TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Jie nenorėjo mirti

2014 10 31 6:00
Vokiečių X armijos užnugario inspekcija 1918 metais Vilniuje Antakalnio kapinėse pastatė paminklą su užrašu „Vokiečių ir rusų kariams. 1914 – 1915“. Sovietmečiu memorialas buvo suniokotas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Prieš 100 metų Lietuvos kraštovaizdį gausiai papildė karių kapinės. Ir kur tik tų kapelių, po vieną, du ar kiek daugiau, nebuvo! Greitai sukaltas ar iš pagaliukų sudėliotas kryželis darže, lauke, pievoje, miške, sode, mieste ar net nuošalesnėje sodyboje liudijo Anapilin išėjusį karį.

Daugybės karių kapaviečių nebėra, nemažai jų sunaikinta sovietmečiu. Bet išliko ir dokumentų apie Pirmojo pasaulinio karo kapines Lietuvoje, ir nuotraukų. Kai kas čia skelbiama pirmą kartą.

Nesudaryta sutartis

1919 metais Lietuvoje tebebuvo vokiečių kariuomenė. Sprendžiant iš dokumentų, tų metų kovą prasidėjo Vokietijos valstybės štabo Kaune generalinio įgaliotinio susirašinėjimas su Lietuvos valdžia dėl vokiečių karių kapinių ir pavienių kapų priežiūros. Dokumentuose šios kapinės vadinamos „vokiečių“, tačiau jose buvo laidojami ir rusų, ir kitų tautybių kariai. Yra išlikęs įgaliotinio rašto vidaus reikalų ministrui juodraštis: „Būčiau dėkingas už pranešimą, ar Lietuvos valdžia pasirengusi rūpintis vokiečių kariškių kapais Lietuvoje, kai kariuomenė paliks Lietuvą.“ Matyt, gautas greitas atsakymas, nes kovo 14 dieną Vokietijos įgaliotinis dėkoja vidaus reikalų ministrui už patikinimą, kad Lietuvos valdžia tam pasirengusi. Įgaliotinis taip pat siūlo: „Duomenis apie esamas kapines ir pavienius kapus, esant reikalui, galėtume liepti pristatyti.“ Kovo 24 dieną vidaus reikalų ministras, atsakydamas į dar vieną Vokietijos įgaliotinio raštą, patikina, kad pasitraukus vokiečių armijai, „kaip įprasta, bus prižiūrimi kapai“, ir prašo apie juos pateikti konkrečius duomenis. Įgaliotinis Vidaus reikalų ministerijai (VRM) birželio 25 dieną pažada pateikti žemėlapį, kuriame sužymėtos vokiečių kapavietės ir atskiri kapai.

Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės Kaune. / Nuotrauka iš 1917 metų vokiškos periodikos

Bet to, matyt, nepakako. Liepos 1 dieną Vokietijos komendantūros Kaune generalinio štabo majoras pranešė VRM, kad papildomai pateikė du patikslintus žemėlapius apie vokiečių ir rusų karių kapines. Jis pareiškė, jog komendantūra tikisi, kad „bus prižiūrimos pagarbos vertos karių kapinės iki tol, kol diplomatiniu būdu tarp Lietuvos ir Vokietijos bus pasiektas galutinis susitarimas dėl karių kapų priežiūros, ir išreiškia viltį, kad Lietuvos valdžia tinkamai šios priežiūros imsis, atmindama, kad kovose su Rusija žuvę kariai savo krauju prisidėjo prie Lietuvos išlaisvinimo iš Rusijos valdžios ir prie savarankiškos Lietuvos valstybės sukūrimo".

Įvykius paskubino Panevėžio valdybos ketinimas ardyti vokiečių karių kapines, o palaikus išgabenti. Rugsėjo 18 dieną VRM Tikybų departamento direktorius įspėjo Panevėžio apskrities viršininką, kad „toksai nutarimas, prieštaraująs žmogiškumui, turi būti kuo greičiausiai atmainytas“. Rugsėjo 19-ąją Tikybų departamentas išleido aplinkraštį visiems apskričių viršininkams: „Vokiečiams iš Lietuvos išsikrausčius, esantieji Lietuvoje vokiečių ir rusų karo kapai ir kapinynai liko be jokios globos ir priežiūros, ir kad apsaugojus juos nuo visokių ardymų, kreipiasi į Tamstas prašydamas esamus apskričiuose karo kapus ir kapinynus pavesti vietos valdžios priežiūrai.“

Pirmojo pasaulinio karo kapinės Alkiškių kaime (Akmenės rajonas). 2014 m. / Antano Gabalio nuotrauka

