TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Judo sindromas

2013 01 25 6:00
Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas J.Jankauskas-Demonas (pirmas iš kairės) Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas A.Ramanauskas-Vanagas, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras pakeliui į Lietuvos partizanų suvažiavimą. Jurbarko-Girdžių apylinkės, 1949 m vasario 4 d. Genocido aukų muziejaus nuotrauka

Prieš 58 metus, 1955-ųjų vasario 26 dieną, Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudytas paskutinis Lietuvos partizanų Tauro apygardos vadas Juozas Jankauskas-Demonas. Tačiau šis mūsų pasakojimas - ne apie didvyrius.

J.Jankauskas, didžiąją gyvenimo dalį turėjęs Demono slapyvardį, - Šakių "Žiburio" gimnazijos auklėtinis. Generolo Povilo Plechavičiaus vietinis rinktinės aštuoniolikmetis karys. Devyniolikmetis Lietuvos partizanas, gavęs pirmą kovos krikštą garsiajame Valkų mūšyje. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės, o vėliau - visos apygardos vadas. Vienas iš legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago žygio į Žemaitiją, kur buvo pasirašyta plačiai žinoma 1949 metų vasario 16-osios deklaracija, organizatorių, už tai apdovanotas III laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Vėliau pakliuvęs į šėtoniškas MGB pinkles ir pats tapęs jų dalimi. Susitepęs rankas ne vieno buvusio kovos draugo krauju. Ir galiausiai, kaip atlygį už uolią tarnystę okupantui, gavęs kulką į pakaušį Maskvos Butyrkų kalėjime. Taip keliais sakiniais būtų galima nubrėžti išdaviku tapusio laisvės kovotojo kelią.

J.Jankausko-Demono atvejis nėra išskirtinis. Išdavystės buvo gana dažnas reiškinys per pokario laisvės kovas. Silpstant ginkluotai rezistencijai į priešo pusę pereidavo nemažai partizanų - tiek eilinių kovotojų, tiek rinktinių ar net apygardų vadų. Šie žmonės, įsilieję į gausią MGB agentų-smogikų armiją, suvaidino lemiamą vaidmenį sunaikinant visą ginkluoto pasipriešinimo sąjūdį.

Bet apie tai - šiek tiek vėliau. Kol kas pasižiūrėkime, kas privertė pasukti išdavystės klystkeliu Tauro apygardos vadą J.Jankauską-Demoną.

Nuotrauka kairėje - Juozas Lukša-Skirmantas su partizanais desantininkais Klemensu Širviu-Sakalu (kairėje) ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu (dešinėje) 1950 metų rudenį. Dešinėje - MGB suklastota nuotrauka, kurioje vietoje partizanų veidų įmontuoti agentų smogikų veidai. LŽ archyvo nuotrauka

Duobėtas partizano kelias

Kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą, buvęs P.Plechavičiaus vietinės rinktinės karys 1945-ųjų kovą įstojo į Andriaus Šmuilio vadovaujamą partizanų būrį. Pirmas rimtas "krikštas" jauno kovotojo laukė po poros mėnesių. Gegužės 12 dieną netoli Sutkų kaimo esantį Valkų mišką, kuriame buvo įsikūrusi kapitono Jurgio Valčio-Tundros vadovaujamų partizanų stovykla ir bunkeriai, apsupo apie 250 NKVD pasienio kariuomenės kareivių. Tuo metu stovykloje buvo apie 60 partizanų. Per mūšį nukauti 78 priešo kareiviai, žuvo 19 partizanų.

