjau jokių lūkesčių, nesirėmiau stereotipais, - sakė jis. - Lietuvoje apie tremtį kalbama labai skirtingai. Tie, kurie ją patyrė, remiasi asmeninėmis istorijomis, kalba skaudžiai. Matyt, ir negali kitaip. Visi kiti, neturintieji asmeninio patyrimo, išvis nesuvokia, kas tai yra. Tokie žmonės kalba šablonais arba kaip mano, kad reiktų apie tremtį kalbėti."

- O kaip jūsų karta suvokia tremtį?

- Mano karta išvis apie tai nekalba. Tad vienas šios misijos siekių, manau, ir buvo, kad to nematę žmonės iš šios skaudžios patirties pasimokytų. Sibiras daugelio galvose yra per daug stereotipizuotas - įsivaizduojame, kad ten turime rasti sustingusį laiką. Tam tikra prasme jis ten ir yra sustojęs, bet gal ne tiek vizualiai, kiek elgesyje ir galvose.

Rusijos gelmė bando interpretuoti tai, kas yra europietiška, tačiau tai tik fasadas, o visa gyvenimo esmė, visuomenės sankloda byloja apie gulagus ir tremtis. Juk visos gyvenvietės čia - priverstinio žmonių perkėlimo vietos. Jų ten neturėjo būti. Beveik visas Sibiras apgyvendintas priverstinai. Tomskas - tai centras, į kurį buvo suvežami žmonės ir iš čia išskirstomi po atokias vietoves. Politiniai kaliniai čia gabenti beveik iki "perestroikos" laikų.

Ramybės salelė

- O kaip atrodo Sibiro kapinės?

- Dažnai mūsų klausia, ar liūdnas kapinių vaizdas, ar slegia. Man kaip tik pasirodė, kad kapinės atokiuose Sibiro užkampiuose - kažkokia sakrali vieta. Mūsų žmonės čia buvo palaidoti pagarbiai - taip, kaip artimieji mokėjo tai daryti dar prieš išvežant juos iš Lietuvos. Mūsų krašte mirtis ir laidotuvės nebuvo įprastas kasdienis reiškinys. Sibire žmogus kasdien žvelgė į mirtį. Pavyzdžiui, eidamas per pelkes supiltu pylimu ir ant jo nutiestais geležinkelio bėgiais supranti, kad tą pylimą pylė ne už atlyginimą dirbusieji, o tremtiniai. Ir kiekvienas jo metras, kiekvienas taigoje elektros linijai nutiesti iškirstas miško kilometras kainavo ne vieną tremtinio gyvybę. Tokiose vietose iš tikrųjų pajunti mirties ir gulagų mastą.

- Ką darydavote radę lietuvių kapines?

- Nesistengėme atstatyti kiekvieno kryžiaus, ne toks šios misijos tikslas. Iškirsdavome krūmus, kapines aptverdavome, kad miško darbai nepaliestų tos teritorijos, kad vidury taigos išliktų sakrali ramybės salelė.

Mūsų vadovas Gintautas Alekna, jau dvidešimt metų vadovaujantis panašioms ekspedicijoms, aplankęs apie 70 procentų visų lietuvių tremties vietų, žinojo, kur konkrečiai yra kapinės, tad greitai jas rasdavome. Ieškoti aklai užtruktų savaites.

Taiga aplink Tomską - pelkės arba pušynai. Vietiniai žmonės savo artimųjų kapų net netvarko. Nesupratau, ar tokie jų papročiai, ar taip elgiasi iš apsileidimo, ar nemato prasmės, nes Sibire vasarą viskas greitai užželia džiunglėmis.

- Sakote, kapų tvarkymas nebuvo ekspedicijos tikslas. Tuomet koks jis?

- Materialus tikslas - taip, tvarkyti kapines. Tačiau man atrodo, kad tą materialumą būtų galima įprasminti daugybe būdų. Pavyzdžiui, Tomsko aikštėje šalia NKVD muziejaus pastatyti paminklą tremtiniams. Estai, lenkai tokius jau pasistatę. Lietuviai - dar ne.

Materialių tikslų galima prasimanyti daug. Manau, kad daug svarbiau, ką Sibiras palieka kiekvieno ekspedicijos dalyvio galvoje, ką žmogus grįžęs sugeba perteikti kitiems. Tai būdas pamilti savo kraštą iš naujo. Suvokti, kam ir už ką turi būti dėkingas, už ką esi atsakingas.

