TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Jūsiškiai – mums ne mūsiškiai

2016 04 17 6:00
Žydai prekybininkai, obuolių pardavėjai Vabalninko turguje apie 1930 m. Lietuvos centrinio archyvo nuotrauka

Su didžiuliu triukšmu pasirodžius (ir plačios recepcijos sulaukus) Rūtos Vanagaitės knygai Mūsiškiai (Vilnius: Alma littera, 2016), patyriau didelį išorinį spaudimą (ir kartu jutau stiprėjantį vidujį akstiną) kaip nors reaguoti. Mieliems Lietuvos žmonėms („mūsiškiams“?) šluojant vieną knygos tiražą po kito, visoms žiniasklaidos priemonėms rengiant su tuo susijusias diskusijas, viešinant komentarus ir replikas, susilaukiančias viešosios erdvės dalyvių reakcijų pliūpsnių, vis labiau regėjosi, kad prasmingai ką pasakyti į temą – beveik nebeįmanoma. Kodėl galiausiai ėmiausi rašyti?

Pirmiausia dėl paprasto fakto, kad pati Vanagaitė kaip knygos atsiradimo paskatą įvardija mano tekstą. Pacitavusi ir pakomentavusi keletą vieno mokyklinio vadovėlio citatų atsakomybės už žydų žudynes tema, ji imasi klausti, kas kaltas („be nacių“) dėl „96 procentų Lietuvos žydų žūties“? Lietuvių tautos padugnės, Lietuvos valdžia ar tūkstančiai lietuvių:

Taip aš pradėjau atsakymų paieškas. Mane įkvėpė ir istoriko Nerijaus Šepečio straipsnis, kurį po projekto „Būti žydu“ perspausdino net trys Lietuvos portalai. Istorikas svarstė, ar šis projektas nebuvo tik „naudingų idiotų šou“: Tie, kurie dalyvavo Lietuvoje išžudant mūsų žydus – daugiausiai lietuviai. Ir ką? Darykime jų sąrašus, dar geriau – rašykime jų biografijas, palengva atskleisdami (jei pavyks) tipinius bruožus, bet tiesiog neatiduokime mūsų žydų tiems, kurie pagal tapatybę yra nacių medžiotojai (kaip Zuroffas) ar istorijos gynėjai (kaip Katzas). Nes jiems mūsų gyvenę ir išžudyti žydai – tik instrumentas. Žodžiai „Ir ką?“ paskatino mane pradėti knygą – vienos moters kelionę tiesos link. (p. 35; cituojama iš www.15min.lt, tekstas pirmiausia skelbtas: NŽ-A, 2015, nr. 3)

Tas „ir ką?“ tampa vienu knygos motyvų, tokia ašaka gerklėje ar dagiu žemėliau: „Šaudė, na ir ką, kaip sakė mano cituotas lietuvių istorikas“ (p. 192). Tampu žydų Katastrofos nutylėjimo nacionaliniu mastu įkvėpėju (p. 146), Holokausto menkintoju: iš žudikų tautybės nesvarbos lieka paties žudymo nesvarba. Taigi Vanagaitė inicijuoja žydų (tragedijos) atminimo projektą „Būti žydu“, į jo baigiamąją konferenciją pasikviečia Davidą Katzą ir Ephraimą Zuroffą, tai sudomina Šepetį ir jis parašo kritišką apžvalgą, šioji paskatina Vanagaitę parašyti knygą, pasikvietus tą patį Zuroffą, tada… Tada pasirodo milžiniško dėmesio susilaukusi knyga, todėl reaguojant į ją norisi ištrūkti iš ydingo (chrono)loginio rato ir nebe rašyti recenziją, o apmąstyti Šoa suvokimo ir atminimo Lietuvoje problemas.

Atsispirdamas nuo bendro knygos aptarimo ir pabaigai pasilikdamas jos moralo permąstymą, noriu patį tekstą suskaidyti į du srautus, kuriuose pateiksiu ir pakomentuosiu po 9 momentus, signalizuojančius potencialiai destruktyvius ir konstruktyvius mąstymo apie Šoa šiandien Lietuvoje elementus.

Bylos esmė: pakeliui p(r)o šalį?

Knyga paprasta, kaip sakė viena (karo) dailės istorikė, subalansuota LNK laidų žiūrovui. Trumpi, dažnai staigūs ir aštrūs sakiniai, dramatizuota intonacija, demonstratyvi nuotaikų kaita, nuolatiniai tikrovės ir minčių apie ją supaprastinimai. Vis dėlto teksto struktūra – kiek per sudėtinga tokiam formatui. Ryškiausias teksto sluoksnis – Vanagaitės pasitelktos dokumentų, liudijimų, šiaip tekstų citatos ir jų komentarai. Citatos – dažnai su jėga išplėštos iš savo (tekstinės ar gyvenimo) aplinkos, o komentarai – dažnai diletantiški. Antras sluoksnis – autorės kalbinami ar plačiau cituojami autoritetai (nuo Saulius Sužiedėlio iki Ričardo Doveikos), kurių balsai nebūtinai veda ten, kur nori pati Vanagaitė. Galiausiai trečias sluoksnis – inscenizuoti pokalbiai su Zuroffu, kurie suteikia visam likusiam tekstui prasminius rėmus. Čia teiginiai, samprotavimai, klausimai ir atsakymai palengva įsistato į tam tikrą didesnį Šoa Lietuvoje pasakojimą, kuris siužeto požiūriu – zurofiškas, o stilistikos požiūriu – vanagaitiškas. Pats Zuroffas esą tampa įdomus autorei tik todėl ir tada, kai jį „Holokausto specialistai“ Lietuvoje pavadina „Putino agentu“. Vanagaitė susidomi tokia inkriminacija ir netrunka aptikti, kad nelietuviškuose šaltiniuose Zuroffas iškyla kaip didžiulis autoritetas, pripažintas nacių medžiotojas, Nobelio premijos nominantas. Netrukus jie susitinka: Vanagaitė prisipažįsta, kad projektu „Būti žydu“ užsiima ne dėl pinigų, o kad rado savo giminėje žmonių, veikiausiai prisidėjusių prie Holokausto. Na, o Zuroffas viską normaliai paaiškina apie Putino aplinkos (nesėkmingus) mėginimus juo pasinaudoti. Kontaktas užmegztas, ir Vanagaitei bematant šauna bravūriška mintis:

