TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Juozas Keliuotis tarp KGB girnų

2016 04 15 6:00
Juozas Keliuotis (dešinėje) ir Lionginas Šepka prie Rokiškio krašto muziejaus pastato.
Rokiškio krašto muziejaus nuotrauka

Kovo mėnesį sukako 33 metai, kai Vilniuje mirė žinomas tarpukario žurnalistas, rašytojas, redaktorius ir vertėjas, o sovietmečiu – vienas populiariausių disidentų Juozas Keliuotis. Mirė skurdintas, persekiotas, iškentęs dvi tremtis Sibiro lageriuose, bet taip ir neatsisakęs nepriklausomos Lietuvos idealų.

„Atrodo, kad visi keliai man užblokuoti. Nė viena kryptimi negaliu krustelėti. Visur pastatyti cerberiai, kurie uoliai saugo kiekvieną takelį. Tad nieko kito nelieka, kaip užsidaryti savo kambarėly ir rašyti, kas tik į galvą ateis. Kitaip galiu tik iš proto išeiti.“ Šiuos žodžius J. Keliuotis knygoje „Mano autobiografija“ įrašė sugrįžęs į Tėvynę po antrojo įkalinimo.

Iš tiesų, cerberių žinomo rašytojo aplinkoje netrūko. Kaip ir jo namuose prikaišiotų slaptam klausymuisi skirtų vadinamųjų blakių. Net ir antrą kartą atkalėjusiam, 1956-aisiais iš Solikamsko lagerių sugrįžusiam J. Keliuočiui po poros metų buvo pradėta nauja sekimo byla. Bet apie ją – kiek vėliau. O kol kas prisiminkime, kaip prasidėjo žymaus Lietuvos kultūros veikėjo golgota.

Lagerių pragare

Visa ši istorija nebūtų nutikusi, jei ne lemtingas J. Keliuočio sprendimas 1944-aisiais, sugrįžtant sovietams, pasilikti Lietuvoje. Galbūt rašytojas tikėjosi, kad raudonieji okupantai jo nelies, kaip nelietė 1940-aisiais. Šiaip ar taip, politikoje J. Keliuotis nedalyvavo, o ir didelėmis simpatijomis Antano Smetonos režimui jo apkaltinti nebuvo galima.

Juozas Keliuotis savo kabinete „Naujosios Romuvos“ redakcijoje apie 1936 metus.Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Tačiau šį kartą viskas susiklostė kitaip, ir tai greičiausiai lėmė dar viena aplinkybė. 1945-ųjų pradžioje J. Keliuotis tyčia ar netyčia susitiko su buvusiais savo studentais, priklausančiais antisovietinei organizacijai Lietuvos išlaisvinimo tarybai (LIT), ir, jų paprašytas, sutiko patalkininkauti leidžiant vieną pogrindžio laikraštėlį. Akivaizdu, kad tiek studentai, tiek jų dėstytojas buvo silpni konspiratoriai, nes jau balandį, pasirodžius tik dviem leidinio numeriams, 12 pogrindininkų buvo suimti. Labai greitai už grotų atsidūrė ir J. Keliuotis.

Tiesa, kitaip nei daugelis jo bendrabylių, J. Keliuotis tąsyk atsipirko „vaikiška“ bausme – vos 3 metais lagerių, tačiau Pečioroje išbuvo tik iki 1947-ųjų, kol sulaukęs amnestijos grįžo namo. Tačiau net ir amnestija nenutrynė nuo rašytojo kaktos sovietinio režimo priešo žymės. Gal būtų kitaip, jei būtų viešai mušęsis į krūtinę, ėmęs šlovinti komunistų partiją ir draugą Staliną. Bet juk ne, neatgailavo J. Keliuotis. Niekur negaudamas nuolatinio darbo tyliai rašė „į stalčių“ pjeses, romanus, noveles, eilėraščius, niekaip neatitinkančius nei socialistinio realizmo, nei apskritai sovietinės dvasios.