NKVD muziejus

- Kaip vietos valdžia žvelgė į jūsų misiją?

- Nežinau, kokia Tomsko valdžios pozicija, bet mes nejutome jokių kliudžių, jokių priekabių. Išvis su valdžia nesusidūrėme. Tačiau jei miesto aikštėje stovi paminklai estų, lenkų tremtiniams, paminklinis akmuo politinių represijų aukoms, tai galima sakyti, kad teigiamas postūmis yra.

Be to, Tomske, Michailo Frunzės gatvėje, veikia vienas iš dviejų Rusijoje esančių NKVD muziejų. Netoliese - paminklas Leninui. Pavažiavus tramvajumi - Felikso Dzeržinskio turgus. Tramvajaus vagone - plakatas su Vladimiro Vysockio ar Jėzaus Kristaus portretais...

- Lankėtės NKVD muziejuje? Istorija neiškreipta, nenutylėta?

- Ne. Dėl muziejaus viskas gerai. Ir gidė, kuri mums anglų kalba pasakojo, buvo labai atvira. Kadangi prieš važiuodamas buvau skaitęs Aleksandro Solženicyno "Gulago archipelagą", supratau, kad ir ji nemažai rėmėsi šiuo autoriumi.

Muziejus nedidelis, gal penkis kartus mažesnis už mūsiškį. Turint galvoje, kad Rusija - gulagų šalis, truputį keista, kad jis tik toks. Kita vertus, tai Rusija, tai tolimas Tomskas, džiugu, kad miesto valdžia nesudaro kliūčių muziejui egzistuoti. Jis finansuojamas daugiausia vieno vietinio verslininko lėšomis. Tomsko kalėjime yra kalėjęs ir Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, muziejuje tarp garsiausių kalinių radome ir jo pavardę.

Sibiro žmonės

- Kaip vietiniai reaguodavo išvydę jūsų būrį?

- Nejutome jokio priešiškumo. Arba niekaip nereaguodavo, arba pasakydavo: "Šaunuoliai! Nepamirškite savų." Bet be šauktukų.

Lietuvių Tomsko kraštuose sutikome nedaug. Viena moteris Tomsko universitete dėsto kino istoriją, turi butą Vilniuje, savo sūnui stengiasi gauti Lietuvos pilietybę.

Kito vyro, vežusio mus į kapines iš Bielyj Jaro, tėvas lietuvis, motina - rusė. Tėvas paliko šeimą dar jam negimus, grįžo į Lietuvą. Panašiai, kaip lietuvių emigrantų vaikai Amerikoje, tasai žmogus apie Lietuvą turi mistinį vaizdą, sudėliotą iš perpasakojimų, atsiminimų, smulkių simbolių - dainos melodijos, kaimo trobos, ežero, jo fantazijos sukurto Vilniaus... Regis, žmogus net nenori to paveikslo išvysti realybėje - kad nesubyrėtų. Tačiau kai vakarop pasikvietė mus į savo namus ir prie stalo sakė, kad Lietuva pagaliau atvažiavo pas jį, balsas virpėjo.

Sibire turėjome labai įdomių patirčių, tarkim, ateina traukinio palydovė - akis pamušta, kalba vos ne vien keiksmažodžiais, o kita, įėjusi į kupė, deklamuoja Sergejų Jeseniną.

Išbadėjusios meškos

- Kaip atrodė jūsų kasdienybė? Daug kilometrų numynėte?

- Taupydami laiką, stengėmės traukiniais, autobusais privažiuoti kuo arčiau kapinių. Kur neįmanoma, ėjome pėsčiomis. Apie 80-100 kilometrų. Kasdienybė maždaug tokia: įveikus apie 30 kilometrų reikia įsirengti stovyklą, išsivirti valgio. Naktiniai budėjimai, kitą dieną tvarkai kapines, paskui vėl keliauji. Po kelių dienų grįžti į Tomską, pasipildai maisto atsargas, pasigalandi kirvius ir važiuoji kita kryptimi.

- Sunkumų taigoje turbūt patyrėte nemažai?

