TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Juozas Mikuckis: poetas, karininkas ir KGB šnipas

2015 10 16 6:00
MGB Berlyno grupės, kuriai priklausė J. Mikuckis, anglų okupacinėje zonoje pagrobtas buvęs nacių administracijos generalinis tarėjas Petras Kubiliūnas (antrame plane civiliais drabužiais). infocenters.co.il nuotrauka

1970 metų spalio 13 dieną Kaune mirė Juozas Mikuckis – buvęs nepriklausomos Lietuvos karininkas ir poetas. Tuomet niekas nenumanė, kad šis žmogus tris dešimtmečius buvo sovietų šnipas: sekė, dezinformavo ir kompromitavo lietuvių emigracijos veikėjus.

Skamba varpas ten už šilo,

Virkdo kvepiančias lankas ...

Tokį pat nejaukų, gilų

Kapą juk ir mums sukas...

Juozas Mikuckis – Lietuvos kariuomenės kapitonas. Apie 1921 m./Nuotrauka iš leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai“

Galbūt tie, kurių tėvai ar seneliai gyveno tarpukario Kaune, dar prisimena šį elegišką miesto romansą. Tačiau kažin ar daug kas pasakytų, kad ši daina sudėta pagal poeto J. Mikuckio eilėraštį iš 1921 metais išleistos poezijos antologijos „Vainikai“.

Tą saulėtą 1970-ųjų spalio 13-ąją, kai J. Mikuckis baigė savo gyvenimo kelionę, varpai neskambėjo – bedievį poetą į kapus tyliai palydėjo būrelis artimųjų. Nelabai J. Mikuckio mirtį pastebėjo ir literatų bendruomenė – viena kita žinutė bei „Literatūroje ir mene“ išspausdintas nekrologas – štai ir visa duoklė primiršto tarpukario poeto atminimui. Vis dėlto atkreipkime dėmesį į faktą, kad nekrologą „buržuaziniam“ veikėjui – buvusiam Lietuvos karininkui, šauliui, karo komendantui, viršininkui ir politiniam emigrantui parašė ne kas kitas, o aršus komunistinės santvarkos apologetas rašytojas Juozas Baltušis.

Ką apie J. Mikuckį ir jo gyvenimą skaitytojui porina užkietėjęs komunistas? Ogi tai, kad šis kadaise tarnavęs „buržuazinei valstybei“, bet nusivylęs buržuazija ir pasitraukęs iš visų postų. Vėliau išvykęs į Vakarus, gyvenęs Amerikoje, bet, pamatęs tikrąjį „buržuazinių“ emigracijos veikėjų veidą, nutaręs sugrįžti į sovietinę Lietuvą.

Tačiau visa tai – arba grynas melas, arba nutylėta tiesa. Ką iš tiesų veikė laisvame pasaulyje atsidūręs J. Mikuckis, tapo aišku tik 1974-aisiais, pasirodžius jo paties memuarų knygelei „Šioje ir anoje pusėje“, padailintai to paties J. Baltušio rašyta įžanga. Tačiau net ir šiose prisiminimų nuotrupose nerasime visos tiesos apie šio „politinio emigranto“ veiklą – ji paaiškėjo tik atsivėrus slaptiems sovietiniams archyvams. Jei ne juose slėpti faktai, apie J. Mikuckį ir šiandien būtų galima kalbėti kaip apie dar vieną „tragiško likimo poetą“. Tačiau dabar galime prisiminti jį kaip avantiūristą ir provokatorių, sąmoningai apsisprendusį veikti prieš Lietuvą ir emigracijoje atsidūrusius jos veikėjus. Tad perverskime J. Mikuckio gyvenimo puslapius ir pažiūrėkime, kas nuvedė poetą ir karininką išdavystės keliu.

