TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Juzefas Pilsudskis: „Pralaimėjau savo gyvenimą“

2015 05 29 6:00
Juzefas Pilsudskis perduoda įgaliojimus Seimo išrinktam pirmajam Lenkijos Respublikos prezidentui, Vasario 16-osios Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus broliui Gabrieliui Narutavičiui. 1922 m. gruodis.  wikimedia.org nuotrauka

Gegužės 12-ąją Vilniaus Rasų kapinėse kukliai paminėtos pirmojo atkurtos nepriklausomos Lenkijos valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio mirties 80-osios metinės. Kitaip nei Lenkijoje, mūsų šalyje ši data liko beveik nepastebėta. Nieko keisto – Vilnių užgrobęs veikėjas vargu ar turi daug gerbėjų Lietuvoje. Tačiau ar kovai su Rusijos imperija ir bolševizmu gyvenimą paskyręs politikas tikrai vertas užmaršties?

Komendantas, Maršalas, Diedukas – tokiais vardais lenkai vadino ir iki šiol tebevadina pirmąjį atkurtos savo valstybės vadovą, kariuomenės kūrėją, buvusį socialistą, o vėliau - autoritarinį „valstybės viršininką“ Juzefą Klemensą Pilsudskį. Šio žmogaus biografija tiek prieštaringa, kad vienareikšmio požiūrio į jį neturi ir patys lenkai. Vieni J. Pilsudskį dievina ir laiko vieninteliu tikruoju šiandieninės Lenkijos Respublikos kūrėju, kiti šaiposi iš socializmo idėjų nurausvinto jo gyvenimo pavasario ir autoritarinio patriarcho rudens. Tačiau vieno dalyko iš šio žmogaus neatimsi: jis turėjo didžių svajonių ir visą sąmoningą gyvenimą buvo nesutaikomas buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautas pavergusios Rusijos priešas, o kartą net išgelbėjo nuo plintančio raudonojo maro ne tik Lenkiją, bet ir Lietuvą. Deja, kartu užgrobdamas mūsų sostinę Vilnių.

Gyvenimo kelio beieškant

J. Pilsudskis gimė 1867 metų gruodžio 5 dieną Zalavo dvare maždaug už 60 kilometrų nuo Vilniaus. Juzefas, arba Ziukas, kaip jį švelniai vadindavo tėvai, buvo penktasis vaikas Lietuvos bajorų Juzefo Vincento Pilsudskio ir jo žmonos Marijos šeimoje. Pasaulį Juzefas išvydo, praėjus ketveriems metams nuo 1863-ųjų sukilimo, kuomet Pilsudskių šeimai jau buvo prasidėjusios ne pačios šviesiausios dienos. Tėvą Vincentą slėgė didžiulės kontribucijos, kurias caro valdžia jam buvo uždėjusi, bausdama už dalyvavimą sukilime. Iš kadaise keliolika hektarų siekusio ūkio buvo likę tik apgailėtini likučiai, sparčiai tirpo ir Marijos atsineštas kraitis. Tačiau labiau nei carinės valdžios sankcijos šeimos ūkį žlugdė grandioziniai Vincento planai. Svajodamas sukurti moderniausią apylinkėse ūkį, jis beatodairiškai kišo pinigus į naujausias žemės ūkio mašinas, kuriomis samdyti kaimiečiai nemokėjo naudotis, tad brangūs padargai greitai virto surūdijusio metalo krūva. Pastatė spirito varyklą, tačiau dėl nevykusio darbo organizavimo sužlugo ir šis verslas. Lyg to nebūtų gana, 1874-aisiais sudegė ir pats dvaras, o jam atstatyti nebebuvo pinigų. Taigi bajorų šeima buvo priversta persikelti į Vilnių.

Čia laukė dar didesnės bėdos. Vincentas toliau kūrė didingus projektus, tačiau jie likdavo vien kalbose, o vienintelis šeimos pajamų šaltinis buvo bankų paskolos – V. Pilsudskis skolinosi iš vienų, kad grąžintų kitiems. Buvo dienų, kai mažasis Ziukas negalėdavo eiti į mokyklą, nes nebūdavo kuo pakeisti suplyšusių kelnių.

