TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Juodojo birželio šešėlis

2013 06 14 6:00
Lietuvės tremtinės Kiusiūre, pakeliui iš Trofimovsko į naują tremties vietą – Jakutską. 1946 m. Iš kairės sėdi: Sofija Kazlauskienė, Hilda Tautvaišienė, Audangė Vilkaitytė, Ona Šnirienė, Genovaitė Štarienė, Eugenija Giedrikienė. GAM nuotrauka

Prieš 72 metus 1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėję masiniai trėmimai davė pradžią sovietiniam lietuvių tautos naikinimui.

Trumpos birželio naktys. Ir šviesios. Net ir juodžiausią valandą, atmušdamas medžių siluetus, boluoja dangus ir žada greitą aušrą. Trumpas ir šios nakties poilsis su saule pakylančiam lietuviui sodiečiui. Laukia darbymetis, kai kiekviena diena verta metų. Siūbuoja vėjyje rasoti žolynai, stiepiasi į dangų rugiai, nusimetusios žiedlapius tyliai brandina vaisius obelys... Žemė laukia žmogaus rankų. Regis, taip buvo ir bus. Per amžius. Per kartų kartas.

Ir tą naktį niekas nelaukė nelaimės. Ramiai besiilsintys žmonės nė nenujautė, kad priešaušrio valanda netrukus virs šiurpiais prisiminimais, kančiomis, prarastos tėvynės ilgesiu. Jie nenumanė, kad kaip tik šiuo metu valsčiuose ir miesteliuose prie parengtų sunkvežimių jau rikiuojasi ginkluoti enkavėdistai, stotyse garvežiai stumdo parengtus gyvulinius vagonus, netrukus tapsiančius septyniolika ešelonų, per artimiausias keturias dienas išvešiančių toli nuo tėvynės tūkstančius niekuo dėtų žmonių. Daugelį iš jų - amžinai.

„Liaudies priešų“ paieškos

Nemažai lietuvių tikriausiai žinojo, kad pirmąją okupacijos vasarą sovietų pastumdėlio „Respublikos prezidento“ Justo Paleckio ir vidaus reikalų ministro Mečislovo Gedvilo nurodymu buvo suimti buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, toks pat likimas ištiko ir daugiau kaip tūkstantį žymesnių nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų. Tačiau politikoje ar visuomeninėje veikloje nedalyvavę paprasti kaimų ir miestelių gyventojai manė, kad juodas represijų šešėlis jų nepalies. Jie nė nenujautė, kad 1940 metų rudenį sovietinės Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius savo slaptame aplanke jau turėjo SSRS NKVD įsakymą ir jo priedą - instrukciją dėl „antisovietinių, socialiai pavojingų ir kriminalinių elementų apskaitos tvarkos“.

Kazačja kapinės, kur šalia jakutų palaidoti 1941 m. Lietuvos tremtiniai. Jakutijos ASSR, 1991 m. liepos mėn. Fotografas G.Duoblys. / LCVA nuotrauka

Tiesa, šiuose dokumentuose apie masines represijas tik smulkiai nurodoma, kokių kategorijų asmenims būtina užvesti agentūrines ir asmens bylas. Turėjo būti registruoti visi potencialūs okupantų priešai, nepriklausomai nuo turimų „konkrečių duomenų apie jų antisovietinę veiklą“.

Potencialios būsimo nusikaltimo aukos turėjo būti suregistruotos iki 1941 metų vasario 10 dienos. Laiko nedaug, tad M.Gedvilas 1940-ųjų lapkričio 28 dieną išleido įsakymą „Apie apsileidimą antisovietinio ir socialiai svetimo elemento ataskaitoje“, kuriuo savo pavaldinius ragino suktis kiek galima sparčiau ir nurodė 14 grupių, kurioms priklausantys asmenys turi būti sekami. Prie tokių priskirti net filatelistai ir esperantininkai.