- Natūralu, buvo uodų. Reikėjo saugotis meškų. Krasnojarsko krašte degė miškai, meškos patraukė į vakarus, iškapstyti skruzdėlynai išduodavo jų alkį. Bet tai kasdieniai dalykai, neįprasti atvykėliui. Misijos kontekste tai tėra prieskoniai. Fizinis nuovargis ar nepatogumai kažkiek leido suvokti situaciją žmogaus, atvežto kur nors nuo Pamerkių ir paleisto vidury taigos dvidešimčiai metų.

Kartais pritrūkdavome geriamojo vandens. Visas Tomsko regionas - ištisi pelkynai. Švaraus šaltinio niekur nerasi, vien arbatos spalvos vanduo. Iš pradžių baiminomės, paskui virintą gėrėme, niekam nieko blogo nenutiko.

Apie patriotizmą

- Sakėte, kad jūsų karta apskritai nekalba apie tremtį. O apie ką šnekėjotės per ekspediciją?

- Apie paprasčiausius kasdienius dalykus. Dideliais apmąstymais tikrai nebuvo kada užsiimti. Galbūt tai liko dienoraščiuose, mintyse. Ir graudulio jokio nebuvo. Gyvenimas paprastas - tašai kuolus ir suvoki, kad patriotizmo nereikia versti į žodinę raišką. Viešas jis reikalingas tik bendruomeniniams ritualams, kad fiziškai pajustume, jog tave kažkas sieja su minia, stovinčia aplinkui. Paskui minia išsiskirsto. Viskas, ko reikia, kad šita valstybė judėtų į priekį, yra kiekvieno pastangos kiek galima geriau padaryti darbą, kurį moki, atsiduoti tam, kas tau labiausiai patinka. Nėra reikalo, kad kiekvienas su patosu ir graudžiu tonu kalbėtų apie tremtį.

Kalbos apie tremtį

- Įdomu, kaip jus, jaunimą, veikia buvusių tremtinių pasakojimai?

- Jie pasakoja savo asmenines istorijas, kurios sujaudina arba ne. Vieną gal mažiau, kitą daugiau. Šiandien visuomenės informacinė erdvė yra perkrauta vaizdų, žinių, smurto ar kančios pavyzdžių. Atrodo, jau nedaug kas gali nustebinti. Tačiau kai konkretus žmogus pasakoja, kaip, pavyzdžiui, 30 kilometrų ant pečių nešė nušautą tėvą ar brolį, norėdamas jį palaidoti, tai visai kitaip veikia nei skaičiai apie trėmimus. Jaudino ir tai, kai sužinojome, kad kai kam iš misijos dalyvių nepažįstami žmonės - buvę tremtiniai, tėvų draugai - paslapčiomis, nesiviešindami, perdavė kulką, kryželį ar šiaip kokį daiktą, parsivežtą iš tremties. Norėjo, kad tai vėl būtų atiduota tai žemei. Panašūs pavyzdžiai tikrai stipriai paliečia.

- O į viešas kalbas apie tremtį dabar reaguojate kitaip?

- Man atrodo, kad viešojoje erdvėje apie tremtį kalbama tiesmukai, didaktinėmis frazėmis. Mes neturėjome jokio išankstinio nusiteikimo, niekas kapinėse nerėžė skambių kalbų apie atminties gaivinimą, kiekvienas likome su savo mintimis.

Nenoriu pasakyti, kad politinės kalbos šia tema turėtų būti kaip nors sušvelnintos. Tai buvo sąmoningas geriausios inteligentijos, valstietijos, darbščiausių ir protingiausių žmonių naikinimas. Lietuva prarado labai daug. Mes iki šiol negalime suvokti, koks tai ilgai trunkantis procesas. Žmonės iš tremties grįžo jau ne tokie, kokie buvo, ir ne to statuso, kurį turėjo. Tai atsiliepė valstybės mentalitetui, liekamieji reiškiniai vis dar juntami. Tai ilgai negyjantis randas.

Negaliu pakęsti, kai tremtį lygina su šiandienine emigracija. Tuos dalykus geriausiu atveju sieja tai, jog fiziškai tolstama nuo gimtinės, nieko daugiau.

Per ekspediciją daugelis dalykų išsigrynino. Tai daugiau jausminis, sunkiai žodžiais perteikiamas patyrimas. Kažkiek suprantu tuos, kurie 1956-1957 metais grįžo iš Sibiro ir niekas jų nesuprato.

Žmonės dabar smalsauja apie uodus ir meškas. Tai tas pats, jei einančiojo prie altoriaus per vestuves rūpestingai klaustų, ar netrina batai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"