Galima spėti, kad būsimasis Lenkijos vadovas kaip tik tuo metu krovėsi iš tėvo paveldėtą "kraitį" – kurti didingus planus, visiškai negalvojant apie tai, kaip juos įgyvendins. Kita vertus, tuomet pradėjo ryškėti ir kita J. Pilsudskio savybė – gebėjimas įtikinti savo teisumu ir sėkme. „Tas Ziukas pasiutusiai laimingas – jam viskas išeina į gera, ir tai todėl, kad save kelia į aukštybes, daug kalba (ir mažai daro), o kvailiai juo tiki ir žavisi“, - 1883 metais dienoraštyje įrašė vyresnysis Juzefo brolis Bronislavas. Vėliau įsitikinsime, kad strateginės įžvalgos trūkumas bei nesugebėjimas įgyvendinti sumanymų galiausiai sužlugdė didžias Juzefo svajones.

Bet kol kas Pilsudskių atžalai reikia rinktis gyvenimo kelią. 1885-aisiais jis pagaliau baigė nekenčiamą Vilniaus pirmąją gimnaziją, kurioje tvyrojo reakcinga imperinė dvasia, visiškai nepriimtina 1863-iųjų sukilėlio vaikui. „Jaučio odos neužtektų nesiliaujančioms žeminančioms mokytojų priekabėms surašyti, niekinimui viso to, ką buvau įpratęs gerbti ir mylėti. (...) Tokiomis sąlygomis mano neapykanta carinėms valdžios įstaigoms, Maskvos priespaudai, kasmet vis augo“, - 1903 metais paskelbtame straipsnyje rašė pats J. Pilsudskis.

Tačiau kovai su Maskvos priespauda aštuoniolikmetis dar nepasirengęs. Tėvų pajamos tokios menkos, kad jaunajam Pilsudskiui tenka pagalvoti apie pelningą profesiją. Apsisprendžia imtis medicinos studijų, tačiau rinktis tenka ne kur geriau, o kur pigiau. Taip būsimas politikas tų pačių metų rudenį pradeda mokslus Charkovo universitete.

Prie studentų politinių sambūrių jis nesišlieja, nors už dalyvavimą anticarinėje demonstracijoje trumpam patenka į daboklę. Baigęs pirmą kursą parvažiuoja atostogų ir nutaria į Charkovą nebegrįžti, o bandyti laimę Dorpato (dabar – Tartu) universitete. Tačiau neišvyksta ir ten – sutrukdo kažkokie nesutvarkyti formalumai. Likęs Vilniuje jokio naudingo užsiėmimo nesusiranda. Išlaikomas skurstančių tėvų, laiką leidžia susitikinėdamas su bičiuliais, diskutuodamas apie įeinantį į madą socializmą, skaitydamas Karlo Marxo „Kapitalą“, kurį vėliau pavadins nesąmone. "Materialistinė filosofija, kurios viešpatavimas greitai baigėsi ir kurios pagrindu atsirado K. Marxo teorija, niekada manęs neįtikino“, - vėliau rašys J. Pilsudskis. Užbėgdami įvykiams už akių priminsime, kad toks požiūris nesutrukdys jaunajam bajorui tapti vienu iš Lenkijos socialistų partijos šulų.

Tačiau prieš tai J. Pilsudskio laukia pirmas rimtas gyvenimo smūgis – 1887 metų kovo 22-ąją jį suima policija. Į pavojingą istoriją Ziukas įsivėlė perdavęs broliui Bronislavui kažkokią cheminę medžiagą. Vėliau paaiškėjo, kad pakete buvo nuodai, kuriais turėjo būti užpildyta bomba, skirta carui Aleksandrui III nužudyti. Pasikėsinimas nepavyko, sąmokslininkai buvo suimti. Greitai bylos pėdsakai atvedė iki brolių Pilsudskių. Peterburgo studentas Bronislavas buvo nuteistas mirties bausme, tačiau caras pakeitė ją 15 metų katorgos. Juzefas, pritrūkus kaltės įrodymų, net nebuvo teisiamas, bet dėl viso pikto administracine tvarka penkeriems metams ištremtas į Sibirą.