1947 metų vasarį Demonas buvo paskirtas Žalgirio rinktinės 37-osios kuopos antro būrio vadu, o truputį vėliau - rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininku. Deja, šias pareigas jis ėjo neilgai. Kas kovotojui pakišo koją, matyti iš Tauro apygardos vado 1949 metų rugpjūčio 5 dienos įsakymo. Jame rašoma: "Žalgirio rinktinės Žvalgybos skyriaus Viršininką Demoną už sąmoningą neįvertinimą ir neprisidėjimą prie LLKS Tarybos pastangų kovoje prieš alkoholio vartojimą kovotojų tarpe, už besaikį girtuokliavimą, sukeliant pasipiktinimą įsipareigoti nevartoti alkoholį kovotojų tarpe, ir parodytą blogą pavyzdį kitiems atleidžiu iš einamų pareigų ir įspėju susitvarkyti, nes ateityje bausiu visu griežtumu."  

Vis dėlto Demonui buvo suteikta galimybė reabilituotis vadovybės ir kovotojų akyse. 1948-ųjų rugsėjo 1 dieną jis paskirtas laikinai eiti Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininko pareigas. Po kurio laiko J.Jankauskui patikėta atsakinga misija - lydėti apygardos vadą Faustą ir Pietų Lietuvos partizanų vadą A.Ramanauską-Vanagą į Radviliškio rajono Mėnaičių kaime rengiamą Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Per jį 1949 metų vasario 16-ąją priimta istorinė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracija, įteisinusi LLKS Tarybą kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. 1950-ųjų spalį už šį žygį Demonas įvertintas III laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

Apdovanojimą J.Jankauskas gavo jau eidamas Žalgirio rinktinės vado pareigas. Į jas partizanas buvo paskirtas žuvus ankstesniam vadui Feliksui Žindžiui-Tigrui. Atrodo, tuo metu Demonas jau vėl buvo pelnęs rinktinės kovotojų pasitikėjimą. Tai liudija slapto balsavimo rezultatai, užfiksuoti 1950 metų rugsėjo 29 dieną vykusio rinktinės vadų posėdžio protokole: "Susirinkimas, apsvarstęs kiekvieno kandidato tinkamumą, slaptu balsavimu 6:2 prašo Apygardos Vadą Žalgirio Rinktinės Vadu tvirtinti Demoną."

Agentai-smogikai ir MVD darbuotojai. Centre (vilki milinę) - agentų-smogikų grupių organizatorius Lietuvoje Aleksejus Sokolovas./LŽ archyvo nuotrauka

Mauras savo padarė

Tačiau netrukus naujasis apygardos vadas ėmė elgtis keistai. Jo nepaaiškinamas elgesys ypač išryškėjo, kai 1951 metų balandį Kazlų Rūdos miškuose nusileido iš Vokietijos atskridusi antra desantininkų grupė - žurnalistas Julijonas Būtėnas ir Jonas Kukauskas. Kai vado pavaduotojas Petras Jurkšaitis-Beržas apgyvendino desantininkus vadovybės posėdžiams skirtoje Rūdšilio slėptuvėje prie Linmarko, Demonas panoro asmeniškai su jais susitikti ir, lydimas anksčiau tokiu pat būdu Lietuvą pasiekusios radisto Klemenso Širvio-Sakalo, atkeliavo į Linmarką.

Slėptuvėje penki vyrai aptarė esamą padėtį, tačiau apie kokias nors partizaninės kovos perspektyvas J.Būtėnas nieko negalėjo pasakyti. "Tai ko jūs čia atskridote?" - mestelėjo Beržas ir suirzęs išėjo į lauką. Tuo metu Demonas liko su atvykėliais iš už geležinės uždangos. Sunku pasakyti, ką dar išgirdo apygardos vadas iš dviejų desantininkų, bet galima spėti, kad pokalbis jį nuvylė. Galbūt suprato, jog neverta tikėtis rimtos pagalbos iš Vakarų...

