TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Jonas Šliūpas: tarp audrų ir griaustinių

2016 05 06 6:00
Paminklo atidengimo Biržų krašto mokytojui, poetui, vertėjui Stanislovui Dagiliui iškilmės. Iš kairės: 2-as - Jonas Šliūpas, 4-as - kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, 5-as - Jonas Yčas, 6-as - finansų ministras Vytautas Petrulis, 8-as - švietimo ministras Leonas Bistras, 9-as - Biržų komendantas pulkininkas Edvardas Adamkavičius, 10-as - Martynas Yčas ir kiti. Biržai, 1923 m. rugsėjo 2 d. Fotografas Petras Ločeris. LCVA nuotrauka

Kovą sukako 155 metai, kai gimė žymus lietuvių spaudos ir politikos veikėjas, aušrininkas gydytojas Jonas Šliūpas. Prisiminkime šios amžininkų itin prieštaringai vertintos asmenybės gyvenimo kelius ir kryžkeles.

Jei apie J. Šliūpo asmenybę spręstume remdamiesi vien tik amžininkų prisiminimais, ko gero, tektų piešti dviejų skirtingų žmonių portretus. Taip jau nutiko, kad žymųjį aušrininką jį pažinojusieji vertino visiškai priešingai: vieni dievino, kiti baisiausiai nekentė. Nieko nuostabaus: J. Šliūpo gyvenime būta daugybės kontrastų, kryžkelių ir net klystkelių, kuriais, laimei, jis nenuėjo. Nuo vaikystės rengtas į kunigus, galiausiai tapo kovingu laisvamaniu, bet atvykęs į Ameriką įkūrė ten lietuvišką parapiją. Susižavėjęs socializmo idėjomis, galėjo tapti revoliucionieriumi ar net teroristu, bet nuo tokio pasirinkimo jį išgelbėjo stiprios tautinės nuostatos. Nemėgęs tautininkų valdžios ir gana neutraliai žvelgęs į 1940-ųjų birželio tragediją, vėliau buvo apiplėštas ir terorizuojamas enkavėdistų. 1944-aisiais įkalbėtas šeimos pasitraukė į Vakarus ir ketino įsitraukti į lietuvišką veiklą, tačiau nebespėjo – staigi mirtis viską patvarkė savaip. Tad ne veltui populiarus Amerikos lietuvių laikraštis „Sandara“ J. Šliūpo 75 metų jubiliejui skirtame rašinyje 1936-aisiais rašė: „Apie Šliūpą it apie milžiną kalną nuolat sukinėjosi audros ir griaustiniai.“

Lietuvių spaudos ir politikos veikėjas, aušrininkas gydytojas Jonas Šliūpas. /Nuotrauka iš „Lietuvos albumo“.

Laisvamanis socialistas

J. Šliūpas gimė 1861 metų kovo 7 dieną Gruzdžių valsčiaus Rakandžių kaime, už poros dešimčių kilometrų nuo Šiaulių. Jono tėvai buvo pasiturintys, pamaldūs, didelių mokslų neragavę, bet raštingi ūkininkai, svajoję savo vidurinį sūnų išleisti į kunigus. Juolab kad vaikas buvo itin gabus – vien tik žiūrėdamas, kaip tėvai moko vyresnįjį brolį Stasį, būdamas šešerių pats išmoko rašto. „Dabar jau paėmė mane nesuvaldomas noras knygeles skaityti (…). Ir taip vos dar tik 6 metų vaikiščiu būdamas, jau skaitydavau ir „Šiaulėniškį senelį“, ir „Paaugusių žmonių knygelę“, „Palangos Juzę“, kaip „Žyvatus šventųjų“, „Mūką J. Kristaus“, o ypačiai „Bromelį“ (…) – vėliau atsiminimuose rašė pats J. Šliūpas.