[T]urėtų būti įdomu drauge su Efraimu Zuroffu pervažiuoti per žydų žudynių vietas Lietuvoje, ieškant dar gyvų liudininkų, ieškant tiesos. […] Ką rastume toje kelionėje mes, priešai, lietuvė ir žydas? Kieno versija apie Holokaustą Lietuvoje pasitvirtintų: vadovėlinė Lietuvos tiesa ar visai kita, šiurpi ir todėl nutylėta? O kas, jei Zuroffas ne pabaisa? Kas tada pabaisa? (p. 32)

Tai ir yra skandalingumo raktas: retorinis klausimas apie šiurpią tiesą veda į tiesos paieškas. Ne visai tikslu būtų sakyti, kad tiesa abiem autoriams nerūpi. Iš tiesų jie, panašu, tiesiog nesuka galvos dėl savo sakomų tiesų atitikimo tam, kaip buvo iš tikrųjų. Iš tikrųjų reiškia – ne iš anksto žinomų, tikimų ar norimų dalykų aplipdymas surastų duomenų ar liudijimų kupiūromis, o gilinimasis, aiškinimasis, kelionė mintimis ir vaizduote į anuos baisius laikus, nužmoginančias gyvenimo ir mirties situacijas… Daugelis Vanagaitės pasitelkiamų, tegul ir visai nukontekstintų ar net labai abejotinų šaltinių tenlink ir kviečia, kaip ir pakalbinami liudytojai ar šių palikuonys. Bet ją ir Zuroffą vis traukia kalbėti apie dabartį.

Taigi ne pačios Lietuvos žydų žudynės, o tai, kad jos (provincijoje, ten, kur ji ketinati su Zuroffu keliauti) per ketvirtį amžiaus Lietuvoje liko netyrinėtos, turi sudaryti knygos aktualumą. Tą ji nuolat kartoja, prikišdama ne tiek istorikų, bet ir valstybės apsileidimą:

Žydų žudynės Lietuvos provincijoje praktiškai netirtos. […] tai labai juoda dėmė. Ir Lietuvos istorijoje, ir istoriografijoje. […] Holokausto tyrimai neišsamūs, nes paprasčiausiai jiems atlikti trūksta žmonių. Betgi žmonių netrūksta išsamiems antisovietinės rezistencijos tyrimams. Tyrimams apie mūsiškius. (p. 239)

Tačiau tai nesutrukdo Vanagaitei leisti „prisipažinti“: čia „Vieną dieną mes su jumis praleidome valandą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. […] Buvau nustebęs, kiek daug tirdami Holokaustą yra nuveikę Lietuvos istorikai. […] Nežinojau, kiek daug Lietuvoje padaryta atskleidžiant tiesą“ (p. 283). Svarbiau, ne kaip yra iš tikrųjų, o kaip sukurti dirbtinį konfliktą, šiuokart tarp dėmesio herojiškai lietuvių antisovietinei rezistencijai ir nedėmesio neherojiškam žydų žudymui. Melavimas čia tik (gal ir nesąmoninga) stilistinė priemonė efektui pasiekti. Taigi „Lietuvoje beveik viskas apie Holokaustą parašyta“ (ibid.), tik (kaip pastebi abu) beveik niekas to neskaitė. Esama didžiulės spragos tarp to, kas parašyta istorikų tyrimuose, ir to, ką žino plačioji visuomenė. Kas tą spragą užpildys? Zuroffas atsako: „Ironiška, tačiau manau, kad tą turite padaryti jūs. Tikiuosi, jūs šia knyga pramušite stiklo lubas ir tiesa prasiverš“ (ibid.). Ironiška, bet aš manau priešingai: tie nieko apie žydų tragediją neišmanantieji, į kurių rankas pateko Vanagaitės knyga, net jei kada ir būtų pabandę tuo pasidomėti iš esmės, dabar jau niekada jokių rimtų darbų ir nebeatsivers. Mūsiškiai blokuoja dėmesį, atidumą, jautrumą Lietuvos žydų tragedijai, pakerta norus gilintis į praeities tikrenybes, nes ne ji, net ne jos atminimas autoriams rūpi. Kas rūpi autoriams – apie tai pabaigoje. O man rūpi pamėginti pasielgti su šia knyga kitaip, nei autoriai elgiasi su Šoa, jos atminimu, kaltės ir atsakomybės klausimais. Man rūpi pamėginti, užuot toliau viską vėlus ir pynus, atskirti pelus nuo grūdų. Tai ir pasvarstykime.

Kaltinimai mūsiškiams

1. Bylos liudija. Jau minėjau, kad knygai svarbu pasiekti efektą. Kai sunku pasiekti praeities tikrovę, tą galima kompensuoti tikroviškumo efektu. Tokį efektą galima sukurti apeliuojant į tai, kas objektyvu, pavyzdžiui, archyvą. Tai ir daro Vanagaitė, nuolat atsiremdama į „archyvines bylas“: iš bylų ji kažką sužino, jose atranda, ten žmonės pasakoja, liudija, prisipažįsta, atveria tiesą: „Linkmenys […] Kas čia įvyko 1941-aisiais? Liudijimai užfiksuoti Lietuvos ypatingojo archyvo bylose. Liudytojas Bileišis, Linkmenų gyventojas, pasakoja: […] Prabyla Adomas Lunius: […] Liudytojas Vladas Kliukas […] Taip pasakojama bylos apklausose“ (p. 177–179).

