TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Juozas Eretas: šveicaras, tapęs lietuviu

2016 03 04 6:00
Juozas Eretas (pirmas iš dešinės) su pavasarininkų centro valdybos nariais. 1927 m.

Nuotrauka iš knygos „Didysis jo nuotykis“

Prieš 32 metus, 1984-ųjų kovo 13 dieną, Bazelyje mirė Juozas Eretas – mokslininkas, istorikas, pedagogas, publicistas, Lietuvos telegramų agentūros ELTA įkūrėjas ir jos pirmasis vadovas, Lietuvos kariuomenės savanoris. Žymusis šveicaras, atsisakęs puikios karjeros gimtojoje šalyje, ketvirtį savo gyvenimo atidavė Lietuvos valstybei ir dėl to tik per plauką netapo sovietinių okupantų auka.

J. Ereto vardas šiandien taip įaugęs į mūsų istoriją ir kultūrą, kad retam ateina į galvą nelaikyti jo lietuviu. Šis Šveicarijos sūnus Lietuvoje praleido 21 metus – kone ketvirtadalį savo gyvenimo, ir tai buvo gražiausi, kūrybingiausi jo metai. Būtų gyvenęs ir dirbęs čia ilgiau, ko gero, iki pat savo dienų pabaigos, jei ne 1940-ųjų katastrofa, galėjusi pasibaigti tremtimi, kalėjimais, o gal net mirtimi – sovietų okupantai turėjo daug priežasčių susidoroti su Lietuvos pilietybę priėmusiu ir entuziastingai mūsų valstybės labui dirbusiu šveicaru. Tačiau ir sugrįžęs į gimtąją Šveicariją visus jam likusius 43 metus J. Eretas nenustojo vadintis lietuviu, dažnai pabrėždavo, kad savo šalį laiko kovos už laisvos ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimą placdarmu. Prisiminkime ryškiausias šio mokslininko, pedagogo ir publicisto gyvenimo akimirkas.

Profesorius Juozas Eretas.

Pažintis su lietuviais

Juozas Eretas (tuomet dar Jozeph Ehret) gimė 1896 metų spalio 18-ąją vokiškai kalbančiame Bazelyje, katalikų šeimoje. Eretai nebuvo turtingi, be to, Juozui einant ketvirtus metus, mirė tėvas, tad visi šeimos išlaikymo rūpesčiai gulė motinai ant pečių. Vis dėlto nepritekliai nesutrukdė vaikinui siekti mokslo. 1915-aisiais baigęs realinę mokyklą jis įstojo į Friburgo universitetą studijuoti germanistikos, istorijos, meno ir filosofijos.

Šis pasirinkimas, galima sakyti, buvo lemtingas: tuo metu katalikiškame Friburgo universitete mokėsi nemažas būrys lietuvių, vėliau tapusių žymiais krikščioniškosios pakraipos politikais, kultūrininkais, mokslininkais, visuomenės veikėjais. Pažintį su lietuviais J. Eretas po kurio laiko prisimins taip: „Tai buvo 1917 m. Friburgo universitete studijavau filologiją, ir profesorius sakydavo: „Turit studijuoti indogermanistiką, kuria niekas jau nekalba. Bet jeigu norit žinoti, kaip tai buvo anais laikais, prieš tūkstančius metų, išmokit lietuviškai!“ Man pasidarė labai įdomu. Profesorius, pamatęs, jog aš tuo stebiuosi, pasakė, kad Friburge yra visa kolonija lietuvių, kad galima išgirsti, kaip jie kalba. (...) Buvau supažindintas ir pirmą kartą išgirdau tą kalbą, kurią paskui išmokau šiaip taip.“

Juozas Eretas - Šveicarijos kariuomenės karininkas. 1918 m.Nuotrauka iš knygos „Didysis jo nuotykis“