Dailininko Adolfo Valeškos pieštas Juozo Keliuočio portretas.Rokiškio krašto muziejaus nuotrauka

Beje, būtent šie kūriniai po ketverių metų ir tapo įkalčiais 1952 metais rašytojui iškeltoje naujoje baudžiamojoje byloje. Tiesa, ne svarbiausiais įkalčiais. Pagrindine rašytojo kalte tapo jo darbas nepriklausomoje Lietuvoje – antisovietiniai straipsniai žurnaluose „Naujoji Romuva“ ir „Kūryba“. Šį kartą sovietinis teismas atseikėjo J. Keliuočiui maksimalų laisvės atėmimo bausmės terminą – 25 metus ir išsiuntė kalėti į Solikamsko lagerius. Toks nuosprendis nežadėjo nieko gera. Solikamskas buvo baisi vieta, ir daugelis iš 37 tūkst. jo kalinių per visą lagerio egzistavimo laiką (o veikė jis nuo 1938 iki 1960 metų) iš ten taip ir negrįžo. Alinantis darbas kertant miškus, šaltis, alkis, ligos, pagaliau, kriminalinių nusikaltėlių savivalė daug ką greitai nuvarydavo į kapus. O turint galvoje, kad į laisvę J. Keliuotis būtų išėjęs tik 75 metų, tikimybė, kad jo kaulai amžiams pasiliks nesvetingoje Uralo žemėje, buvo labai didelė.

Laimei, taip nenutiko. Mirus Josifui Stalinui, daugeliui nuteistųjų bausmės buvo sušvelnintos ir J. Keliuočiui nuosprendis sutrumpintas iki 10 metų. Tačiau tai dar ne viskas: po poros metų Lietuvoje likę J. Keliuočio bičiuliai ir šiaip pažįstami literatai, menininkai ir mokslininkai – Juozas Miltinis, Kostas Korsakas, Jonas Kabelka, Stasys Dabušis, Antanas Venclova, Antanas Žukauskas-Vienuolis, Kipras Petrauskas, Vytautas Sirijos Gira ir Antanas Purėnas – nutarė pamėginti ištraukti rašytoją iš Solikamsko pragaro. Keista, bet jų laiškas SSRS Aukščiausiajam Teismui neliko be atgarsio. Bausmė J. Keliuočiui buvo dar labiau sutrumpinta ir 1956 metų rugpjūtį jis išėjo į laisvę bei grįžo į Vilnių.

Atstumtasis

Atrodė, kad galima tik pasidžiaugti bent jau tokia laiminga pabaiga. Bet kur tau! Pragaras, kaip tuoj pat paaiškėjo, nesibaigė, o tik persikėlė kitur – į gimtąją šalį. Susirasti pastogę, darbą, kasdienės duonos kąsnį jau tapo neišsprendžiama problema. Kažkokia leidykla pasiūlė versti iš prancūzų kalbos. Rašytojas vertė, bet veltui – vertimų beveik niekas nespausdino. Laimei, kažkiek materialiai paremdavo Vakaruose gyvenantys seni pažįstami – Jurgis Baltrušaitis, Kazys Pakštas, Jonas Aistis. Kas atsiųsdavo vertingų meno albumų, kuriuos, reikalui esant, buvo galima parduoti, kas drabužių...

Juozas Keliuotis su vyresniuoju broliu Jonu 1921 metais.LNB nuotrauka

Žinoma, atstumtųjų ir „raupsuotųjų“ dalią patyrė daugelis iš tremčių ir lagerių sugrįžusių lietuvių. Tačiau vienas dalykas – paprastas „išbuožintas“ kaimo žmogus, kurio sovietinės Lietuvos partokratai tiesiog nekentė, o kitas dalykas – žymus intelektualas, plačiai žinotas nepriklausomoje Lietuvoje, nepraradęs ryšių su Vakaruose prieglobstį radusiais anų laikų bičiuliais ir gerbiamas Lietuvoje likusios jaunesnės intelektualų kartos. Tad J. Keliuotį lietuviškieji komunistai ir jų įrankis KGB smaugė turėdami labai konkretų tikslą – priversti viešai nusilenkti sovietinei santvarkai ir tarnauti jų propagandos mašinai.

Tačiau net žiauriausiam KGB presui J. Keliuotis pasirodė per kietas riešutas. Kaip teigia šį jo gyvenimo laikotarpį nagrinėjusi istorikė Lina Okuličiūtė, „J. Keliuotis nepalaikė sovietų valdžios Lietuvoje, dažnai reiškė jai neapykantą“. Pasak jos, „intelektualas pasižymėjo tvirtomis antisovietinėmis nuostatomis. Jis kategoriškai tvirtino nesąs artistas ir nemokąs veidmainiauti, kad keistų vaidmenį keliasdešimt kartų per dieną, bei visomis išgalėmis stengėsi nepalūžti“.