Taip taip, bylos saugomos LYA. Bet tai ne žmonių gyvenimo faktų, ne jų asmens biografijų sukauptos bylos, o NKVD, žvelgiant plačiau – sovietinių tribunolų, teismų baudžiamosios bylos. Jose galima rasti išties visko. Kai žmogus tardomas prisipažįsta. Kai prisipažinęs pripasakoja kiek reikia ir daugiau. Kai neprisipažįsta, kaltina kitus, šie atgal, kai visi prisipažįsta ir vis tiek nutyli. Kai liudytojai prisimena, ką matę ir ko nematę, kai neprisimena. Galima rasti ir spaudimo, ir išgavimo, ir pražiūrėjimo iš tardytojų pusės. Bet kuriuo atveju, tai, kad kažkas tokion bylon sudėta, savaime nereiškia nei tiesos, nei melo, reikia tirti ir tikrinti. Profesionaliai. Ir bet kuriuo atveju tai, kad čia yra bylos, nepadaro sovietinių struktūrų teisėtomis (ir teisingumo ieškančiomis) instancijomis. Tai okupanto represiniai organai, kurie persekiojo savo priešus. Beje, ne tik tuos, kurie suvokė tokie esantys. O antisovietinė veikla buvo ir kova už Lietuvos laisvę, ir aktyvus bendradarbiavimas su naciais, ir buvimas priešo okupuotoje teritorijoje, ir t. t. Veikimai patys įvairiausi, bylos pačios panašiausios. Ir Vanagaitė tai žino, pamini netgi vieną galimą abejonę dėl tų bylų medžiagos patikimumo, ir čia pat ją atmeta (taigi daug medžiagos surinkta ir viskas sutampa, ką jau ten primeluosi). Ne ji viena. Užtat lengvai randa, ko ieško. Ieško to, ką jau ir taip žino, ką tik iliustruoti reikia. Kuriuos sovietai apkaltino, tie kalti. Juk bylose parašyta, liudytojai pasakoja... Buvo tokia leidinių serija prieš pusę šimtmečio: Faktai kaltina (archyviniai dokumentai). Regis, 10 knygų pasirodė, ir kaip vaizdingai pavadintų: Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis, Ir sušaudytieji prabyla, Kruvinos žudikų pėdos, Neužmiršime. Apie ką mes čia? Ai, taip, jie irgi rėmėsi tokia metodika: kas sovietinių organų bylon sudėta, tas ir faktas. Kas kaltina, tas teisus, kas kaltinamas, tas kaltas. Tai vis mūsiškių…

2. …nacionalistų talka hitlerininkams. Buvo ir taip pavadintas leidinys. Archyvinių dokumentų, kaip kitaip. Tarytum sekdama juo, Vanagaitė rašo:

Kova – tik drauge su vokiečiais. LAF ruošia sukilimą, kuris, kaip sutarta su reicho atstovais, prasidės tą pačią dieną, kai vokiečių armija įžengs į Lietuvą. […] LAF vadovybė, žinodama, jog Hitleris mėgsta pulti naktį iš šeštadienio į sekmadienį, suprato, kad birželio 22-ąją jis pradės karą. Tą pačią dieną per Berlyno radiją buvo paskelbtas LAF atsišaukimas „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo“. Atsišaukimas tuoj imtas platinti Lietuvoje. (p. 49, 52)

Lietuvių nacionalistai tariasi su vokiečiais veikti kartu, jie prie jų prisitaiko, vokiečiai talkina nacionalistams su radiju ir atsišaukimais, kurie... Ne, čia minties ieškoti nevertėtų. Bet mintis yra fone, ji išplitusi, ir ne ti(e)k sovietiniame istorijos pasakojime, kiek dabar. Štai Istorinės atminties fondo Aleksandro Djukovo parengti leidiniai (pavyzdžiui, Накануне Холокоста: Фронт литовских активистов и советские репрессии в Литве, 1940–1941 гг., 2012) turi visą koncepciją: viskas, kas antisovietiška Lietuvoje, buvo pronaciška. O ir tokia rimta atminimo institucija kaip Yad Vashem savo edukaciniuose leidiniuose kaip Katastrofos Lietuvoje įkvėpėją regi Kazį Škirpą. Taigi Mūsiškiai čia tiesiog pataiko į bendrą foną, nematydami lietuvių „nacionalistų“ savarankiškumo nuo Reicho, antisovietinio nusistatymo skirtumo nuo pronacinio. Kaip kita proga pasipiktina Vanagaitė: „Žmogus šlovinamas už tai, kad buvo antikomunistas. Didžiausias antikomunistas istorijoje buvo Hitleris, tiesa?“ (p. 251). Visiška netiesa. LAF, ypač Berlyne, tikrai nėra už ką šlovinti. Bet tai nereiškia, kad nebūtina paisyti to, kokie jie buvo, ir sekti tais, kuriems nesvarbūs „jų“ skirtumai, juk visi „jie“ tokie…

3. …vienodi. Skirtumų nematymas pirmiausia šaknijasi politikos ignoravime, nors geriau pamąsčius – tai tas pats praeities tikrovės su visomis skirtybėmis, niuansais ir įvairove ignoravimas. Štai kokį sugretinimą išlaužia Vanagaitė:

Vos susirinkusi laikinoji vyriausybė pasiuntė aistringą padėkos telegramą Hitleriui: […] Palyginkime, kaip prieš metus 1940-ųjų rugpjūtį, kita ką tik „išrinkta“ Lietuvos valdžia sveikino kitą didį vadą: […] Maskva audringai plojo lietuvių delegacijai. Reicho vadovybė į Lietuvos sveikinimus nereagavo. Gal galėtume sakyti, kad Stalinas buvo didesnis lietuvių draugas? (p. 59–60)

Nagi negalėtume. Ir pati Vanagaitė savo komentare tai (gal pati nepastebėdama) parodo. Laikinosios vyriausybės naciai nepripažino, ji jiems nebuvo reikalinga, netgi kliudė. O sovietų Lietuvą Stalinas pats sukūrė. „Laikiniesiems“ nepavyko nei atkurti Lietuvos, nei išgelbėti jos žmonių, nei išsilaikyti pačiai; LSSR išliko, kol jos nedemontavo išsilaisvinanti Lietuva. Yra skirtumas tarp (tegul ir trumparegiško) siekio atgauti laisvę ir savanoriško (tegul ir toliaregiško) tos laisvės naikinimo. Nematant tokių skirtumų, jokių politinių ar istorinių temų imtis nederėtų. Bet nepaaiškinsi gi žmogui, kuris medžioja „mūsiškius“. Ir dar kelionėje su „priešu“.

