TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Jo Ekscelencija Prezidentas ir Jo Eminencija Kardinolas: pamokos ir priesakai

2010 07 26 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Pabaiga. Pradžia 2010 metų liepos 24 d. Minint keturias savaites po prezidento Algirdo Brazausko mirties šiandien, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje 18 val. bus aukojamos šv. Mišios už Algirdą Brazauską. Etikos/Tikybos pamoka

Tema: "Gyvenimo prasmė ir tikslas".

Manau, daugeliui žinomi ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje analizės rezultatai, liudijantys etikos ir tikybos pamokų mažiausią efektyvumą... (Dialogas, 2010 04 16). Tačiau šis reitingas galėtų būti visiškai kitoks, jeigu jų turinyje vyrautų ne žinios, o jausmų prisotintas dvasinių vertybių puoselėjimas. (Tokiam teiginiui pagrindą teikia atitinkami inovatyvūs ugdymo metodai.)

Pavyzdžiui, tada pamokos temos paminėtos vertybės ("Gyvenimo prasmė ir tikslas") sulauktų ypatingo ugdytinių dėmesio. Pasakysiu dar daugiau: tikybos dalyko reikšmė būtų sunkiai pervertinama. Juk šiandien oficiali pasaulietinio švietimo ir mokslo siekiamybė, kaip žinoma, yra konkurencingumo kompetencijos puoselėjimas, troškimas sukaupti kuo daugiau materialinių turtų. Tačiau toks gyvenimo tikslas priimtinas ne kiekvienam, nes reikalauja atitinkamų gebėjimų, pradinio kapitalo ir kita. Tokiu atveju pasekmė - nuolatiniai pykčio ir pavydo šešėliai, lydintys asmenį į smurtavimą, plėšimus, vagystes... (Chrestomatinėmis iliustracijomis galėtų būti tautietis Henrikas Daktaras, gražiausius gyvenimo metus leidžiantis už grotų, amerikiečių labiausiai neapkenčiamas Bernardas Madoffas, apgaule iššvaistęs milijardus dolerių bei nuteistas kalėti 150 metų, ir daugybė kitų.) Situacija iš esmės keistųsi, jeigu dar mokyklos suole vaikai įsisąmonintų, kad "ne turtai, auksas ar pinigai yra mano gyvenimo prasmė". Gal, tarkim, kam nors būtų priimtina tokia jo būties siekiamybė: pasėjęs gerumą, kantrybę, taurumą, išlikti norėčiau darbų žavesy?

Drįsčiau teigti, kad JE Prezidentui anksčiau pateikta gyvenimo tikslo samprata galėjo būti priimtina - altruistinė tarnystė žmonėms, noras išlikti darbų žavesy. (Prisiminkime padovanotą prezidentūros pastatą, pastangas atstatyti Valdovų rūmus ir kt.) Tačiau būti ten pašarvotam jam vietos neatsirado... Nelemta problema - formalioji santuokos sritis. Beje, dėl suprantamų priežasčių šią moralinę kuprą sovietmečiu jautė didelė, labai didelė dalis šeimų.

Nesinori burti iš kavos tirščių, tačiau nejučia pamanai: jeigu liepos 1 dieną Arkikatedroje šv. Mišias būtų aukoję Santarvės laureatai JE Vincentas Sladkevičius, Tėvas Stanislovas ir mons. Kazimieras Vasiliauskas, jie būtų sugebėję tikintiesiems paaiškinti, kodėl Santarvės laureatui JE Prezidentui, nepriėmusiam Santuokos sakramento, šiandien daroma išimtis. Pratęskime spėliones - kokių argumentų jie būtų pateikę savo pozicijai pagrįsti: ištikimai tarnavo žmonėms ir vienijo Tautą, aukojo vargšams ir ligoniams, buvo atlaidus politiniams priešams ir jų intrigoms, artėjant žemiškosios būties baigmei žavėjosi Kristaus gyvenimo Auka ir atgailavo... Gal būtų pasitelkę ir šv. Augustino biografijos faktus. Beje, remdamasis jo autoritetu JE Kardinolas Aaudrys Bačkis laiške (Lietuvos žinios, 2010 07 03) tikintiesiems aiškino, kodėl negalima asmens, negyvenusio bažnytinėje santuokoje, palaikų pagerbti Arkikatedroje.

