TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Jo Ekscelencija Prezidentas ir Jo Eminencija Kardinolas: pamokos ir priesakai

2010 07 24 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Minint keturias savaites po prezidento Algirdo Brazausko mirties liepos 26 dieną, pirmadienį, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje 18 val. bus aukojamos šv. Mišios už A.Brazauską. Situacija

Daugelis sutiks, kad Lietuvos visuomenė nepaprastai susiskaldžiusi ir susipriešinusi. Mažiau kas pritars, kad šios situacijos pagrindinė priežastis yra ne tiek šalyje ir pasaulyje įsigalėjusi ekonominė bei finansinė krizė, o vis labiau didėjanti žmogiškųjų santykių erozija, gilėjanti praraja tarp "tu (menkojo) ir Aš (didžiojo)", "jūs (runkeliai) ir Mes (elitas)".

Glaustai tariant, akivaizdus tapo meilės ir atjautos, pagarbos ir aukojimosi, pasitikėjimo žmogumi ir kitų žmoniškumą liudijančių vertybių stygius. Esant tokiai situacijai svarbu aiškintis priežastis, skatinančias tautos dvasinį išsigimimą, ir jas aptikus ieškoti galimybių bei priemonių šiems veiksniams šalinti. Šįkart apsiribosiu tik mėginimu retrospektyviu žvilgsniu atsigręžti į neseniai Anapilin iškeliavusio JE Prezidento A.Brazausko laidotuves: kokį vaidmenį jas organizuojant atliko Bažnyčia, konkrečiai, JE Kardinolas, ir kokių pasekmių Tautos konsolidacijai turėjo daugelio atmintyje dar gyva Gedulo savaitė. Akivaizdu, kad ji sukrėtė Lietuvą. Prisiminkime tų dienų laikraščių antraštes - "Lietuva prezidentui taria sudie", "Priesakai prie kapo: mokytis iš prezidento darbų ir kančių", "Prezidentas, kuris visada išliko žmogumi", "Jis buvo kertinis valstybės akmuo", "Visos Europos netektis", "Meilė kaip tarnystė", "Lietuva gedi prezidento A.Brazausko", "Prezidentas išplaukė meilės ir gėlių jūra", "Gedinti Lietuva", "Tauta išlydi prezidentą", "Prezidentą išlydės visa Lietuva"...

Kas kitas gali tikėtis panašios pomirtinės pagarbos ir dėkingumo, kuriuos pelnė didysis Tautos Ąžuolas? Ne mažiau svarbu ir tai, kad JE Prezidentas paliko daug reikšmingų pamokų ir priesakų, kurių keletą paminėsiu. (Juolab artėja proga - 30 dienų po Jo mirties...) Tik klausimas - ar norėsime iš jų pasimokyti, praturtėti?

Pilietiškumo pamoka

Tema: "Atsakomybė ir pareiga"

Manau, sutiksime, kad šių dienų tautos socialinis charakteris ir dažno pavienio žmogaus asmenybė akivaizdžiai stokoja pamokos nurodytų dvasinių vertybių tema, nes jas neretai nustelbia mūsų piktavališkas mėgavimasis laisvėmis ir teisėmis. Akivaizdu, kad Jo Ekscelencija nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o visas jėgas skyrė Lietuvos žmonių gerovei didinti. Kitais žodžiais, jis visada jautė atsakomybę ir pareigą, kurias jam skyrė tauta, suteikusi valstybės vadovo statusą.

Pamename, kaip jis priėmė opozicijos ironizuotą priekaištą: "Taip, aš būsiu Lietuvos žmonių liokajus!" Pareiškė neįsižeidęs, nuoširdžiai, didžiuodamasis ir ryžtingai (tuo, beje, žmonių sąmonėje reabilituodamas menkinančią šio žodžio reikšmę). Todėl šiandien didžiulių pastangų ir nuveiktų darbų (kiek jam leido opozicija) fone Jo Ekscelenciją galėtume nuoširdžiai vadinti Didžiuoju Lietuvos Liokajumi (tokio garbaus titulo šalies istorijoje dar nebūta), arba mūsų pamokos kontekste - Piliečiu didžiąja raide. Iš karto atkreipsiu dėmesį: gaila, kad šiuo metu panašios dvasinės prabos piliečių sunku rasti tiek politikų, tiek valdininkų, tiek dvasininkų gretose... O jų mums reikia kaip niekada.