M.Gedvilo "kontora" ir iš Maskvos atsiųsti čekistai sukosi kaip įmanydami. Padedami vietos komunistų ir komjaunuolių, jie naršė nepriklausomos Lietuvos įstaigų archyvus ieškodami duomenų apie buvusius policininkus, teisėjus, prokurorus, kalėjimų tarnautojus, fabrikantus, stambius dvarininkus. Tačiau reikiamam tremtinių „kontingentui“ surinkti šios informacijos nepakako. Tad 1941 metų gegužės 21 dieną prasidėjusiu baigiamuoju pasirengimo etapu buvo pasitelkti sovietinio saugumo informatoriai ir valsčių vykdomuosiuose komitetuose įsitaisę kolaborantai. Būtent iš pastarųjų trėmimų organizatoriai gavo pažymas apie valsčiuose gyvenančių asmenų „socialinę kilmę ir turimą turtą“, dalyvavimą nepriklausomybės kovose ar priklausymą tautinėms organizacijoms. Tokia informacija buvo laikoma „kompromituojančia medžiaga“ ir tapo svarbiausiu kriterijumi atrenkant tremties aukas. Vėliau imti registruoti ir „socialiai pavojingų elementų“ šeimų nariai - moterys ir vaikai, be jokios „kompromituojančios medžiagos“ taip pat turėję atsidurti gyvuliniuose vagonuose.

Pasirengimas trėmimams vyko ypatingo slaptumo sąlygomis. Likus dešimčiai dienų iki trėmimų pradžios, vykdymo grupių nariai po instruktažo neturėjo teisės išeiti iš tarnybinių patalpų, o jiems talkinti paskirti sovietiniai ir partiniai aktyvistai apie operacijos pradžią turėjo sužinoti tik jai prasidėjus. Operacijos išvakarėse L.Berijos pavaduotojo V.Černyšovo į Rygą išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I.Serovui ir V.Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 - į lagerius, 13616 - į tremtį. Ši direktyva bus įvykdyta beveik tiksliai - 1941 metų birželio 14-18 dienomis į lagerius išvežta 7,35 tūkstančio, į tremtį - 12,33 tūkst. asmenų, kuriuos okupantai laikė savo priešais.

Išvežė per mažai?

Masiniai trėmimai prasidėjo dar neišaušus sekmadienio, birželio 14-osios, rytui. Visose sodybose, namuose ar butuose operacija vyko pagal tą patį scenarijų: iš miego pakelti žmonės būdavo suvaromi į kambario kampą, jiems pranešama, kad yra išvežami į kitus Sovietų Sąjungos rajonus. Vėliau namuose būdavo atliekama kruopšti krata ir nurodoma skubiai susirinkti būtiniausius daiktus. Kartais baudėjai tam skirdavo porą valandų, kartais - vos pusvalandį. Daugeliu atvejų iš tremiamųjų buvo atimami vertingesni daiktai - laikrodžiai, portsigarai, brangesni stalo įrankiai, net pašto ženklų kolekcijos, nors instrukcija draudė apiplėšinėti tremiamuosius.

Vasario 16-osios Akto signataro Jono Vileišio dukra Birutė Vileišytė Tursienė su vaikais Gediminu ir Reda. 1941 m. šeima ištremta į Raskazichą, Barnaulo rajoną, Altajaus kraštą. 1947 m. / LCVA nuotrauka

Čekistams buvo nurodyta visus tremiamuosius padalyti į dvi grupes - „A“, kuriai priskiriama šeimos galva, ir „B“, į kurią turėjo patekti likusieji šeimos nariai. Taigi, išvežamųjų laukė skirtingi keliai. Moterys ir vaikai keliavo į tremtį, o vyrų laukė lageriai, tarp jų - ir baisieji Rešotai, iš kurių retas sugrįžo gyvas.

Sąstatams pajudėjus rytų kryptimi, niekas iš tremtinių nežinojo, kada ir kur baigsis ši kelionė. Niekas dar nenumanė, kad ne vienam išvežtajam ji bus paskutinė. Tvankiuose vagonuose be gurkšnio tyro oro, žmoniško maisto ir vandens pradėjo mirti silpniausieji - seneliai, ligoniai, kūdikiai. Niekas niekada nebepasakys, kur jų kapai - mirusieji būdavo tiesiog paliekami mažose stotelėse. Laidoti jų nebuvo nei kam, nei kada.

Ne geresnė lemtis laukė ir išgyvenusiųjų. Daugiau kaip pusei jų kelionė maždaug po trijų savaičių baigėsi Barnaule, Altajaus krašte. Iš čia jie buvo paskirstyti po laikinas apgyvendinimo vietas - šaltus barakus prie tolimų miško kirtaviečių. Jau rudenėjant šių būstų sienas iš vidaus ėmė traukti šerkšnas. Vėliau užklupo baisioji 1941-1942 metų žiema. Vyresnės moterys, kurių nevarė į darbą ir kurios dėl to negaudavo maisto normos, ėmė mirti badu. Toks pats likimas grėsė ir visoms, turinčioms vaikų, nes į darbus varydavo tik labai jaunas ir bevaikes. Paskui atėjo ilgai lauktas pavasaris, atsirado žolė, grybai, uogos, už darbus duodamas šioks toks maisto davinys kuriam laikui nuvijo bado šmėklą. Gyvenimas pasirodė šviesesnis, tačiau neilgam.