Labai tikėtina, kad šis susitikimas išmušė Demoną iš vėžių ir vėl paskatino griebtis įprastų "raminamųjų". Prieš 11 metų "Laisvės kovų archyve" paskelbtuose J.Kukausko prisiminimuose galima rasti tokius buvusio desantininko žodžius: "Vieną vakarą, išėjęs iš bunkerio pasivaikščioti, apygardos vadas Demonas dingo. Išėjo beginklis, basas ir dingo. Mūsų paieškos baigėsi be rezultatų. Sunerimę laukėme iki pusryčių, jis nepasirodė. Jau ketinome palikti bunkerį, ieškoti vietos kitur, tačiau vakare Demonas atsirado. Pasakojo, kad išėjęs iš bunkerio pastebėjo kažkokį žmogų, slampinėjantį aplink. Norėdamas sumėtyti pėdas, jis pasišalinęs iš čia ir nuėjęs pas Beržo ryšininkę, kur ir praleidęs dieną. Nežinau, kaip kitiems, bet man jo pasišalinimas atrodė nelabai įtikėtinas. Jis pats buvo labai suirzęs, prieš mus nejaukiai jautėsi."

Kur ištisą parą bastėsi basas ir beginklis Tauro apygardos vadas ir kodėl melavo savo kovos draugams? O kad melavo - akivaizdu, nes po daugelio metų Beržo ryšininkė Ona Jonaitytė-Ramunė, paklausta apie J.Jankausko viešnagę, atsakė: "Man būtų buvusi didelė garbė, jeigu mano namuose būtų apsilankęs Tauro apygardos vadas." Versijų pasirinkimas nedidelis: arba savitvardą prarandantis Demonas nežinia kur girtuokliavo, arba jau tuo metu buvo kaip nors susijęs su MGB. Kai kas paslaptingą apygardos vado dingimą sieja su 1951 metų gegužės 21 dienos Rūdšilio drama.

Gegužės 20-ąją perverbuotas ryšininkas nurodė partizanų slėptuvę Altoniškių kaime. Joje saugumiečiams pavyko sučiupti partizaną Petrą Vengraitį-Žilvitį. MGB ataskaitoje apie šią operaciją rašoma: "Petras Vengraitis-Žilvitis, paimtas gyvas, per sekančias keturias dienas parodė aštuonis bunkerius. Pirmiausia gegužės 21 d. 11 val. 40 min. buvo apsuptas Beržo bunkeris Rūdšilio miške. Žilvičio nurodymu leitenanto Tarnovskio vadovaujami du batalionai apsupo jį žiedu. Tuojau pat atsidarė bunkerio anga ir iššokęs vienas partizanas atidengė ugnį į kareivius. Atsakomąja leitenantų Tarnovskio ir Audiejaus automatų ugnimi Beržas buvo nukautas už trijų metrų nuo bunkerio. Antrasis bandė iššokti, bet buvo pašautas eilinio Černiakovo ir įkrito atgal bunkerį. Tai buvo žurnalistas-parašiutininkas Julijonas Būtėnas." Užbėgdami įvykiams už akių pridursime, kad Žilvitis vėliau tapo MGB agentu-smogiku, o galiausiai sulaukė tokio pat likimo kaip ir Demonas. 1952-ųjų vasario 21 dieną jis buvo nuteistas myriop ir po keturių mėnesių sušaudytas.

Patį apygardos vadą 1952 metų birželio 7 dieną pražudė mėginimas perduoti į Vakarus laiškus, kuriuos, prašydamas paramos pogrindžio veiklai, parašė su pirmąja desantininkų grupe į Lietuvą grįžęs radistas K.Širvys-Sakalas. Demonas nutarė gabenti laiškus į Kybartus - ten gyveno jo sužadėtinė Elena. Tačiau rodytis miestelyje buvo rizikinga. Taigi Demonas numynė dviračiu į Baltrušių kaimą, esantį netoli Elenos tėviškės, ir susirado sužadėtinės brolį. Partizanų vadas, prašydamas būsimo svainio nuvažiuoti į Kybartus ir pakviesti Eleną, nė nenumanė, kad kalbasi su MGB agentu Šešupe. Suprantama, vietoj sužadėtinės jis sulaukė ginkluotų saugumiečių.