Pramokęs kalbos J. Eretas lietuviams tapo nepakeičiamu žmogumi. Šveicarijoje, toje mažoje ramybės ir taikos salelėje, iš visų pusių apsuptoje Pirmojo pasaulinio karo liepsnų, tuo metu kūrėsi daugelio tautų atstovybės ir organizacijos. Nesnaudė ir lietuviai. Karo pradžioje lietuviškos visuomeninės organizacijos statusą gavo nuo 1913 metų veikusi studentų draugija „Lituania“. Iš jos Friburge studijavęs būsimas Lietuvos Tarybos narys ir užsienio reikalų ministras Juozas Purickis sudarė Lietuvių komitetą, kurio pradinis tikslas buvo šelpti lietuvius karo belaisvius Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse. 1915 metais iš Paryžiaus į Lozaną persikėlė Lietuvių informacijos biuras ir 1916-ųjų kovą Berne surengė Šveicarijos lietuvių suvažiavimą. Per jį buvo nutarta, kad viso pasaulio lietuviai turi reikalauti savo krašto nepriklausomybės.

Lietuvių paprašytas į biuro veiklą įsitraukė ir J. Eretas. Kadangi gerai mokėjo visas Šveicarijos kalbas, puikiai suprato tiek savo tautiečių, tiek apskritai europiečių mentalitetą, jis padėjo redaguoti, versti ir rašyti straipsnius apie Lietuvą, talkino leidžiant informacinius biuletenius ir brošiūras. 1918 metų vasario 10 dieną J. Purickio pakviestas J. Eretas tapo oficialiu Lietuvių informacijos biuro darbuotoju. Jo pareigos buvo redaguoti Lozanoje leidžiamą mėnraštį „Litauen“ („Lietuva“). Tačiau vien darbu biure Juozas neapsiribojo. Vis geriau pažindamas Lietuvą ir lietuvius, jis ėmėsi rašyti veikalą „Lietuva praeityje, dabartyje ir ateityje“, kuriame aiškiai atsispindi autoriaus motyvai padėti atsikuriančiai mūsų valstybei.

„Laisvas žodis, ištartas laisvame krašte, – o tokia yra graži mūsų šveicariška privilegija – pretenduoja padėti atseikėti nuskriaustajam kraštui teisingumą, – rašė J. Eretas. – Po to, kai mes, šveicarai, esame pas save nuoširdžiai priglaudę ir parėmę lenkus, graikus, armėnus, žydus ir daugelį kitų kovoje su jų tautų engėjais, ir po to, kai mūsų ginamos laisvės, demokratijos ir apsisprendimo idėjos tapo bendra kultūringo pasaulio vertybe, kas buvo natūralesnio mums (...), nei šiandien tapti šaukliais kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.“ Šis veikalas pasirodė 1919-aisiais, kaip tik tuo metu, kai Paryžiaus taikos konferencija sprendė ne tik karą pralaimėjusių imperijų, bet ir jų griuvėsiuose atgimstančių tautų bei kraštų likimą, todėl buvo labai svarbus primenant Vakarų pasauliui jau užmirštą Lietuvos vardą ir jos siekius.

Lemtingas draugo testamentas

Juozas Eretas (sėdi pirmas iš kairės) - Lietuvos kariuomenės I savanorių pulko vado Kazio Škirpos adjutantas. 1920 m. gruodžio mėn.Nuotrauka iš knygos „Didysis jo nuotykis“

Tuo metu Šveicarijoje lankęsi lietuvių politikai ir visuomenės veikėjai ne kartą ragino J. Eretą neapsiriboti vien Lietuvos laisvės idėjos propagavimu, o žengti dar toliau – pačiam atvykti į Lietuvą ir pagal galimybes prisidėti prie jaunos valstybės kūrimo. Vienas toks susitikimas tapo lemtingas.