Meilė ir socializmas

Į Vilnių J. Pilsudskis grįžo 1892-ųjų balandį, nelabai žinodamas, ką daryti toliau. Mokslų jis nebaigė, dirbti nelabai mokėjo, o apie finansinę katastrofą patyrusios šeimos paramą nebuvo nė kalbos. Tą vasarą ateitis buvusiam tremtiniui atrodė niūri ir juoda – geriausiu atveju J. Pilsudskis galėjo įsitaisyti tarnautoju kokioje nors kontoroje, kurioje stumtų dienas be tikslo ir prasmės. Kad atsikratytų slogių minčių ir beprasmio dykinėjimo, buvęs tremtinys apsikrovė vadovėliais, ramindamas save tuo, kad taip galbūt pasiruoš eksternu išlaikyti teisės egzaminą. Tačiau džiūti prie knygų audringos veiklos trokštančiam J. Pilsudskiui buvo tikra kančia, tad kuklus tikslas po metų kitų tapti diplomuotu teisininku tolo tarytum vaivorykštė.

Nežinia, kaip būtų susiklostęs tolesnis nuskurdusio bajoro gyvenimas, jei ne lemtinga pažintis su žavia ir protinga moterimi Maria Juszkiewiczowa, caro valdžios deportuota į Vilnių už konspiracinę veiklą. Garbintojų Maria nestokojo. Ne išimtis buvo ir Juzefas. Čia reikia pasakyti, kad Mariai tuo pat metu asistavo ir Romanas Dmowskis, kuris vėliau tapo lenkų tautinės demokratų partijos (trumpai vadintos endekais) lyderiu, Lenkijos užsienio reikalų ministru ir aršiu J. Pilsudskio politiniu priešininku. O jei dar pridurtume, kad iš dviejų atkaklių gerbėjų Maria pasirinko būtent Juzefą, daugelį vėlesnių Lenkijos politinių peripetijų galėtume paaiškinti žinomu prancūzišku posakiu: „Ieškokite moters.“

Bet grįžkime į 1892-ųjų Vilnių, kai J. Pilsudskis įsitraukė į pogrindinę Vilniaus socialistų organizaciją, kurioje aktyviai veikė jo išrinktoji. Tai buvo lemtingas žingsnis. 1893-iųjų sausį, Vilniaus organizacijai tapus stiprios ir įtakingos Lenkijos socialistų partijos (LSP) dalimi, Juzefo gyvenimas vėl įgavo tikslą ir prasmę. Mat Lenkijos, kaip ir kitų Rusijos pavergtų kraštų socialistai kovojo ne tik už teisingesnę visuomenę, bet – ir tai svarbiausia – už nepriklausomą Lenkijos valstybę. Antra, naujoje organizacijoje buvo ne taip sunku greitai padaryti karjerą ir tapti lyderiu. Pirmoji nuostata visiškai atitiko jaunojo J. Pilsudskio svajones, o antroji – jo dideles asmenines ambicijas.

Iš tikrųjų, radęs sau tinkamą dirvą, J. Pilsudskis sparčiai kilo partinės karjeros laiptais ir po metų tapo keturių asmenų Centrinio darbo komiteto nariu, o vėliau – ir pirmuoju jo asmeniu. „Taip vos per kelis mėnesius iš niekam nežinomo tremtinio J. Pilsudskis tapo vienu iš lenkų socialistinio judėjimo šulų“, - teigia politiko biografiją tyrinėjusi lenkų istorikė Daria Nalęcz.

Legionų kūrėjas

Naujas ryškus J. Pilsudskio gyvenimo puslapis buvo atverstas 1904-ųjų vasarį, prasidėjus Rusijos-Japonijos karui. Kas laimės šį susirėmimą, niekas negalėjo nuspėti, tačiau pats faktas, kad nekenčiama imperija įsivėlė į karinį konfliktą, pakišo konspiratoriui mintį ieškoti kontaktų su priešo priešu. Per Londone esančius partijos emisarus J. Pilsudskiui pavyko užmegzti ryšius su japonų diplomatais ir gauti kvietimą į Tokiją.