LLKS tarybos prezidiumo narys, LLKS Gynybos pajėgų štabo viršininkas, pirmasis Rytų Lietuvos srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris. 1952 m. provokatorių-smogikų suimtas, po mėnesio tardymų MGB užverbuotas. Tai aukščiausias pareigas ėjęs partizanų pareigūnas, tapęs sovietinio saugumo agentu. LŽ archyvo nuotrauka

Dilemos - likti ištikimam partizano priesaikai ir mirti ar rinktis išdavystę - Demonas, regis, nė nesprendė. Jaunas vyras, gerai pavaišintas gruzinišku konjaku, sutiko tapti agentu-smogiku ir gavo Berželio slapyvardį. Nuo to laiko iki vėlyvo rudens Berželis drauge su saugumiečiais klaidžiojo po Kazlų Rūdos miškus ir rodė partizanų rėmėjų bei ryšininkų susitikimų vietas. Kiek buvusių kovos draugų ir partizanų ryšininkų pražudė naujasis MGB agentas, nėra tiksliai žinoma, tačiau iš saugumiečių ataskaitų matyti, kad 1952 metų lapkričio 3-iąją jis aktyviai dalyvavo suimant Dariaus ir Girėno tėvonijos vadą Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą ir sunaikinant laisvės kovotojus Kazį Rusecką-Dolerį bei Leoną Lukoševičių-Vytautą.

Tačiau uoli tarnystė priešui Demono neišgelbėjo. Atlikęs savo darbą agentas Berželis tapo nebereikalingas. 1953 metų kovo 14 dieną J.Jankauskas buvo suimtas, o 1954 metų liepos 27-ąją nuteistas sušaudyti be teisės paduoti kasacinį skundą. Nuosprendis įvykdytas 1955-ųjų sausio 26 dieną Maskvos Butyrkų kalėjime.

Neišlošiamas žaidimas

Vargu ar J.Jankauskas-Demonas suprato, kad sulaužęs priesaiką tapo tik menku sraigteliu šėtoniškame sovietinio saugumo žaidime, kuriame nėra jokių taisyklių ir kurio neįmanoma laimėti. Vargu ar miškuose likę ir iki paskutinio atodūsio kovoję vyrai suvokė, su kokiu gudriu, patyrusiu ir klastingu priešininku jiems teks susidurti. Sunaikinti pogrindį pačių laisvės kovotojų rankomis, supinant painų klastos ir išdavysčių mazgą, - tokia buvo pagrindinė sovietinių okupantų taktika, iki tol sėkmingai išbandyta Ukrainoje.

1946 metais visiems sovietinės Lietuvos NKVD operatyvinių sektorių viršininkams iš Maskvos atskriejo nurodymas - vadovautis Ukrainoje taikytais "efektyviais kovos su nacionalistiniu pogrindžiu metodais".  Kartu su šia instrukcija iš Ukrainos atvyko ir buvęs tenykščių smogikų vadas majoras Aleksejus Sokolovas.

Per trumpą laiką jis surinko apie 90 smogikų, kurių daugumą sudarė vagys ir žudikai. Būtent tokie veikėjai noriai eidavo į "liaudies gynėjų" - vadinamųjų stribų - grupes. Nevengė majoras ir padugnių, nacių okupacijos metais susitepusių rankas žydų krauju, nors pagal sovietinius įstatymus tokie asmenys turėjo būti teisiami.

Pirmoji žinoma A.Sokolovo galvažudžių operacija buvo surengta 1946 metų rugsėjo 22 dieną vienoje Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Grendavės kaimo sodyboje. Smogikai pakvietė į susitikimą tris keturis partizanus ir prisistatė esantys nuo NKVD siautėjimų pasitraukę Ukmergės krašto partizanai. Kad būtų įtikimiau, saugumo agentai parodė vyrams Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio įsakymą (pats Žalias Velnias tuo metu jau buvo suimtas). Į dokumentą įnikusius partizanus smogikai šaltakraujiškai iššaudė, o kad neliktų liudytojų, išžudė ir visą sodybos šeimininkų Blaževičių šeimą. Netrukus niekuo dėtų civilių gyventojų žudymas tapo įprasta saugumo agentų praktika.

Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas (kairėje) ir būrio vadas Mykolas Urbonas-Liepa. "Su kovos broliu Siaubu 1951 m. liepos 23 d. Liepa", - užrašyta kitoje nuotraukos pusėje. Tų pačių metų pabaigoje abu suimti ir užverbuoti tapo agentais-smogikais. M.Urbonas, kaip nebereikalingas ir nepatikimas, vėliau nuteistas mirti. LŽ archyvo nuotrauka

A.Sokolovo smogikai naikino ne tik visus savo nusikaltimų liudytojus (dažniausiai sodybų, kuriose vykdavo susitikimai su partizanais, šeimininkus), bet ir visiškai su laisvės kovotojais nesusijusius žmones. Apsimetę Lietuvos partizanais stribai įsiverždavo į namus, iššaudydavo jų gyventojus, išplėšdavo turtą, kartais net sudegindavo trobas. Viso to tikslas - sukompromituoti ginkluotą pogrindį, sukelti žmonių nepasitikėjimą laisvės kovotojais ir pasiekti, kad kaimiečiai jų neberemtų. Ar veiksmingos buvo šios akcijos, galima spręsti iš mitų apie "miškinius", žudžiusius ir plėšusius nekaltus žmones. Jie tebėra gyvi ir šiandien.

Vis dėlto savo auklėtinių "darbu" A.Sokolovas buvo nepatenkintas. Pasak paties majoro, iš 18 jo tiesiogiai kuruojamų stribų 12 buvo vagys. Taigi A.Sokolovas sumanė įkurti centrinę smogikų grupę, į kurią ketino įtraukti išdavikus partizanus. "Jau geriau dirbsiu su banditais nei su stribais", - teigė smogikų vadas.

Užverbuoti partizanai šiam juodam darbui tiko kur kas geriau. Juk kas, jei ne jie, geriausiai žinojo tikrų partizanų įpročius, elgseną, dainas... Be to, šie žmonės puikiai pažinojo tiek buvusius kovos draugus, tiek apylinkių gyventojus. Jai buvo sunku nepasitikėti.

Vilkolakiai kovotojų kailyje

Taigi nuo 1947 metų į smogikų būrius imta verbuoti beveik vien partizanus. Šis "darbas" vyko dviem etapais. Pirmiausia į MGB rankas patekęs kovotojas buvo priverčiamas arba įtikinamas nurodyti visus savo ryšius ir jam žinomus partizanų bunkerius. "Įtikinėjimui" taikyti įvairiausi metodai - nuo brutalių kankinimų ir šantažo iki pažadų, propagandos apie "sovietinį rojų" ir alkoholio. Kartais verbuojamajam buvo rodomas sufalsifikuotas partizanų štabo įsakymas, kuriuo buvęs kovotojas kaip išdavikas neva jau nuteistas myriop. Kitais atvejais suimtasis būdavo aprengiamas čekisto uniforma ir nufotografuojamas prie partizano, žuvusio per jo suėmimą, o tuomet grasinama, kad šią nuotrauką pamatys miške likę kovos draugai. Manydamas, jog turi tik vieną pasirinkimą iš dviejų - arba žūti MGB rūsyje, arba būti likviduotam buvusių bendražygių, dažnas verbuojamasis sutikdavo bendradarbiauti su priešu.

Tuomet prasidėdavo tai, ką saugumiečiai vadindavo "operatyviu panaudojimu". Šiuo etapu agentas dar neturėdavo ginklo, užduotį likviduoti išduotus partizanus įvykdydavo jį lydintys čekistai. Vėliau tinkami kandidatai patys tapdavo agentais-smogikais ir žudydavo sutiktus kovos draugus.