Sovietų KGB šnipas Vokietijoje ir JAV Juozas Mikuckis./LYA nuotrauka

Tarp plunksnos ir ginklo

J. Mikuckis gimė 1891 metų rugsėjo 20 dieną Zauniškių vienkiemyje netoli Vilkijos. Baigusį šešias gimnazijos klases tėvai sūnų norėjo išsiųsti mokytis į Peterburgo dvasinę seminariją, tačiau iš šio plano nieko neišėjo. „Aš jau buvau pergyvenęs 1905–1907 metų revoliuciją, galva buvo pripūsta laisvamanystės vėjų“, – po daugelio metų memuaruose prisimins pats J. Mikuckis. Toliau istorija klostėsi pagal klasikinį scenarijų – perpykęs tėvas atsisakė remti sūnų finansiškai, šis 1908-aisiais įstojo į Dorpato (dabar – Tartu) veterinarijos akademiją, tačiau nesugebėdamas prasimaitinti turėjo grįžti į tėviškę.

Tuo metu J. Mikuckis jau buvo pradėjęs reikštis kaip pradedantis ir nemažai žadantis poetas, kurio eiles noriai spausdino lietuviški laikraščiai, o 1910-aisiais pasirodė ir pirmoji jo lyrikos rinktinė. Tačiau poetines aspiracijas greitai nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. 1915-aisiais J. Mikuckis išsidangino į Rygą, tačiau ir ten neišvengė mobilizacijos į Rusijos armiją. 1916-ųjų vasarį, baigęs Gatčinos praporščikų mokyklą, jis atsiduria fronte.

Jaunas puskarininkis kaunasi su vokiečiais Latvijoje ir daro karjerą: 1917-ųjų spalį pakeliamas į poručikus, ir tą patį mėnesį imasi organizuoti lietuvių kavalerijos divizioną. Kaip tik tuo metu Rusiją užgriūva bolševikinis spalio perversmas. „Revoliucija ir mane nutempė lyg galinga srovė šapelį“, – skaitome J. Mikuckio prisiminimuose. Tai, žinoma, melas. Nei revoliucionieriumi, nei bolševiku poručikas tuomet netapo – juo labiau kad labai greitai apsuptas visas divizionas pateko į vokiečių nelaisvę.

Vienas svarbiausių J. Mikuckio sekimo objektų buvo Vietinės rinktinės kūrėjas generolas Povilas Plechavičius./Nuotrauka iš leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai“

Iki 1918-ųjų vidurio laikytas belaisvių stovyklose J. Mikuckis rudeniop grįžo į gimtąjį sodžių. „Jei ne vokiečių apsupimas, jei ne lageriai, būčiau Raudonojoje armijoje, ir veikiausiai būčiau galėjęs eiti keliu, kurį buvau tvirtai pasirinkęs. Bet aplinkybės buvo prieš mane, jos įstatė lyg arkliuką į įvykių vežėčias, ir – trauk, bėruti“, – memuaruose pasakoja J. Mikuckis. Ir tai – dar vienas melas, nes 1918-ųjų gruodį buvęs caro armijos poručikas savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir išėjo mušti ne ko kito, o tų pačių bolševikų.

Maža to, nepriklausomos Lietuvos karininkas toliau kilo karjeros laiptais. Nepraėjus nė mėnesiui nuo tarnybos pradžios, J. Mikuckis paskiriamas Kauno miesto ir apskrities karo komendantu, ir po kelių mėnesių dalyvauja likviduojant pogrindinės lenkų karinės organizacijos (POW) rengtą perversmą. Už tai 1919-ųjų spalį gauna kapitono laipsnį ir paskiriamas IV pėstininkų divizijos štabo viršininku. Atrodė, kad niekas nesutrukdys jaunam karininkui siekti dar didesnių aukštumų, tačiau savo karjerą jis netikėtai sugriovė pats.