1918-aisiais Lozanoje pasirodė šilutiškis Mykolas Ašmys – vienas šviesiausių Klaipėdos krašto lietuvių patriotų. Karaliaučiaus universitetą baigęs jaunas vyras atvyko į Šveicariją tikėdamasis čia ne tik apsiginti disertaciją, bet ir pataisyti smarkiai pašlijusią sveikatą, mat tuo metu jau sunkiai sirgo kaulų tuberkulioze. Apsigyvenęs netoli Lozanos esančioje sanatorijoje, M. Ašmys netruko įsitraukti į Lietuvių informacijos biuro veiklą, kuri ir suvedė jį su J. Eretu. Šilutiškis mokė šveicarą lietuvių kalbos, padėjo redagavo jau minėtą mėnraštį „Litauen“. Kaip vėliau rašė tuo metu Friburge studijavęs žymus lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis, M. Ašmys „ir savo psichologija, ir savo kultūriniu tipu (...) buvo Eretui artimesnis negu kiti lietuviai, su kuriais teko Šveicarijoje bendrauti. Jis mokėjo atvaizduoti Lietuvą kaip svetimų skriaudžiamą ir vertą pagarbos, užuojautos ir pagalbos kraštą, kuris tačiau būtų galėjęs stovėti garbingoje mažų kultūringų valstybių eilėje: Belgijos, Šveicarijos, Olandijos, Danijos, jei ne tragiškas istorinis likimas svetimųjų priespaudoje ir verguvėje“.

M. Ašmys tikėjosi, jog pasigydęs ir apsigynęs disertaciją sugrįš į Tėvynę, kad atiduotų visas jėgas savo kraštui kelti. Deja, įgyvendinti šių planų buvo nelemta: silpnos sveikatos lietuvį dar užgriuvo ir ispaniškasis gripas, nuo kurio sukeltų komplikacijų jis tų pačių 1918 metų gruodį mirė. Jausdamas artėjančią pabaigą M. Ašmys maldavo savo bičiulio nors metams nuvykti į Lietuvą ir atlikti bent dalį jo planuotų darbų. J. Eretas pasižadėjo išpildyti draugo prašymą ir šio pažado nesulaužė. „1919 metais… vykau Lietuvon, bandydamas vykdyti mirusio draugo testamentą. Kažin ar aš be graudenančių mirštančio Mykolo maldavimų būčiau vykęs ir pasilikęs karo nuteriotame svetimame krašte, kur manęs – be džiaugsmo valandų – laukė kalnas nemalonumų ir nusivylimų“, – skaitome J. Ereto prisiminimuose.

Kad persikėlimas iš sočios, išpuoselėtos ir ramios Šveicarijos į vos prieš metus nepriklausomybę paskelbusią ir dėl jos vis dar tebekovojančią Lietuvą sukels J. Eretui tikrą šoką, jo bičiuliai lietuviai nujautė, o S. Šalkauskis net bandė atkalbėti nuo tokio žingsnio. „Ar ne per anksti Jūs vykstate į Lietuvą? Bijau, kad neapsiviltumėte!“ Šis tik ranka pamojo, nė klausyti nenorėdamas apie kokias nors abejones savo kelionės klausimu… Ar pakels jis mūsų sunkaus gyvenimo aplinkybes? Ar apsivylęs neišvyks kartais iš Lietuvos apkartęs ir pilnas apmaudo? Ar sugebės mūsų žmonės tinkamai jį įvertinti ir dorai su juo apsieiti?“ – vėliau prisiminimuose pasakos lietuvis filosofas.

Juozas Eretas (centre) su komitetu pavasarininkų kongresui rengti Šiauliuose. 1924 m.Nuotrauka iš knygos „Didysis jo nuotykis“

Aišku, J. Eretas, nors ir neblogai informuotas, negalėjo įsivaizduoti, kas jo laukia Lietuvoje. O čia tuo metu nebuvo nei komfortiška, nei saugu. Krašte tebesiautėjo bermontininkų gaujos. Karas su bolševikais jau buvo pasibaigęs, tačiau taikos sutartis dar nepasirašyta, todėl bet kada reikėjo tikėtis naujos raudonųjų agresijos. Į Vilnių kėsinosi lenkai ir daug kas suprato, kad ginkluotas konfliktas su kaimynais – tik laiko klausimas.

