TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Jogailaičių korida

2012 04 21 7:16

Ispanų korida turėjo konkurentę, Jogailaičių laikais stumbrų medžioklė virto pavojingu reginiu. Neretai pasmerkti žūti būdavo ne tik žvėrys, bet ir su jais susigrūmę drąsuoliai.

Marcino Kromerio veikalas "Kronika polska", išleistas XVI amžiaus antroje pusėje, aprašo stebinančius renginius karaliaus Žygimanto Augusto laikais, tokius panašius į koridą. Belovežo girioje jaučių vaidmenį atlikdavo stumbrai.

"Kai medžiotojai suseka juos miškuose, kuriame nors numatytame plote specialiai suvaryti kaimiečiai verčia medžius ir tokiu būdu uždaro žvėris, tiek pavienius, tiek ir ištisas kaimenes, savotiškame garde taip, kad iš ten išeiti jie nebegali; paskui stato aptvertą podiumą arba tribūną valdovui, damoms ir didžiūnams, iš kurios šie saugiai galėtų matyti reginį, o jau tada išdėsto medžiotojus, ginkluotus ietimis, kiekvieną po jam skirtu medžiu, - kronikininkas aprašo pasirengimą, o vėliau kovos eigą. - Veikiai žirgų kanopų dundėjimas, šunaujos lojimas ir siundymas išbaido žvėrį, priverčia jį palikti girios tankmę ir išeiti į aptvaro vidurį; ten jį ietimis bado už medžių pasislėpę medžiotojai, visada tas, prie kurio žvėris arčiausiai prisiartins. Įsiutintas stumbras smogia ragais į medį, už kurio pasislėpęs persekiotojas. Kai kamienas per plonas, kad galėtų įsmeigti abu ragus iš karto, žvėris įsispiria kakta ir visu galingu kūnu į medį taip, kad iš abiejų pusių kyšo jo ragai. Tuo metu į žvėries krūtinę įsmeigtą geležį giliau įvaro medžiotojas, traukdamasis nuo jį puldinėjančio ir aplink medį besisukančio žvėries; čia nestinga ir stipriausių šunų, kurie kandžiodami talkina, kol žvėris, mirtinai perdurtas arba jau visiškai nusilpęs, krinta."

Liežuvio problema

Žinoma, kad stumbrų medžioklė turėjo ilgą tradiciją, suteikdavo emocijų ir - savaime aišku - mėsos. "Vladislovas Jogaila paskelbė Belovežo girią (čia gyveno stumbrai ir juos medžiodavo) išskirtine karaliaus nuosavybe. Čia buvo organizuota didžiulė medžioklė dalyvaujant karaliui 1409 metais.

Tada sumedžioti žvėrys (tarp jų ir stumbrai), atitinkamai užkonservuoti ir vėliau pervežti vandens keliu, tapo maisto atsarga lenkų ir lietuvių kariuomenėms Žalgirio mūšyje 1410 metais. Tie patys metai laikomi simboliška Belovežo girios apsaugos pradžia", - pasakoja Malgorzata Bolobot, dirbanti mokslinės publikacijos "Sumbrų kilmės knyga", kurią leidžia Belovežo nacionalinis parkas, redakcijoje.

Kromerio laikais Žygimantas Augustas siųsdavo Radviloms stumbrų mėsos kaip gardumyno. Kyla klausimas, ar kronikininkas nepaspalvindavo proziškos tikrovės. Pavyzdžiui, apie stumbro liežuvį jis rašė: "Medžiotojai vengia paliesti stumbro liežuvį; iškišęs šiek tiek liežuvį žvėris pritraukia juo prie savęs žmogų, net jeigu pasiektų tiktai apdaro kraštelį, nes turi tą organą labai šiurkštų."