Sulaukusį aštuonerių Jonuką apsiėmė lavinti tėvo brolis Aloyzas – gerokai aplenkėjęs kunigas, vadinęs save Šliūpovičiumi. Apsigyvenęs pas dėdę Paliepiuose, berniukas pramoko skaičiuoti, skaityti ir rašyti lenkiškai bei rusiškai. „Atliekamu laiku turėjau rašyti lenkiškai ir rusiškai ir kokias ten senas knygas skaityti, kurių, žinoma, nesupratau. Taigi keturis aritmetikos veiksnius (sic!) gerokai perėjau. Viskas buvo lenkiškai mokinama. Taipgi poterius kas vakaras atsiklaupęs turėjau balsiai lenkiškai kalbėti ir, negerai pataikęs, gaudavau pylos“, – rašoma J. Šliūpo atsiminimuose. Pusantrų metų mokslai klebonijoje, matyt, buvo Jono tėvų plano dalis – gal, susipažinusį su kunigais ir jų tarnyste, vaiką patrauks dvasiški dalykai. Tačiau geri Šliūpų norai netikėtai davė visai priešingą rezultatą.

Mat klebonijoje Jonas netruko pastebėti, kad tiek dėdės, tiek kitų jį lankiusių kunigų gyvenimo būdas gerokai skyrėsi nuo to, ko jie patys mokė iš sakyklų. „Mačiau kunigus girtaujant, koziriuojant (kortuojant – aut.), mergas bučiuojant“, – vėliau atsiminimuose rašė J. Šliūpas. Tačiau svarbiausia augančios antipatijos dvasininkams priežastis, matyt, buvo dėdės smurtas – už kažkokį nusižengimą vaikas kartą buvo nudrožtas, kaip jis pats sako, „storu bizūnu“.

Jonas Šliūpas Baltimorėje (JAV) 1897 m. /Nuotrauka iš knygos „Aušrininkas Jonas Šliūpas"

Taigi, nors ir to paties dėdės kunigo remiamas įstojo į Mintaujos gimnaziją, vaikinas ėmė vis labiau tolti nuo tikėjimo ir bažnyčios. „Nors į bažnyčią ir išpažintį vaikščiodavau sulig įsakymu, mano mintys nebe bažnytinės buvo ir kaskart labiau nuo bažnyčios tolo. Baigdamas gimnaziją, jau skaičiau L. Biuchnerio „Spėka ir medžiaga“ ir (…) pasijutau bestojąs į laisvamanybės kelią“, – prisimena aušrininkas.

Laisvamanybės keliu J. Šliūpas ėjo visą gyvenimą, tačiau jo pradžioje gana greitai susidūrė su pagunda pasukti į socialisto revoliucionieriaus klystkelį. Tai nutiko 1881-aisiais, jau studijuojant gamtos mokslus Maskvos universitete. Socialistinėmis idėjomis J. Šliūpą užkrėtė jo bičiulis Maskvos žemdirbystės ir miškų akademijos studentas Liudvikas Janavičius – tuomet jau įsitikinęs marksistas. Būtent per L. Janavičių J. Šliūpas ir įsitraukė į socialistų veiklą ir už ją netrukus brangiai sumokėjo. 1882-aisiais kilus studentų riaušėms, aktyviai jose dalyvavęs J. Šliūpas buvo išmestas iš universiteto su „vilko bilietu“ – nuo šiol bet kurios Rusijos aukštosios mokyklos durys jam buvo užtrenktos.

Perspektyvos buvo nekokios. Sugrįžusį paklydėlį sūnų tėvai sutiko daugiau nei šaltai, leisdami suprasti, kad namie jis ne itin pageidaujamas. Be to niekur nesimokančio 22 metų vyro laukė tarnyba caro kariuomenėje. Laimei, iš sunkios padėties išgelbėjo grafas Nikolajus Zubovas – pasiūlė J. Šliūpui mokytojauti jo tėviškėje Bubių dvare netoli Šiaulių. Ten buvęs studentas vėl pakliuvo į socialistų terpę – Bubiuose dažnai lankydavosi ne tik jau minėtas L. Janavičius, bet ir Raudonuoju grafu pramintas dar vienas Zubovų giminės atstovas Vladimiras. Būtent tuomet, antroje 1883-iųjų pusėje, J. Šliūpas ir atsidūrė dar vienoje gyvenimo kryžkelėje.

Su žmona Liudvika ir vaikais – Aldona, Hypatija ir Kęstučiu. /Nuotrauka iš knygos „Šliūpas Jonas. Rinktiniai raštai“.