1942 metais 2795 tremtiniai iš Altajaus buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę ir įkurdinti Lenos deltos salose. Šioje gyventi netinkamoje žemėje moterų laukė itin sunkus darbas - ledinėje upės srovėje joms tekdavo traukti didžiulius tinklus. Sąlygos prie Laptevų jūros buvo neįsivaizduojamai sunkios. Baisus šaltis, poliarinės naktys, neperregimos pūgos, kai, žengęs bent žingsnį į šalį nuo specialiai ištemptos virvės, paklysi ir jau nesugrįši. Ir badas bei ligos, nuo kurių ypač kentė vaikai. Viena baisiausių Lenos deltos vietų buvo Trofimovsko sala: per dvi nepakeliamas bado žiemas čia mirė 64 iš 74 vaikų nuo vienerių iki septynerių metų.

Nėra abejonių, kad netrukus po "Juodojo birželio" mūsų kraštą būtų užgriuvusios naujos masinių trėmimų ir areštų bangos, kurių svarbiausias tikslas - palikti Lietuvą be lietuvių ar bent jau be geriausios jos gyventojų dalies, o į ištremtų ar nužudytų gyventojų vietą atkelti kolonistus iš įvairių Sovietų Sąjungos regionų. Ne veltui Antanas Sniečkus 1942 metais rašytoje ataskaitoje apgailestavo, kad iš šalies pavyko ištremti tiek mažai lietuvių. Pasak jo „masinis kontrrevoliucinių elementų išvežimas buvo įvykdytas glaustais terminais, pačiose karo išvakarėse, todėl ir nebuvo užbaigtas.“

Atsigriebti už savo nesėkmes okupantai ir jų pakalikai ėmėsi 1944-aisiais, vos praslinkus frontui.

Lietuviško kaimo saulėlydis

Dabar lietuviai jau gerai žinojo, ko galima tikėtis iš sugrįžusių stalininių ordų. Tad daugelis išvengusiųjų 1941-ųjų košmaro traukėsi į Vakarus. Kiti, nenorėdami tapti sovietinės kariuomenės patrankų mėsa, slėpėsi miškuose. Dar kiti ėmė organizuoti aktyvų ginkluotą pasipriešinimą, kurio sovietai mėgino išvengti bent jau tol, kol frontas risis per Lietuvos teritoriją.

Tremtinių vaikai prie mokyklos, Jakutija, Žedajaus miškų ūkis. / Nuotrauka iš A. Anušausko knygos "Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958"

Norint nuraminti žmones bandyta sukurti tam tikrą teisėtumo ir teisingumo iliuziją. 1944 metų gegužės 17 dieną buvo įkurta LKP CK biuro komisija, turėjusi nagrinėti 1941-aisiais ištremtų žmonių skundus. Tačiau vadovauti komisijai buvo paskirti tie patys prieškario budeliai - M.Gedvilas, prokuroras Vladas Niunka ir NKVD liaudies komisaras A.Guzevičius. Nenuostabu, kad nuo 1942 metų iki 1945-ųjų ši komisija iš tremties paleido vos keliolika asmenų.

Tuo tarpu liepą vėl pradėti masiškai suiminėti valdžiai įtartini asmenys. Iš sovietinės Lietuvos NKVD tarnybinio pranešimo matyti, kad „nuo išvadavimo momento“ iki 1945 metų kovo 1 dienos buvo suimti ir sulaikyti 14006, o iki balandžio 1-osios - jau 15892 žmonės. Taigi, kukliausiais skaičiavimais, nuo 1944 metų liepos iki 1945 metų birželio buvo suimta 36180 asmenų. Daugiau kaip pusę suimtųjų sudarė nuo prievartinio šaukimo į kariuomenę besislapstantys arba iš jos pabėgę jauni vyrai.