Lemtingas šūvis

Viskas apsivertė per vieną dieną, kai 1921 metų kovo 12-ąją J. Mikuckis nušovė kažkokį pilietį, pavarde Dirsė. Kas iš tikrųjų buvo karininko auka, taip iki galo ir neaišku – vieni teigia jį buvus karo valdininką, kiti – smulkų fabrikantą. Tačiau nusikaltimo motyvas abejonių nekelia – žmogžudystė įvyko iš pavydo, mat Dirsė paviliojęs J. Mikuckio merginą ar sugyventinę.

Už tokį „žygdarbį“ teismas atseikėjo J. Mikuckiui ketverius metus kalėjimo. Suprantama, su kapitono antsiuvais jam taip pat teko atsisveikinti. Tačiau buvusiam karininkui pasisekė: atsižvelgdamas į ankstesnius nuteistojo nuopelnus prezidentas Aleksandras Stulginskis bausmę sumažino iki dvejų metų, atidedant jos vykdymą iki nepriklausomybės kovų pabaigos.

Įdomu, kad teistumas atvedė J. Mikuckį į Lietuvos karinę žvalgybą. Kelis mėnesius atitarnavęs eiliniu kareiviu, K. Mikuckis 1921-ųjų rugpjūtį buvo paskirtas XI žvalgų punkto vyresniuoju žvalgu. Kaip teigia tarpukario Lietuvos specialiųjų tarnybų veiklą tyrinėjęs istorikas Arvydas Anušauskas, Žvalgybos skyrius tuomet buvo veikiančiojo fronto kariuomenės dalis, todėl ten patekdavo įvairiausių žmonių, tarp kurių buvo ir nusikaltusių karininkų. Pasak istoriko, vėliau šie karininkai (ir nebūtinai patys geriausi) patekdavo į Šaulių sąjungos Konspiracijos skyrių. Taip nutiko ir J. Mikuckiui – kaip Konspiracijos skyriaus karininkas jis dvejus metus organizavo milicijos dalinius neutralioje zonoje, atskyrusioje Lietuvą nuo lenkų okupuoto Vilniaus krašto.

1923-iaisiais neutrali zona buvo panaikinta, kovos baigėsi, o J. Mikuckio gyvenimą temdė neatliktos bausmės šešėlis. 1924 metų kovo 12 dieną, praėjus lygiai trejiems metams nuo įvykdyto nusikaltimo, už buvusio karininko nugaros užsitrenkė Karo kalėjimo kameros durys. Tačiau neilgam: po mėnesio jau kitas Respublikos Prezidentas, Kazys Grinius, paskelbia nuteistajam amnestiją. J. Mikuckis išleidžiamas į laisvę ir netikėtai sau pačiam paskiriamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininku.

Naujojo kalėjimo viršininko valdžiai prireikė skubiai, mat senasis buvo atleistas iš pareigų po 1924-ųjų vasarą įvykusio didelio kriminalinių kalinių maišto. Maždaug 200 nuteistųjų nuginklavo sargybą, kai kurie prisigrobė ginklų iš kalėjimo saugyklos ir ištrūko į laisvę. Sugaudyti bėglius buvo pasiųsta kariuomenė. Kaip vėliau prisimins tuomet kalėjime sėdėjęs pogrindžio komunistas Boleslovas Baranauskas, po maišto čia „dieną naktį sklido tardomų ir mušamų kalinių riksmas, dejavimai, iš tikrų ir tariamų sukilimo organizatorių buvo bandoma išgauti maišto iniciatorius“.

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Mykolas Krupavičius turėjo tapti dar viena MGB Berlyno grupės auka./LCVA nuotrauka