Taigi įsivaizduojamoje šv. Mišių aukoje, tikėtina, vienas Santarvės laureatų homilijoje būtų paminėjęs esant tam tikrų šv. Augustino ir JE Prezidento biografinių panašumų (ir, suprantama, skirtumų). Pavyzdžiui, fiziškai pajėgiausią gyvenimo laikotarpį (iki 33 metų) Augustinas praleido aistringai ir palaidai: 16 metų gyveno su sugulove, kuri jam padovanojo sūnų Adeodatą (tokių skandalingų nuotykių JE Prezidento biografai neaptiko); Augustino neveikė jo krikščionės motinos (tėvas - pagonis) maldavimai keisti gyvenimo būdą (JE abu tėvai katalikai, sugebėję dar vaikystėje įdiegti meilę Švč. Marijai, - jausmą, kurį sovietmečio aplinka ir einamos pareigos natūraliai slopino, tačiau išrauti nepajėgė); "Išpažinimuose" Augustinas apgailestavo per vėlai pažinęs Dievo malonę... (kuklūs nuodėmklausio samprotavimai liudija JE priėmus Atgailos ir Eucharistijos sakramentus...); Augustinas tapo šventuoju, vyskupu, vienu žymiausių Bažnyčios autoritetų... JE žmonių širdyse liko Tautos Liokajumi, kuriam žmonių meilę liudija gėlėmis nukloti Prezidentų panteono kalneliai...

Grįžkime prie šv. Augustino: ar turime pagrindą stebėtis dangiškuoju jo išaukštinimu, kai didelė gyvenimo dalis nugyventa taip audringai? Jokiu būdu. Prisiminkime Gerosios Naujienos žodžius: "Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave" (Mk 10, 46-52). Todėl norėčiau tikėti, kad mano minėtų garbių dvasininkų Santarvės laureatų aukojamose šv. Mišiose būtų atsiradę vietos sakiniui: įeik į Arkikatedrą, tavo tikėjimas ir meilė žmonėms išgelbėjo tave... Deja, š.m. liepos 1 dieną reikalai klostėsi kitaip... Dar blogiau, kad paminėtas garbus šv. Augustino vardas daug kam galėjo liudyti apie Lietuvos bažnyčioje taikomą dvejopų moralinių standartų principą... Šį reikėtų aptarti atskirai.

Jau įpratome prie dabartinę visuotinę Bažnyčią lydinčių skandalų: išmokamos priteistos milijardinės sumos pedofilų aukoms; neseniai Briuselio policija vyskupų susirinkimą 9 val. buvo izoliavusi nuo išorinio pasaulio...; vaikų išnaudojimo kontekste celibato problemos tampa jau lyg ir nebeaktualios; tai šen, tai ten įsiplieskia korupciniai kaltinimai... Lietuvoje, ačiū Viešpačiui, šiuo metu tylu. Tačiau kiek ši tyla atspindi realybę - kitas klausimas. Sovietmečiu, kaip pamename, tokia kritika (ypač liečianti "klebono ir šeimininkės tandemą") buvo tapusi įprasta... Iš bičiulių išgirsdavome apie vieno ar kito dvasininko bendradarbiavimą su specialiosiomis tarnybomis, įtarimų keliančią amnestiją, suteiktą lageryje esančiam kunigui... Ar reikia dėl to stebėtis? Kai pagalvoji, kad visi esame tik ... žmonės, išmintingas veiksmas būtų dažniau atgailaujančiai nulenkti savo galvą... (Ypač kai prisimeni nuostabius išminties perlus: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį", Jn 8, 8; "Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota", Mt 7, 1-5.) Lietuvos bažnyčios hierarchai, manyčiau, šiuokart taip pat galėjo parodyti sektiną pavyzdį, kuris, tikiu, būtų turėjęs akivaizdų tautą vienijantį poveikį, mažinęs takoskyrą tarp tikinčiųjų ir sekuliarios visuomenės dalies. Beje, ir šioje vietoje JE Prezidentas, Izraelyje atsiprašęs žydų tautos (beje, ne už savo asmeninius nusikaltimus), gali būti sektinu pavyzdžiu Bažnyčiai... Dar nevėlu...