Vis dėlto mirštančiam bičiuliui duotas žadėti buvo svarbesnis už bet kokias abejones, tad 1919 metų rudenį J. Eretas, gavęs oficialų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kvietimą ir atsisakęs jam siūlyto darbo Paduvos universitete, susiruošė į Kauną. Jis nė nenujautė, kad M. Ašmiui pažadėti „bent vieni metai“ virs ištisais dviem dešimtmečiais.

„Kietas prabudimas“

1919-ųjų spalio 15 dieną įvykęs susitikimas su Lietuvos laikinąja sostine gerokai pribloškė šveicarą. „Pirmas įspūdis mane slėgte prislėgė. Kaunas – tai kietas prabudimas…“ – rašė J. Eretas Šveicarijoje likusiam S. Šalkauskiui. Šoką galėjo sukelti jau vien tai, kad pakviestasis Užsienio ministerijos patarėjas buvo apgyvendintas geriausiame mieste „Metropolio“ viešbutyje, kuriame, kaip jis vėliau prisimins, „grindys buvo sulūžusios ir bėgiojo žiurkės“.

Tačiau vargana buitis neprivertė J. Ereto apsigalvoti ir bėgti atgal. Jis puikiai matė, jog ir lietuviai ministerijų valdininkai ar net Vyriausybės nariai gyvena ne ką geresnėmis sąlygomis. Jau po kelių dienų šveicaras ėmėsi organizuoti Informacijos biurą, netrukus tapusį Užsienio reikalų ministerijos departamentu, o 1920-ųjų balandžio mėnesį jo pastangomis pradėjo veikti Lietuvos telegramų agentūra (ELTA), skleidusi žinias pasauliui apie Lietuvą ir Lietuvai – apie pasaulį. Tam reikėjo sukurti nemažą tinklą korespondentų, bet žmonių, pasirengusių dirbti tokį darbą, nebuvo. Taigi Eltos vadovui teko pačiam keliauti į Rygą, Helsinkį, Berlyną, Paryžių, Berną, rinkti bendradarbius ir juos apmokyti.

1920 metų rugpjūtį, bolševikams išsinešdinus iš Vilniaus ir Vyriausybės įstaigoms persikėlus į sostinę, čia su Eltos komanda atvyko ir J. Eretas. Kaip prisimena S. Šalkauskis, tomis dienomis šveicaras rodė didelį ryžtą esant reikalui jėga ginti lietuvių sostinę nuo galimo užpuolimo: „Reikšmingiausias buvo mūsų paskutinis susitikimas Vilniuje, kai jau slinko neaiškūs gandai apie tai, kad lenkai užimsią mūsų sostinę. Kai buvau priminęs jam šitą liūdną galimybę, jis man griežtai atkirto: „Kaip? Mes sutiksime užleisti Vilnių lenkams? Tai negalimas dalykas: o kam šitas daiktas?“, ir parodė man savo revolverį.“

Juozas Eretas (centre) su Amerikos lietuviais Čikagoje. 1926 m.Nuotrauka iš knygos „Didysis jo nuotykis“

Kad kalbos apie ginklą nėra tik bravūra, paaiškėjo tų pačių metų spalį, „sukilėlio“ generolo Lucjano Želigovskio daliniams užėmus Vilnių. Pats J. Eretas apie tas dienas pasakojo taip: „Tokioje situacijoje negalėjau ramiai sėdėti Užsienių reikalų ministerijoje Kaune, kur tuomet buvau Informacijos departamento ir Eltos direktorius. Dėl to nutariau stoti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Gavęs tam tikslui leidimą iš savo šefo, tos ministerijos valdytojo dr. J. Purickio, aš prisistačiau krašto apsaugos ministeriui Konstantinui Žukui. Jis mane su džiaugsmu priėmė ir rekomendavo Šaulių Sąjungos pirmininkui Vladui Putvinskiui. Šis man pasiūlė pasidarbuoti jo Tiekimo skyriuje, kuris aprūpino mūsų kariuomenę pietiniame fronte amunicija, maistu ir kitais reikmenim. Kadangi toks administracinis-valdininkiškas darbas man, Šveicarijos armijos leitenantui, nebuvo prie širdies, aš stojau į I Savanorių pulką, kurį Aukštojoje Panemunėje suorganizavo pulk. Kazys Škirpa. Tokiu būdu aš 1920.X.15 tapau jo adjutantu.“

