TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Jonas Pranas Aleksa: „Padariau, kiek galėjau“

2015 11 07 6:00
Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Jonas Pranas Aleksa. Nuotrauka iš „Lietuvos albumo“

1942-ųjų lapkričio 14 dieną trys žymūs lietuvių politikai – prezidentas Kazys Grinius ir buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius paskelbė plačiai pagarsėjusį memorandumą, kuriuo pasmerkė hitlerininkų vykdomą Lietuvos kolonizavimą ir jos piliečių žydų naikinimą. Toks žingsnis dviem signatarams vos nesibaigė mirtimi nacių konclageryje. Vieno iš jų – J. P. Aleksos likimas susiklostė itin dramatiškai.

„Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriomis ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomeninės organizacijos, kuri galėtų jos nusistatymą pareikšti opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. Dėl to mes, žemiau pasirašiusieji, esame priversti pasisakyti šiuo skaudamu klausimu. Esame visiškai įsitikinę, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu visiškai atitinka ir plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą.“ Jau vien tokia memorandumo Reicho generaliniam komisarui, kurį pasirašė trys narsūs lietuvių valstybininkai, pradžia nežadėjo jo signatarams nieko gera.

O ką jau kalbėti apie visas dokumente išdėstytas pretenzijas okupacinei hitlerininkų valdžiai: „Vokiečių grąžinimą į Lietuvą mes laikome Lietuvos kolonizacijos vokiečiais pradžia. Kad tai nėra tuščias mūsų spėjimas, o gryna tikrovė, patvirtina patys oficialūs Vokietijos sluoksniai. (...) Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams.“

Lapkričio 14-osios memorandumo efektas prilygo bombos sprogimui. Kaip po daugelio metų prisimins antisovietinio pogrindžio dalyvis Kazimieras Skebėra, „apie Memorandumą kalbėta ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Ir parašyti tokį dokumentą reiškė viena – mirtį. O jie gynė ne tik savo tautą, bet ir žydus. Tam reikėjo ypatingos drąsos, patriotizmo, meilės kiekvienam žmogui“.

Jonas Pranas ir Salomėja Aleksos. Kaunas, 1926 m.

Trys Lietuvos patriotai negalėjo nesuprasti, kad stato save į mirtiną pavojų. Jie puikiai prisiminė, kas 1941-ųjų rudenį nutiko išvaikytosios Lietuvos Laikinosios vyriausybės ir ją suformavusio Lietuvių aktyvistų fronto nariams, išdrįsusiems nusiųsti laišką Adolfui Hitleriui. Tuomet vien už nuomonę, kad lietuviai galėtų patys tvarkytis savame krašte, visi laiško signatarai atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje. Tuo tarpu Memorandumo autoriai nuėjo dar toliau – jie užsimojo prieš pačią nacionalsocializmo esmę – svetimų kraštų kolonizavimą bei žydų naikinimą. Ir dar kada – tuomet, kai hitlerizmas buvo pasiekęs apogėjų ir niekas nė iš tolo negalėjo nuspėti Antrojo Pasaulinio karo baigties!

Memorandumo signatarai buvo tuoj pat suimti, tačiau mirties išvengė. Ligotas ir dėl sunkios kataraktos beveik nematantis K. Grinius naciams, matyt, atrodė nebepavojingas, tad buvo ištremtas į gimtąją Selemos Būdą ir paliktas gestapo priežiūrai. Tuo tarpu M. Krupavičius ir J. P. Aleksa kaip mat atsidūrė Eitkūnų kalėjime. Iš ten abiejų kelias greičiausiai būtų nuvedęs į koncentracijos stovyklą, iš kurios išeiti gyviems buvo nedaug šansų. Abu tikriausiai ir būtų žuvę, jei ne atsitiktinumas, prie kurio grįšime kiek vėliau.

O kol kas tik pastebėsime, kad už J. P. Aleksos nugaros kalėjimo durys tąsyk užsitrenkė jau trečią kartą. Ir, deja – ne paskutinį. Kitaip nei jo du bendražygiai, šis Memorandumo signataras savo kelią užbaigs ne laisvame pasaulyje, o Sibiro tremtyje. Tad tolesnis mūsų pasakojimas bus skirtas šio Lietuvos valstybės vyro gyvenimo puslapiams.