Skandalai karjerai nepakenkė

Pasak prisiminimų autoriaus, politiniai kaliniai J. Mikuckio paskyrimą sutiko su didele baime, mat komunistinėje pogrindžio spaudoje apie jį buvo rašoma kaip apie negailestingą darbo žmonių budelį, žiauriai vaikiusį 1919–1920 metų darbininkų demonstracijas ir aktyviai dalyvavusį suiminėjant revoliucionierius. Tačiau nuogąstavimai pasirodė nepagrįsti – J. Mikuckis buvo labai liberalus: jis noriai tenkindavo buitinius politinių kalinių prašymus, o kartą kalinamiems POW aktyvistams per 1924-ųjų Kalėdas ne tik leido apsirūpinti alkoholiniais gėrimais, bet ir pats su jais mielai pašventė. Beje, lankydamas kameroje komunistus, ir sutikdamas pagerinti jų kalinimo sąlygas, vienam prižiūrėtojui viršininkas lyg juokaudamas ištarė: „Kai jie valdžią paims, man geresnę kamerą duos“. Vėliau pamatysime, kad šis juokelis iš tikrųjų atspindėjo visą J. Mikuckio gyvenimo filosofiją.

Vis dėlto kalėjimo viršininku J. Mikuckis neišdirbo nė metų – 1925 metais jis buvo atleistas iš pareigų. Už ką? Pasak paties J. Mikuckio, „už charakterio minkštumą“. Pasak J. Baltušio – todėl, kad „nepritapo prie to meto valdančiųjų sluoksnių, nepasidarė aklu įrankiu sufašistėjusių vadeivų rankose“. Tačiau tikrąją atleidimo priežastį rasime 1987-aisiais leidinyje „Literatūra ir kalba“ paskelbtuose jau minėto B. Baranausko prisiminimuose. Pasirodo, taurelės nevengęs J. Mikuckis Biržuose mirtinai susikivirčijo su vietos mokytoju ir šaulių aktyvistu. Konfliktas baigėsi ne vien peršauta kalėjimo viršininko ranka – jam teko atsisveikinti ir su tarnyba. Šiuo pogrindžio komunisto pasakojimu būtų galima ir netikėti, jei apie incidentą 1925-ųjų pavasarį nebūtų parašiusios „Lietuvos žinios“.

Bet net ir šis įvykis dar neužbaigė J. Mikuckio karjeros. Išsilaižęs žaizdas, jis 1927-ųjų gegužę buvo paskirtas Vilkijos policijos nuovados viršininku, o dar po metų – Kauno apskrities policijos vadu. Matyt, po perversmo į valdžią atėjusiems tautininkams dukart susikompromitavęs pareigūnas pasirodė tinkamas tokioms pareigoms, nes 1929 metų vasarį prezidentas Antanas Smetona grąžino jam karininko laipsnį. Dabar beliko ramiai laukti pensijos, į kurią J. Mikuckis išėjo 1932-ųjų spalį.

Nuo to laiko audringas buvusio karininko gyvenimas, regis, pasuko ramesne vaga. Jis sugrįžo į gimtuosius Zauniškius, ėmė ūkininkauti (nors, kaip pats prisipažįsta – nelabai sėkmingai), daug laiko ir jėgų skyrė kūrybai ir nieko bloga nesitikėjo. Bet nutiko kitaip: Lietuvą okupavę sovietai kaipmat įmetė buvusį karininką į kadaise jo paties vadovautą įstaigą. Štai tuomet prasidėjo istorija, kuri paliko neatskleistų paslapčių ir bent porą versijų.

Akistata su čekistais

Tačiau 1941-ųjų kovą „buržuazinis veikėjas“ ir „kontrrevoliucionierius“ staiga paleidžiamas iš kalėjimo, skubiai susituokia su vokiečių kilmės moterimi ir kaip repatriantas išvyksta į Vokietiją. Turbūt nereikia įrodinėti, kad šiaip sau iš čekistų nagų ištrūkti pavykdavo nedaugeliui. Taigi, galima drąsiai daryti prielaidą, kad mainais už laisvę ir gyvybę J. Mikuckis sutiko vykdyti čekistų užduotis.

