TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Jundeliškėse, svečiuose pas S.Moravskį

2007 08 16 0:00

Vis daugiau žmonių atvyksta į tradicinius Stanislovo Moravskio skaitymus Jundelišių kaime šalia Birštono. Nes ne tik didmiesčių, bet ir mažų miestelių ar kaimų gyventojams rūpi jų vietovių praeitis, ten gyvenę garsūs kraštiečiai.

Sukako 205 metų, kai netoli Vilniaus, Mickūnuose, gimė iškili XIX amžiaus pradžios asmenybė S.Moravskis. Pagerbiant šviesuolį - gydytoją, mąstytoją, rašytoją, vadinamą ir vienu įžvalgiausių XIX amžiaus memuaristų - Jundeliškėse, kur jis praleido paskutinius penkiolika metų, vyko S.Moravskio skaitymai. Tai jau ketvirtas toks S.Moravskiui skirtas renginys, į kurį suplaukė žmonės ne tik iš apylinkių, bet ir tolimesnių šalies vietų, net užsienio.

Atradimai ir praradimai

Ačiū istorikei humanitarinių mokslų daktarei Redai Griškaitei, kuri iš lenkų kalbos išvertė S.Moravskio knygą "Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818-1825)", o "Minties" leidykla dar 1994-aisiais ją išleido. Tuomet dviejų tūkstančių egzempliorių tiražu pasirodęs leidinys ilgokai užsibuvo knygynų lentynose, kelis kartus buvo nupigintas. Keista, bet būtent tada ir prasidėjo tikrasis knygos gyvenimas, S.Moravskio sugrįžimas į Lietuvos istoriją ir kultūrą. Mat žmogus, netikėtai atradęs S.Moravskį, pirko kelias ar net keliolika (vilnietis mikrochirurgas Saulius Špokevičius net septyniolika!) knygos egzempliorių. Džiugiai dovanojo ją bičiuliams ir pažįstamiems.

Ačiū televizijos režisierei Virgilijai Makačinienei, kuri dar 2002-aisiais TV laidoje "Vizijos ir tikrovė" pristatė romantišką Jundeliškių dvarelį, sukūrė įspūdingą pasakojimą apie S.Moravskį. Jis, rašęs lenkiškai, save vadino lietuviu, Lietuvą - sava šalimi.

Ir dar viena moteris - Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė - labai svarbi S.Moravskio sugrįžimo istorijoje. Juk būtent jai kilo mintis Jundeliškėse rengti S.Moravskio skaitymus.

"2000 metais, kai buvo išplėsta Birštono savivaldybės teritorija, ėmiau dairytis, kokie įdomūs ir svarbūs dalykai prie mūsų priartėjo. Juolab kad bibliotekos nemažai nuveikia ir kraštotyros darbų, - LŽ pasakojo A.Jaskūnienė. - Taip atradau S.Moravskį, kuris gyveno vos per septynis kilometrus nuo Birštono nutolusiame Jundeliškių, tuomet Ustronės, dvarelyje. Ten jis ir mirė, palaidotas taip pat netoli - Nemajūnų kapinaitėse, kur sau pasistatė koplyčią."

Šią vasarą, minint 205-ąjį S.Moravskio jubiliejų, Jundeliškės sulaukė didžiausio svečių antplūdžio, ypatingo dėmesio.

Tik Birštono valdžios žmonės, regis, neskuba įvertinti ir deramai įamžinti garsaus kraštiečio atminimo. Nėra nei S.Moravskio vardu pavadintos gatvės, mokslo ar gydymo įstaigos, nekalbama ir apie paminklą jam ar muziejų. Maža to, praėjusiais metais vietos valdžia kažkodėl leido privatizuoti XVIII pabaigoje statytą medinį Jundeliškių dvarą. Jis vienintelis iš daugelio paverknės dvarelių, išlikęs iki šių dienų, beje, įrašytas į saugomų kultūros paminklų sąrašą.