1921 metais dėl kapinių priežiūros buvo rengiamasi sudaryti sutartį. Yra gegužės 27 dienos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Europos centro departamento direktoriaus raštas – iš jo paaiškėja, kad 1921 metų balandžio 22 dieną Vokietijos atstovybė raštu kreipėsi į Lietuvos URM siūlydama „padaryti sutartį dėl apsaugojimo ir prižiūrėjimo kapų Lietuvoje palaidotų vokiečių kareivių“. URM pavedė VRM suregistruoti visas Pirmojo pasaulinio karo kapines, nurodant jų plotą, priklausomybę, būklę, priežiūrą. Šis darbas buvo pavestas Tikybų departamentui, kuris netrukus informavo VRM, jog šias žinias įpareigoti pateikti apskričių viršininkai. Duomenys buvo gauti neįtikimai greitai ir gruodžio 7 dieną Tikybų departamentas juos perdavė URM. Nėra žinių tik apie okupuotus Vilniaus ir Klaipėdos kraštus.

Tačiau 1921 metais sutartis nebuvo sudaryta. Padėtis aiškėja iš 1922 metų spalio 12 dienos URM rašto Tikybų departamentui: „Prie jūsų išdėstytos vokiečių karių kapų bylos (joje kalbama apie savavališką pašalinimą 29 medinių kryžių vokiečių kariams Kybartuose, nes jie trukdę atstatyti bažnyčią ir procesijoms – aut.) Užsienio Reikalų Ministerija primena, kad pirmų pirmiausia Vokietijos Valdžia norėjo nupirkti visus tuos žemės plotus, kame yra jų karių kapai. To neleidžia mūsų įstatymai. Tuomet Vokietijos Vyriausybė pasiūlė, kad Lietuvos Vyriausybė nusavintų tuos plotus ir pavestų Vokietijos Vyriausybei jais rūpintis. Tatai perdaug painus dalykas ir mūsų Vyriausybė nesutiko. Visą laiką nuo pat pradžių Vokiečiai tvirtino, kad mes privalėtume taip pat elgtis, kaip ir jie padarė su mūsų ir rusų karių kapais Rytų Prusuose, būtent, Vyriausybė savo lėšomis sutvarkė, aptvėrė, pastatė kryžius ir prižiūri tas vietas niekieno nespiriama ir neatlyginama. Taip daryti mes nematėm reikalo ir buvo sutarta, kad rūpinsis tam tikri Vokietijos valdininkai, kurių dabar Lietuvoje keturi. Jiems, Vidaus Reikalų Ministerijai maloniai sutikus, suteiktos žinios apie esamus Lietuvoje karių kapus ir jie tvarkosi, aptvėrė, gabena kryžius, perkėlė kapus iš vienos vietos į kitą, kaip kad prie Vytauto bažnyčios.“ Raštą pasirašė Europos centro departamento direktorius Bronius Dailidė.

Pirmojo pasaulinio karo kapinės Antakalnyje. / Nuotrauka iš 1917 metų vokiškos periodikos

1922 metų liepos 27 dieną VRM informavo URM apie susidariusią padėtį, primindama, kad „neišrištas vokiečių kapų klausimas yra jau iššaukęs Lietuvos piliečių protestą, dėlei neapmokėjimo už privatinę žemę, užimtą kapams“.

Daugiau susirašinėjimo šiuo klausimu nerasta. Valstybinės sutarties gal jau nė nebereikėjo, nes karo kapinių visoje Europoje globą perėmė 1919 metų gruodžio 16 dieną įsteigta Vokietijos karių kapų globos tautinė sąjunga. Ji veikia iki šiol.

„Aš turėjau draugą“

1921 metais apskričių viršininkų pateiktuose sąrašuose yra duomenys apie vokiečių ir rusų karių kapavietes valstybinėje ar privačioje žemėje (nurodomos savininkų pavardės). Daug kur pateiktas palaidotų asmenų skaičius, kapų tvarkytojų pavardės. Didesnė dalis pavienių karių kapų buvo privačiose žemėse. Kai kurie – aptverti, prižiūrimi vietos gyventojų, kiti taip ir palikti, tačiau, skirtingai nei sovietmečiu, jų niekas nenaikino, nežalojo – šie nebylūs karo liudininkai grėsmės nekėlė.

Daugiausia mažų kapaviečių ir pavienių kapų minima Trakų apskrityje – net 123. Alytaus apskrityje buvo 102 kapavietės. Iš jų išsiskiria kapinės Alytaus kareivinių zonoje. Tai vienos pirmųjų, o gal ir pačios pirmosios prestižinės kapinės provincijoje. Jų steigimo darbus vėlyvą 1915 metų rudenį stebėjo Vokietijos karo ministerijos sudaryta komisija. Jos pašventintos 1915 metų gruodžio pradžioje ir pavadintos Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių garbės kapinėmis. Sprendžiant iš aprašymų ir nuotraukų, tai buvo įspūdingas architekto ir dailininko Karcherio sukurtas memorialas. Jos buvo aptvertos apvalių kuolų tvora, apsodintos ąžuoliukais ir kadagiais. Netoli vartų buvo užrašyta: „Ich hat einen Kameraden“ („Aš turėjau draugą“). Nuotraukos publikuotos to meto vokiečių periodikoje, išleista atvirukų. Kapinės neišliko. Jos buvo dabartinėje Ulonų gatvėje (siuvimo fabriko „Dainava“ teritorijoje).

Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės Alytuje. / Nuotraukos iš 1917 metų vokiškos periodikos.

Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės restaruotos ir šių metų birželį pašventintos Alytaus rajone, Mergalaukyje. Jas sutvarkė Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga, Mergalaukio kaimo bendruomenė, Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai, Vokietijos bundesvero rezervininkai. Nurodoma, kad čia buvo palaidota apie 400 karių.

Šiaulių apskrityje ir Šiaulių mieste nurodytos 33 stambesnės kapavietės. Didžiausia – Šiaulių priemiestyje, prie Kuršėnų gatvės. Miesto žemėje aptvertą 2432 kvadratinių metrų kapavietę prižiūrėjo Šiaulių miesto valdyba. Tai buvusiame Sukilėlių kalnelyje įrengtos kapinės. Čia palaidoti ir vokiečių lakūnai, jų antkapinius paminklus puošia propeleriai. Papilės valsčiuje, Kušleikių kaimo ganykloje, vieno hektaro plote, apjuostame tvora, buvo palaidota 800 rusų kareivių. Šią vietą prižiūrėjo kaimo gyventojas Rokas Viliauskis. Pašiaušės valsčiaus savivaldybė tvarkė šio kaimo valdiškoje žemėje buvusią 500 karių kapavietę.

Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės Šiauliuose. / Atvirukas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų

Tik viena vokiečių karių kapavietė minima Utenos apskrityje: palei plentą prie Utenos palaidoti 975 kariai. Jų kapavietė aptverta mūro tvora, oficiali priežiūra nenustatyta. Zarasų apskrityje suskaičiuotos 24 kapavietės, dabar išliko 14.

Pirmojo pasaulinio karo vokiečių ir rusų kapinės Raseiniuose buvo prijungtos prie liuteronų kapinių. 1915 metais čia pastatytas granito paminklas. Liuteronų kapinėse Sintautuose (Šakių rajonas) palaidota 30 karių, jų kapus prižiūrėjo kapinių sargas. Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiestis) stačiatikių kapinėse neaptvertoje teritorijoje palaidoti 43 kariai, jų kapus prižiūrėjo pilietis Katazonovas.

Biržų apskrityje minimos 22 kapavietės, Marijampolės – 41, Panevėžio – 15, Raseinių – 22, Tauragės – 4, Ukmergės – 6, Vilkaviškio – 19. Nurodoma, kad Kaune, Vytauto prospekte, palaidoti 757, Trakų gatvėje – 95, prie artilerijos brigados – 617, Panemunės parke – 1622 kariai. Mažeikių apskrityje minimos kapavietės Akmenės ir Sedos valsčiuose. enės valsčiaus Elkiškių kaimo (dabar Alkiškiai) miške, valstybinėje Miškų departamento žemėje, greta liuteronų kapinių palaidota 1300 karių. Jų kapavietė aptverta akmenine tvora, prižiūrima liuteronų kapinių sargų. Sprendžiant iš dokumentų, šias kapines jau karo metais įrengė vokiečių valdžia. 2010 metais jos sutvarkytos Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos pastangomis.

Memorialai Vilniuje

Rusų karių kapų kvartalas Pirmojo pasaulinio karo kapinėse Vingio parke. / Nuotrauka iš 1917 metų vokiškos periodikos