Jaunam mokytojui tuo metu teko rinktis vieną iš dviejų dalykų, galinčių nulemti jo tolesnę ateitį. Revoliucionieriai kvietė sugrįžti į Rusiją ir įsitraukti į narodnikų organizacijos „Narodnaja volia“ vykdomąjį komitetą. Turint galvoje, kad vadinamieji narodovolcai nevengė ir teroristinių veiklos metodų, visa ši istorija galėjo baigtis labai liūdnai. Laimei, tuo pat metu J. Šliūpas sulaukė ir kito pasiūlymo – Lietuvos mylėtojų draugija pasiūlė jam leisti lietuvišką laikraštį „Aušra“. Po neilgų dvejonių J. Šliūpas priėmė būtent šį pasiūlymą ir įsikūrė Mažojoje Lietuvoje, Bitėnų kaime, iš kurio prasidėdavo uždraustos lietuviškos spaudos kelias į carinės imperijos pavergtą Lietuvą.

Kodėl J. Šliūpas pasirinko „Aušrą“ ir nepasuko su rusų revoliucionieriais? Atsakymą į šį klausimą galime rasti lietuvių bolševiko vado Vinco Mickevičiaus-Kapsuko prisiminimuose. Pasak jo, J. Šliūpas „niekuomet nebuvo įgijęs aiškių socialistinių pažiūrų, o tik apgraibom šį tą nugriebęs. (...) Pas Šliūpą prisidėjo tautinio lietuvių atgimimo idėja, kuri nustelbė visai ką kita...“

Su Šiaulių gimnazistais 1923 m. /LCVA nuotrauka

Aušrininkas

„Aušros“ laikotarpis J. Šliūpo biografijoje prašytųsi atskiro pasakojimo, juolab kad pats apie šį savo gyvenimo epizodą 1903-iaisiais parašė gana išsamius prisiminimus. Tad tik pažymėsime, kad ir tuo metu netrūko įtampų ir kibirkščių, kurias įskėlė bendras darbas su tuo metu Prahoje gyvenusiu faktiniu laikraščio redaktoriumi Jonu Basanavičiumi. Šis įsivaizdavo, kad „Aušra“ bus nepolitikuojantis istorijos ir literatūros leidinys. Prieš pradedant leisti laikraštį J. Basanavičius sutarė su J. Šliūpu, kad šis siųs jam į Prahą visus spaudai rengiamus rankraščius. Tačiau J. Šliūpas to daryti nė neketino ir po kurio laiko pasivadinęs laikraščio „rėdiku“ ėmė tempti „Aušrą“ laisvamanybės ruporo link. Reikia pažymėti, kad būtent todėl Lietuvoje „Aušra“ buvo pasitikta šaltokai, o kai kur – net ir priešiškai. Būdavo atvejų, kai tikintys lietuviai viešai draskydavo laikraščio egzempliorius. Suprantama, kad J. Šliūpo saviveikla nepatiko ir J. Basanavičiui: jis nustojo pasirašinėti laikraščio numerius, nors ir toliau jame skelbė savo rašinius.

Jonas Šliūpas – jaunas gydytojas. 1903 m. /Nuotrauka iš knygos „Aušrininkas Jonas Šliūpas"

Beje, beveik visi „Aušros“ leidėjai ir autoriai rašinius dažniausiai pasirašinėdavo tikrosiomis pavardėmis. Konspiracijos jie nesilaikė, nes tikėjosi, kad lietuviškos spaudos draudimą caro valdžia netrukus panaikins, ir jo redakcija iš Prūsijos valdomos Mažosios Lietuvos persikels į Vilnių. Tačiau nutiko kitaip – „Aušra“ labai greitai susidomėjo ne tik anapus sienos siautėjantys caro žandarai, bet ir kaizerinės Prūsijos policija. Virš galvos J. Šliūpui ėmė tvenktis debesys. Mėtant pėdas, laikraščio spausdinimas buvo perkeltas iš Ragainės į Tilžę, bet tai nepadėjo. 1884 metų vasarį J. Šliūpui buvo įteiktas Rytų Prūsijos policijos viršininko nurodymas nedelsiant išvykti iš Vokietijos teritorijos.