Bajoras atsiskyrėlis

S.Moravskis gimė 1802 metų liepos 22-ąją Apolinaro Moravskio, paskutinio karaliaus Stanislovo Augusto iždininko, ir dvarininkaitės Marijonos Semaškaitės šeimoje. Jis anksti neteko motinos, o tėvas visą gyvenimą atvirai demonstravo nemeilę sūnui, visaip žemino ir engė. Tačiau tėvas jam suteikė puikų išsilavinimą, liepė mokytis medicinos Vilniaus universitete. Studijuodamas S.Moravskis dalyvavo slaptame filaretų bei kituose studentiškuose judėjimuose. Būtų nukentėjęs, bet įtakingi asmenys jam, vadinamam gražiuoju Moravskiu, padėjo išvengti arešto ir tremties. 1823 metais S.Moravskis apgynė daktaro disertaciją "Dissertatio inauguralis medicopractica casum diabetis melliti cum epicrisi exhibens", joje nagrinėjo diabeto požymius. Tai, kad kilmingas ir turtingas bajoras tapo gydytoju, buvo nemažas to meto akibrokštas, nes gydytojo praktika vertėsi tik prancūzai, vokiečiai, vengrai, italai. 1825-aisiais grįžo pas tėvą į Jundeliškes, tačiau po ketverių metų, negalėdamas ištverti tėvo despotizmo, išvyko į Sankt Peterburgą. Vertėsi gydytojo praktika, po to tarnavo valstybinėse įstaigose. Po tėvo mirties (1838 m.) išėjo į atsargą, apsigyveno paveldėtame dvare ir visiškai atsitvėrė nuo žmonių - pasinėrė į mizantropiją, komfortą, meno, literatūros, politikos, visuomenės gyvenimo studijas ir net sodininkystę. Tačiau daugiausia džiaugsmo jam teikė rašymas.

Rašė sau

"Maža rastum mano laikotarpio žmonių ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Rusijoje, su kuriais man gyvenime nebūtų tekę bent jau alkūnėmis susiliesti. O ir užsieniečių svečiose šalyse daug pažinojau," - apie savo norą rašyti kalbėjo S.Moravskis. Tačiau rašė sau, nes ne kartą sakė, jei jam gyvam esant tie atsiminimai būtų paviešinti, būtų labai pakenkę daugeliui žmonių. Jundeliškėse sukurti pagrindiniai S.Moravskio tekstai, tarp jų - prisiminimų knygos "Keleri mano jaunystės metai Vilniuje", "Peterburge", "Broliai bajorai", kelionių apybraiža "Nuo Merkinės iki Kauno", satyrinės dramos, eilėraščiai, politiniai raštai. Įdomu, kad dvarininkas rinko liaudies dainas, užrašinėjo valstiečių papročius, vaizdžiai charakterizavo žmones. Pasak kritikų, nekūrė mitų ten, kur jų nematė, jo atsiminimai tarp kitų to meto memuaristų paliko aiškiausią, spalvingiausią vaizdą apie XIX amžiaus pirmąją pusę Lietuvoje.

Todėl S.Moravskio kūrybos palikimas sulaukia vis didesnio įvairių sričių mokslininkų, visuomenės dėmesio.

S.Moravskio jurginai

Iki renginio dar buvo gera valanda, kai į kaimo aikštę atriedėjo pirmieji automobiliai.

"Man labai rūpi jurginai! - iš automobilio išlipęs pareiškė vilnietis kompozitorius Teisutis Makačinas ir paaiškino. - Prieš keletą metų mes su žmona padovanojome Jundeliškių gyventojams kelias dėžes jurginų. Kad augintų, puoselėtų ir prisimintų S.Moravskį, kuris beveik prieš šimtą septyniasdešimt metų grįždamas iš Sankt Peterburgo į Lietuvą atvežė į šias vietoves jurginų, ėmė juos auginti."

Jurginai Jundeliškėse žydi iki šiol. Jie, atsigręžę į sodybos aikštę, smalsiai stebėjo visus tą dieną į kaimą atvykstančiuosius. Tarp darželio žolynų sušmėžavo ir ryški raudonplaukė galvutė - žvilgtelėjo, šyptelėjo, priėjo ir pasakė, jog ji - Eglutė Jakučionytė. Jau visai didelė panelė, šį rudenį bus pirmokė. Ji, aišku, dar nieko nežino apie garsųjį dvarelio gyventoją, bet jau laukė renginio. Pasisiūlė aprodyti S.Moravskio ir jo tėvo sodintą parką, kuris jau susiliejo, susipynė su vaizdingosios Verknės slėnio augmenija.