Iš jau minėtos J. Keliuočio operatyvinio tyrimo bylos medžiagos matyti, kaip stojiškai ir ironiškai J. Keliuotis reaguodavo į agentų bandymus įkalbėti jį pareikšti bent krislelį palankumo sovietams. Jis aiškino, kad gali būti jiems dėkingas nebent už dvi „ekskursijas“ į Sibirą ir 15 rublių pensijos. O 1961-aisiais, oficialiai tapęs invalidu ir pagaliau gavęs iš valdžios kuklų būstą, teištarė: „Dabar galėsiu balsuoti ir už komunizmą.“

Nežinia, ar tokį pareiškimą okupantai priėmė rimtai, ar tiesiog dar kartą nutarė pamėginti priversti intelektualą pakeisti pažiūras arba bent jau viešai tai deklaruoti, bet netrukus komunistų partijos oficiozo „Tiesa“ vyriausiasis redaktorius Genrikas Zimanas pamėgino asmeniškai įkalbėti J. Keliuotį bendradarbiauti sovietinėje spaudoje. Be abejo, jokių rezultatų šis pokalbis nedavė. Pasak L. Okuličiūtės, tam turėjo įtakos ir didžiulė lietuvių išeivijos simpatija KGB kankinamam rašytojui. „Mintis, jog išeivija gali palaikyti jį parsidavėliu, intelektualui buvo nepriimtina. Antai 1968 metais JAV laikraščiai išspausdino jo nuotrauką su antrašte „Keliuotis kovoja su komunizmu“. Tokį išeivijos žingsnį senosios kūrybinės inteligentijos atstovas suvokė kaip moralinį palaikymą“, – teigia istorikė.

Juozas Keliuotis su žurnalo „Pavasaris“ bendradarbiais 1925-1926 m.LNB nuotrauka

Tiesa, G. Zimanas ir negalėjo dėti didelių vilčių palenkti J. Keliuotį. Mat dar 1959-aisiais LSSR KGB pirmininkas Kazimieras Liaudis informavo LKP CK pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų apie rašytojo nenorą bendradarbiauti su sovietais netgi literatūros kritikos srityje. Tuomet J. Keliuotis griežtai atsisakė parašyti Vytauto Rimkevičiaus knygos „Studentai“ recenziją, aiškindamas, kad nėra sovietinių kūrinių specialistas.

Vilionės ir bauginimai

Vis dėlto paveikti J. Keliuotį mėginta ir toliau, tik tuomet tai daryta subtiliau, pasitelkiant jau ne tokius užkietėjusius stalinistus kaip G. Zimanas, o, tarkime, senus „Naujosios Romuvos“ laikų bičiulius, tokius kaip sovietinis kultūros ministras Juozas Banaitis. Kaip knygoje „Mano autobiografija“ prisimena pats J. Keliuotis, J. Banaitis jam sykį atsiuntė laišką, kviesdamas skubiai susitikti ministerijoje. Štai kaip rašytojas pasakoja apie šį susitikimą: „Man atvykus į jo kabinetą, jis mane sutinka išskėstomis rankomis. Atsisėdame prie apvaliojo staliuko ir pradedame atvirą ir draugišką pokalbį. Iš pradžių pasiteirauja, ar aš gerai pailsėjau Palangoje. Paskui pasako, kad partija ir vyriausybė jį įgaliojusi manimi rūpintis ir mane globoti. Pasiteirauja, ar aš nesutikčiau išvykti kur nors į provinciją, ten būtų lengviau gauti darbo.“ Kai J. Keliuotis primena jam esąs invalidas ir negalįs dirbti kur nors po aštuonias valandas, J. Banaitis iš karto pasiūlo dirbti literatūrinį darbą, pavyzdžiui, gyventi iš vertimų. „Bet kad jų niekas neduoda“, – sako J. Keliuotis. „Neduoda, todėl, kad iki šiol buvo uždrausta. Aš pasikalbėsiu su Spaudos komiteto pirmininku Feliksu Bieliausku, su grožinės literatūros leidyklos vadovais ir su literatūros žurnalų redaktoriais, ir vėliau jūs visur gausite darbo. Tik jūs pasistenkite daugiau neerzinti valdžios“, – prašo J. Banaitis.