... Jo Eminencija homilijoje, skirtoje 2010 metų Valstybės dienai, pateikė aktualių minčių, labai tinkančių mūsų pilietiškumo temos analizei: "Užuot kaltinę kitus ir su jais kovoję, turime paklausti savęs: ką aš turiu daryti, kad pasaulis būtų gražesnis ir geresnis?"; citavo Jono Pauliaus II žodžius: "Kristaus mokinys niekada negali būti pasyvus ir abejingas įvykių stebėtojas. Priešingai, jis jaučiasi atsakingas už socialinės, politinės, ekonominės ir kultūrinės tikrovės perkeitimą..." Sutikime - puikūs pilietiškumo šaukiniai! Tiesa, nustebino homilijos pabaigos kvietimas: "Melskimės už savo Valstybę ir jos vadovus, kad jie Kristaus pavyzdžiu nesavanaudiškai tarnautų savo tautai." Prisipažinsiu, šiame raginime labai pasigedau kvietimo melstis ir už Bažnyčios vadovus, kad jie taip pat Kristaus pavyzdžiu nesavanaudiškai tarnautų savo tautai. (Juk juos, Kristaus mokinius, taip pat liečia cituotas šviesaus atminimo Popiežiaus Jono Pauliaus II raginimas...) Pagaliau, kiek galima vien tik kitus kviesti veikti, o patiems didele dalimi tenkintis tik stebėtojo misija? Klausiu todėl, kad Jo Eminencija ir prieš porą metų panašiai ragino: "Tautą ištikusi dvasinė krizė... Linkiu, kad Lietuvoje atsirastų daugiau asmenybių, kurioms rūpėtų ne vien valstybės įvaizdis, bet ir jos žmonės" ("Lietuvos žinios", 2008 03 03).

Raginimai ir linkėjimai - puiku. Tačiau ištikus dvasinei krizei dera paklausti: ką konkretaus nuveikė Bažnyčia, kad siaučiantis amoralumo maras bent kiek mažiau žalotų žmonių sielas? Pavyzdžiui, kad Lietuvos mokiniai nebūtų didžiausi pasaulio smurtautojai, kad kasmet savo noru nenusižudytų dvi moksleivių klasės, kad kalėjimuose (Europos Sąjungos lygiu) neturėtume daugiausia kalinių, o valstybėje - policininkų... ("Juodųjų čempionų" vizitinę kortelę būtų galima tęsti ir tęsti...) Juk akivaizdu, kad dabartinės priemonės, kurias naudoja valstybinės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos, minėtų (ir daugybės kitų) blogio apraiškų nepajėgia suvaldyti.

Taip, žavi JE Eugenijaus Bartulio organizuojami jaunimo žygiai į Šiluvą, Kryžių kalną... Malonu žinoti retsykiais žiniasklaidoje išsakomą JE Jono Kaunecko pilietinę poziciją krašto moralinių skaudulių atžvilgiu... Galėčiau pateikti daugiau pavyzdžių, tačiau jie vis tiek bus daugiau akcijų (pavyzdžiui, pavykęs šios vasaros renginys - Lietuvos jaunimo dienos Panevėžyje), bet ne ilgalaikių veiklos programų lygmens. (Čia nekalbu apie tas neįkainojamas dvasingumo injekcijas, kurias praktine veikla atlieka vienuolijų broliai ir seserys. Ačiū jiems.) Manyčiau, būtina siekti aktyvios partnerystės su Lietuvos studentų, kitomis jaunimo ir suaugusiųjų visuomeninėmis organizacijomis, sąjungomis, asociacijomis, ypač su Lietuvos moksleivių parlamentu (juk krašte kasmet gausėja katalikiškų mokyklų) ir kt. Džiaugčiausi, jei Bažnyčia vykdytų panašaus turinio programas su minėtais partneriais, tačiau liūdėčiau, kad jos nesulaukia didesnio socialinio rezonanso...