Lapkričio 14 dieną sovietinės Lietuvos prokuroro pareigas einantis Fiodoras Girko siunčia A.Sniečkui raštą, kuriame nurodoma, kad, siekiant įveikti pasipriešinimą sovietų valdžiai, būtina imtis represijų ne tik prieš ginkluotos rezistencijos kovotojus, bet ir prieš jų šeimas. Po dešimties dienų iš Maskvos vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir saugumo (NKGB) į Vilnių atskrieja bendra šių žinybų direktyva dėl „antisovietinio ir kontrrevoliucinio elemento“ registravimo (įskaitos)“. Tokių elementų dokumente priskaičiuojama net 10 kategorijų. Pirmoje sąrašo eilutėje atsidūrė ne kuo nors sovietų valdžiai nusikaltę ar neįtikę asmenys, o tie, kurių vienintelė kaltė buvo jų tautybė ar tiesiog pavardė. Taip „liaudies priešams“ buvo priskirtos visos Lietuvoje gyvenusios vokiečių šeimos.

1948 m. Tremtiniai Mongolijoje-Buriatijoje tiesia geležinkelį. / Nuotrauka iš A. Anušausko knygos "Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais“

Balandžio 18 dieną vietos enkavėdistai gavo J.Bartašiūno įsakymą pradėti trėmimus. Gegužės 30-ąją tremitiniai buvo suvaryti į vagonus. Gegužės 3 dieną 9 val. 30 min. sąstatas Nr. 48006 pajudėjo į Rytus. Po keturių savaičių varginančios kelionės jis sustojo Tadžikijos Stalinabado mieste. Iš ten 329 vyrai, 220 moterų ir 263 vaikai sunkvežimiais pasiekė Afganistano pasienyje esantį Vachšo upės slėnį, kuriame plyti milžiniški medvilnės laukai. Šis slėnis daugeliui taps kapu - per pirmuosius dvejus metus kas antras atvežtasis čia mirs nuo alinančio darbo ir nepakeliamos kaitros.

Netrukus naujos trėmimų bangos įgavo iki tol negerėtą mastą. 1947 gegužės 21 VKP(b) CK priėmė slaptą nutarimą „Dėl kolūkių steigimo Baltijos respublikose“.

Tačiau kaip šį nutarimą įgyvendinti, jei savanoriškai atsisakyti savo turto ir sumesti jį į bendrą katilą niekas nesiveržia? Pirmaisiais kolektyvizacijos metais valdžiai pavyko šiaip taip suorganizuoti vos 20 kolūkių. Tokia padėtis Maskvos aiškiai netenkino, tad sovietinės Lietuvos valdžia, mėgindama „paprotinti“ kaimo žmonės, nuo įtikinėjimų ir agitacijos perėjo prie spaudimo. Dėl to ypač kentėjo labiau prakutusieji. Jau 1947 metų rudenį pradėti sudarinėti „buožių sąrašai“. Į juos LKP CK nutarimu pateko visi ūkininkai, naudoję samdomą darbą, turėję kuliamąją, traktorių ar kitą žemės ūkio mašiną, malūną, lentpjūvę, nuomoję kaimynams gyvulius, skolinę sėklai grūdus ar kokius nors padargus.

Pirmuoju ženklu, jog virš Lietuvos kaimo vėl tvenkiasi debesys tapo 1948 metų gruodžio 21-23 dienomis Vilniuje valdžios sušauktas pirmasis Sovietų Lietuvos kolūkiečių suvažiavimas. Jame kai kurie specialiai parinkti kolūkių vadovai ragino imtis „griežtesnių priemonių kovai su buožėmis ir buržuaziniais nacionalistais“, o vieno Šakių apskrities Sintautų valsčiaus kolūkio pirmininkas net paragino „parašyti laišką draugui Stalinui, kad visi buožės būtų likviduoti kaip klasė“.

Tremtiniai grįžta į Lietuvą. Irkutsko sr., Čeremchovas. / Nuotrauka iš A. Anušausko knygos "Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais“

Ruoštis „likvidavimui“ pradėta maždaug po keturių mėnesių. Balandžio 3 dieną Maskvoje patvirtinti SSRS MGB vyriausiosios transporto valdybos viršininko pulkininko Michailo Benesono parengti skaičiavimai, kuriuose nurodoma, kad būsimiems trėmimams iš Lietuvos teritorijos prireiks 1500 vagonų. Kiekviename jų turi tilpti po 24 žmones, vadinasi, pasirengta išvežti 36 tūkst. žmonių. 1949 metų gegužės 18-ąją LSSR Ministrų taryba ir LKP CK priėmė visiškai slaptą nutarimą „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“ ir patvirtino instrukciją trėmimų vykdytojams. Tąsyk pirmą kartą į tremtinių sąrašus įtraukti ne tik rezistentai, jų rėmėjai ar šeimų nariai, bet ir į kolūkius stoti nepanorę ūkininkai. Maždaug po mėnesio prasidėjo įvykiai, įėję į istoriją kaip didžiausia pokario trėmimų operacija „Vesna“.