Juozas Keliuotis apie 1948 metus.LNB nuotrauka

Tai buvo vis siūlomi meduoliai – sprangūs, kieti, bet vis dėlto meduoliai. O juk būta ir botagų. Ką ten botagų – tiesiog atvirų grasinimų susidoroti fiziškai. J. Banaičio klausimą apie J. Keliuočio poilsį Palangoje ankstesnėje pastraipoje paminėjome neatsitiktinai. Štai dar vienas paties rašytojo papasakotas epizodas, nutikęs jam grįžus iš pajūrio. Tuomet pas J. Keliuotį į namus užėjęs rašytojas Romualdas Lankauskas be užuolankų pareiškė: „Atsitiko labai įdomus dalykas. Jums išvykus į Palangą, Saugumo komitetas iš Lietuvos kompartijos centro komiteto paprašė leidimo jus Palangoje likviduoti...“ – „Mane likviduoti?“ – apstulbo J. Keliuotis. „Taip, labai paprastai, likviduoti! – patvirtino R. Lankauskas – Už tai, kad jūs per garsiai ir per taikliai kritikuojate tarybinę tikrovę.“

Sunku pasakyti, ar tai buvo efektingų pozų nevengiančio R. Lankausko fantazijos, ar rašytojas čekistų buvo paprašytas pagąsdinti J. Keliuotį. Tačiau turint galvoje sovietams neįtikusio poeto Kazio Jakubėno, kurį nužudė kagėbistai, likimą, negalima atmesti ir atvejo, kad tokie ketinimai anksčiau ar vėliau galėjo būti įgyvendinti.

Visa tai, žinoma, prielaidos. Bet tai, kad KGB buvo apsupęs J. Keliuotį bent pusšimčio agentų tinklu ir kad planavo bei nuolat vykdė prieš jį provokacijas – jau nenuginčijami faktai.

Voratinklis

Pradėkime nuo agentų. Pasak L. Okuličiūtės, intelektualą supo įvairių kategorijų agentūra – informatoriai, vidiniai, archyviniai, užsienio ir įtakos agentai. Nuo 1950-ųjų ištisus 28 metus J. Keliuotį sekė ištisas penkiasdešimt šešių agentų pulkas. Kas jie tokie, mes tikriausiai taip ir nesužinosime, tačiau galima paminėti bent keletą bylose išlikusių įtakos agentų slapyvardžių: Alia, Takas, Miras, Zigmas, Beržinis, Žilinskas, Vytas, Šatas ir Gintaras. Šie J. Keliuotį supo dažniausiai ir galbūt net priklausė artimų rašytojo bičiulių būriui. Žinoma ir tai, kad tarp agentų būta ir dailininkų, ir rašytojų, ir bibliotekininkų ir net buvusių politinių kalinių. L. Okuličiūtės darbe minimi kad ir tokie atvejai: „1958 m. LSSR KGB pirmininkas K. Liaudis patvirtino agentūrinių-operatyvinių priemonių siekiant nutraukti J. Keliuočio antisovietinius veiksmus planą. Iš pradžių buvo suplanuotas agento Uteniškio, buvusio politinio kalinio, nepriklausomybės laikais pažinojusio J. Keliuotį, „netikėtas“ susitikimas su juo „Tėvynės balso“ laikraščio redakcijoje. LSSR mokslų akademijos bibliotekos darbuotojas agentas Alia buvo pasitelktas norint iškvosti intelektualo ryšius su išeivija.“

O ir kadriniai čekistai nevengdavo šmėžuoti J. Keliuočio akiratyje. Kaip galime sužinoti iš Karolinos Augevičiūtės užrašytų rašytojo bičiulio Kazio Alfonso Skrinskos prisiminimų, kukliame J. Keliuočio būste nuolat lankydavosi įvairiausi žmonės – pažįstami ir nelabai. Ateidavę ir čekistai. Aišku, be karinių uniformų. Įsimaišydavo tarp svečių ir klausydavo, apie ką visi kalbasi, kad paskui turėtų pretekstą vėl iškviesti tardyti. Tik J. Keliuotis vis jausdavęs, kurie yra iš KGB gretų, ir klausdavo jų: „Na, ar turit popierių, kad galit čia pas mane ateiti?“ Tokie susigėsdavo ir išeidavo. Aišku, ne visada jis pataikydavo atspėti, kurie priklausė saugumiečiams.

Juozas Keliuotis apie 1977 metus.LNB nuotrauka

Visgi nuo persekiotojų jis nebėgdavo. Visada atiduodavo savo pustuštę piniginę saugumiečiams, kai šie norėdavę jį apkraustyti, ir sakydavo: „Išsiimkit pinigus ir eikit.“ Šie taip ir pasielgdavę. Dar J. Keliuotis žinojo, kad namie prikaišiota blakių: „Kai ateidavau į svečius ir nieko nebūdavo, o jis norėdavo atviriau ką papasakoti, tai užmesdavo ant telefono rankšluostį“, – pasakojo A. Skrinska. Jis teigė netgi buvęs paprašytas išardyti tą telefoną. Išardė, tačiau blakės nerado.

