TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Juokis, Eustachijau!

2008 07 10 0:00
Senieji "litmeniečiai" (iš kairės) - menotyrininkas E.Pranckūnas, poetas E.Matuzevičius, kino kritikas S.Macaitis ir E.Aukštikalnis (priekyje) - 1972 metais prie Paminklų restauravimo instituto Žemaitijos gatvėje. Jau nebėra nei žmonių, nei pastato.
Arnoldo Baryso nuotrauka

Eustachijus Aukštikalnis (1933 05 04 - 2008 06 13) buvo mano viršininkas. Vienas teatro kritikos mokytojų. Ir draugas. Draugais tapome po pirmo mano apsilankymo savaitraščio "Literatūra ir menas" teatro ir kino skyriuje, į kurį aš, antro kurso studentas, atnešiau savo pirmąją teatro recenziją.

Recenziją man užsakiusio garsaus teatrologo Egmonto Jansono tuo metu redakcijoje nebuvo - kabinete radau tik išsipusčiusį, tuo metu neregėtu rudu odiniu švarku ir šilkine žalia kaklaskare pasidabinusį poną. Tai buvo pats teatro ir kino skyriaus vedėjas. Geriau įsižiūrėjęs nedrąsiai paklausiau: "Ar tik jūs - ne Eustachijus Aukštikalnis?" "O iš kur tu žinai?" - nusistebėjo puošnusis ponas. "Jūs - Tiburcijus iš "Žydrojo horizonto", - atsakiau. "Ne golova, o dom sovietov" ("Ne galva, o tarybų rūmai"), - apstulbintas ir aiškiai pamalonintas atsakymo sušuko Eustachijus. Ir negaišdamas pasiūlė man aplankyti anapus gatvės esantį gastronomą - parnešti butelį vyno pažinčiai aplaistyti.

Tai, kad atpažinau aktorių iš jau anuomet užmiršto lietuviško Vytauto Mikalausko filmo ir šiuo prisiminimu pelniau jo prielankumą, turėčiau būti dėkingas seseriai. Ji, kaip ir dauguma pokario provincijos panelių, rinko visų kino aktorių iškarpas ir stropiai jas klijavo į albumėlius. Jai išvažiavus į konservatoriją, tie albumėliai liko man. Ir po daugelio metų "Literatūros ir meno" redakcijoje sutikau Eustachijų iš sesers albumo.

Dar labiau turėčiau būti dėkingas likimui, kad patekau į "Literatūros ir meno" redakciją, kurios branduolį sudarė Edvardas Pranckūnas (dailė), Egmontas Jansonas (teatras) Jonas Strielkūnas (literatūra), Skirmantė Ramanauskaitė (užsienis, humoras - tai Skirmantė atrado ir pirmoji išspausdino Juozą Erlicką), Rimantas Šmulkštys (muzika), Aldona Žemaitytė (publicistika), Arnoldas Barysas (fotografija), Irena Babiliūtė (kalbos redaktorė). Redakcijoje dar šilti pleveno prisiminimai apie legendinius "litmeniečius" Eugenijų Matuzevičių, Romą Sadauską, Saulių Macaitį.

Tai būtų buvę nuostabūs laikai, jei ne mažmožis - vienos partijos diktatūra ir ją lydinti viską unifikuojanti ideologinė prievarta bei cenzūra. Ir keli tave prižiūrintys "stukačiai". Niekad nežinodavai, bet visu kūnu jausdavai, kad jie šalia ir stebi tave. Todėl kur kas protingiau būdavo neišsišokti, ištirpti minioje, pilkoje kaip sovietiniai naujieji Vilniaus mikrorajonai.

Toje sovietinėje pilkumoje dabita ir elegantas Eustachijus buvo kaip iššūkis - visi praeiviai atsigręždavo, kai jis, užsivožęs savo garsiąją skrybėlę su plunksna, iš lėto žingsniuodavo tuomečiu Lenino (dabar Gedimino) prospektu. Jau vien dėl savo reto didingo vardo jis buvo kaip ta nepaprasto grožio Šv. Eustachijaus bažnyčia Paryžiuje.