Tačiau karinė J. Ereto tarnyba truko neilgai: greitai jo gebėjimų prireikė kitame – informaciniame – fronte. Ženevoje ir Briuselyje prasidėjus lietuvių bei lenkų deryboms jis, kaip Lietuvos delegacijos spaudos atašė, bendravo su spauda, važinėjo po įvairias šalis, skaitė paskaitas, per kurias dėstė lietuvių siekius ir aiškino jų interesus. Pasak S. Šalkauskio, viena tokia kelionė baigėsi itin sėkmingai: 1921 metų rugpjūčio 19 dieną Šveicarijos Federalinė Taryba pripažino Lietuvos nepriklausomybę de jure, tiesa, su sąlyga, kad ji galutinai nustatys savo sienas.

Prof. Juozas Eretas išleistas iš kalėjimo tarp jį sutinkančių studentų. 1932 m.Nuotrauka iš knygos „Didysis jo nuotykis“

O J. Ereto gyvenime tuo metu jau brendo naujas posūkis. 1922-ųjų vasario 4 dieną jis pasitraukė iš valstybės tarnybos ir atsisakė savo sukurtos Lietuvos telegramų agentūros vadovo pareigų. Tais pačiais metais šveicaras priėmė Lietuvos pilietybę ir nutarė išbandyti jėgas politikoje, bet nė nenujautė, kad dėl tokio sprendimo labai greitai jam teks skaudžiai nusivilti.

Politikoje nepritapo

„Dabar negali būti abejonės, kad dr. Ereto įstojimas į politinę partiją ir pastatymas ar tik sutikimas pastatyti savo kandidatūrą į Seimą buvo aiški taktinė klaida“, – bemaž po penkių dešimtmečių pasakys S. Šalkauskis. Iš tikrųjų, įstojęs į Krikščionių demokratų partiją ir pagal jos sąrašą patekęs į II Seimą, J. Eretas prarado daug ankstesnių „bičiulių“. Kaip teigia šveicaro gyvenimą ir veiklą tyrinėjusi istorikė Aldona Vasiliauskienė, „anksčiau visų partijų nariai, tikėdamiesi J. Ereto prielankumo, jį palaikė, siekė įtraukti į savo gretas, o vėliau jis visiems tapo priešu“. Pasak J. Šalkauskio, „prieš jį griežtai apsisprendė visa laisvamaniškoji lietuvių visuomenės dalis ir dargi tie tautiškai nusistatę katalikai konservatoriai, kuriems propagavimas katalikiškosios akcijos ir radikalesnės socialinės programos yra kažkokie nesuprantami naujovės padarai. Tuo būdu prieš dr. Ereto politinę veiklą stojo piestu du sparnu: radikaliai laisvamaniškas ir konservatyviai tautiškas“.

Galiausiai J. Eretas, nė nebaigęs kadencijos, nutarė visiems laikams pasitraukti iš politikos ir pasinerti į jam daug artimesnę visuomeninę veiklą. Tai buvo visiškai natūralus sprendimas, nes net ir būdamas Seimo atstovu jis labiau reiškėsi ne grynai politiniuose reikaluose, o kultūriniuose, tokiuose kaip jaunimo globa, blaivybė, švietimas.

Būtent šias sritis (žinoma, be pedagoginio darbo, apie kurį pakalbėsime kiek vėliau) galima vadinti svarbiausiais J. Ereto lietuviškosios biografijos dalies akcentais. Kunigo Juozo Tumo-Vaižganto paragintas, jis aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvių katalikų blaivybės draugiją, steigė kitas blaivininkų organizacijas, buvo išrinktas į Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos centro valdybą, kartu su žymiuoju pedagogu Karoliu Dineika įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, tapo vienu svarbiausių Lietuvos sporto lygos organizatorių. Tačiau, kaip sutaria visi J. Ereto amžininkai ir biografai, bene ryškiausiai organizacinis profesoriaus talentas atsiskleidė katalikiškosios kaimo jaunimo organizacijos „Pavasaris“ sąjungoje.