Čekistai į J. Keliuočio namus įsitrindavo ir kitais būdais, tarkime, apsimetę kuo kitu, nei yra iš tikrųjų. L. Okuličiūtės studijoje minimas atvejis, kai 1958-aisiais, rašytojui susirgus, vienas agentas ateidavęs suleisti jam vaistų. „Apsilankęs vadinamasis daktaras teiraudavosi įvairių dalykų, stebėjo, ar nesikeičia intelektualo požiūris į tarptautinę politiką, ir pan. Tačiau nuolatinis įkyrus „daktaro“ kvotimas ir neaiškus vaistų poveikis sukėlė J. Keliuočiui įtarimą. Intelektualas nujautė, kad „daktaras“ gali būti KGB agentas, ir pablogėjus sveikatai jo paslaugų atsisakė: „Matyt, nori nunuodyti.“

Nieko nuostabaus, kad ilgainiui J. Keliuotis tapo ne toks atlapaširdis ir patiklus. Ypač jis pasikeitė sužinojęs apie vieno savo artimo draugo išdavystę – šis, neatlaikęs sąžinės priekaištų, pats prisipažino sekęs rašytoją. „Turiu draugų, kurie mane išduoda, geri draugai, nuvykstu, vaišina ir sako – mūsų šeimos narys, o paskui saugumas pasiūlo brangų užmokestį ir mane išduoda“, – tokie J. Keliuočio žodžiai užfiksuoti vienoje „objekto“ klausymosi suvestinėje.

Iš tikrųjų kagėbistai J. Keliuočio klausėsi ir jį stebėjo 24 valandas per parą. O ir jam skirtas butas Antakalnyje, name, kurio pirmame aukšte veikė kavinė, restoranas ir kulinarijos parduotuvė, buvo labai palankus ne tik agentūriniam, bet ir techniniam sekimui. Be to, rašytojas dažnai lankydavosi greta esančioje „Kregždutės“ kavinėje, kurioje būdavo ne tik KGB agentų, bet ir įvairiausios sekimo technikos. O techninių priemonių čekistai tikrai nestokojo. Tai ir vadinamoji T – slaptas patalpų klausymas, ir priemonė S – telefono pokalbių įrašinėjimas, ir priemonė N – jau minėtos vadinamosios blakės. O ką jau kalbėti apie korespondencijos tikrinimą, slaptas kratas, nepaliekant jokių pėdsakų. Beje, panaudodami pastarąjį būdą čekistai mėgino surasti, kur J. Keliuotis slepia savo rašomus prisiminimus. Regis, to padaryti jiems taip ir nepavyko – antraip šiandien mes neturėtume galimybių nei jų skaityti, nei cituoti.

Paskutinė provokacija

Juozas Keliuotis prie savo darbo stalo.Rokiškio krašto muziejaus nuotrauka

1970 metais buvo sudarytas dar vienas operatyvinis planas J. Keliuočiui palaužti. Svarbiausias čekistų tikslas dabar buvo vienas – priversti disidentą viešai pakalbėti sovietinėje spaudoje. Nelaimei, jiems tai pavyko – išsekęs nuo nuolatinio persekiojimo ir terorizavimo disidentas sutiko parašyti politiškai gana neutralius apmąstymus, kuriuos pavadino „Dabartinė Lietuva. Šiandieninės mano mintys“. Dabar galima tik spėlioti, kokio rezultato tikėjosi rašytojas. Bet greičiausiai, būdamas padorus ir sąžiningas žmogus, jis tikėjosi, jog saugumiečiai tiesiog paskelbs neiškraipytas jo mintis ir pagaliau paliks jį ramybėje.

Deja. Į pilką čekisto kostiumo rankovę įvilkta nematoma ranka visiškai sudarkė J. Keliuočio mintis. Jau vien pakeistas rašinio pavadinimas – „Tiltas, kurio dar nėra“ – leido nujausti, kad jis neturės nieko bendra su J. Keliuočio mintimis. Ir tikrai – rašinėlis šlovino sovietinės Lietuvos kultūros pasiekimus, ragino nutiesti tarp lietuvių ir išeivijos „kultūrinio bendravimo tiltą, paremtą kūrybos ir gilios atsakomybės už gimtojo krašto kultūrą konstrukcijomis“ ir pabrėžė, kad „bet kurie kultūriniai ryšiai, kontaktai neturėtų būti nukreipti prieš Tarybų Lietuvą“.