Suprantama, ne savo noru užverbuotas ginkluotas agentas kėlė grėsmę jį lydintiems saugumiečiams. Todėl iš pradžių smogikai po mišką buvo vedžiojami surišti viela. Vienas jos galas būdavo pririšamas prie dešinės rankos alkūnės, tik tuputį aukščiau, o antrasis prakišamas pro kelnių kišenę ir pritvirtinamas prie kojos. Taip supančiotas žmogus gali laisvai šaudyti, bet pabėgti neturi jokių galimybių.

Tačiau kur kas stipriau už bet kokis vielas išdavikus "pririšdavo" nužudytų buvusių bendražygių kraujas. Po pirmos kruvinos operacijos kelio atgal jau nebebūdavo, o smogiko gyvybę (dažniausiai - laikinai) garantuodavo tik uolus tarnavimas priešui.

Ilgainiui A.Sokolovas ėmėsi dar gudresnių ir rafinuotesnių agentų verbavimo būtų. Vienas jų buvo vadinamas "suktuku". Šios operacijos schema tokia: saugumiečiai sučiumpa partizaną ar jų ryšininką, o kai suimtasis vežamas per mišką, konvojų užpuola partizanais apsimetusių agentų-smogikų būrys. "Išlaisvintas" kovotojas nuvedamas į specialiai įrengtą bunkerį. Čia "partizanai" surengia tardymą, apkaltina jį išdavyste ir pagrasina tuoj pat sušaudyti. Suprantama, sulaikytasis tikina nieko neišdavęs. Tuomet "partizanai" pareikalauja įrodyti savo nekaltumą - surašyti visus nuopelnus ir nurodyti ryšius su asmenimis, kurie gali tai paliudyti. Po kurio laiko bunkeryje pasirodo kiti "partizanai" ir dar kartą "išvaduoja" sulaikytąjį. Tuo metu popieriaus lapas su jo parodymais keliauja tiesiai į MGB ir gula į dešimtis naujų bylų.

Dar vienas plačiai paplitęs MGB triukas buvo nuotraukų klastojimas. Ne vienas turbūt yra matęs fotografiją, kurioje J.Lukša-Skirmantas stovi šalia partizanų desantininkų K.Širvio-Sakalo ir Benedikto Trumpos-Ryčio, sugrįžusių iš Vakarų. Toje nuotraukoje MGB specialistai vietoj tikrųjų desantininkų veidų įmontavo dviejų agentų atvaizdus. Sąmoningai visoje Lietuvoje išplatinta nuotrauka turėjo įrodyti, jog šiedu tikrai yra J.Lukšos bendražygiai.

Tokie triukai saugumiečiams ypač pravertė tuomet, kai ėmė keistis MGB kovos su rezistentais strategija. Dabar MGB siekė ne tiek fiziškai naikinti atskirus partizanų vadus ar kovotojus, kiek perimti į savo rankas, padedant agentams, visą ginkluoto pogrindžio vadovybę ir taip sunaikinti jį iš vidaus. Kai niekam nežinant į MGB rankas pateko  Šiaurės rytų Lietuvos srities vadai Bronius Kalytis-Siaubas ir Mykolas Urbonas-Liepa, iš Maskvos atskriejo tokio turinio direktyva: "Panaudojant 1951 m. gruodžio mėn. slaptai suimtus Šiaurės rytų Lietuvos srities vadus legenduoti nacionalistinio pogrindžio "centrą". (...) Nuo legendinio "centro" per turimus banditų kanalus atkurti ryšį su vadinamojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo vadais J.Žemaičiu, A.Ramanausku ir J.Kimštu, sulaikyti juos ir paimti vadovavimą pogrindžiui į savo rankas, siekiant jį likviduoti."