4. Marsiečių lietuvių pragmatizmas. Zuroffas daugeliu atvejų už Vanagaitę subtilesnis. Toks vyresnysis tardytojas. Bet ne visada. Mat pati nacių medžiotojo profesija dažnai trukdo diferencijuoti. Bet jam netrūksta atvirumo, ir kalbėdamas jis nevengia mąstyti. Kad ir sureaguodamas į Vanagaitės svarstymus apie lietuviškąjį išskaičiavimą bendradarbiaujant su vokiečiais:

Aš nė kiek neabejoju, kad tie lietuviai, kurie buvo pasirengę žudyti, norėjo įtikti naciams. Tai dar vienas žudikų motyvacijos aspektas. Aš pažvelgčiau į tai iš kitos perspektyvos: vienas iš pagrindinių dalykų buvo noras, kad Lietuva vėl būtų nepriklausoma valstybė [sic]. Viena vertus, lietuviai norėjo atgauti nepriklausomybę, kita vertus, jie žinojo, kad vokiečiai neapkenčia žydų. Tad jie buvo įsitikinę, kad vokiečiams patiks, jeigu lietuviai patys savo rankomis išnaikins Lietuvos žydus. (p. 218)

Ar teoriškai įmanomas toks galvojimas? Be abejo, taip. Ar buvo taip mąstančių žudikų? Manding ne. Zuroffas nebūtinai tyčia samprotauja neistoriškai. Kaip teigia jis pats, „kelyje siekiant atpildo, kelyje į teisingumą tiek daug kliūčių, kad aš negaliu sau leisti prabangos dar galvoti, ką tie nusikaltėliai jautė“ (p. 219–220). Kai nesigilini, nesunku tuos lietuvius pavaizduoti kaip Herbertui Wellsui marsiečius. Pasirengimas žudyti žydus, įsitikinimas, kad vokiečiams patiks toks žudymas, žinant, kad jie neapkenčia žydų, – ar tokia vaizduotė nieko neprimena? Kalbų apie žydų klastas, susimokymą, išskaičiavimus, besiremiančių prielaida, kad žydai – ne žmonės? Man primena. Kita vertus, knygoje stengiamasi tokį nežmogišką galvojimą iliustruoti įkalčiais – iš „patrioto“ Zenono Blyno dienoraščio. Tik kad Blynas žydų nežudė, jis apie žudynes mąstė. Deja, labiau rūpindamasis lietuvių įvėlimo ir to eksponavimo faktu, nei žydų žūtimi. Ir pateisino politinį bendradarbiavimą su vokiečiais, kartu šlykštėdamasis jų nusikaltimais. Visa tai – Vanagaitės pasirinktose citatose, tik kokios išvados padaromos? Patriotai lygu žudikai. Čia jau toks keliagubas žydšaudžių medžiotojų šūvis: patriotai tapo birželio sukilėliais, šie – žydšaudžiais, o kiek liko šių – pokario partizanais (p. 210–211). Schema, deja, tokia jau yra. Minėtojo Djukovo. Tik knygos autoriai, panašu, patys tuo bent iš dalies įtikėję. Juk taip paprasčiau.

5. Lietuviškasis Holokaustas. Autoriai neteigia, kad naciai neorganizavo žudynių. Ar kad vokiečių saugumiečiai ir paprasti policininkai (beje, daug dramatiškiau įvelti į jas) jose nedalyvavo. Jie tiesiog tai nuleidžia tylomis. Zuroffas rėžia: „Lietuvoje žydus žudė patys lietuviai. Jūsiškiai“ (p. 174). Vanagaitė su atodūsiu atitaria: „Nepriklausomos Lietuvos valdžia juos kaip ir skatino tai daryti“ (p. 170). Ir pati užraukia: „Baltarusijos miesteliuose, į kuriuos lietuviai buvo atvežti kelioms valandoms, žydai gyveno dešimtmečius, o žuvo per kelias sekundes. Paskutinis žodis, kurį jie visi prieš mirdami išgirdo, buvo šventas lietuviškas žodis: „Ugnis!““ (p. 279). Taip, čia ne tik simplifikacija, čia ir tam tikras emocinis tonas, kuris pasąmoningai kala: lietuviai žudė žydus, žydus žudė lietuviai, jūs juos nužudėte, jūsiškiai. Taip, mes, mūsiškiai. Kokios gali būti reakcijos tai girdint, skaitant: pasibjaurėjimas, pasipiktinimas – tokiais tiesos atvėrimais arba tokiais kalbėjimais. Sukylanti neapykanta – ar to ir siekta?

6. Bolševikai lygu žydai. Tai, kad nacionalsocialistinė „žydų bolševikų“ klišė buvo labai gaji karo pradžioje, kad būta daug lietuviško keršto žydams už bolševikų skriaudas, kad visa tai („dvigubo genocido teorija“) neturi istorinio pagrindo – ir rimti, ir nelabai istorikai kartoja nuolat. O prie tokių kartojimų pripratus, galima ir rimtai pasimauti. Vienas liūdniausių tokių pavyzdžių – autorės ir jos senelio byla. Turtingas kavarskietis. Karo pradžioje dalyvavo antisovietiniuose veiksmuose. Po karo už tai suimtas, nuteistas, mirė lageryje. Ir štai autorė skaito (ne NKVD, NKGB, o tiesiog Ypatingojo archyvo) „bylą“. Ten randa faktų. „Ką iš tikrųjų padarė mano senelis“? Buvo vokiečių gerbiamas žmogus, jų teisminės komisijos narys, komisija karo pradžioje sudarė 10 aktyvistų sąrašą, aktyvistai buvo sušaudyti. Autorė pati klausia, kas buvo tie aktyvistai, „byloje“ randa tik vietos komjaunimo sekretoriaus Jakovo Ovčinikovo pavardę, nors keliskart juos tiesiai pavadina žydais. Atvykę su Zuroffu į Kavarską, ieško žūties vietos, randa apleistą paminklėlį. Zuroffas meldžiasi, Vanagaitė nuima paminklu ropojančią ir atminimą niekinančią sraigę. Po to niūrioje tyloje važiuoja abu Vilniun, Zuroffas sako: „Sovietinių aktyvistų žudynių vieta nepažymėta […] atrodo niekas iš Lietuvoje gyvenančių žmonių čia neatvažiuoja net Holokausto atminimo dieną. […] Šis tolimas kampelis paupio krūmuose yra viena iš labiausiai šokiruojančių mano matytų žydų žūties vietų“ (p. 199–200). Panašu, kad tai tikrai buvo sovietiniai aktyvistai. Kad ir kokių tautybių. O (bent dalis) žydų atminimo tradicijos juos atmena kaip savus, žydus. Argi tikrai komunistai buvo būtinai žydai? Ar komunistinių okupantų talkininkų karo pradžioje lietuvių „patriotai“ negalėjo suimti, ketindami nubausti? Bet juk...