Bene didžiausia parko, šiandien užimančio apie 5 hektarus, puošmena - senoji aukštų liepų alėja. Šalia - šiauriniai ir pelkiniai ąžuolai, įvairūs riešutmedžiai: graikiniai, mandžiūriniai, pilkieji, net lipnieji. Rudenį, kai prinoksta vaisiai, jundeliškiečiai su ypatingu azartu imasi jų kieto kiauto.

O už medžių, tarp vaizdingosios Verknės krantų, boluoja Jundeliškių hidroelektrinė, regis, viena pirmųjų Lietuvoje. Visa tai - Nemuno kilpų regioninis parkas, valstybės saugoma, neprivatizuotina teritorija.

Jau privatizuotas

Kitoks dvarelio likimas. Tai, kad čia kitados gyveno S.Moravskis, primena tik atminimo lenta, kuri Birštono bibliotekos darbuotojų iniciatyva prieš kelerius metus prie pastato buvo pritvirtinta. Praėjusiais metais dvarelį privatizavo keturios šeimos, tarp jų - dvi vienišos močiutės.

Viena jų - 84-erių senolė Domicelė Labukiene. Moteris jau apie trisdešimt metų gyvena Jundeliškėse. Vaikai su šeimomis - sostinėje, prieš trejus metus mirė vyras. Didžiausias rūpestis jai ir kitai vienišai kaimynei - kiauras stogas, kurio niekaip neužlopo seniūnijos vyrai. O regioninio parko darbuotojai labai susirūpinę, jog dabar šeimininkams, pavyzdžiui, užsimanius plastikinių langų, neatpažįstamai pasikeis unikalus XVIII amžiaus medinis statinys.

D.Labukienė savo langų tikrai nekeis. Buvusi namudininkė ramiai dienas leidžia prie lango, už kurio siūbuoja jurginai. Mezga, neria - daug grožybių sukrauta skrynioje, kurią dar močiutė padovanojo jos mamai...

Trūko vietos

Į renginį, vykusį mažoje salėje, kitame, ne pagrindiniame S.Moravskio dvaro pastate, susirinko per pusantro šimto žmonių, visiems viduje net neužteko vietos. Tačiau niekas nesiskirstė - klausėsi kieme ant suolų susėdę.

Šių metų skaitymai, minint 205-ąją S.Moravskio gimimo sukaktį, kiek skyrėsi nuo ankstesnių. Daugiausia dėmesio buvo skirta jo kūrybai - aktorius Petras Venclovas skaitė sąmoju trykštančias ištraukas iš knygos "Keleri mano jaunystės metai Vilniuje". Jas papildė knygą išvertusios istorikės R.Griškaitės bei jos kolegės humanitarinių mokslų daktarės Zitos Medišauskienės komentarai. "Skaitant S.Moravskio kūrinius aišku, kad anksčiau, kaip ir dabar, buvo ir gėrio, ir blogio, - apibendrino istorikė. - Bus viso to ir ateityje. Nes juk žmogus nuo savęs niekur nepabėga..."

Pasaulinė premjera

Per renginį griežė kvartetas "Chordos", atlikęs Wolfgango Amadeuso Mozarto kūrinių, nes šis kompozitorius buvo labai mėgstamas S.Moravskio laikų dvaruose. "Chordos" ir apskritai styginių kvartetas, regis, pirmąkart griežęs Jundeliškėse, dar labiau padėjo pajusti išskirtinę šios vietovės aurą, tarsi priartino žmones prie garsios asmenybės pasaulio.

"Man ne W.A.Mozartas, o jūsų kūrinys labiau patiko! Labai įspūdinga pjesė!" - moteris skubėjo sveikinti T.Makačiną po renginio. Čia, Jundeliškėse, "Chordos" pirmąkart atliko kompozitoriaus elegišką pjesę "Atspindys", sukurtą Juozo Naujalio kūrinių motyvais. Pasaulinė premjera! Ypač malonu, kad, pasak autoriaus, ji įvyko ne kur kitur, o Jundeliškėse.