Padėtis buvo kone beviltiška. Čia, Prūsijoje, J. Šliūpas gali kaip nors pramisti dirbdamas lietuviškos spaudos leidėjo Martyno Jankaus ūkelyje. Grįžti į Lietuvą, neturint pragyvenimo šaltinio ir dar rizikuojant patekti į nagus rusų žandarams, taip pat negalima. Vis dėlto J. Šliūpas nutaria surizikuoti ir slapta vyksta į Lietuvą. Bet čia uždrausto laikraščio leidėjas bet kuriuo momentu gali būti atpažintas ir suimtas, todėl jam tenka persikelti į kitai gubernijai priklausančią latviškąją Mintaują.

Šis sugrįžimas į gimnazijos laikų miestą buvo lemtingas. „Mintauja knibžda mergaitėmis“, – rašė J. Šliūpas korespondencijoje, kurią vėliau išspausdino jau M. Jankaus redaguojama „Aušra“. Čia jis pasakoja, jog mieste yra daugybė lietuvių panelių, kurios tikisi čia susirasti sau vyrą. Viena jų – „Aušros bendradarbė“ Liudvika Malinauskaitė – krito į akį ir pačiam J. Šliūpui. Pažintis labai greitai baigėsi sužadėtuvėmis. Tačiau labai greitai sužadėtiniams teko kuriam laikui išsiskirti.

Pirmo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ 25 metų minėjimas Palangoje 1924 m. Antroje eilėje iš kairės - dr. Jonas Šliūpas, dr. Jonas Basanavičius, prof. Jonas Jablonskis. /Nuotrauka iš knygos „Aušrininkas Jonas Šliūpas"

Amerika sutiko nesvetingai

Negalėdamas ilgam pasilikti Rusijos imperijoje, tų pačių 1884-ųjų vasarą J. Šliūpas per Prūsiją nuvažiavo į Hamburgą, o iš ten laivu iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas – šalį, kurioje jis manė būsiąs saugus ir apsirūpinęs. Tik štai ši viltis pasiteisino ne iš karto: daugelio išsvajotas kraštas priėmė emigrantą ne taip svetingai, kaip jis tikėjosi. Nemokančiam nė žodžio angliškai J. Šliūpui teko verstis juodžiausiais padieniais darbais. Vėliau jis nesėkmingai mėgino stoti į kariuomenę, bandė verstis kirpėjo amatu, dirbo plytinėje, vos sudurdamas galą su galu.

Nuo visiško skurdo išgelbėjo pažintis su pirmojo Amerikos lietuviško laikraščio „Gazieta lietuviška“ leidėju Mykolu Tvarausku, kuris tuo metu turėjo nuosavą spaustuvėlę ir mėgino užsidirbti, leisdamas lietuviškas knygeles. Naujasis pažįstamas pasiūlė M. Šliūpui padirbėti spaustuvėje, o išmokus šio amato vėliau drauge leisti naują laikraštį. Taip 1885 metų spalio 25 dieną užgimė antrasis Amerikos lietuvių laikraštis – „Unija“. Abu leidėjai darbavosi negailėdami savęs, pasak J. Šliūpo, po 15–16 valandų per dieną, tačiau tai truko neilgai – tarp verslo partnerių ėmė bręsti iš anksto užprogramuotas konfliktas.

Laikraštis buvo pavadintas „Unija“ neatsitiktinai – mat gerokai aplenkėjęs M. Tvarauskas buvo karštas Abiejų Tautų Respublikos šalininkas. Tuo tarpu J. Šliūpas manė, kad bendrystė su lenkais pražudys bet kokius tautinio atgimimo daigus. Ši mintis atsispindėjo ir „Unijoje“ skelbiamuose J. Šliūpo straipsniuose. Maža to, J. Šliūpas atkakliai stūmė į laikraščio puslapius ir socialistines idėjas, kurios jo bičiuliui taip pat labai nepatiko. Viskas baigėsi tuo, kad netekęs kantrybės M. Tvarauskas 1885 metų balandį išgrūdo J. Šliūpą iš redakcijos. Nuo tos akimirkos abu vyrai tapo pikčiausiais priešais.