Prof. Juozo Ereto šeima žmonos ūkyje Sintautų valsčiaus Pakorbūdžių kaime. 1940 m. liepos mėn.Nuotrauka iš knygos „Didysis jo nuotykis“

Pavasarininkai Lietuvoje veikė ir anksčiau, bet J. Eretas, pertvarkęs organizaciją pagal vakarietišką pavyzdį, suteikė jos veiklai iki tol neregėtą mastą. Būtent šveicaro iniciatyva prie šios sąjungos buvo įkurtas „Pavasario“ liaudies universitetas, vėliau pavadintas vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu, būtent jo dėka visame krašte prasidėjo masiniai renginiai, tokie kaip 1927 metais vykęs jubiliejinis pavasarininkų kongresas, sulaukęs daugiau kaip 11 tūkst. dalyvių.

Beje, didėjantis pavasarininkų populiarumas ir jų užmojai nelabai patiko valdantiesiems tautininkams. Po 1926-ųjų perversmo į šalį nustumtos krikščioniškosios partijos ir organizacijos jiems tapo rimtomis oponentėmis bei pavojingomis konkurentėmis. Šios nesantaikos šešėlis skaudžiai užkliudė ir J. Eretą. 1932-aisiais valdžia paskutinę minutę nedavė leidimo rengti Kaune jubiliejinio pavasarininkų kongreso, kuriame buvo laukiama 15 tūkst. dalyvių. Dėl to J. Eretui teko organizuoti mažesnius susiėjimus kituose miestuose. Vienas toks sambūris baigėsi liūdnai – Marijampolėje pasakyta šveicaro kalba kažkuo nepatiko karo komendantui ir šis skyrė profesoriui tris mėnesius arešto.

Kauno, o vėliau Marijampolės kalėjimuose J. Eretas išbuvo beveik visą jam skirtą laiką. Matyt, tai lėmė ir asmeninė prezidento Antano Smetonos antipatija, likusi nuo ankstesnių pavasarininkų kongresų, per kuriuos jo akivaizdoje kritiškai atsiliepta apie tautininkų valdžią. Kaip knygoje „Nepriklausomybės saulėj“ prisimena kunigas, rašytojas ir žurnalistas Mykolas Vaitkus, jam pamėginus užtarti areštuotąjį, prezidentas pratrūkęs tokiais žodžiais: „Tas Eretas, Eretas! Tas svieto perėjūnas. Tas prisiplakėlis! Aš jo nekenčiu! Tas parazitas, mėgiąs, apsivijęs svetimą kūną, čiulpt jo syvus! Ne, nekalbėkit man apie jį!“

Juozas Eretas, vilkintis karininko uniformą, Šveicarijai rengiantis galimam vokiečių užpuolimui. 1942 m.Nuotrauka iš knygos „Didysis jo nuotykis“