Pamokos priesakas: netapatinkime dvasininkų klaidų (kūniškųjų nuodėmių, arogantiškumo, turtų troškimo...) su Dievo Meile mums ir mūsų dėkingumu Jam; melskime Viešpatį, kad Bažnyčios hierarchai jaustų pareigą konkrečiais darbais, bet ne vien žodiniais raginimais vienyti tautą.

Psichologijos pamoka

Tema: "Vizualus asmenybės veido poveikis"

Manau, daugelis sutiksime, kad veido išraiška - daugiakalbė, išreiškianti ne tik dabartinę asmens fizinę ir psichinę būseną, bet ir jo požiūrį - niekinantį ar pagarbų, arogantišką ar nuolankų... - į pokalbio partnerį ar visus aplinkinius žmones. Turbūt teko girdėti apibūdinantį teiginį - "konservatoriška partijos vadovų veido išraiška"? Joje įžvelgi akivaizdžią ironiją ir niekinamą požiūrį į oponentą (vizualų poveikį čia dar papildo garsinis krizenimas, kikenimas...), pasipūtimą, liudijantį išskirtinį kompetencijos ir savos didybės (Aš, Mes) suvokimą... Sutikime, akivaizdžiu kontrastu šiai veido išraiškai buvo JE Prezidento - brazauskiška šypsena. Ji tokia žaviai nuoširdi, kad savaime norėjosi tikėti ramiu jo kalbos turiniu, išsakomų minčių ir argumentų pagrįstumu... Taigi akivaizdu, kad veido išraiška labai svarbi kiekvienam žmogui, bet ypač valstybės, partijos, Bažnyčios lyderiui.

Ar galima šio vizualaus poveikio išmokti? Deja, nebent dirbtinės (cheese) šypsenos, kurią neblogai įvaldę kai kurie užsieniečiai. Ji mūsų pamokos kontekste - menkavertė, formali, tuščiavidurė. Tikrajai šypsenai būtinas giluminis - dvasinis pagrindas, kurį sudaro nuoširdi pagarba ir meilė kiekvienam žmogui. Tada, žvelgdamas į vargšą benamį, neįgalųjį ar politinį oponentą..., jame, anot Motinos Teresės, matai Kristaus veidą, išgyveni jam atjautą, nuoširdų norą padėti, o kitu atveju - džiaugiesi jo laimėjimais...

Tokia šypsena švytėjo popiežiaus Jono Pauliaus II (apie ją teko rašyti LŽ, 2005 04 08), kardinolo V.Sladkevičiaus veiduose... Tačiau to negalėčiau pasakyti apie dabartinius Bažnyčios hierarchus, kuriuos tenka stebėti TV ekranuose iškilmingų transliacijų metu. Pavyzdžiui, per šv. Mišias, skirtas šių metų Valstybės dienai, regėjau įžeisto, įskaudinto ir dar nespėjusio atleisti JE Kardinolo veidą... Tada nejučia prisiminiau kitą dvasininką - kunigą Gintarą Vitkų SJ, jis maždaug prieš mėnesį prie to paties altoriaus aukodamas šv. Mišias "Už Tautą ir Tėvynę" kvietė visus melstis už tai, kad galėtume atleisti sovietų ir nacių okupantams, trėmusiems Lietuvos žmones, "nors jie mūsų neatsiprašė, kad būtume stipresni, jog Dievas, tiek daug kartų mums atleidęs, padėtų tapti naujais žmonėmis". Paminėsiu dar vieną reikšmingą šio vienuolio detalę: nuo altoriaus skleidžiama dvasinė šiluma, manau, nepalieka abejingų jo raginimui kelti "Aukštyn širdis"... Vaidyba? - Jokiu būdu! Akivaizdi išorinė įsitikinimų ir vidinių išgyvenimų išraiška...