7. ...komunizmas čia niekuo dėtas. Autoriai apie komunistų valdymą kalba tik tiek, kiek reikia paneigti „žydo bolševiko“ įvaizdį (p. 45–47), ar parodyti antisovietinės veiklos žydšaudišką kilmę, ar žudikų dangstomąsias pasekmes (apie kun. Svarinską, p. 210–211). Ir net prasimanytą „dvigubo genocido teoriją“ Zuroffas diskvalifikuoja tik kartą (p. 165). Nes tai savaime aišku – komunistų nusikaltimai su nacių nė iš tolo nelygintini. Nebent palyginimas tą nelygintinumą tik išryškina, kaip Rainių atveju: 1941–06–25 – 72 enkavėdistų aukos ir 1941–07–15 – 700 žydšaudžių aukų. Autoriai (pakaitomis liudydami apie „saviškius“) atskleidžia tris tiesas: žydų tarp NKVD žudikų nebuvo (koks skirtumas); žydai sušaudyti grynai keršijant (nesąmonė); dabartinė Lietuva gerbia savas aukas ir persekioja menamus svetimus nusikaltėlius, o savų kaltes ir žydų aukas – nutyli (netiesa). Vanagaitė reziumuoja:

Vadinasi, lietuvio gyvybė verta 10 žydų gyvybių? Verta koplyčios ir ąžuolų. Verta dešimties knygų, parašytų apie tas žudynes. Juk Rainiuose žuvo mūsiškiai. Jūsiškiаi žuvo 227 ar net daugiau Lietuvos vietų, taigi Rainiai – visai ne unikali vieta. Ir ąžuolų giraitės nėra, nes ąžuolas – žydams netinkamas medis. Po ąžuolais mes juos šaudėme. (p. 228)

8. Kraujo kaltė. „Esat, ko gero, pirmas žmogus Lietuvoje, kurį girdžiu pripažįstant savo giminės kaltę“, – pirmojo susitikimo su Vanagaite metu įvertina Zuroffas. Šeima, giminė, kaimas, tauta – „jūs, lietuviai, ieškote pasiteisinimų, kad palengvintumėte savo kaltės naštą“ (Zuroffas, p. 219). Ir Vanagaitė ją prisiima – dėl atminimo žydų, „kuriuos nužudėme mes, lietuviai“ (p. 223). „Bet kiekvienas nusikaltimas turi savo kainą, ir kažkam teks ją sumokėti“, – sub specie aeternitatis smogia nacių medžiotojas (p. 191). Ne, autoriai nėra eliminaciai rasistai, jiems kraujo argumentas labiau metonimija, jie už žmonių sąmoningumą ir atsakomybę. Tik tokią labiau kolektyvinę, ritualinę, su simbolinėmis žudikų nuteisimo apeigomis, kas padėtų apsivalyti ir pasijausti geriau. Tik štai proga praleista, žudikai išmirė, ir kas belieka? Vanagaitė siūlo: masinis, galingas kolektyvinis Requiem nužudytiems ir užmirštiems žydams. Su televizija, apšvietimu, nacionaliniu efektu. Tegul Lietuva pagalvoja! Sakyčiau, tegul geriau pagalvoja sau kiekvienas mąstantis žmogus, kuriam svarbi praeitis. Bet kiekvienas mąstantis žmogus gi...

9. …bijo kalbėti. Tai gal netikėčiausia knygos kliurka. Po išvykos į Švenčionėlius Zuroffas baisisi: „Šitie žmonės nenori pasakoti apie tai, kas čia įvyko. Gal jie kaip nors susiję su tais baisiais įvykiais arba gal bijo, kad pradėjęs kalbėti pasakys ką nors, ko nenorėtų, arba prisimins ką nors, ko nenori prisiminti?“ (p. 189).

Pagalvojusi ir kiek paprieštaravusi, Vanagaitė atitaria: žmonės atsisako apie tai kalbėti, nes bijo. Ko? „Užmuš, sako. Kas užmuš, paklausiau. Nusijuokė nesmagiai ir sako: kas kas… lietuviai.“ Toliau ji prisimena baimės kalbėti įprotį ir čia pat pasiryžta: „Taip, aš, Rūta Vanagaitė, asmeniškai esu pasiruošusi tapti juoda avimi, nes tikiu, kad privalau padaryti tai, ko nepadarė kiti žmonės. Jeigu ne aš, tai kas. Jeigu ne dabar, tai kada?“ (p. 191). Nieko nebijodama, tegul ir su asmens sargybiniais – kaip šių metų Vilniaus knygų mugėje. Tačiau tiesa kur kas banalesnė, paprastesnė ir saugesnė. Žmonės nekalba, nes nelabai žino, nelabai ką atsimena, nelabai kuo domisi. Nei mūsų, nei jūsų praeitimi. O tokio senumo įvykiai geriausiu atveju susiviję į neišpainiojamą gumulą, kur jokia chronologija, įvykių sekos logika nebešviečia. Ko norėti iš paprastų žmonių, kai net ilgametis profesionalus dalyko išmanytojas Zuroffas nuo tos praeities tikrovės lieka taip toli…

Apgynimai mūsiškių

Kaip daugelis ideologinių suprastinimų ir iškraipymų knygoje pasirodo nebūtinai iš piktos valios, „tik“ iš nesistengimo gilintis į praeities tamsą, taip ir daugelis įdomių, vertų dėmesio ir susimąstymo dalykų čia iškyla netikėtai, be konteksto. Kita vertus, pokalbiuose tarp Vanagaitės ir Zuroffo neabejotinai būta nuoširdumo, susimąstyti skatina ir kiti, autorinį statusą įgyjantys balsai.