Suprato lietuviškai

O kodėl čia atvyko lingvistas profesorius Giedrius Subačius, dėstantis Ilinojaus universitete JAV? "Nes čia atsigaunu, pamatau žmones, kuriems rūpi kultūra, - LŽ kalbėjo G.Subačius. - Tarp jų -R.Griškaitė, "atidavusi sielą savo S.Moravskiui". Tai ji mane įtraukė į jo gerbėjų būrį. Prieš dvejus metus Jundeliškėse net skaičiau pranešimą apie tai, kiek S.Moravskis mokėjo lietuvių kalbos."

G.Subačius pasakojo, kad S.Moravskis, sudarydamas lietuvių liaudies dainų rinkinį, užrašinėjo, vertė į lenkų kalbą (gal ne pats) dainų tekstus, tačiau pavadinimus paliko lietuviškus. Patyrinėjęs šiuos ir kitus tekstus, padarytas rašybos klaidas, mokslininkas priėjo prie išvados, kad S.Moravskis tikrai suprato lietuviškai, su valstiečiais "paprastu lygiu" galėjo bendrauti, tačiau taip gerai, kaip lenkiškai, nekalbėjo.

Mokslininkių hobis

Kaip R.Griškaitė atrado S.Moravskį, kodėl kilo mintis versti jo kūrinį į lietuvių kalbą? "Radau atsitiktinai, kaip ir visi jį suranda. Skaitydama S.Moravskio tekstus ne tik pajutau apnuogintą jo sielą, bet ir stebėjausi, kad jis, XIX amžiaus pradžios žmogus, mąsto visai taip pat kaip ir mūsų laikotarpio žmonės, - LŽ kalbėjo istorikė. - Dar 1990 metais pamaniau, kad reikėtų išversti jo atsiminimus "Keleri mano jaunystės metai Vilniuje", nes tai puikus būdas pralavinti savo plunksną..."

Mokslininkei, dirbančiai Lietuvos istorijos institute, disertaciją apsigynusiai iš visai kitų dalykų, S.Moravskis buvo laisvalaikio hobis. Ne tik jai - "užkrėtė" ir savo viršininkę Z.Medišauskienę, kuri ypač susidomėjo jo politiniais tekstais, konservatoriškomis idėjomis. Ėmė juos studijuoti, analizuoti, versti. Nebuvo lengva, nes visi politiniai tekstai, tarp kurių - 1848-1850 metų politinių įvykių Europoje apžvalga, išliko tik sunkiai įskaitomų gydytojo ranka rašytų rankraščių juodraščiuose ar jų kopijose. Lengviau buvo verčiant dramą "Seimelių posėdžiai Lietuvoje", kuri išspausdinta "Metų" žurnale.

Bendraminčiai

Mokslininkės ir toliau daug laisvalaikio skiria S.Moravskio palikimui, ieško jo kūrybos bibliotekų archyvuose ir negali atsidžiaugti, kad dar pavyksta aptikti jo kūrinių juodraščių ar kopijų. Mat didelis S.Moravskio rankraščių rinkinys, kuris buvo saugomas Krasinskių bibliotekoje Varšuvoje, per 1944 metų gaisrą sudegė.

Šiuo metu R.Griškaitė verčia ir rengia spaudai kelionių apybraižą "Nuo Merkinės iki Kauno", kuri sudaryta iš dešimties dalių - po vieną mažiems panemunės miesteliams, jų žmonėms. Istorikė ir pati keliauja, nes knygoje bus ne tik vertimai - miestelių istorijos, įvairūs palyginimai, filosofiniai pamąstymai, bet ir istorikės komentarų.

Gal per kitą renginį bus pristatomi ir šiuo metu rengiami tekstai, atvyks dar naujų žmonių?

"Čia sužinojau ne vadovėlinius dalykus, o apie tikrą XIX amžiaus konkrečių žmonių gyvenimą. Tai man nauja, įdomu," - po renginio LŽ kalbėjo Vilniaus universiteto antro kurso studentė teisininkė Ieva Medišauskaitė. Ir Birštono sanatorijos "Tulpė" direktorė Liucija Patinskienė prisipažino daug naujo apie S.Moravskį sužinojusi. "Ypač patiko jo teiginys, kad žmogus negali būti laimingas, jei neturi lygiaverčio bendravimo, - kalbėjo moteris. - Čia, šioje išskirtinėje vietovėje, susirinko bendraminčiai, kuriuos vienija S.Moravskis."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"