Tiesa, tais metais J. Šliūpo gyvenime būta ir šviesesnių akimirkų. Viena jų – rudenį vokiškoje kapucinų bažnyčioje įvykusios jungtuvės su atvykusia Amerikon L. Malinauskaite. Tačiau vargu ar apie tokį gyvenimą svajojo J. Šliūpo sužadėtinė: jos vyras, pradėjęs redaguoti Amerikos lietuvių socialistų leidžiamą liberalios pakraipos laikraštį „Lietuviškasis balsas“, jokios algos negaudavo. Visi šeimos išlaikymo rūpesčiai užgriuvo ant jaunos moters pečių – įsidarbinusi siuvėja kaklaraiščių dirbtuvėje, ji iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti ir save, ir vyrą. „Gyvenome proletariškai, labai kukliai, biedniau negu paprasti kalnakasiai ar fabrikų darbininkai. O aš pats dirbdavau nuo 5 val. ryto iki 10 val. vakaro ir mechaniškąjį spaustuvės, ir literatūrišką darbą“, – taip „Lietuviškojo balso“ laikus vėliau prisiminė J. Šliūpas.

Vėliau, šeimoje atsiradus dar dviem burnoms (1886-aisiais Šliūpams gimė dukra Aldona, o po dvejų metų – sūnus Kęstutis), gyvenimas tapo dar sunkesnis. Tuo laiku J. Šliūpas jau buvo spėjęs įsitikinti, kad be geros specialybės Amerikoje jiedu su žmona taip ir liks bedaliais, tad 1889-aisiais jis įstojo į Baltimorės Merilando universitetą studijuoti medicinos. 1901 metais jis tapo pirmuoju lietuviu medicinos daktaru, baigusiu mokslus Amerikoje. Gydytojo praktika, kuria jis vertėsi 17 metų, leido Šliūpų šeimai ne tik išlipti iš skurdo, bet ir sukaupti 80 tūkst. dolerių kapitalą. Taigi šeima 1921-aisiais galutinai persikėlė į Lietuvą.

Palangos burmistras Jonas Šliūpas sveikina pasaulio skautų vadovą lordą Robertą Badeną-Powellą. 1933 m. /LCVA nuotrauka

Audros ir prošvaistės Lietuvoje

Turėdamas tokius pinigus J. Šliūpas galėjo gyventi ramiai ir komfortiškai, nesukdamas sau galvos nei dėl pragyvenimo šaltinio, nei dėl rytojaus. Tačiau taip leisti dienas buvo ne jo būdui – buvęs aušrininkas, kadaise žadinęs lietuvių tautinį sąmoningumą, sumanė prikelti Pirmojo pasaulinio karo nualintą Lietuvos ūkį steigdamas akcines bendroves ir mėgindamas pritraukti į jas Amerikos lietuvių investicijas.

Taip už JAV surinktus 55 tūkst. dolerių buvo įsteigta garlaivių bendrovė, kuri pradėjo laivybą Nemunu. Pats J. Šliūpas taip pat nevengė rizikos, už savo pinigus įsigydamas jau veikiančias ir steigdamas naujas bendroves, tokias kaip „Žuvis ir gintaras“ Palangoje, Šiaulių aliejaus fabrikas, medžio apdirbimo įmonė „Eglynas“ Panevėžyje ir daugelį kitų.

Deja, Lietuvoje nei J. Šliūpui, nei jo partneriams „amerikonams“ nesisekė – beveik visos jų įkurtos bendrovės netrukus bankrutavo. Nusivylę verslo galimybėmis Lietuvoje, aušrininko atsivilioti reemigrantai grįžo į Ameriką. Tačiau idealistas J. Šliūpas buvo įsitikinęs, kad jis reikalingas Lietuvai. Tad tų pačių metų rudenį jis ir imasi mokytojo darbo Biržuose, o vėliau – ir Šiauliuose. Deja, neilgam – ir mokytojaudamas jis netruko prisišaukti naujų žaibų bei griaustinių. Mat prieš pradėdamas dėstyti visuotinę literatūrą mokytojas įsipareigojo per pamokas nekritikuoti nei religijos, nei Bažnyčios. Žinoma, pažado netesėjo, todėl 1923-iaisiais buvo atleistas iš gimnazijos. Tiesa, po metų jis rado vietą Lietuvos universitete ir dėstė medicinos istoriją.

Tačiau ir tuomet atsisakyti laisvamaniškų idėjų J. Šliūpas neketino. Tuo pat metu jis įsteigė Lietuvos laisvamanių etinę kultūros draugiją (LLEKD), kuri leido žurnalą „Laisvamanis“ (gana greitai cenzūros uždarytą), vėliau kiek sėkmingiau ėjusį leidinį „Laisvoji mintis“ bei įvairias knygeles. Už vieną jų J. Šliūpas net buvo nuteistas mėnesį kalėti. Tiesa, lygtinai.