1. Jei ne okupacijos. Nors Vanagaitė ir stengiasi, kad jos kalbinami ir cituojami lietuvių istorikai pataikytų į bendrą toną, vietomis prasprūsta ir kitamintystė. Štai Alfredas Rukšėnas apie žudikus apibendrina: „Nei geresni, nei blogesni, negu kiti jų bendraamžiai. [Bet:] Jei ne sovietinė ir vokiečių okupacijos, kariai, kurie tarnavo šiuose batalionuose, būtų veikę tą patį, ką jie veikė nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu“ (p. 136). Nuo okupacijų ir karo nužmoginančios atmosferos pradeda ir kunigas Šernas. Ką tai sako? Kad ne lietuviškas pasirengimas žudyti, juoba aktyvumas turėtų būti atskaitos taškas. O tada kas? Nacių ir sovietų suartėjimas, susitariant sunaikinti Lenkiją, atsidalyti Baltijos šalis… Ne, knygoje taip nerašoma, kaip ir daugumoje akademinių Šoa studijų, bet keliaujant į praeities tamsumas proto šviesa visada praverčia labiau nei geniškas kalimas: mes-šau-dė-me(s)-šau-dė-me(s)…

2. Sovietinis antisemitizmas. Vanagaitės garbei pasakytina, kad ji ir pati įsijungia minėtą šviesą, – kai atidirbta ideologinė klišė neatitinka jos asmeninės patirties. Zuroffui pagaliau prabilus apie lietuviškąjį antisemitizmą, ji kalbą iškart pasuko į sovietinius laikus, savo kartą, jos antisemitizmą, sąlygotą ideologizacijos per švietimą, nekokių patirčių bendraujant su sovietiniais žydais ir nežinojimo apie litvakų kultūrą. Suprask, prarastoji karta, jos nebeperauklėsi, nebeapšviesi, žydai jiems neįdomūs. Ir Zuroffas sureaguoja žmogiškai: „Tikriausiai jūs teisi. Prarastoji karta. Žmonės, su kuriais Lietuvoje kalbėjausi visus tuos 25 metus, ir buvo šios kartos atstovai“ (p. 261). Juo tad sunkesnis iššūkis pasiekti žydų Katastrofos amžininkų galvojimą.

3. Nežudynės iki karo. Kur kas rimtesnis susidūrimas tarp ideologijos (tiksliau, mito) ir sveiko proto – žudynių pradžios klausimas. Pagal tai, ar koks Vakarų istorikas mini (likusių gyvų litvakų atsiminimuose neretai kartojamą) žydų žudynių Lietuvoje iki įžengiant vokiečiams vajus, galima spręsti, protingas jo tekstas ar ne. Vanagaitė apskritai šiuo klausimu užima tvirtas gynybines pozicijas, kad ir tėvonijoje Kavarske: „Jūs nuolat, be paliovos kartojate, kad lietuviai tik ir troško susidoroti su žydais prieš pasirodant naciams. […] Niekada nesu apie tai girdėjusi iš savo senelių ar tėvų“ (p. 201). Zuroffas nenusileidžia: „Man šioje kelionėje nerimą kelia vienas dalykas. Rūta atmeta visus liudijimus, kuriuos aš skaitau, kol ji vairuoja. Liudijimus apie lietuvius, kurie su žydais elgėsi labai žiauriai prieš ateinant naciams. […] Tai vienas svarbiausių tarpusavio įtampos šaltinių šioje mūsų kelionėje“. Vanagaitė atkerta: „Kodėl turėčiau pasitikėti liudijimais, kuriuos po šitiek metų Izraelio leidėjams pateikė išgyvenusieji Holokaustą? […] Patirtas siaubas pasakojant tampa dvigubu ar trigubu siaubu, keliolika lietuvių žydšaudžių tampa visa lietuvių tauta“ (p. 236). Ginčas paliekamas neišspręstas, skaitytojas gauna retą progą pamąstyti ir suprasti pats.

4. Garažas ir himnas. Jau ketvirtį amžiaus vienas iš Zuroffo arkliukų – po visą pasaulį pusę šimtmečio keliaujantis pasakojimas, kaip „Lietūkio“ garaže buvę žudomi žydai. Suprantama, ne jis pirmas sugalvojo etiudą apie plojimus ir Lietuvos himną žudynių finale, bet... Su grupe pedagogų ir akademinių kolegų per jo paskaitą Yad Vasheme klausantis šito atviro melo kilo nenumaldomas noras atsikirsti: pašokęs iš vietos apšaukiau Zuroffą melagiu (žr. il.). Nebūtų Vanagaitė, jei būtų apsiėjusi be garažo motyvo knygoje. Tačiau išėjo iš padėties vėlgi bemaž pergalingai. Vienoje vietoje, emocingai reaguodama į kaltinimus dėl „daug lietuvių“ žudikų (čia vis tie izraelietiški atsiminimai), ji susilaukia šalto bendrakeleivio komentaro: „Turiu pasiūlymą. Galite sugiedoti Lietuvos himną, jei nuo to jums bus daug geriau. Kaip tai darė jūsų tautiečiai po „Lietūkio“ garažo skerdynių Kaune“ (p. 202). Ir štai, abiem besilankant Kaune, apie Garažą pasakojantis Chaimas Bergmannas išsklaido himno mitą. Vanagaitė jam karštai padėkoja, nors visa situacija etiude pateikta kaip farsas (p. 264–265), kuriame Zuroffas – žioplelis, tepasitikintis „vieno vokiečių fotografo“ (iš tikrųjų Abvėro karininko Wilhelmo Gunsiliuso) liudijimu. Tiesa, pats skerdynių epizodas paliktas gerokai sumitintas. Nė vienam Mūsiškių autorių tikrai nepatiktų faktas, kad garažo žudikų branduolį sudarė kybartiškiai, dar Lietuvos laikais užverbuoti Abvėro, bent pora jų atidirbo už tai sovietams ir turėjo išpirkti kaltę atėjus pirmiesiems šeimininkams.