Pirmoji vokiečių karių kapavietė Vilniuje buvo Evangelikų kapinėse ant Tauro kalno. Čia 1915 metų rudenį dviejuose plotuose palaidota 150 vokiečių ir rusų karių. Matyt, kapavietės atsirado stichiškai. Tų metų spalį pirmieji vokiečių kariai palaidoti prie generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino koplytėlės buvusiose 1710 metų maro epidemijos aukų kapinėse netoli Vingio parko, dabartinėje M. K. Čiurlionio gatvėje. 1915 metų lapkričio 31 dieną Vilniaus komendantūra ir X armijos užnugario inspekcija šioje vietoje pašventino puikiai įrengtas Pirmojo pasaulinio karo karių kapines. Jos vadinosi Zakreto karių kapinėmis. Jų centre stovėjo medinis kryžius, šalia laidoti vokiečių ir rusų kariai. 1916 metų sausio 14 dieną jose iškilmingai palaidotas pirmasis Vilniaus okupacinės valdžios gubernatorius Adelbertas Wegneris, vienas šių kapinių steigėjų. Kapinių centre 1917 metų lapkričio 2 dieną medinio kryžiaus vietoje atidengtas puošnus paminklas, pastatytas pagal profesoriaus Graseggerio projektą, vaizduojantis ant granito pakylos miegantį liūtą. Ant šio paminklo buvo užrašas vokiečių kalba „Pasaulinio karo didvyriams“. Visos kapinės buvo padalytos į 25 kvartalus. Rusiškojoje dalyje stovėjo kryžius su užrašu „Rusų kareivių atminimui“. Šiose kapinėse ilsėjosi ne tik vokiečių, bet ir austrų, vengrų, turkų kariai, žuvę 1919-1920 metais, Antrojo pasaulinio karo dalyviai – iš viso 2206 žmonės. Tarp jų buvo ir lietuvių. 1948 metais kapinės sulygintos su žeme. 1980 metais čia įrengti atrakcionai, vaikų žaidimo aikštelės. 1997 metais Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Kultūros vertybių globos tarnybai sudarius sutartį su Vokiečių karių kapų globos tautine sąjunga, surengta tarptautinė konferencija, atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai. 1999 metais pradėti kapinių restauravimo darbai. 2001-ųjų pavasarį aptikta suskaldyta liūto skulptūra. Dabar ji restauruota ir pastatyta kapinių centre. Visi darbai baigti 2001 metų rudenį. Rugpjūčio 18 dieną kapinės buvo pašventintos.

Netoli Vingio parko Vilniuje esančių kapinių centre 1917 metų lapkričio 2 dieną medinio kryžiaus vietoje atidengtas puošnus paminklas, vaizduojantis ant granito pakylos miegantį liūtą.

Antakalnio kapinėse vokiečių karius pradėta laidoti 1916 metais. Vokiečių X armijos užnugario inspekcija 1918 metais šiose kapinėse pastatė paminklą su užrašu „Vokiečių ir rusų kariams. 1914 – 1915“. Paminklo kairėje pusėje nurodyta, kad jo architektas Dammeieris, o skulptorius Richardas Emilis Kuohlis. Paminklo įrašo paskutinė eilutė skelbia: „Palaimintas tas, kuris yra palydėtas ir radęs taką.“ Suprantama, taką amžinybėje. Paminklas stelos formos, tarsi įaugęs į kalvos šlaitą. Jo viršuje – akmeninis šalmas. Šiose kapinėse galėjo būti palaidota apie 2000 karių.

Sovietmečiu šios kapinės buvo suniokotos. 2001 metais Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos lėšomis teritorija sutvarkyta, obeliskas ir paminklas restauruoti, pastatyti betoniniai kryželiai.

Ir Lietuvos kovotojams

Prie kelio palei Pirmojo pasaulinio karo dalyvių kapines Antakalnyje palaidoti lietuviai – 1941 metų Birželio sukilimo dalyviai. Kelios pavardės buvo nurodytos 1962–1965 metais sudarytoje šių kapinių inventorinėje knygoje. Lietuvos centriniame valstybės archyve yra sąrašas „Antakalnio kapinės. Lietuvos partizanai, žuvę 1941 met.“ Nurodyta 40 asmenų, užrašytos kai kurių pavardės.

Sąrašą, papildę mano jau anksčiau nustatytomis pavardėmis, čia ir pateikiame, tikėdamiesi, kad ant šių, mūsų atminimo sušildytų kapelių, uždegsime Vėlinių žvakutes:

1. Žiaurys Leonas;

2. Nežinomas Lietuvos karys;

3. Ožiūnas Povilas;

4. Andriušis Vincas;

5. Zamoras J.;

6, 7, 8. Nežinomas Lietuvos karys;

9. Spudas Mykolas;

10. Mikolinskas Kazys;

11. Tonkevičius Vacys;

12. Nežinomas Lietuvos karys;

13. Dinda Vladas;

14. Jonavičius Juozas;

15. Grabovskis Edvardas;

16. Mikolaitis Vladas;

17. Šiaustas Albertas;

18, 19. 20. Nežinomas Lietuvos karys;

1. Gataučius Julius;

22, 23, 24. Nežinomas Lietuvos karys;

25. Gliaubičius Antanas;

26. Gusarovas Simonas;

27, 28, 29. Nežinomas Lietuvos karys;

30. Židorius Steponas;

31. Navikas Antanas;

32. Karalius Jonas;

33. Mažeika Povilas;

34. Juodgalvis Kazys;

35. Žiovė Jonas;

36. Vyšniauskas Jonas;

37. Jakubševičius Stasys;

38, 39. Nežinomas Lietuvos karys;

40. Gataveckas.

***

Jie nenorėjo mirti.

Niekas nenorėjo mirti

ir mes nenorėsime,

jei paukštis,

įskridęs pro langą,

virs lėktuvu.

Vida Girininkienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"