Visi, rašiusieji apie Eustachijų, prisimena ne tik jo egzotišką plunksną, bet ir šmaikštų liežuvį, neišsenkantį humoro jausmą ir improvizatoriaus talentą.

Galvos neguldau, bet ar tik ne Eustachijus sumanė kalambūrą, suprantamą tik "litmeniečiams". Jeigu koks prašalietis klydinėdavo po redakciją, nerasdamas kurio nors darbuotojo, dažnai išgirsdavo patarimą: "Ieškokite "KPSS". Žinoma, tas prašapęs "litmenietis" būdavo ne komunistų partijos susirinkime ar CK - jis maloniai leisdavo laiką prie baro tokioje nutriušusioje kavinukėje buvusioje Komjaunimo (dabar Pylimo) gatvėje priešais senąją sinagogą. Išvertus į rusų kalbą tai ir yra "kafe protiv staroj sinagogi", o sutrumpinus: "KPSS".

Štai taip mes linksmai gyvenome "Literatūros ir meno" redakcijoje buvusioje Komjaunimo gatvėje, kurios kitoje pusėje - gastronomas, visai greta - "KPSS".

Tačiau kiekvieną pirmadienį savaitraščio vyriausiajam redaktoriui Vytautui Radaičiui tekdavo važiuoti į tikrą KPSS - kompartijos CK, kuriame gaudavo pylos bemaž už kiekvieną šeštadienio numerį. Visa redakcija nuščiuvusi laukdavo sugrįžtančio redaktoriaus - niekas nebuvo tikras, kad šiandien jis neišlėks iš darbo su vilko bilietu. Nuo KPSS "litmeniečiai" ir slėpdavosi "KPSS". Kaip Eustachijus - už savo sąmojaus ir ekspromtų.

Štai įžengia į redakciją Markas Petuchauskas, anuomet - labiausiai laipsniuotas mūsų autorius, pirmasis teatrologas - mokslų daktaras Lietuvoje. "O, Morkus Gaidelionis", - sveikinasi Eustachijus visiems garsiai kvatojant. Nepyksta ir taip pat juokiasi mūsų bičiulis Markas.

Tačiau tai - tik fasadas, už kurio slėpėsi skaudus likimas, atspindintis visą lietuvių tautos tragediją. Tik artimesni draugai žinojo, kad Eustachijus buvo, jeigu taip galima sakyti, gyvas našlaitis: tėvas, motina ir brolis nuo okupantų pasitraukė į Vakarus, Eustachijus liko Lietuvoje vienas kaip pirštas. Įstojo ir baigė Panevėžio dramos teatro studiją. Man papasakojo, kaip išlaikė stojamąjį egzaminą. Komisijai paskelbė, kad skaitys Salomėjos Nėries eilėraštį. Didysis Juozas Miltinis net paplojo jaunuoliui ir išsyk jam pranešė, kad priimtas. Tačiau paprašė palaukti, kol baigsis egzaminas. Likęs akis į akį su juo Juozas Miltinis gudriai prisimerkė: "Manai, nesupratau, kad komisijai perskaitei Bernardą Brazdžionį?" Buvo pokario metai, pats stalinizmo siautėjimas.

Bet ir vėliau Eustachijui nuolat reikėdavo apsimesti, kad skaito Salomėją Nėrį, o iš tikrųjų - Bernardą Brazdžionį. Be abejo, Eustachijus nebuvo disidentas ir net kovotojas. Veikiau linkęs prisitaikyti, kaip ir dauguma Lietuvos inteligentų. Jis per daug mėgo gyvenimo malonumus. Tačiau inteligencija, įgimtas "poniškumas" saugojo Eustachijų nuo tos bukaprotiškos ideologizuotos kultūros ir visos liumpeniškos sovietinės tikrovės. Jis buvo gurmanas, sibaritas, stačiai bjaurėjosi neskoningais sovietiniais drabužiais, neskaniu maistu, labai mėgdavo, anot Kristijono Donelaičio, brangvynį (Eustachijaus dažnai vartojamas žodis). Gerai nusiteikęs traukdavo į tuometinę "čekinę" parduotuvę, kurioje už tėvo ir motinos iš Amerikos atsiųstus dolerius (juos reikėdavo iškeisti į sovietinius čekius) pripirkdavo mums visiems gero užsienietiško alaus ir kvepiančio tabako.