... Mėgstu sekmadieniais lankytis vis kitoje bažnyčioje. (Tai ne vien dalyvavimas šv. Mišių aukoje, bet ir nemokami estetiniai meno šedevrų potyriai. Beje, mokyklų bendruomenės taip pat galėtų šiais dvasiniais turtais pasinaudoti, galima užtikrinti, moralinės žalos tikrai nepatirtų...) Ir ne kartą teko stebėti tokį vaizdą šv. Eucharistijos teikimo metu: stovi du kunigai, prieš juos išsirikiuoja tikinčiųjų eilės. Tik štai netikėtai kyla klausimas: kodėl viena eilė ilga, o kita - trumputė? (Tiesa, retsykiais pastaroji papildoma pirmosios eilės "mandagesnių" parapijiečių...) Atsakymas, manau, nevienareikšmis, tačiau vienos versijos galima ieškoti ir šios pamokos temos kontekste.

Pažvelkime į slėpiningąją Dovaną dalijančių tarnų veidus... (Sutikime, pagal jų išraišką negalėsime pasakyti, apie ką šiuo metu žmogus mąsto, tačiau įminti mįslę, ką jis jaučia, išgyvena, tikrai galima mėginti...) Empatija leidžia manyti, kad pirmojo dvasininko būsena akivaizdžiai ambivalentinė, t. y. prisotinta vienas kitam lyg prieštaraujančių jausmų. Viena vertus, čia lengvai įžvelgi ir rimtį, ir atsakomybę, girdi aiškią žodžių, įvardijančių teikiamos Dovanos reikšmę ir prasmę, tartį... Tačiau tuo pat metu veidas išduoda kunigo dvasinės palaimos būseną - džiaugsmą galint vykdyti apaštališkąją misiją, dėkingumą pažįstamiems ir nepažįstamiems tikintiesiems už jų dalyvavimą šv. Mišių slėpinyje... Jeigu glaustai - suvoki kunigo žmogiškąją ("profesinę") atsakomybę, pagarbą asmeniškai tau ir meilę visiems čia susirinkusiems. Sutikime - tai patraukia.

Antrojo veido išraiška akivaizdžiai liudija amatininko, gerai įvaldžiusio savos profesijos įgūdžius, būseną (neatmestina, kad pagalvojančio ir apie tai, "kokia galėtų būt šios dienos derliaus skaitmeninė išraiška"...) O jeigu prie minėtos vizualios veido išraiškos parapijietis prideda dar ir pluoštelį "papildomos" - kompromituojančios informacijos, pasekmės tampa dar liūdnesnės. Pailiustruosiu ne dvasininko, o neseniai regėtu Seimo nario, kuris į šv. Mišias susirinkusiems tikintiesiems skaito ištrauką iš I Laiško korintiečiams, pavyzdžiu. Tekste išaukštinama Meilės svarba ("... jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau"). Būtų puiku, jeigu aš nežinočiau, kad netolimoje praeityje šis politikas jau yra abejotinomis priemonėmis pasiglemžęs milijonų, o neseniai vėl buvo apkaltintas panašiomis machinacijomis... Sutikime, reikia valios pastangų, kad galėtum vadovautis minėtu etikos pamokos priesaku... Arba tenka prisiminti seną, anekdotu virtusio, klebono "ūkininko" patarimą parapijiečiams: jūs nežiūrėkite, ką aš darau, bet klausykite, ką jums sakau. Gaila, kad ši rekomendacija, kaip parodė neseni įvykiai, dar taikoma ir šių dienų Lietuvos bažnyčioje.

Pažymėsiu, kad "paslaugas teikiančiojo" amžius neturi reikšmės vizualaus poveikio įtaigai: ilgos eilės driekiasi ir prie devintą dešimtį Viešpaties vynuogyne triūsiančio monsinjoro, ir prie neseniai Kunigystės sakramentą priėmusio jaunuolio. Sėkmės paslaptis, t. y. jėga, traukianti tikinčiuosius, slypi asmenybės dvasiniuose turtuose: jeigu jų esama, žmonės veržiasi praturtėti, o jeigu "aruodai" tušti, belieka tenkintis tyliu tikinčiųjų lojalumu... Didele dalimi dėl šios priežasties vienos bažnyčios sausakimšos, o kitos tuštėja; visose šventovėse vyrauja garbūs senjorai ir pasigendi kitų amžiaus tarpsnių tikinčiųjų (net ir jaunimui skirtose šv. Mišiose išskirtiniu požymiu tampa tik grupelė gitaras brazdinančių jaunuolių...).