Populiarusis ministras

1879 metų gruodžio 25-ąją į pasaulį atėjęs Jonas Pranas buvo pirmas vaikas turtingų Sūduvos ūkininkų Jono ir Uršulės Aleksų šeimoje. Iš viso šeimoje buvo trys sūnūs ir tiek pat dukterų, tačiau tik vyriškosios jos dalies atstovai paliko pėdsaką istorijoje. Patriotiškai auklėti Jonas ir Konradas visą gyvenimą dirbo Lietuvai, o štai trečias brolis Zigmas nuėjo kitais keliais – anksti nutraukęs ryšius su šeima ir Tėvyne bei pasivadinęs Angariečio slapyvardžiu, jis tapo aršiu bolševiku ir gyvenimą baigė Rusijoje, pats tapęs stalininių represijų auka.

J. P. Aleksa – Marijampolės gimnazijos moksleivis. Apie 1892 m. /Nuotrauka iš knygos „Valstybininkas ir mokslininkas Jonas Pranas Aleksa. Žvilgsnis iš dabarties“.

Aleksos, kurių giminės istorijoje per tris kartas būta daug žymių inteligentų, kiek įmanydami stengėsi išmokslinti vaikus. Jonas, baigęs Marijampolės gimnaziją, nutarė tapti agronomu ir 1900-aisiais įstojo į Maskvos universitetą. Čia jam ir teko pirmąkart susidurti su Lietuvos pavergėjų represijų mašina: 1902 metais už dalyvavimą nelegalioje lietuvių studentų draugijoje jis buvo suimtas ir dvejus metus mėtytas po Maskvos, Sankt Peterburgo ir Varšuvos, kalėjimus.

Tiesa, nuteisti maištingąjį studentą caro valdžiai taip ir nepavyko, tačiau lietuviška veikla labai apsunkino tolesnį J. P. Aleksos gyvenimą. 1907-aisiais sugrįžęs į Lietuvą, jis įsidarbino Vilniaus mergaičių gimnazijoje, tačiau po metų turėjo ją palikti, mat vyresnybę pasiekė žinos, kad mokytojas sėdėjęs kalėjime už politinę veiklą. O ir vėlesni prašymai priimti į tarnybą likdavo be atgarsio. Darbą po ilgų ieškojimų pavyko surasti tik nevaldiškose Suvalkų, Mogiliovo ir Varšuvos žemės ūkio draugijose.

1915-aisiais baigęs Varšuvos aukštąją žemės ūkio ir pramonės mokyklą bei Pirmojo pasaulinio karo metus praleidęs Rusijoje, J. P. Aleksa 1918-aisiais sugrįžo į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą ir aktyviai įsitraukė į valstybės kūrimą. Lapkričio mėnesį paskirtas Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo, o vėliau – to paties pavadinimo departamento direktoriumi, o 1920-ųjų birželį Žemės ūkio ir valstybės turtų ministru.

Šiuose postuose J. P. Aleksos laukė milžiniškas darbas – rengti žemės reformą, modernizuoti kaimo gyvenimą, diegti kooperaciją, organizuoti žemės ūkio švietimą. Visiškai atsidavęs šiai veiklai, ministras tenkinosi tik dalele paskirto atlyginimo, visa kita palikdamas jaunos valstybės biudžetui. Tai liudija ir Salomėjos Aleksienės prisiminimai apie pirmąjį apsilankymą tuomet dar būsimo vyro namuose: „Buvo du stalai, abu rašomieji, vienas be kojų, knygomis paramstytas, kėdė prie stalo kiaurai prasėdėta ir nuo grindų iki skylės knygų prikrauta. Pamačiusi, kaip skurdžiai ir viengungiškai gyvena, supratau, kad jam sunku, ir nutariau ištekėti“. Tuomet S. Aleksienė nė nenujautė, kad jai su vyru bus lemta sulaukti dar sunkesnių laikų.

J. P. Aleksa (sėdi kairėje) su „Žiburio“ lietuvaičių progimnazijos mokytojais ir mokinėmis. Apie 1908 m. Nuotrauka iš knygos „Valstybininkas ir mokslininkas Jonas Pranas Aleksa. Žvilgsnis iš dabarties“. /Nuotrauka iš knygos „Valstybininkas ir mokslininkas Jonas Pranas Aleksa. Žvilgsnis iš dabarties“.