Kad tuomet jį asmeniškai užverbavo sovietinės Lietuvos NKVD vadovas Aleksandras Guzevičius, J. Mikuckis neslepia ir savo prisiminimuose. Maža to, pokalbis su vyriausiuoju čekistu čia aprašomas labai išsamiai. Iš šios scenos matyti, kad bendradarbiauti buvęs Lietuvos karininkas apsisprendė iš karto, be jokių svyravimų. Tuomet A. Guzevičius atskleidęs visas kortas ir pareiškęs: „Noriu jums pasiūlyti važiuoti Vokietijon. Ir dirbti, gyventi. Atėjus veiklos valandai, pats ją pajausi arba mes duosime žinoti“. Taip nuo sovietų valdžios nukentėjęs „buržuazinės“ Lietuvos karininkas drauge su pirmaisiais politiniais emigrantais atsidūrė Vokietijoje.

Regis, netikėti paties J. Mikuckio pasakojimu nebūtų pagrindo. Tačiau gerokai vėliau paaiškėję faktai leidžia juo suabejoti. Mat po trijų mėnesių, prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, Braunšveigo mieste įsikūrusiam J. Mikuckiui atsirado puiki proga atsikratyti savo „globėjų“. O ir po karo atsidūrus anglų okupacinėje zonoje, niekas netrukdė tai išpažinti britų žvalgybai ir nutraukti ryšius su čekistais. Ypač jei šie sutikimą bendradarbiauti išgavo prievarta ir grasinimais. Tačiau J. Mikuckis to nepadarė. Ar ne todėl, kad tai padarė savo valia? O gal todėl, kad iš viso nebuvo užverbuotas?

Šiaip ar taip, porą metų nuo karo pabaigos „miegančio“ agento niekas neprisiminė, kol jis pats neparodė iniciatyvos. Lietuvos ypatingajame archyve saugomas 1946 metų gegužės 24 dieną rašytas J. Mikuckio laiškas LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui, iš kurio aiškiai matyti noras bendradarbiauti su sovietų žvalgyba. Laiške emigrantas užsimena apie norą grįžti į Lietuvą ir, norėdamas tokią teisę užsitarnauti, siūlo savo paslaugas. „Tūli karo nusikaltėliai, prisidengę švelniomis kaukėmis pataikūnai – bailiai (...) nebaudžiami čia varo savo pragaištingą darbą. Aš visa tai matydamas ir vietos SSSR štabo atstovų patariamas, kreipiuosi į Tamstą ir prašau man duoti galimumą sueiti į kontaktą su atsakingu Tarybų Lietuvos asmeniu ar įstaiga, kad galėčiau pasisakyti ir nustatyti tolimesnio darbo gaires“, – rašo J. Mikuckis. Laišką J. Paleckis persiunčia Lietuvos komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui, pridėdamas tokį prierašą: „Reikėtų apsvarstyti ne tik leidimo jam sugrįžti klausimą, bet ir galimybes panaudoti jį lietuvių emigracijos sąjungininkų zonose krikdymo darbe...“

Kaip pažymi sovietinio saugumo veiklą prieš lietuvių pabėgėlius Vokietijoje tyrinėjęs istorikas Darius Juodis, J. Mikuckio laiške nė žodžiu neužsimenama apie ankstesnį „repatrianto“ verbavimą, o „SSRS Štabo dokumentuose jis neminimas kaip slapyvardį turintis etatinis agentas – tiesiog teigiama, kad žinios gautos iš lietuvių rašytojo J. Mikuckio. O ir iš kitų dokumentų matyti, kad bent jau 1947-ųjų pradžioje čekistai J. Mikuckio paslaugomis nesinaudojo – jo pavardė minima tik repatriantų, norinčių sugrįžti į sovietinę Lietuvą, sąraše.