Apie tai, kiek žmonių buvo išvežta per šią trėmimų bangą „Vesna“, būta įvairių versijų. Vis dėlto šiandien, remiantis archyviniais šaltiniais, galima tvirtinti, kad į tremtinų žmonių sąrašus buvo įtraukti 56718 asmenų. Trėmimų organizatorių pranešime Maskvai ir SSRS MGB 2-osios valdybos ataskaitoje teigiama, kad gegužės 22-23 dienomis į Buriatijos-Mongolijos ASSR buvo išvežtos 11345 šeimos arba 39766 žmonės.

Pasmerkti amžinai tremčiai

Dar 30 tūkst. piliečių Lietuva neteko per antrąją pagal dydį pokario trėmimų operaciją „Priboj“ („Bangų mūša“), prasidėjusią 1949 metų kovo 25 dieną. Tai buvo paskutinis ir mirtinas smūgis tradiciniam mūsų kaimui. Po jo beveik visi išlikę sodiečiai buvo prievarta suvaryti į stalininius „kolchozus“.

Palyginti su 1948 metų trėmimais, operacija "Priboj" turėjo savų ypatybių. Nors pagrindinis jos smūgis buvo nukreiptas į Lietuvą, trėmimai tuo pat metu vyko ir Latvijoje bei Estijoje. Latvijos istoriko Heinriho Strodo darbe pateikiamais duomenimis, tai buvo didžiausia Baltijos šalyse tarprespublikinė komunistinio genocido operacija. Jos metu iš visų trijų Baltijos valstybių buvo išvežta beveik 100 tūkst. žmonių.

Operacija "Priboj" pasižymėjo išskirtiniu slaptumu. Jos plane numatyta “siekiant dezinformuoti gyventojus, Estijoje ir Latvijoje inscenizuoti kariuomenės pavasario mokymus bei “uždrausti dalių vadams rašant kokius nors dokumentus vartoti sąvoką “operacija”. Visokie nurodymai ir apskaičiavimai, telefoniniai pokalbiai ir kita buvo apibendrinami žodžiu “mokymas”. MGB kariai iki operacijos vykdymo neturėjo žinoti būsimos operacijos vietos ir pobūdžio tikriausiai dėl to, kad būtų išvengta gandų apie dar vieną genocido priemonę ir kad tie gandai nepasiektų “kapitalistinės stovyklos. Tokią išvadą apie slaptumo būtinybę daro H.Strodas.

Lietuvių žvejų brigada. Bulūno r., Jakutijos ASSR, 1944 m. / GAM nuotrauka

1949 metų trėmimai išsiskyrė dar ir tuo, kad žmones iš tėvynės buvo numatyta išvežti neribotam laikui. Neatsitiktinai dar 1948 metais SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė įsaką, numatantį už pabėgimą iš tremties vietos bausti 20 metų lagerio, nors iki tol už tai grėsė tik 3-5 metai pataisos darbų, vėliau ištremiant žmogų į ankstesnę apgyvendinimo vietą. Taigi, sovietinė valdžia, regis, ne tik rengė sąlygas spartesniam „kolchozų“ kūrimui, bet ir ruošė erdvę krašto apgyvendinimui kolonistais.

Trėmimai visame krašte prasidėjo kovo 25 dieną 6 val. ryto, kai dauguma pasmerktųjų tremtin dar buvo namuose. Štai kaip trėmimo pradžią savo dienoraštyje aprašo Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vadas (tuomet dar buvęs apygardos štabo adjutantu) Lionginas Baliukevičius-Dzūkas: „Trėmimas vyksta „demokratiškiausiomis“ aplinkybėmis. Ar daug gyventojų palietė ši nelaimė, sunku dabar pasakyti, tačiau kulkosvaidžių kalenimas įvairiose miško pusėse rodo, jog bolševikai ir šį kartą plačiai užsimojo“.