Gal dabartinis Bažnyčios pasyvumas pateisinamas argumentu, kad bijomasi sulaukti priekaištų, jog juodaskverniai kėsinasi į konstitucinę žmogaus sąžinės laisvę? Gerbiamieji Eminencijos, padėkime nors vienam politiko vaikui išbristi iš klampaus narkotikų liūno, apsaugokime nors vieną aktyvaus ateisto vaiką nuo savižudžio kilpos, t. y. konkrečiais darbais liudykime altruizmą - aukojimąsi, atjautą ir pagalbą žemiškoms žmonių kančioms, - oponentai savaime gerokai pritils. (Patvirtinančiu argumentu tebūnie Motinos Teresės pavyzdys, kuriai labai nedaug kas išdrįsdavo priekaištauti, jog ji, katalikė, stengiasi padėti kenčiantiesiems...) Kodėl primenu dalykus, kuriuos puikiai žinote? Todėl, kad šiandien pilietiškumo pareigų arba Apaštališkosios misijos atsisakymas leidžia manyti štai ką: inertiškas sovietmečio "pamokų" turinys (draudimas dvasininkams kištis į jaunimo auklėjimo reikalus), matyt, tapo Bažnyčiai patogia taktika užimti stebėtojo poziciją - retsykiais pateikiame kilnių linkėjimų, tinkamai progai pasitaikius (prisiminkime buvusios Gedulo savaitės įvykius), parodome savos institucijos galią ir... socialinis autoritetas užtikrintas.

Šioje pamokoje tikslinga prisiminti gerbiamų Bažnyčios apologetų pastangas pateisinti žinomą JE Kardinolo sprendimą, sukėlusį aštrų didelės visuomenės dalies pasipiktinimą. Jų kalbose labai dažnai skamba argumentas: Bažnyčia turi teisę, nes ji savarankiška institucija. Manau, šio teiginio pagrįstumu niekas neabejoja. Tačiau pamirštama jau minėta demokratinės visuomenės, kurioje Bažnyčia vykdo savo misiją, sėkmingos egzistencijos sąlyga: teisė neatsiejama nuo pareigos, kaip ir laisvė nuo atsakomybės. Šios vertybės privalo "vaikščioti poromis". Jau minėjau, kad Lietuvos nelaimė - dvasinė krizė slypi tame, jog dažnas akcentuojame tik Konstitucijos/ Bažnyčios kanonų deleguojamas teises ir laisves, akivaizdžiai pamiršdami jų "porininkes" - pareigas ir atsakomybę. Kitais žodžiais, nesusimąstome, kur ir kaip rikošetuos beribis mėgavimasis tuo, "ką aš galiu".

Todėl Gedulo savaitės pasekmes Mažosios studijos radijo klausytojams (2010 07 03), manau, tiksliai įvardijo iškilusis pranciškonas Julius Sasnauskas: "Šalto ir kieto teisumo Bažnyčia rašo sau nuosprendį po nuosprendžio, ir tai yra ne sugedusio, subedievėjusio pasaulio kaprizai, bet prisiartinusios Dievo Karalystės dėsnis. Juo labiau tai dera mąstyti šiame mieste, Vilniuje, kuris taiko sau gailestingumo miesto titulą. Ir kurio ganytojas palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis kitados sakė, kad verčiau padauginti gailestingumo, negu jo sumažinti."

Pamokos priesakas: šalies socialinė situacija tokia įtempta ir sudėtinga, kad Lietuva galėtų būti apibūdinama misijų kraštu, kuriam reikalinga adekvati misionierių - visų piliečių (pirmiausia dvasininkų!) pagalba dvasinei krizei įveikti.

Tęsinys - pirmadienio LŽ numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"