Lietuvą išsinešė širdyje

Dėl komplikuotų politikų santykių su katalikiškosios pakraipos veikėjais nebuvo rožėmis klotas ir akademinis J. Ereto darbas, nors įvairiose šalies mokyklose jis dėstė nuo pat atvykimo į Lietuvą iki okupacijos. 1920-aisiais šveicaras buvo pakviestas į universiteto užuomazga tapusių Aukštesniųjų kursų organizacinį komitetą, vėliau čia dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Kuriantis Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetui J. Eretas dirbo ekstraordinariniu profesoriumi ir kurį laiką vadovavo Visuotinės literatūros katedrai. Sprendžiant iš paties profesoriaus prisiminimų, čia dirbti nei jam, nei kolegoms buvo nelengva: „Politika niekad nebuvo palanki Teologijos-filosofijos fakultetui, išskyrus tuos laikus, kai krikščionys demokratai koalicijoje ar vieni valdė demokratinių seimų laikais. Teologijos-filosofijos fakultetas mat buvo atsiradęs Steigiamajame seime kaip „politikos kompromisas“. Kitų jis buvo kenčiamas, bet nuolat puolamas. Toje kovoje politika tebuvo įrankis, o gilesnis pagrindas glūdėjo pasaulėžiūroje. Kitos pasaulėžiūrinės grupės filosofijos skyriuje matė savo ideologinį priešą. Tai buvo, galima sakyti, reikšmingiausia pasaulėžiūros kova nepriklausomos Lietuvos laikais…“ Tačiau nuo savos valdžios, kad ir kokių kildavo ideologinių batalijų, pavykdavo apsiginti. O štai Lietuvą okupavę sovietai fakultetą be ceremonijų uždarė ir J. Eretas atsidūrė gatvėje.

Apsigyvenęs žmonos Onos Jakaitytės tėvų ūkelyje Šakių apskrityje profesorius laukė blogiausio. Štai ką apie tuos juodus mėnesius 1983-iaisiais išleistuose prisiminimuose pasakoja Juozas Brazaitis: „Bolševikai pirmiausia atėmė iš jo automobilį. Be to, 3–4 kartus per savaitę net po 45 kilometrus siųsdavo J. Eretą pastočių – veždavo akmenis, cementą, rąstus kariniams įrenginiams.“ O pats J. Eretas prisiminimų autoriui yra kalbėjęs: „Kai aš jau visai buvau jėgų netekęs, pas mane atėjo gundytojas: man tereikia tik pareikšti, kad gailiuos ligšiolinės veiklos, taip pat pareikšti ištikimybę – ir vėl tuoj senąją tarnybą gausiu. Bet toks negarbingas pareiškimas man nė į galvą neatėjo. – Na, tai reiškia jums mirtį! – Gal tai reiškia man kūnišką mirtį, – aš atsakiau tovariščiams, – bet jei aš pasirašyčiau jūsų pareiškimą, tai būtų mano moralinė mirtis, ir taip yra daug blogiau. Ištikimybė ir garbė – toks visados buvo šveicarų šūkis tarp svetimų žmonių. Po šitokių enkavedistų gundymų atmetimo mums buvo nutrauktas paštas, malkos, atimtas radijas. Mes laukėme mirties Sibiro nakties tamsybėse.“

Su šeima Bazelyje. 1947 m.Nuotrauka iš knygos „Didysis jo nuotykis“

Vis dėlto blogiausios lemties J. Eretas išvengė – 1941-ųjų pavasarį jam su šeima pavyko sugrįžti į gimtinę. „Turėjom grįžti į Šveicariją sunkia širdimi. Motina, tėvas ir penki vaikai. Bet išnešėm širdy Lietuvą.“ Ir tai nebuvo vien sentimentalūs žodžiai: visus likusius 43 gyvenimo metus jis jautėsi esąs labiau lietuvis negu šveicaras. Aktyviai dalyvavo Šveicarijos lietuvių bendruomenės veikloje, rašė Lietuvos istorijai svarbius darbus, skaitė paskaitas, kuriose nuolat kėlė Lietuvos laisvės klausimą. Per vieną jų profesorius tvirtino: „Ištrūkau iš bolševizmo nasrų ne tam, kad sukčiau istorijos vėjų neišdraskomą smagų lizdą – ištrūkau tam, kad laisvoje šalyje kovočiau už sugrąžinimą laisvės ir Pabaltijui... Kas išliko po baisios audros, tas turi veikti – veikti už tuos, kuriuos jau dengia žemė; veikti už tuos, kurie okupuotoje Lietuvoje gyvi palaidoti; veikti už tuos, kurie laisvame pasauly yra tapę vergais pinigo, smagumų, geidulių, iš kurių atminties vis labiau išnyksta kraštas, kuris jiems davė gyvybę.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"