Deja, partizanai niekuo negalėjo padėti tremiamiems tautiečiams. Miškuose tuo metu tebuvo likę ne daugiau kaip 2,5 tūkst. kovotojų, o prieš tremiamus Lietuvos žmones buvo mesta kelių dešimčių tūkstančių Vidaus kariuomenės kareivių, saugumiečių ir sovietinių aktyvistų armija. Taigi, Sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministro Juozo Bartašiūno tarnybiniame pranešime SSRS vidaus reikalų ministrui S.Kruglovui vėliau bus tvirtinama, kad „operacija iš esmės vyko ramiai, rimtesnių gaujų pasireiškimų ar teroristinių aktų operacijos laikotarpiu neužregistruota“.

1953 metų balandžio 14 diena datuotoje SSRS Vidaus reikalų ministerijos 1-osios valdybos 8-ojo skyriaus viršininko generolo leitenanto Žukovo pažymoje „Dėl iškeldintųjų iš Lietuvos SSR 1945-1951 metais kontingento nurodoma, jog 1949-aisiais į tremtį išvežti 32735 žmonės. Maskvos sukurptas planas buvo įvykdytas 128 procentais.

Tačiau to buvo negana. Nuo 1949 metų balandžio aktyviai ieškota tų, kuriems operacijos „Priboj“ metu pavyko pabėgti ir pasislėpti. Dauguma jų taip pat neišvengė tremties. Ir nors per porą metų nuo didžiųjų trėmimų buvo kolektyvizuota 89 proc. visų Lietuvos ūkių, vietos valdžia ir toliau rengė tremtinų asmenų sąrašus. 1951 metų spalio 2-3 dienomis per trėmimų operaciją kodiniu pavadinimu „Osen“ („Ruduo“) į Krasnojarsko kraštą ištremta daugiau kaip 16 tūkst. žmonių, tarp jų - net apie 5 tūkst. vaikų. Šie tremtiniai taip pat buvo vadinami buožėmis, nors daugiau kaip pusė jų jau buvo įstoję į kolūkius. Na, o visiškai netilpusieji į buožių apibrėžimą buvo įvardyti kaip „buožių pakalikai“.

Suluošinta karta

1941 m. tremtinys Juozas Eidukaitis vadelioja šunų kinkinį. Bykovo kyšulys, Jakutijos ASSR, XX a. 6-asis dešimtmetis. / GAM nuotrauka

Operacija "Osen" buvo paskutinė masinių trėmimų banga, nors 1952-aisiais per kelis kartus Krasnojarko krašte atsidūrė dar beveik 3 tūkst. žmonių. Tačiau teroras ir tautos naikinimas lageriuose ir tremtyje tęsėsi. Iš viso nuo 1944 metų iki 1958 metų sovietinio genocido ir teroro aukomis tapo ne mažiau kaip 456 tūkst. lietuvių. Kas antras suaugusysis. Kas antras vyras. Kas aštunta moteris. Kas penkioliktas vaikas. O dabar prie šių aukų pridėkime dar 490 tūkst. žmonių, kurie dėl okupantų teroro buvo priversti pasitraukti į Vakarus arba repatrijuoti. O kur dar Antrojo pasaulinio karo aukos, pirmiausia - nužudyti Lietuvos žydai? Net ir atmetę tuos, kuriems pavyko išgyventi ir sugrįžti, gauname siaubingą statistiką - per tuos metus netekome daugiau kaip milijono mūsų piliečių. Kas trečio žmogaus!

Skaičiai, žinoma, iškalbingi, tačiau ir jie neatskleidžia tikrojo katastrofos masto. Ne mažiau svarbu ir tai, kam teko žiauriausi okupantų smūgiai. O jie buvo nukreipti į šviesiausią, aktyviausią, darbščiausią tautos dalį. Pirmiausia, buvo pasmerkti tie, kurie kūrė ir gynė nepriklausomą Lietuvą ir niekuomet nebūtų susitaikę su jos praradimu. Štai kodėl tremtyje ir lageriuose pirmiausia atsidūrė inteligentai (ypač mokytojai), nepriklausomybės kovų savanoriai, geriausi ūkininkai, pokario laisvės kovotojų artimieji. Reikia pripažinti, kad tais baisiais laikais vienintelė išlikimo garantija buvo jei ne atviras kolaboravimas su priešu, tai bent jau sugebėjimas nutylėti, nusilenkti, prisitaikyti. Šias savybes su motinos pienu perėmė ne viena pokario karta. Ir šiandien juodojo birželio šešėlis vis dar temdo mūsų mintis ir jausmus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"