Paklausta dėl tos detalės M.Bolobot cituoja Konrado Wrublevskio monografijos "Belovežo girios stumbras" fragmentą: "Liežuvis, kaip ir galvijų, turi trijų rūšių karpų. Nė viena jų rūšis nesiskiria nuo analogiškų galvijų liežuvių karpų. Karpos ant senų stumbrų liežuvių siekia iki 3,5 milimetro, taigi jų ilgis neviršija tokių pačių senų jaučių liežuvių karpų ilgio. Tai paneigia kai kurių autorių tvirtinimus, jog prisimenamos stumbrų karpos būdavusios labai ilgos." M.Kromeris greičiausiai perdėjo.

M.Bolobot komentuoja ir raudonos skraistės, atitraukiančios žvėrių dėmesį, klausimą. Ji mus informuoja, kad greičiausiai nei stumbrai, nei bandos jaučiai neskiria spalvų. Jų dėmesį patraukia pats judesys, o ne skaros spalva. Galbūt ir čia M.Kromerio fantazija bei noras daryti įspūdį skaitytojui galėjo suvaidinti vaidmenį kuriant įtaigius ir spalvingus aprašymus. Kita vertus, žmonės galėjo tikėti raudonos skaros ar grėsmingo liežuvio poveikiu neatsižvelgdami į faktišką būklę.

Tačiau nepaisant minėtų išlygų M.Kromerio aprašyta medžioklė su varovais ir žvėrių uždarymu "aptvare" - anaiptol ne prasimanymas. Tai įrodo kitų epochos liudininkų pasakojimai.

Giesmė apie stumbrą

Keliomis dešimtimis metų anksčiau už M.Kromerį savąją "Giesmę apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę" sukūrė Renesanso poetas Mikalojus Husovianas (1475-1534). Joje taip aprašė girių karaliaus medžioklę: 

Smigo ir vėlei strėlė zvimbdama į jo sužeistą kūną,

Kad įnirtimas žvėries dar suliepsnotų žiauriau.

Kai tik pamatė save, nusėtą strėlėm geležinėm,

Jį pasiutimas baisus apėmė tąsyk staiga.

Jis medžiotojus nūn žvilgsniu įnirtingu baugina,

Kur tik didesnis būrys, puola įtūžęs smarkiau.

Šoka siaubingas žvėris pirmiausia skalikų žudyti

Ir po puotos kruvinos metas ant vyrų ūmai.

Bėga jaunuoliai nuo jo ir žirgus į šalį nukreipia;

Nuo begalinių šauksmų dreba didžiulė giria.

Niekas neturi vilties pabėgti, belėkdamas tiesiai,

Ir tik vingiuotu keliu galima saugiai pasprukt.

Toks įtūžimas baisus ir kerštas pabaisą tą neša,

Jog - toks didžiulis - jisai vingriai negali palėkt.

Supamas būrio raitų, drauge jis bėga tarp jųjų,

Puola jų vieną kurį ir nebegali sustot.

Šokdamas šuoliais staigiais, jisai didesnis atrodo;

Kai išsitiesia, tuomet baubia pro šnerves niūriai.

Vėjas siaubingus karčius į šalis jam taršo ir blaško -

Jis kaip grėsminga audra didelis, piktas, žiaurus;

Jis per aukštokas tvoras galvotrūkčiais virsdamas šoka

Ir savo pykčiui žiauriam ieško čia grobio baisaus.

0 kokiu įniršiu jis tada visas pritvinęs alsuoja.

(Iš lotynų kalbos vertė B.Kazlauskas)

M.Husovianas išleido savo kūrinį 1523 metais, po kelionės į Romą, dviem metais anksčiau, kai lydėjo vyskupą Erazmą Cioleką.

"Poema gimė ypatingomis aplinkybėmis. Erazmas Ciolekas panoro padovanoti popiežiui Leonui X, aistringam medžiotojui, stumbro iškamšą. Ją turėjo parūpinti Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila, o M.Husovianui patikėta parašyti tinkamą poemą. Dar nebaigus kūrinio popiežius netikėtai mirė. Romoje mirė ir vyskupas E.Ciolekas, - nurodo biogramoje profesorius Edmundas Kotarskis. - "Giesmė apie stumbrą" buvo išleista nebe Italijoje, o Krokuvoje (dedikuota karalienei Bonai, žinoma, italei), poetui grįžus į tėvynę."