O kol kas J. P. Aleksa toliau nuosekliai dirba Lietuvos valstybės labui – tiek valdžios postuose, tiek ir be jų. 1923-aisiais nebepaskirtas ministru, jis vadovauja Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungai, geriau žinomai „Lietūkio“ vardu, kuria Lietuvos Žemės ūkio rūmus, su bendraminčiais įkuria Ūkininkų partiją, kurios sąraše 1926 metais išrenkamas į Seimą, o tais pačiais metais vėl paskiriamas Žemės ūkio ministru. Lieka juo ir po tautininkų perversmo, nepaklusdamas savo partijos sprendimui jį atšaukti. Kodėl? Pasak Salomėjos ir Jono Prano Aleksų šeimos istorijai skirtos knygos „Margi gyvenimo puslapiai“ autoriaus Vlado Žuko, „greičiausiai jį sulaikė idealizmas, noras padėti žemdirbiams – turėjo savo žemės ūkio pertvarkymo programą. Tikėjosi, kad būdamas šiame poste galėsiąs daugiau padaryti“.

Tai, kad J. P. Aleksa, pats nebūdamas tautininkas, susiejo save su tautininkų vyriausybe, greičiausiai nulėmė jo likimą pirmuoju sovietmečiu. Bet turbūt ne vien tai – lietuviško žemės ūkio strategas tiesiog buvo labai populiarus ne tik tarp žemdirbių, bet ir tarp rašytojų, menininkų, diplomatų. Toks žmogus tiesiog negalėjo netapti rakštimi sovietinės Lietuvos valdžiai.

J. P. Aleksa (kairėje) Lietvos žemės ūkio ir pramonės parodos atidarymo iškilmėse. Toliau iš kairės į dešinę – Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis, Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, Prezidento žmona Sofija Smetonienė. /LCVA nuotrauka

Per plauką nuo žūties

Sovietams okupavus Lietuvą. J. P. Aleksa atsidūrė kryžkelėje – likti Tėvynėje ar trauktis, kaip įkalbinėjo gerai pažįstami Vokietijos konsulato darbuotojai. Žmona siūlė trečiąjį variantą – atiduoti valdžiai savo ūkį ir keltis į Vilnių – neva ten J. P. Aleksą mažai kas pažįsta, tad įsitaisęs dėstytojauti jis galėsiąs išgyventi visas audras. Tai buvo naivūs suvarstymai: S. Aleksienė negalėjo nė numanyti, kad jos vyras jau atsidūrs spąstuose. Liepos 7-ąją, naujajam VSD vadovui komunistui Antanui Sniečkui patvirtinus liūdnai pagarsėjusį „priešvalstybinių partijų likvidacijos planą“, per kitas dienas buvo skubiai sudaromi suimtinų žmonių sąrašai, o NKVD pasienio kariuomenės daliniai ėmėsi užtikrinti, kad nė vienas persekiojamas asmuo nepasitrauktų į Vokietiją. Kas jau kas, o buvęs tautininkų vyriausybės ministras nuo pirmųjų okupacijos dienų buvo atsidūręs A. Sniečkaus žinybos akiratyje.

Bėdos ilgai laukti nereikėjo. Liepos 11-ąją, prasidėjus pirmiesiems masiniams areštams, trys saugumiečiai pasibeldė ir į Aleksų duris. Be jokių paaiškinimų išsivedę buvusį ministrą, po poros valandų grįžo jau didesniu būriu – apvertę aukštyn kojomis kambarį, susirinko „įkalčius“ – Respublikos prezidento įteiktus valstybinius apdovanojimus ir užantspaudavo duris.

Bet kokios S. Aleksienės pastangos išlaisvinti vyrą ar bent jį pamatyti buvo bergždžios. Moteris prasibrovė net pas A. Sniečkų. „Jis pasakė Aleksą pažįstąs, tačiau net jeigu būtų jo brolis, niekuo negalėtų padėti – ten įeiti plačios durys, o išeiti beveik jokių vilčių nėra“, – po daugelio dešimtmečių prisimins S. Aleksienė.

Tuomet moteris nenujautė, koks baisus, mirtinas pavojus iškilo jos vyrui. J. P. Aleksa, kaip ir dar septyni įvairių kabinetų ministrai galėjo tapti vadinamosios „sušaudytosios vyriausybės“ nariu. Jam, kaip ir vėliau suimtiems ministrui pirmininkui Pranui Dovydaičiui, vidaus reikalų ministrams Petrui Aravičiui, Antanui Endziulaičiui ir Zigmui Starkui, užsienio reikalų ministrui Voldemarui Čarneckiui, švietimo ministrui Kaziui Jokantui, krašto apsaugos ministrui Juozui Papečkiui ir finansų ministrui Jonui Sutkui enkavėdistai kurpė bylą pagal tą patį standartinį kaltinimą: kova su revoliuciniu judėjimu ar priklausymas kontrrevoliucinei partijai. Visi minėti pareigūnai 1942-aisiais buvo pasmerkti myriop ir sušaudyti.