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis (dešinėje) itin dažnai minimas Juozo Mikuckio operatyviniuose pranešimuose./LCVA nuotrauka

Kad emigrantas atsakymo į laišką nesulaukė bent jau iki 1947-ųjų rudens, liudija ir naujas jo kreipimasis į J. Paleckį, datuotas tų metų spalio 10 diena. Jame J. Mikuckis klausia: „1. ar praradau aš Tarybų Lietuvos pilietybę 2. ar yra Tarybų Lietuvos teismuose prieš mane kokie nors kaltinimai ir kokie 3. ar galėsiu aš, mano žmona ir duktė, grįžę į Tarybų Lietuvą, laisvai gyventi, dirbti ir naudotis visomis laisvo piliečio teisėmis?“ Ir tik po to J. Paleckis pasiuntė nurodymą lietuvių politinius emigrantus medžiojusios MGB 1-osios (žvalgybos) valdybos Berlyno grupės vadovui Aleksandrui Slavinui tokio turinio rezoliuciją: „Prašau per gen. Golubevą pranešti, kad iš Lietuvos SSR vyriausybės pusės kliūčių pil. Mikuckio ir jo šeimos grįžimui neturime. Pilietybės priėmimas gali būti įformintas po sugrįžimo.“

Žinią, kad J. Mikuckis gali be jokių papildomų sąlygų grįžti į Lietuvą, Migracijos reikalų valdyba oficialiai jam išsiuntė 1948 metų sausio 27 dieną. Tačiau nei tada, nei vėliau Tėvynės išsiilgęs emigrantas joje taip ir nepasirodė. Iš to galima spėti, kad MGB priėmė emigranto pasiūlymą bendradarbiauti. Taip J. Mikuckis atsidūrė A. Slavino rankose ir tapo agentu Tuvimu. Bet kodėl J. Mikuckio memuaruose atsidūrė pasakojimas apie pokalbį su A. Guzevičiumi ir teiginiai, kad jau 1941-aisiais jis išvyko į Vokietiją kaip idėjinis „tarybinis žvalgas“? Ar ne todėl, kad toks kamufliažas pridengtų savanaudiškus agento motyvus? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra – yra tik versijos.

Lietuvos generolo „medžiotojas“

Kaip jau esame rašę, A. Slavino grupei buvo nurodyta užverbuoti arba pargabenti svarbesnius Vokietijoje įsikūrusios lietuvių emigracijos veikėjus, o nepavykus to padaryti – slapta parvežti juos, sukompromituoti ar net nužudyti. Pagrindiniu Berlyno grupės taikiniu tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vadovai.

Taigi, J. Mikuckis gavo užduotį įgyti VLIK'o veikėjų pasitikėjimą ir infiltruotis į jo struktūras. Ši užduotis jam pavyko – naudodamasis senomis pažintimis jis greitai tapo VLIK'o įgaliotiniu visoje britų okupacinėje zonoje. Toks statusas jam leido laisvai važinėti po kitų Vakarų sąjungininkų zonas ir rinkti reikalingą informaciją. Čekistus labai domino žymesnių emigracijos veikėjų asmeninis gyvenimas, įpročiai, aplinka – taip buvo ruošiama dirva jiems verbuoti, pagrobti ar likviduoti.

Vienas iš J. Mikuckio sekamųjų buvo Vietinės rinktinės įkūrėjas generolas Povilas Plechavičius, kurį A. Slavino grupė ketino pagrobti ir pervežti į sovietų okupacinę zoną. J. Mikuckiui buvo nurodyta infiltruotis į generolo aplinką ir teikti apie jį žinias. Apie tai prisiminimuose pasakoja ir pats sovietų šnipas: „Ne kartą teko vežti visiškai girtą Plechavičių, kuriam tuo metu buvo visiškai vis tiek, kur jį veža. Nebūtų jokio vargo perduoti šį „karį“ į tarybinio teisingumo rankas. Išdėsčiau šį labai realų planą Centrui, bet jam vykdyti nesulaukiau pritarimo. Atvirai prisipažįstu: po šiai dienai to gailiuosi.“

Stebėtis tuo, kad A. Slavinas neleido J. Mikuckiui pačiam imtis veiksmų, nereikia: tokiam darbui Berlyno grupėje buvo kur kas labiau kvalifikuotų kadrų, tokių kaip profesionalus diversantas Aleksandras Vaicekavičius (Aleksas) ar buvęs Kauno gestapo vertėjas Valentinas Eidukaitis-Sedmoj. Pastarajam iki tol jau pavyko įvilioti į sovietų okupacinę zoną nacių okupacinės valdžios generalinį tarėją Petrą Kubiliūną. Šis vėliau buvo pargabentas į Lietuvą, nuteistas ir sušaudytas. Toks pat likimas buvo parengtas ir P. Plechavičiui, tačiau du mėginimai pagrobti ar nužudyti atsargųjį generolą patyrė fiasko.