Išdavikų lemtis

1952 metais Lietuvos SSR MGB padaliniui buvo nurodyta "plačiau praktikuoti konspiratyvų banditų sulaikymą, siekiant vėliau juos panaudoti ryšio su banditų vadais nustatymo ir jų sulaikymo kombinacijoms. Iš sulaikytų banditų vadų verbuoti agentus, savo asmeninėmis savybėmis ir ryšiais galinčius įeiti į vadovaujančias nacionalistinio pogrindžio grandis". Šis metodas pasirodė esąs labai efektyvus. 1953 metų balandžio 18 dieną LSSR vidaus reikalų ministro Piotro Kondakovo pasirašytame pranešime viršininkui Maskvoje Lavrentijui Berijai rašoma: "Sudarytų legendinių banditų formuočių dėka šios priemonės suteikė galimybę į mūsų agentūros rankas paimti rimčiausius organizacinius banditų vienetus, net vadinamąją vyriausiąją banditų vadovybės sekciją, pažeisti likusių formuočių organizacinę struktūrą ir paralyžiuoti aktyvią teroristinę banditų grupių veiklą."

Neatsitiktinai 1953-ieji laikomi Lietuvos partizaninio sąjūdžio pabaigos pradžia. Jau minėtame P.Kondakovo raporte teigiama, jog vien į ginkluotą pogrindį infiltruotų agentų dėka tų metų pradžioje suimta ir nužudyta 60 partizanų, dar su 70 kovotojų buvo užmegzti ryšiai ir ruoštasi juos nužudyti. Kita vertus, specialiųjų MGB grupių veiklą tyrinėjęs istorikas Mindaugas Pocius nurodo, kad iki 1953 metų balandžio čekistai sulaikė 72 partizanus. Iš jų tik 18 užverbavo agentais-smogikais, 23 naudojo operatyviniais tikslais, o kitus areštavo. Taigi beveik pusės suimtų laisvės kovotojų MGB nesugebėjo palaužti.

O koks buvo palūžusiųjų likimas? Nemaža jų dalis, kaip J.Jankauskas-Demonas, tapę nebereikalingi vėl buvo suimti, nuteisti ir sušaudyti. Kiti, kaip 17 kovos draugų pražudęs Didžiosios Kovos apygardos štabo visuomeninės dalies viršininkas Povilas Puodžiūnas-Žėruolis, bijodami tokios pat lemties, patys pakėlė ranką prieš save. Buvo ir išprotėjusių, ir beviltiškai prasigėrusių, ir keistomis aplinkybėmis gyvenimą baigusių žmonių. Taip, pavyzdžiui, nutiko žinomam poetui Kostui Kubilinskui. Dėl karjeros savo paslaugas čekistams pasiūlęs ir pats nušovęs miegantį Dainavos apygardos vado pareigas einantį Benediktą Labėną-Kariūną, išdavęs visus štabo narius, o vėliau ėmęs viešai kalbėti apie juodą sąžinę, buvęs smogikas 1962 metais mįslingai žuvo pamaskvės poilsio namuose. Tik nedaugelis išdavikų sulaukė žilos senatvės, o dar mažiau - žemiško teisingumo.

Be abejo, galima rasti nemažai priežasčių, kodėl po 1950 metų tiek daug partizanų perėjo į priešo pusę: nusivylimas Vakarais, kurie taip ir nepradėjo karo su Sovietų Sąjunga; masiniai trėmimai, dėl kurių laisvės kovotojai neteko didelės dalies rėmėjų; pagaliau ir ta aplinkybė, kad daugelis drąsiausių, idėjinių ir nepalaužiamų partizanų vadų tuomet jau buvo žuvę.

Tačiau paaiškinti nėra tas pat, kas pateisinti. Išdavystė visada liks išdavystė, ir ji neišvengiamai paliks gilias, ilgai negyjančias žaizdas. Pokario agentai-smogikai žudė ne tik savo kovos draugus - jie žudė tikėjimą pačia kova už laisvę ir jos teisingumu. Jų pasėta baimės, nepasitikėjimo, neapykantos sėkla dar ir šiandien duoda savo karčius vaisius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"