Toks pats likimas greičiausiai laukė ir J. P. Aleksos, mat 1941 metų gegužės 29 dieną enkavėdistų surašytoje kaltinamojoje išvadoje nurodoma, kad jis, būdamas žemės ūkio ministru, „gynė buožių ir dvarininkų interesus, spaudoje ir knygose spausdino provokacinius straipsnius, nukreiptus prieš Sovietų Sąjungos komunistų partiją bei revoliucinį judėjimą“. Dar savaitė, ir kaltinamojo likimas būtų nulemtas.

Tačiau įvykiai susiklostė kitaip: prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui bei Birželio sukilimui, Kauno kalėjimo prižiūrėtojai išsilakstė kas sau ir nespėti išvežti į Rusiją kaliniai ištrūko į laisvę. Tarp jų buvo ir J. P. Aleksa. Deja, išsivadavimo džiaugsmą aptemdė netektis – grįžęs į namus savo žmonos buvęs kalinys neberado. Drauge su tūkstančiais birželio 14-osios tremtinių ji buvo išvežta į Sibirą. Tada J. P. Aleksa dar nenujautė, kad žmoną jis pamatys tik po dvylikos metų. Deja, šio susitikimo aplinkybės bus nelinksmos, o prieš tai jam dar teks pereiti ne vieną pragaro ratą.

J. P. Aleksa (sėdi antras iš dešinės) tarp XV vyriausybės ministrų. 1930 m. /LCVA nuotrauka

Gestapo naguose

Rugpjūčio pradžioje J. Aleksa grįžta į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą ir skuba užbaigti dar iki sovietų okupacijos pradėtą darbą – žemės ūkio ekonomikos vadovėlį. Deja, didelės įpusėto veikalo dalies jis taip ir neberado: rankraščiai enkavėdistų nesudomino, tad buvo išdraskyti, išmėtyti po visą butą, sukūrenti. Nemažą darbo dalį teko dirbti iš naujo, tačiau vadovėlis dienos šviesos taip ir neišvydo – kraštą kolonizuojantiems hitlerininkams lietuviški žemės ūkio mokslai rūpėjo mažiausiai. Matydamas, kaip lietuvių ūkininkų žemes Klaipėdos krašte ir Suvalkijoje užima vokiečių kolonistai, o šių kraštų gyventojai stumiami į Rytus, kaip nebeleidžia į Lietuvą sugrįžti anksčiau į Vokietiją nuo bolševikų pabėgusiems gyventojams, o pačią kolonizaciją hitlerininkai mėgina vykdyti lietuvių savivaldos rankomis, J. P. Aleksa drauge su K. Griniumi ir M. Krupavičiumi ėmėsi kito darbo – rengti Memorandumą okupacinei valdžiai, kuriam teigiama, kad vokiečių administracijos veiksmai nesuderinami su pagrindiniu lietuvių tautos siekiu – atstatyti šalies nepriklausomybę, „kuriai jokios aukos nėra didelės, ir išlaikyti savo žemę, už kurią jis yra amžiais kovojęs“.

J. P. Aleksa Kauno kalėjime 1940 m. /LYA nuotrauka

Kaip jau minėjome anksčiau, už šį beatodairiškai narsų poelgį J. P. Aleksa tuoj pat buvo suimtas ir iš pradžių atsidūrė Eitkūnų kalėjime, o vėliau – Tilžėje. Kadangi miesto kalėjimas buvo sausakimšas, profesorius buvo uždarytas vieno gestapui priklausančio namo kambaryje ir visiškai izoliuotas nuo išorinio pasaulio – nei laiškų, nei pasivaikščiojimų. Kalėti Tilžėje buvusiam ministrui teko ilgai – išsiųsti jo į konclageri gestapininkai kažkodėl neskubėjo. Tik vėliau paaiškėjo, kad J. P. Aleksą vėl išgelbėjo jo angelas sargas – pakeliui iš Eitkūnų, kažkur pradingo jo ir M. Krupavičiaus bylos, tad abiem belaisviams pavyko išvengti paties blogiausio scenarijaus.