Akis į akį

"Stumbrus medžiodavo su ragotinėmis, lankais ir kardais, įvairiai, bet visada raiti. Nuo žirgų nulipdavo nebent tada, kai žvėris nusilpdavo", - rekonstruoja Jerzy M.Placheckis. Kartais medžioklės metu medžiotojas ar grupė medžiotojų stodavo į kovą su stumbru akis į akį kaip koridoje.

Iš šaltinių susidaro įspūdis, kad medžiotojai labiausiai bijodavo stumbro uodegos ir liežuvio. Bet šis buvo ir brangiausias trofėjus, maždaug kaip slibino liežuvis riteriui iš viduramžių legendų ar jaučio ausys toreadorui. Tą dovaną iškovoti nebūdavo lengva.

M.Kromeris taip aprašinėjo stumbrų sugebėjimus: "Stumbras yra žvėris milžiniškas, bet labai greitai bėga. Ginkluotas dideliais ir šiek tiek į vidų palenktais ragais, gali paverti ant jų žirgą kartu su raiteliu ir ne kartą išmesti į orą. O vidutinio storumo medžius išverčia su šaknimis. Galingą jo dydį dar ir tai parodo, kad ant jo kaktos, tarp ragų, du, gal net trys žmonės atsisėsti gali, kailis jo gauruotas ir šiurkštus, o po apatiniu žandikauliu nukarusi barzda ir apžėlusi plaukais pasmakrė."

"Nesvarbu, ar medžioklė vykdavo tam tikslui pastatytame aptvare, ar atviroje vietovėje, žmonės susikaudavo su tikrai laukiniu, grėsmingu žvėrimi, kurio reakcijas būdavo sunku nuspėti, - pabrėžia J.M.Placheckis. "Užmušti stumbrą pasinaudojant tik strėlėmis ir ietimis būdavo sunkus uždavinys, nes to žvėries stora oda ir tankus kailis. Jis nekrisdavo nuo paleistos ieties ar kelių strėlių, o padarytos žaizdos tik įsiutindavo jį. Įniršęs žvėris aklai atakuodavo artimiausius objektus, dažniausiai tai būdavo šunys arba specialiai pripuolantys ir skubiai nušuoliuojantys raiteliai. Karalius turbūt smogdavo tik pribaigiamąjį smūgį (jeigu neapsiribodavo reginio stebėjimu), nes prisiartinti prie įsiutinto žvėries būdavo per daug pavojinga", - priduria M.Bolobot. Kai kurie "drąsuoliai" būdavo taip kovoti... priverčiami.

Pasak M.Husoviano, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas stumbrų medžioklei suteikė privalomų kovinių pratybų pobūdį.

"Greičiausiai norint pademonstruoti drąsą ir vikrumą didesnei auditorijai XV amžiuje Lietuvoje pradėta statyti specialias arenas su tribūnomis ir ten būdavo galynėjamasi su anksčiau sugautais stumbrais, - teigia J.M.Placheckis, kuris 2010 metais baigė rašyti monografiją apie Žygimanto Augusto karališkąją arklidę Knišine. - Kadangi monarcho arklidės ribojosi su žvėrynu, truputį patyrinėjau ir galiu gana patikimai pareikšti, kad jų teritorijoje, greičiausiai ant aukštumos, šiandien vadinamos Karalienės Bonos kalnu, buvo objektas, labai primenantis koridos areną."

Belovežo giria priklauso dviem šalims. 876,07 kv. km priklauso Baltarusijai, 105,07 kv. km - Lenkijai. Belovežo nacionalinis parkas 1992 metais UNESCO paskelbtas pasaulio paveldu. 

Parengė Osvaldas ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"