Kokių galėtume teikti rekomendacijų remdamiesi šiais kukliais pastebėjimais? Tikintiesiems patarčiau prisiminti etikos pamokos priesaką (...netapatinkime kunigų žmogiškųjų silpnybių su Dievo Meile mums ir mūsų dėkingumu Jam...). O štai Bažnyčios tarnų atžvilgiu pamąstymų būtų daugiau. Pirmiausia norintiesiems jausti tikrąjį dvasinį pasitenkinimą kunigystės pašaukimo erdvėje būtina aiškintis, ar tikrai nuoširdžiai myliu žmones savyje (o gal tik save žmonėse); ar noriu ir gebu juos atjausti ir dėl jų aukotis... Tai esminės prielaidos siekiant atsikratyti "konservatoriškos" veido išraiškos ir įgyti didžiulį asmenybės turtą - dvasingumą liudijančią šypseną. Metodologiniu pagrindu savyje tokiai siekiamybei puoselėti galėtų būti įsitikinimas: "Mylėti žmones reiškia mylėti Dievą." Nemylint žmonių (bet, kaip jau minėjau, tik raginant kitus dėl žmonių aukotis ir aukoti Dievui...), tačiau tuo pat metu manyti, kad esu dievobaimingas, - pasekmė, prilygstanti "apskrito kvadrato" išradimui...

Ypač pavojinga, kai panašių nuostatų besilaikantis asmuo imasi teisti kitus. Jam norėčiau priminti vieno pamokslininko pasakytą mintį: mums duota teisė ir atsakomybė teisti tik tiek, kad pagelbėtume artimui susitvarkyti su savo nuodėme. Tai yra meilės teismas. Esama pagrindo manyti, kad Gedulo savaitės metu buvo teisiama remiantis ne šių nuostatų dvasia.

Jeigu panašiais Meilės principais vadovautųsi politikai, Seimo nariai, dvasininkija, t. y. jeigu jie mylėtų ir gerbtų oponentą ar "sūnų palaidūną", nuoširdžiai siekdami jam padėti "susitvarkyti su paklydimu", visuomenė, jaunimas, mokiniai gautų puikių kasdienės būties pamokų. Ir šis troškimas - ne kokia nors utopija: juk taip elgėsi JE Prezidentas! Būtent jis atlaidžiai šypsodamasis stebėjosi, kiek mes turime daug talentingai pagiežingų žmonių. Perimdami šias JE Prezidento pamokas Seime išvengtume klaikių rietenų, gatvėje šypsotumės sutiktam žmogui, pasilabintume su daugiabučio laiptinės sutiktu kaimynu... Daug kam Lietuvoje taptų maloniau gyventi, sumažėtų emigrantų...

Gal taip ir atsitiks: juk turėjome augalotą Ąžuolą, palikusį mums gražių ir vertingų pamokų, o dabar sėkmingai auga ir formuoja lapiją plačiašakė Liepa. Taip ir turėtų būti: juk Ji viešai pavadino Jį savo Mokytoju. Nuoširdžiai mylėk žmones, vienyk Tautą ir šypsokis, mūsų Prezidente! (Čia pasidžiaukime abiturientės I.Stukaitės šią vasarą inicijuota akcija "Šypsenos epidemija", o perėmę jos idėją nusišypsokime, klausydamiesi dviejų mokinių pokalbio: kodėl iš visų politikų prezidentės reitingai aukščiausi, o premjero žemiausi? - Ogi todėl, kad prezidentė gražiai šypsosi, o premjeras nuolat susiraukęs...)

Pamokos priesakas: keiskime savo požiūrį į Artimą - nuolatinį nepasitikėjimą, įtarinėjimą, pažeminimą ir kovą su juo paverskime Meile, pagarba ir išmintingu reiklumu jam, - išnyks iš mūsų veidų niūrumą, pagiežą, aroganciją liudijanti išraiška, nes ją natūraliai pakeis dvasinga šypsena.