Tačiau ir paleisti J. P. Aleksos niekas neketino, juo labiau, kad ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse plačiai nuskambėjęs Memorandumas pelnė ir taip jau populiariam profesoriui naują šlovę. Taigi, 1943-ųjų rugpjūtį J. P. Aleksa buvo atvežtas į Berlyną, įgrūstas į apleistą plytinę ir paliktas policijos priežiūrai. Realiausia perspektyva tokioje situacijoje buvo mirti badu – nei pinigų, nei maisto kortelių profesorius neturėjo. Laimei, gelbėjo iš Lietuvos perduodami sesers siuntiniai. Bet ir tokiomis sąlygomis J Aleksa nepalūžo ir iki pat karo pabaigos rašė knygą apie lietuvių tautos ateitį. Deja, to, kaip profesorius ją, mes niekada nesužinosime – rankraštis be žinios dingo karo verpetuose.

Tuo tarpu šie verpetai jau artėjo prie Berlyno. 1945-ųjų pavasarį Vokietijos sostinę užėmus Raudonajai Armijai, J. Aleksai iškilo dilema – traukis į Vakarų Sąjungininkų okupuotą zoną ar likti Berlyne, kuriame už jo saugumą ir gyvybę niekas negarantavo. Nepaisant atkaklių bičiulių įkalbinėjimų, nelaisvės iškankintas profesorius vis dėlto pasirinko antrąjį kelią. Kodėl, matydamas kaip nuo Raudonosios Armijos į Vokietiją bėga šimtai tūkstančių lietuvių, nutarė keliauti priešinga kryptimi – į Lietuvą? Čia gali būti tik du paaiškinimai – beatodairiškas patriotizmas arba prievarta.

Pastarosios versijos negalima visiškai atmesti dėl vienos aplinkybės: 1945-ųjų pavasarį ar vasarą J. P. Aleksa buvo susitikęs su Berlyne pasirodžiusiu sovietinės Lietuvos MGB žvalgybos valdybos Berlyno grupės vadovu Aleksandru Slavinu. Kaip „Lietuvos žinios“ jau rašė, Berlyno grupei buvo pavesta surasti, pargabenti į Lietuvą, užverbuoti, o reikalui esant – net ir nužudyti Vakarų sąjungininkų zonose atsidūrusius žymesnius lietuvių emigracijos veikėjus. Vienas iš A. Slavino taikinių buvo ir drauge su J. P. Aleksa kalintas Memorandumo signataras M. Krupavičius.

Kaip straipsnių rinkinyje „Valstybininkas ir mokslininkas Jonas Pranas Aleksa. Žvilgsnis iš dabarties“ paskelbtoje publikacijoje rašo J. P. Aleksos brolio Konrado vaikaitis Valentinas Aleksa, A. Slavino agentai sulaikė profesorių ir bandė išpešti iš jo svarbesnės informacijos apie esančius Vokietijoje lietuvius, sužinoti jų adresus. Tačiau buvęs hitlerininkų belaisvis, puikiai žinodamas sovietų agentų metodus ir gudrybes, nieko neišdavė ir 1945 metų birželį buvo pargabentas į Lietuvą. Vis dėlto iš publikacijos galima suprasti, kad jokios prievartos čia nebūta – J. P. Aleksa tiesiog norėjo būti kenčiančioje Tėvynėje kartu su savo tauta.

Pogrindžio vyriausybės narys

Atrodo, kad J. P. Aleksa čekistų tuo metu tikrai nebedomino, nes sugrįžusio į Lietuvą profesoriaus bent jau kol kas niekas nelietė, maža to, liepos mėnesį jis gavo vyresniojo mokslinio bendradarbio vietą LSSR Mokslų akademijoje. Čia jis sutiko iš Vokietijos sugrįžusį buvusį Lietuvos kariuomenės karininką ir buvusį Štuthofo kalinį, dabar – MA juriskonsultą Joną Noreiką, šiandien dažniau minimą Generolo Vėtros vardu. Būtent J. Noreika sumanė įkurti visą antisovietinį pogrindį vienijančią Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT), kurios svarbiausias tikslas buvo parengti visuotinį tautos sukilimą prieš okupantus. Greičiausiai per J. Noreiką ryšius su LTT užmezgė ir J. P. Aleksa.

J. P. Aleksa Sibire 1951 m. /Nuotrauka iš knygos „Valstybininkas ir mokslininkas Jonas Pranas Aleksa. Žvilgsnis iš dabarties“.