Žinoma, vedėjo pareigos įpareigodavo Eustachijų atiduoti duoklę ideologijai - pašlovinti kokį propagandinį kino niekalą. Tai jis dažniausiai darydavo slapyvardžiu. Tik nepažįstantieji tos dviveidiškos, šizofreniškos, melo ir baimės persmelktos tikrovės galėtų už tai pasmerkti Eustachijų. Kaip kino ir teatro kritikas, jis turėjo neklystantį skonį ir grakštų stilių, tarytum sujungdamas didžiąsias mokyklas: Juozo Miltinio atstovaujamą Vakarų teatrą ir puikų rusų kiną, mat buvo baigęs ir Maskvos kinematografijos instituto kino dokumentikos scenaristų bei redaktorių kursus.

Gal todėl negalėdavo pakęsti sunkiai rašančių, skonio neturinčių prisiskaitėlių - Eustachijus tokius nuobodžiai ir nesuprantamai, mediniu stiliumi apie meną rašančius kritikus vadindavo iš Kazio Sajos pasiskolintu žodžiu "priperėtgalviai". Gal todėl šalia jo galėdavo išsilaikyti tik tokie kritikos grynuoliai kaip Saulius Macaitis ir Egmontas Jansonas, kurie praėjusiais metais pirmieji, tarytum išžvalgydami savo skyriaus vedėjui kelią, persikėlė į aną pasaulį.

Eustachijus Aukštikalnis pradėjo tą "Literatūros ir meno" teatro ir

kino skyriaus nerašytą taisyklę, kuri gyvavo ir tada, kai paties

skyriaus vedėjo redakcijoje nebeliko: čia gali dirbti tik talentingi

žmonės. Šią Eustachijaus Aukštikalnio pradėtą "Literatūros ir meno"

garsaus teatro ir kino skyriaus tradiciją toliau puoselėja jaunesnioji teatro ir kino kritikų, žurnalistų karta: Rūta Vanagaitė, Linas Vildžiūnas, Rūta Oginskaitė, Lolita Tirvaitė-Varanavičienė.

Virginia Woolf savo geriausiame romane "Ponia Delovėj" klausia, pateikdama universalią žmogaus gyvenimo kelio formulę: "...bet kas geriau, geriau pamojuoti deglu ir sviesti jį žemėn, nei pamažu trauktis, mažėti ir išnykti?.."

Eustachijus Aukštikalnis jaunystėje mojavo deglu - buvo Panevėžio dramos teatro, paskui Lietuvos kino studijos aktorius, pavergęs Vilniaus gražuolės Auksės širdį (Sąjūdžio metais ji tapo įžymiąja ponia su skrybėle Aukse Aukštikalniene). Antrąją žmoną, taip pat gražuolę Vytautę Eustachijus susirado per savo draugo vestuves, kuriose atliko piršlio vaidmenį: sužavėta piršlio grožio ir iškalbos nuotaka pirmąją naktį pabėgo su juo - ne tik Lietuvos kino studijos, bet ir Holivudo verta istorija. Ir antroji žmogaus gyvenimo fazė: Eustachijus, išėjęs iš "Literatūros ir meno", dirbo Kino studijos dokumentinių filmų redaktoriumi bei scenaristu - pamažu traukdamasis, mažėdamas ir išnykdamas. Ne vienas Eustachijaus Aukštikalnio draugas ir pažįstamas apie jo mirtį sužinojo gerokai pavėluotai - jis išnyko nepastebimai.

Tačiau suskambus telefono skambučiui aš, pakėlęs ragelį, vis dar tikiuosi išgirsti žvalų Eustachijaus balsą ir jo mėgstamą pokštą: "Alio, čia su jumis kalba telefonu..."

"7 meno dienos"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"