1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmą J. Šliūpas sutiko itin nepalankiai, niekuomet nevengė viešos ir aštrios tautininkų kritikos. „Tai tuščios garbės, aukštų urėdų ir šiltų vietų godišiai! Savo asmeninį apetitą jie tolygino su tautos nusistatymu, ieškiniais, ateitimi“, – netrukus po perversmo rašė aušrininkas. Tačiau valdžia nė nemanė kaip nors persekioti nusipelniusio Lietuvai veikėjo. Priešingai, jis buvo apdovanotas keliais ordinais, jo garbei išleistas pašto ženklas, o 1928-aisiais kelių universiteto fakultetų garbės daktarui skirta pensija.

Deja, šiuos pagarbos ir sėkmės ženklus nuo tų pačių 1928-ųjų lydėjo ir nelaimių šleifas. Tų metų balandį po sunkios ligos mirė žmona Liudvika, kiek vėliau, bankrutavus žento Martyno Yčo vadovaujamam Prekybos ir pramonės bankui, J. Šliūpas prarado ne tik visus savo indėlius, bet ir Šiauliuose įsteigtą „Titnago“ spaustuvę. Žinoma, būta tais metais ir šviesesnių dalykų. Tapęs našliu, J. Šliūpas netrukus pasipiršo beveik 40 metų už save jaunesnei palangiškei Grasildai Grauslytei. Ši, pasitarusi su savo motina, sutiko tekėti, tačiau tik su sąlyga, kad jungtuvės vyks bažnyčioje.

Kaip vėliau prisiminimuose pasakojo J. Šliūpo sūnus Vytautas, laisvamanis sutiko su tokia sąlyga ir net pats susirado jaunystės laikų draugą, o tuomet – Eržvilko kleboną Julijoną Jasinską. Ten jaunieji ir buvo sutuokti. „Mano mama pasakojo, kad būnant klebonijoje užėjusi audra ir žaibas trenkęs į zakristiją. Kunigas J. Jasinskas taręs J. Šliūpui: „Jonai, tau šiandieną ir dangus saliutuoja!“ Po sutuoktuvių abu sugrįžo į Kauną, bet tenai ramybės neturėjo – labai pyko J. Šliūpo vaikai (...). Todėl buvo nuspręsta, kad jaunavedžiai Šliūpai persikels gyventi į Palangą“, – po dešimtmečių prisiminimuose rašė J. Šliūpo ir Grasildos sūnus Vytautas.

Nuo tos dienos Palanga penkiolikai metų tapo paskutiniu J. Šliūpo uostu Lietuvoje. Išrūpinęs Palangai miesto teises jis 1933-iaisiais buvo išrinktas pirmuoju jos burmistru ir ėjo šias pareigas du kartus: 1933–1935 ir 1938–1940 metais. Regis, veikos čia J. Šliūpui netrūko. „Paskendęs esmi darbuose visą laiką. Jei ne miesto reikalais, tai šiaip ką skaitau ir rašinėju. Neturiu laiko nuobodžiauti“, – 1934 metų vasario 7-ąją rašė jis dukrai Aldonai. Tuomet jis dar nenujautė, kad nepraėjus nė 6 metams gyvenimas jam pateiks naujų staigmenų.

Su sūnumi Vytautu, žmona Grasilda ir svečiais. Palanga. 1934 m. /LCVA nuotrauka

Akistata su bolševikais

1940-ųjų birželio 15 dieną, Lietuvos Vyriausybei priėmus sovietų ultimatumą ir šalį užplūdus Raudonosios armijos daliniams, J. Šliūpas keleiviniu lėktuvu išskrido į Kauną, kad savo akimis pamatytų, kas iš tiesų vyksta. Grįžęs savo šeimai pasakojo: „Paleckis ir jo žmonės yra sudarę vyriausybę ir tvarko krašto reikalus. Jis ir man siūlė įeiti į valdžią, bet atsisakiau. Paleckis užtikrino, kad čia tik laikinas reikalas, kol Europoje eina karas. Rusų kariuomenė atėjo mus apsaugoti nuo vokiečių.“