Neva J. Keliuočio rašytas straipsnis ištrimituotas skambiai – jį paskelbė ne tik žurnalas „Kultūros barai“, bet ir išeivių skaitomas „Gimtasis kraštas“, jį perpasakojo maskviškė „Literaturnaja gazeta“, o galiausiai 1972-aisiais nutiko visai neregėtas dalykas – savaitraštis „Literatūra ir menas“ iškilmingai pasveikino iki tol niekieno neprisimintą J. Keliuotį 70-mečio jubiliejaus proga.

Atrodytų, štai ir viskas – disidentas J. Keliuotis pagaliau nusilenkė dešimtmečiais jį kalinusiai, kankinusiai, marinusiai badu ir visais įmanomais būdais spardžiusiai sovietų valdžiai. Liūdna, bet nemaža Vakarų išeivijos dalis tuo patikėjo. Piktinosi. Smerkė. Negalėjo suprasti tikro ir nuoširdaus Lietuvos patrioto poelgio. Tuo tarpu čekistai trynė rankas. LSSR KGB pirmininkas Juozas Petkevičius informavo LKP CK, kad J. Keliuočio publikacija buvo moraliai smogta lietuvių emigracijai.

Tačiau šis raportas vis dėlto skambėjo labiau kaip paradinės fanfaros, o ne kaip tiesa. Daugelis išeivių suprato, kad šis straipsnis – tiesiog bjauri KGB provokacija. Štai kad ir Amerikoje gyvenęs žurnalistas Stepas Vykintas iš karto pastebėjo: „Kiek pažįstu J. Keliuočio kalbą ir stilių, man susidaro įspūdis, kad J. Keliuočio straipsnis yra ne jo paties rašytas, o tik pasirašytas. Tai būtų visai normalu, nes bolševikinėje sistemoje rašytojai yra priverčiami pasirašyti raštus, kurių patys nerašo, o tik pasirašo. Juk lengviau pasirašyti, negu vėl kentėti nepakeliamas tremties kančias Sibire.“ Tačiau ar daug kas žinojo, kad būtent šis parašas vos nekainavo J. Keliuočiui gyvybės – pamačiusį neatpažįstamai sudarkytą savo rašinį ir supratusį, kokias pasekmes sukels ši provokacija, jį beveik ištiko infarktas.

Vėliau disidentas be galo išgyveno dėl kiekvieno nutrūkusio ryšio su užjūrio bičiuliais, dėl kiekvienos pasibaigusios draugystės su tais, kurie jį laikė bičiuliu Lietuvoje, nors, kaip minėjome, ne visi J. Keliuotį smerkė ir ne visi tikėjo jo „išdavyste“. O tuo metu čekistai ėmė dar labiau smaugti ligotą palūžusį žmogų. LSSR KGB pirmininkas J. Petkevičius rašte LKP CK sekretoriui Antanui Barkauskui siūlė J. Keliuotį aktyviai naudoti ir kitose propagandinėse priemonėse, o kad atitrauktų nuo „nacionalistų“, rekomendavo suteikti jam materialinę pagalbą.

Reikia pastebėti ir tai, kad provokacija su J. Keliuočiu tapo kone chrestomatiniu pavyzdžiu visam sovietiniam saugumui ir net pateko į specialų leidinį „Sbornik KGB SSSR“ kaip sėkmingiausios operacijos pavyzdys, iš kurio turėtų mokytis visi čekistai.

Tiesa, paties J. Keliuočio saugumiečiams daugiau, regis, neprireikė. Po minėtos provokacijos jo įtaka jau buvo gerokai sumenkusi. O ir svečių pasiligojusio, beveik apkurtusio ir retai kur išeinančio senuko namuose pasirodydavo vis mažiau ir mažiau. Galiausiai, 1978 metų gegužės 24 dieną operatyvinėje byloje atsiranda įrašas: „J. Keliuotis priešiškai nebeveikia (...). Jis nebekelia pavojaus sovietinei tėvynei.“ Netrukus keturiais popieriaus tomais virtęs kankinto ir traiškyto žmogaus likimas nugulė dulkėti į archyvą. O dar po penkerių metų į Vilniaus Rokantiškių kapines atgulė ir pats J. Keliuotis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"