1949 metais dauguma Vokietijoje įsikūrusių politinių emigrantų suskato keltis už Atlanto. Drauge su jais į Ameriką tais pačiais metais patraukė ir J. Mikuckis. Ar jis tai padarė su savo šeimininkų žinia, taip ir lieka neaišku. Pats šnipas memuaruose aiškina: „Savarankiškai elgtis negalėjau: buvau davęs žodį ir trauktis iš savo fronto baro be įsakymo neturėjau teisės ir negalėjau.“ Tuo tarpu delsti irgi nebuvo galima – į Ameriką kviečia ten leidžiamo „Vienybės“ laikraščio redaktorius Juozas Tysliava, o čia, Vokietijoje, „bet kuriuo momentu gali atvažiuoti kariški sunkvežimiai ir pergabenti mus į tranzitinį lagerį, o tada – jokių ryšių su pasauliu, o be jų nėra kas veikti pas dėdę Samą“. Prisiminimuose J. Mikuckis tvirtina šiuos samprotavimus išdėstęs Centrui, tačiau ar gavo jo palaiminimą – abejotina, nes nuo 1949-ųjų šnipo ryšiai su sovietų žvalgyba kuriam laikui nutrūko.

Juozas Mikuckis JAV 6-ojo dešimtmečio pabaigoje./Nuotrauka iš „Lietuvių enciklopedijos“

J. Mikuckiui tai buvo dar viena proga atsikratyti praeities šleifo, tačiau jis jos neišnaudojo. Priešingai – visais įmanomais būdais ieškojo kontaktų su savo šeimininkais ir netgi mėgino juos šantažuoti. Nesulaukęs atsakymo į kelis per ryšininkus Vokietijoje siųstus savo laiškus, jis pats atėjo į SSRS ambasadą Vašingtone ir pareikalavo tuoj pat atnaujinti jo ryšius su MGB, antraip jis prašysiąs vizos grįžti į sovietinę Lietuvą.

Taip nuo 1953-iųjų J. Mikuckis vėl grįžo prie savo amato: ir greitai tapo vieninteliu KGB (anksčiau vadintu MGB) agentu, veikiančiu tarp išeivijos lietuvių. Tiesa, net ir KGB rezidentūra ilgainiui ėmė pastebėti, kad senstančio agento Tuvimo, bendraujančio daugiausia su garbaus amžiaus emigrantais, operatyvinių pranešimų reikšmė pamažu mažėja ir jo paslaugos tampa nelabai reikalingos.

Taigi, 1967-aisiais J. Mikuckiui pagaliau leidžiama aplankyti Lietuvą kaip turistui, kad sugrįžęs papasakotų išeiviams apie šviesų gyvenimą sovietiniame rojuje ir tuo paaiškintų savo sprendimą visam laikui sugrįžti į okupuotą Tėvynę. Po metų ilgametis šnipas apsigyveno Kaune. Memuaruose jis prisimena, jog prieš palikdamas Ameriką dar paklausęs KGB rezidento: „O kaip bus su mano darbo baru?“ Į tai čekistas atsakęs: „Viskas gerai, drauge Mikucki. Jums yra gera pamaina.“ Kas Amerikos lietuvių bendruomenėje pakeitė nusenusį KGB agentą, ir dabar tebėra paslaptis. O tai reiškia, kad šnipo J. Mikuckio istorija iki šiol lieka nebaigta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"