Socialinės psichologijos pamoka

Tema: "Gandai, nuogirdos, pramanai"

Kiek jų lyg iš gausybės rago pasipylė po Gedulo savaitės! Suprantama, galima būtų į šiuos prasimanymus nekreipti dėmesio ("Šunys loja, o karavanas išdidžiai eina") Tačiau, antra vertus, jie akivaizdžiai formuoja viešąją nuomonę, lyderių reitingus. Pavyzdžiui, labai gaila, kad, liepos pradžioje atlikto sociologinio tyrimo duomenimis, žmonių pasitikėjimas JE Kardinolu sumažėjo net 20 punktų! Kam tai nenaudinga? - Didžiausia žala, manyčiau, - tautos vienijimosi procesui ir tikinčiųjų dvasinei savijautai. Štai keletas "smulkių" nuogirdų (iš ciklo "Nori tikėk, nori netikėk"), liudijančių besiformuojančią nepageidaujamą socialinę nuomonę: "daugiau į Katedrą kojos nekelsiu"; "niekada Katedrai neaukosiu pinigų"; "būtinai išsipurvinsiu kojas ir basomis įeisiu į Katedrą"; "eidama pro katalikų bažnyčias darysiu didžiausią ratą, kad jų šešėlis nepaliestų manęs" (stačiatikė)...

Tačiau iš smulkių formuojasi ir stambesni gandai, kurie susipina su realybės faktais ir tada jau tampa sunkiau atskirti, kur tiesa, o kur pramanai. Pateiksiu vieną pavyzdį.

"Ar girdėjai, ką birželio pabaigoje kalbėjo susitikę du "konservatoriškos" veido išraiškos asmenys? Pirmasis, žinodamas, kad jo dėstomas reikalas turėtų antrajam teikti pasitenkinimą, sako, jog pagal Bažnyčios kanonus neturėtume Prezidento palaikų įsileisti į Katedrą... Antrasis, išgirdęs šią naujieną ir laiku suspėjęs paslėpti pasitenkinimo būseną, lyg apgailestaudamas pareiškia, kad nieko nepadarysi - su nustatytais reikalavimais tenka skaitytis. Lengvai suderinęs šį darbinio susitikimo klausimą, pirmasis kiek netikėtai pareiškia dar vieną pageidavimą - norą perimti Šv. Jonų bažnyčią iš Universiteto į Vilniaus arkivyskupijos kurijos balansą. Pirmasis pasijunta nepatogiai, tačiau supratęs, kad už neseniai patirtą malonumą privalu atsilyginti, prižada sudaryti darbo grupę dėl šios šventovės perdavimo arkivyskupijos kurijai."

Kaip matome, šiame pasakojime gandai susipynę su realybe ir todėl jau ne taip lengva rasti tarp jų takoskyrą. ("Ranka ranką plauna ir abi juodos.") Pereikime prie faktų. Liepos 2 dieną (iš karto po Prezidento laidotuvių!) ELTA išplatino pranešimą, kuriame išdėstomos ne tik arkivyskupijos keliamos minėtos turtinės pretenzijos, bet pateikiama ir visuomenės reakcija: pažymima, kad Šv. Jonų bažnyčia jau beveik 440 metų yra sudėtinė Vilniaus universiteto pastatų ansamblio dalis ir visos akademinės bendruomenės kultūrinio gyvenimo epicentras; studentų atstovybė pareiškia, kad jeigu iškiltų šventovės netekties grėsmė, jie pasirengę pakartoti tai, kas vyko prieš penkerius metus - protestuoti prieš valdžios savivalę. Beje, ar dar pamename tą demonstraciją? Primiršusiesiems priminsiu.

... 2005 metų spalio 12 dieną Vilniuje organizuota studentų akcija "Tylos minutė aukštajam mokslui" sutraukė per 5 tūkst. dalyvių, tačiau ji, be kita ko, liudijo ... agresyvųjį chamizmą, brutalumą, bet ne asmenybių orumą, atsakingumą, pilietinę brandą. Žiniasklaidoje demonstruoti vaizdai, laikraščių nuotraukos rodė chunveibiniškai perkreiptus studentų veidus ir jų isteriškas grimasas. Į Seimo rūmus buvo mėtomi tualetinio popieriaus ritiniai, laipiojama šio pastato aukštomis metalinėmis tvoromis, užpuolami apsaugos darbuotojai... Po protesto Seimo aikštė atrodė kaip šiukšlynas. Viešąją tvarką mitingo metu prižiūrėjo 80 policijos pareigūnų... Minią tramdė mobilioji policijos kuopa... Trims dešimtims akcijos dalyvių parodyta išskirtinė policininkų globa, o penketui pritaikyti atitinkami Baudžiamojo kodekso straipsniai... Akcijos organizatoriai aiškino, kad studentai yra laisvi žmonės ir daro, ką nori... Kaip matome, ir čia ta pati deformuota laisvės samprata - teisė būti laisvam ir daryti tai, ko tik šiuo metu tavi instinktai geidžia... Ir tai - mūsų jaunimo žiedas.