Formaliai profesorius, kaip ir daugelis kitų žinomų Lietuvos veikėjų, LTT nepriklausė – organizacija laikėsi itin griežtos konspiracijos. Svarbiausius klausimus joje sprendė trejetas steigėjų, o dokumentus pasirašinėjo tik du – Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado funkcijas prisiėmęs J. Noreika ir LTT generalinis sekretorius Stasys Gorodeckis. Techninės ir organizacinės LTT funkcijos teko poetei Onai Lukauskaitei-Poškienei. Tačiau už šių trijų žmonių iš tikrųjų slėpėsi visas būrys specialistų, kurie, atėjus laikui galėjo tapti atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės nariais: tai Miunchene gyvenantis gydytojas Domas Jasaitis, ten pat įsikūręs socialdemokratų veikėjas inžinierius Steponas Kairys, rašytojas Balys Sruoga, buvęs Lietuvos Banko valdytojas Vladas Jurgutis. Tarp jų buvo ir profesorius J. P. Aleksa.

Deja, balandžio mėnesį planuotas sukilimas neįvyko: 1946 metų kovo 16-ąją, MGB agentės poetės Valerijos Valsiūnienės išduotas, J. Noreika buvo suimtas ir kitų metų vasarį sušaudytas, o jo artimiausi bendražygiai nuteisti įvairų laiką kalėti. Toks pat likimas galėjo ištikti ir J. P. Aleksą, bet geros konspiracijos dėka nei jis, jei kiti „šešėliniai“ LTT veikėjai į čekistų akiratį nepakliuvo. Tačiau palikti profesoriaus ramybėje MGB neketino – 1948-aisiais, nuvilnijus naujai trėmimų angai, jis buvo suimtas ir išvežtas į Krasnojarsko kraštą, kur laukė naujos kančios.

„Jis buvo jau senukas, (...) tegaudavo pagal sąrašą 400 g duonos, jei taip galima pavadinti tą vos krosnyje apšutusią, pilną pelų bei akuotų sunkiai praryjamą košę“, – prisimena V. P. Aleksos cituojamas tremtinys Bronius Dlugauskas. Iš kitų prisiminimų sužinome, kad profesorius lyg ir mėgino dirbti agronomu, tačiau jėgos ėjo vis menkyn, seko, tad be šiokios tokios Lietuvoje likusio brolio Konrado ir vienos anksčiau ištremtos lietuvės mokytojos paramos, jis kažin ar būtų išgyvenęs.

O čia dar širdperša dėl žmonos Salomėjos – ji ten pat, Sibire, bet susijungti šeimai pavyko ne iš karto, prireikė ištisų penkerių metų susirašinėjimo su valdžios instancijomis. „Mūsų gyvenimo sąlygos buvo blogos, tad norėjau išvykti pas vyrą – ten geriau, bet mes darbingos pareigūnai nesutiko išleisti“, – vėliau prisimins S. Aleksienė. Atvykusi 1953-aisiais, rado vyrą visiškai pasiligojusį – dėl bendros sklerozės jis negalėjo vaikščioti, kankino baisūs skausmai. Tačiau net ir bejėgį senuką sovietų valdžia, matyt, vis dar laikė pavojingu priešu – laiškai LSSR Ministrų Tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui su prašymu leisti bent jau numirti gimtojoje žemėje, liko be atgarsio. 1952 metų balandžio 22-ąją, po pusmetį trukusių didelių kančių, J. P. Aleksa užgeso ir buvo palaidotas kukliose Svetlozelionajės gyvenvietės kapinėse.

Tėvynės žemė J. P. Aleksos palaikus priglaudė jau atkūrus nepriklausomybę, 1990-ųjų vasarą. Maždaug tuo pat metu mus pasiekė ir profesoriaus testamentas tautai – rašytas pačiais juodžiausiais laikais, nepaisant tremties, šalčio, alkio, nepakeliamo skausmo. Ne viskas, ką J. Aleksa norėjo mums perduoti, išliko. Tačiau iš šių padrikų smulkia rašysena išmargintų lapelių matyti, kad net ir juodžiausiais laikais J. P. Aleksa nenustojo tikėti, kad Lietuva prisikels, kad „lietuvių tauta tars žmonijai savo gyvybingai kūrybines idėjas, gyvybės bei gyvenimo žadinimus“. Tam profesorius paskyrė visą savo gyvenimą, testamento pabaigoje ištardamas: „Padariau, kiek pajėgiau. Tepadaro daugiau galingesnieji“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"