5. Dvigubas kolaboravimas. Išties šiais laikais rašant apie žydšaudžius (nebūtinai lietuvių) jau vis sunkiau apeiti tą nepatogią aplinkybę, kad nemažai šių tamsos tarnų radosi iš bolševikų talkininkų: norint išsigelbėti, buvo galima pakeisti stovyklą. Profų trūko (plg. Gestapo ir Stasi tęstinumus Rytų Vokietijoje). Tą pastebi ir pati Vanagaitė, rašydama apie Vilniaus Ypatingąjį būrį: „Įdomiausias yra tų būrio narių likimas, apie kuriuos KGB visiškai slaptose bylose (sic) parašyta „priklausė agentūriniam tinklui“ ar „pervestas į agentus““ (p. 117). Užkabintos auksinės temos ji neišplėtoja (gal ir „priešas“ nebūtų leidęs), tačiau čia jai pagelbsti „vaikas, kuris matė“ – dailininkas Kmieliauskas: „Tie, kurie dalyvavo žydus šaudant, paskui bandė įtikint, kad žydai išnaudojo žmones. Tie patys paskui prisidėjo, kai sovietai žmones į Sibirą vežė. […] Ir vokiečiai, ir rusai naudojo tuos pačius metodus“ (p. 42).

6. Gelbėtojų atradimas. Šiaip visoje Šoa literatūroje sunku rasti neskanesnį motyvą už žydų gelbėjimo priešpriešinimą žudymams. Ir pirmiausia dėl kolektyvizmo, nes abi šios veiklos – esmiškai individualios, niekaip nesuvedamos į kolektyvinio elgesio modelius. Neskanumas ir tas, kad imamasi skaičiuoti, kurių daugiau – žudžiusių ar gelbėjusių. Tai iki kraštutinumo subanalina ir gėrį, ir blogį, sureliatyvina karo ir okupacijų slegiamų žmonių gyvenimo tikrovę. Mūsiškiuose šito irgi nepavyksta išvengti, bet tam tikras atradimas ir užkabinimas yra Zuroffo atvira reakcija į Plungės žydo Bunkos paliudijimą. Klausiamas apie žudikų skaičius, Bunka ramiai pastebi:

Kai atėjo vokiečiai, šitie žmonės [700 žydšaudžių] ma­nė, kad visiems laikams. Tie, kurie gelbėjo žydus, irgi galvojo, kad vokiečiai ateis ir pasiliks. Jie žinojo, kad slėpdami žydus prisiima pareigą visam gyvenimui. […] Jie ne tik patys prisiima pareigą, bet ir užkrauna ją savo vaikams. Tai ne drąsa. Tai kur kas daugiau. (p. 231)

Zuroffo garbei pasakytina, kad jis sureagavo ypač asmeniškai ir sąžiningai: „Aš nieko apie tai nesu girdėjęs. Niekas man nepasakojo šitų dalykų. Kita vertus, aš juk domėjaus ne Holokausto teisuoliais, o žudikais“. Gali būti, kad Vanagaitė čia kiek parežisavo, – bazuojantis Yad Vasheme neįmanoma nežinoti gelbėtojų skaičių ir neišmanyti jų elgesio modelių. Bet dar kiek plačiau paplėtotas šis motyvas net ir solidžiam veikalui apie Šoa būtų novatoriškas, mat gelbėjimas dar lengviau už žudymą duodasi sumitinamas. O nuo sumitinimo geriausiai apsaugo...

7. …gilinimasis į motyvus. Žudikų motyvus tapti žudikais, netgi atsisakymo žudyti motyvus. Lietuvių motyvus grobstyti nužudytų žydų turtą etc. Šitie pasažai knygoje neabejotinai vertingiausi, – nesvarbu, kad Vanagaitė čia ir remiasi istorikų (Zagrecko, Rukšėno) publikacijomis, ir įtraukia į diskusijas apie motyvus tam visiškai nejautrų „priešą“. Užtat, susidaužę kaktomis, autoriai išspaudžia visai pamąstomų samprotavimų tema „kodėl ūkininkų sūnūs tapo žydžaudžiais“ (p. 237–238). Noras tapti galingiems, būti kartu su jėga, galimybės pasijusti stipresniais už ligi tol pranašesnius žydus – visi šie momentai lietuviškoje Šoa literatūroje dar menkai svarstyti, tas vietas (kad ir apie žudiko sapnus, p. 104–106) Mūsiškiuose paskaitinėti visai netgi patartina.

8. Mūsiškiai ir jūsiškiai. Nepaisant normalaus šiandienio skaitytojo protui ir širdžiai svetimo siūlymo tapatintis su žydšaudžiais, autoriai čia nepasirodo nei beširdžiai, nei bukagalviai. Vanagaitės asmeninis motyvas – gana skaidrus: „Noriu suprasti, kas įvyko, kodėl įvyko ir su jais [gimine], ir su mano tauta. Su mano lietuviais ir mano žydais mano Lietuvoje“ (p. 15). Zuroffas suskamba dar įtaigiau ir nuoširdžiau:

Tik tuomet, kai jūs, lietuviai, suprasite, kad mano tauta, išžudytieji žydai, nors kitokio tikėjimo, tradicijų, gyvenimo būdo, buvo taip pat ir jūsiškiai, – tik tuomet jūsų šalyje prasidės tikrasis išgijimo procesas. To aš tikiuosi ir meldžiu. (p. 285)

Iš tiesų tai yra bendras visų sveiko proto ir geros valios Lietuvos žmonių rūpestis – kad nužudytieji žydai mums taptų mūsiškiais. Daug kam jau yra, bet pabrėžčiau ir pagilinčiau: ne tik tie, kurie paprastai atsimenami išgyvenusių, bet ir tylinčioji dauguma – pamaldieji, tradiciniai litvakai, kurių, bent Lietuvoje, galimybės išgyventi buvo visai arti nulio: jie nemėgino slapstytis, bėgti, kur jau ten priešintis. Juos įvardija, apie juos kalba retas kuris liudijimas ar tyrimas, ne išimtis ir Mūsiškiai, kurių gerosios intencijos čia pat kompensuojamos žudikų medžioklės imperatyvo jau visų kelionių pabaigoje, Zuroffui besirengiant išvykti. Jei viskas toliau klostysis didėjančio sąmoningumo linkme, „atsitiks šis tas labai įdomaus. Nužudytieji, mano žmonės, taps jūsiškiais. Bet jūsiškiai niekada netaps maniškiais. Niekada“ (p. 285).