Ko buvo verti jo seno pažįstamo Justo Paleckio žodžiai, J. Šliūpas įsitikino po kelių savaičių, kai buvo atleistas iš burmistro pareigų, o į jo kabinetą įsikraustė komunistė Stasė Vaineikienė. Tuo pačiu metu Palangoje pradėti suiminėti nepriklausomos Lietuvos veikėjai – tiek palangiškiai, tiek atvykusieji vasaroti. Susidaryti įspūdį, kaip tuo metu jautėsi J. Šliūpas, galima paskaičius komunistų veikėjos Vacės Jurgaitienės prisiminimuose, kur cituojame jos gatvėje sutikto buvusio burmistro žodžiai: „Demonstracijos, demonstracijos... O kur teisybė, sakyk? Kur bežiūrėsi, visur tik raudonos vėliavos, kur bepaklausysi – bolševikiški šūkiai. O kur tautiškos vėliavos, kur trispalvė? Nė vienos!.. Ar už tai mes kovojome?“

Savo namų kieme apie 1944 m. Viena iš paskutinių Jono Šliūpo nuotraukų, darytų Lietuvoje. /Nuotrauka iš V. Šliūpo knygos „Tėvas, kokį aš prisimenu“

J. Šliūpas turėjo pagrindo nerimauti ir dėl savo, ir dėl savo šeimos likimo. Kaip prisimena sūnus Vytautas, vasarą Šliūpus ėmė terorizuoti NKVD karininkai. Jie demonstratyviai sustodavę prie jų tvoros ir ilgai žiūrėdavę į namą. „Kartais ateidavo, ir reikalaudavo, kad paskolintume jiems forduką. Po kelių tokių „pasiskolinimų“ forduko taip ir negrąžino. Mama labai nervinosi, jos plaukai ėmė žilti“, – rašoma V. Šliūpo prisiminimuose. Bet tai dar buvo ne viskas –1941-ųjų vasarį valdžia konfiskavo visas Šliūpų šeimos santaupas banke. Norėjo atimti ir namą, bet kažkodėl apsigalvojo ir paliko. Vis dėlto, prasidėjus birželio trėmimams, niekas šeimoje negalėjo būti tikras, kad neateis ir jų eilė. Juo labiau kad birželio 21-osios vakarą į namus atėjęs nepažįstamas žmogus įspėjo: karas su vokiečiais gali prasidėti bet kurią akimirką, tad Šliūpus rytoj ketinama suimti ir išvežti į Rusiją. Po tokio įspėjimo Grasilda su vaikais tą naktį išėjo nakvoti kitur, tačiau J. Šliūpas, iki galo dar nesuvokdamas viso bolševikų žiaurumo, nutarė pasilikti: kas jį, tokį senį, suimsiąs... Ir vis dėlto nelaimė praėjo pro šalį: naktį prasidėjo vokiečių puolimas ir sekmadienį Palangoje bolševikų nė padujų neliko.

Nepaisydamas liūdnos patirties, J. Šliūpas nenorėjo išvykti iš Lietuvos ir 1944-aisias, kai per Lietuvą vėl ritosi frontas. Įkalbėjo, tiksliau sakant, išgelbėjo, šeima, spalio mėnesį susiruošusi trauktis. Iš Palangos vokiečių kariniu sunkvežimiu išvažiavo į Kretingą, o iš ten traukiniu per Rytprūsius, Lenkiją, Čekoslovakiją spalio 14-ąją pasiekė Austrijos sostinę Vieną. Niekas tuomet nenumanė, kad pabėgusiam nuo pražūties sovietų lageriuose buvusiam Palangos burmistrui gyventi buvo likusios vos trys savaitės....

Emigracijos veikėjų pakviestas į Berlyną įrašyti JAV lietuviams skirtą kalbą, J. Šliūpas lapkričio 6-ąją mirė Berlyne nuo širdies smūgio, taip ir neištaręs žodžio tautiečiams. Tai buvo paskutinis žaibas J. Šliūpo gyvenime. Užuovėją nuo kitų audrų jam suteikė Čikagos Lietuvių kapinės, ten 1948-aisiais buvo perkelta urna su didžiojo aušrininko pelenais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"