Ar tikrai Bažnyčiai reikia "tokios partnerystės" su studentų sąjungomis? Ar tokiu būdu padidintas arkivyskupijos turtas padidins ir jaunimo pasitikėjimą Bažnyčia ar priartins jį prie Dievo? Panašaus turinio klausimų galima pateikti kur kas daugiau, tačiau visi jie lydėtų prie tezės, išdėstytos pirmojoje pamokoje: Bažnyčia privalėtų inicijuoti visiškai kitokius ilgalaikius projektus su moksleivių ir jaunimo organizacijomis. Abejingai stebėti dabartinį mūsų šalies socialinį lauką tolygu nežinoti, koks kanalizacijos turinys kiekvieną akimirką liejasi į vaikų bei jaunimo sąmonę ir ji nesulaukia adekvačios dorinės amortizacijos.

Todėl klesti fizinės jėgos kultas, nieko nestebina žudymai ir savižudybės, o smurtas ir patyčios tapo mūsų gyvenimo būdu... Prie šios "juodosios vizitinės kortelės" dar pridėkime klestinčią korupciją, išsigimstantį teisingumą, narkotikus, nekontroliuojamą kontrabandą, perpildytus kalėjimus... Gražus vaizdelis? Belieka apsispręsti: ar ir toliau pasyviai jį stebėsime, ar pasirinksime kitą veiklos taktiką - "nugalėk pikta gerumu" (Rom 12, 21)?

Mūsų apsisprendimą galėtų palengvinti ir šis faktas: neseniai Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, paauglių kriminaliniai nusikaltimai akivaizdžiai susiję su jų krikščioniškuoju religingumu: kuo didesnis religingumas, tuo mažesnis polinkis į smurtą. Ir tai tinka ne tik vokiečių paaugliams, bet ir imigrantams iš kitų šalių. Įdomu, kad ši priklausomybė būdinga ir islamą išpažįstantiems paaugliams. Tik ji - tiesiogiai proporcinga: kuo religingesnis jaunuolis, tuo jis labiau linkęs smurtauti... Taigi šalia mūsų kojų - aukso grynuolis: ar jaunimo auklėjimo tikslu norėsime jį pakelti nuo žemės? Klausimas tiesiogiai adresuojamas ne tik Bažnyčiai, bet ir tėvams, mokytojams...

Pamokos priesakas: iš naujo pervertinkime savo dabartinius vertybinius prioritetus ir suvienykime visas Gėrio bei Grožio galią išpažįstančias jėgas blogiui įveikti - įveikti ne kovos ar revoliuciniu būdu, o evoliuciniu, ramaus įtikinėjimo, gyvenimo tikslo ir prasmės suvokimo.

Pamokas apibendrinančios mintys. Tautos konsolidacijai Gedulo savaitė ne padėjo, bet pakenkė, tačiau yra akivaizdi galimybė tokiai socialinei siekiamybei įgyvendinti. Svarbu žinoti, kad ši galimybė ne utopinė, bet reali, nes JE Prezidentas savo gyvenimu ją patvirtino. Turime unikalią progą Gedulo savaitės potyrius analizuoti ir iš jų mokytis, tad išnaudokime šią pasitaikiusią galimybę. Skelbkime savo požiūrius, nors ir visai kito turinio nei čia išdėstytos idėjos, tik svarbu, kad jos vienytų Tautą, taurintų žmonių mintis ir jausmus. Tai - mūsų išsigelbėjimas iš besitęsiančios dvasinės krizės.


PS. Nuoširdžiai atsiprašau, jeigu pamokose geranoriškai išsakytos mintys ką nors įžeidė: esu įsitikinęs, kad žmonių požiūrio į Dievą, Bažnyčią, Tautą ir Valstybę puoselėjimas turėtų būti svarbesnis už kitų asmenų požiūrį į mus pačius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"