Kaip čia neišvesi paralelės su tais Vokietijos žydais, kurie jau seniai buvo tapę vokiečiais, kol naciai nepritaikė savo kraujo formulės. Laimei, Zuroffas tik formaliai, be šautuvo medžioja žydšaudžius ir jų užtarėjus.

9. Kur buvo?.. Krikščioniui skaityti kaltinimus Dievui – įprasta, bemaž nebepiktina. Manytina, kad kaltintojai Dievo ieško, ir jis juos ilgainiui atras. Bet vis tiek erzina skaityti knygoje, kaip Zuroffas ne tik vis rauda, bet ir kone ištisai prie kapų meldžiasi, o juk Dievo – gi nebuvo, nėra (plg. jo paskutinę frazę p. 285). Ir suvis nesimpatiškai nuskamba retorinis Vanagaitės klausimas „Gal Dievas vis dėlto yra?“ (p. 282), mat dramatizmas, o ne egzistencija čia prabyla. Bet jos kalbinti kunigai, tegul ir ne kokie apologetikos šulai, nepasišiukšlino. Reformacijos credo quia absurdum kortą maksimaliai išnaudojęs į kampą spiriamas Šernas atsikirto:

Ar atsakiau jums, kur buvo Dievas? Ne? O kas sakė, kad Dievas yra tarsi Betmenas ar Kapitonas Amerika, kuris nušoka nuo dangoraižio, kad nedelsdamas sustabdytų kvailius ar piktavalius? […] Dievas yra daug baisiau, ir artimiau, ir sudėtingiau, nei mes norime matyti. (p. 290)

Nestokojančių mažutėlių širdžių klebonas deramai katalikiškai papildė: „Žinote, kur buvo Dievas? Aš turiu atsakymą. Holokausto aukos jį žinojo. Dievas buvo šalia jų. Jis buvo tų žmonių orume. Dievas lygiai taip pat kentėjo kaip ir jie“ (p. 293). Gal ir ne aukso žodžiai, bet jais galima ir baigti.

Vietoj nuosprendžio

Šitaip perkračius visą knygą, už jos plytinčius didesnius ir mažesnius Holokausto pasakojimus su visomis jų bėdomis ir perspektyvomis, kažkaip nesinori tiesmukai apibendrinti. Vis dėlto sakyčiau, kad pastanga nesidomėti praėjusia ir sunkiai pasiekiama tikrove kaip tokia nusveria. Apie žydų Katastrofą tais brutaliais karo ir nacių okupacijos metais iš Mūsiškių sužinosime mažai. Kur kas daugiau sužinosime apie dabartį ir jos prob­lemiškus santykius su praeitimi, apie mąstymą, kuris ir šiandien kultivuoja kolektyvinės kaltės motyvus. Patys autoriai knygos keliu į abejingųjų žydų Katastrofai žmonių širdis tiki: „Štai kodėl ši knyga tokia svarbi. Ji istorikų atskleistą tiesą padarys suprantama daugeliui žmonių, nes tai bus knyga paprastiems žmonėms. Apie paprastus žmones. Jaudinanti knyga“ (p. 283). Na, gražu. Bet su tiesa čia ne kažin kas, o apie paprastus žmones – ne Zuroffui su Vanagaite spręsti. Knygą, taip, pirko. Gal dar pirks. Manau, tikrai ne Lietuvos žydų atminimo naudai. Nebesikartosiu. Kalbėdami apie Katastrofos švietimą šiandien turime suprasti, kad žmonių mąstymas yra laisvas ir sunkiai paveikiamas tikslingu švietimu, kad žmonių žodžiai ir darbai, veiksmai ir mintys dažnai radikaliai skiriasi, kad užmarštis ne mažiau nei atmintis veikia mūsų istorijos suvokimą.

Bolševikai daug metų mokė apie buržuazinius nacionalistus – nacių talkininkus. Naciai kurį laiką intensyviai mokė apie bolševizmo ir žydijos sutapimą. Šiuolaikiniai Šoa istorijos aktualizuotojai priima pirmą tezę už faktą, antrą – už nusikaltimo motyvą ir ieško lietuvių santykių su žydais istorijos logikos. Tačiau tokios istorijos (pasibaigiančios Katastrofa) nebuvo. Buvo bolševikų ir nacių ideologijų, sistemų ir karo mašinų varžytuvės, draugystė ir žūtbūtinė kova, greta kitko sunaikinusi Lietuvos valstybę, apėmusi jos teritoriją. Nemažai Lietuvos piliečių tapo vienų ar (kai kada – ir) kitų kolaborantais. Tai mums reikia įvardyti, pasmerkti, atminti, bet ne Antrasis pasaulinis karas, ne nacių ir sovietų santykiai buvo Šoa Lietuvoje dalis, o atvirkščiai.

Klaidos, naivumas, abejingumas, rūpinimasis šia die­na ar saviškiais – nuolatinė istorijos kasdienybė, o ne išskirtinė – išties brutalumu ir mastu neturinčios ly­gių – Katastrofos žymė. Su tuo gėdingu dalyku reikia žmogiškai susitaikyti, užuot užsiėmus prometėjiškai švietėjiška inkulpacija. Ne kokie nacių medžiotojai, ne Izraelis, Rusija ar Amerika, o Lietuva neteko absoliučios daugumos savo (apgailėtinai daugumos savais nelai­kytų) žydų, saviesiems nežydams (jei norite – lietu­viams) prie tos netekties stipriai prisidėjus. Bet kas dabar svies akmenį?

Tekstas iš „Naujasis Židinys-Aidai“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"