Ten J. Pilsudskis pasiūlė japonams tokį planą: Tokijas finansuoja antirusišką LSP veiklą, o iš Rusijos pusėje kovojusių lenkų kilmės karo belaisvių organizuoja legioną kovai Tolimuosiuose Rytuose. Mainais LSP apsunkins rusams mobilizaciją Lenkijoje, užsiims žvalgyba ir sabotažu, o susidarius palankioms aplinkybėms drauge su kitomis pavergtomis tautomis pradės ginkluotą sukilimą prieš imperiją.

Galbūt šis planas ir būtų išdegęs, jei ne tuo pat metu Tokijuje viešintis kitas LSP emisaras – mums jau pažįstamas R. Dmowskis. Šiam pavyko įtikinti japonus, kad sukilimas pakenksiąs tiek Lenkijai, tiek Japonijai: dideles pajėgas prie Vyslos sutelkę rusai bet kokius neramumus paskandinsią kraujyje, o paskui šiuos dalinius dar permesią į Tolimuosius Rytus. Japonus, ir taip jau nelabai norinčius kištis į Europos reikalus, toks paaiškinimas įtikino. Taigi, vietoj susitarimo J. Pilsudskis į namus parsivežė tik pažadą antirusiškai LSP veiklai skirti 20 tūkst. svarų.

Karą Rusija pralaimėjo, tačiau jos pavergtoms tautoms gyvenimas netapo lengvesnis. Didelės viltys galutinai žlugo, numalšinus 1905 metų revoliuciją. Tačiau J. Pilsudskis nenuleido rankų. 1908 metų vasarį laikraštyje „Robotnik“ paskelbtame straipsnyje „Kaip rengtis ginkluotai kovai?“ jis rašė: „Kiekvienas, kas gyveno revoliucijos pergalių epochoje, nevalingai ieško atsakymo į klausimą (...) kodėl viltys neišsipildė ir po ryškios rausvos aušros nesužibo danguje saulė, o atėjo apsiniaukusi pilka diena?“ Atsakymą J. Pilsudskis žino: kaltas milžiniškas imperijos prievartos aparatas, prieš kurį neatsilaikys jokia, net ir pati kilniausia idėja. Todėl su Rusija reikia kalbėti tik jėgos kalba.

Taigi, J. Pilsudskis imasi atkurti ir plėsti revoliucijos metais veikusias kovines LSP grupes, turinčias virsti visaverte kariuomene. Tam tinka bet kokios priemonės, įskaitant terorą ir plėšimus. Jis pats vadovauja dvidešimties žmonių grupei, 1908 metų rugsėjo 26 dieną Bezdonių geležinkelio stotyje apiplėšiusiai traukinį ir pagrobusiai milžinišką tiems laikams sumą – daugiau nei 200 tūkst. rublių. Dalis šių pinigų skirti tų pačių metų birželį Lvove įkurtai Aktyvios kovos sąjungai (Związek Walki Czynnej, ZWC) finansuoti, o likusieji pateko į kuriamos Šaulių sąjungos (Związek Strzelecki, ZS) kasą.

1912-ųjų rudenį šiuos ir kitus kovinius junginius koordinuoti apsiėmusi Laikinoji konfederacinė nepriklausomybės partijų taryba patikėjo J. Pilsudskiui visų Lenkijos karinių pajėgų komendanto pareigas. O tuo metu Europoje jau tvenkėsi Pirmojo pasaulinio karo debesys.

Stebuklas prie Vyslos

1914 metų liepos 29-ąją, antrąją karo dieną, J. Pilsudskis paskelbė pirmuosius mobilizacinius įsakymus Galicijoje suformuotiems lenkų koviniams junginiams. Rugpjūčio 12-ąją, legionams įžengus į Lenkijos karalystės teritoriją, jis pasiskelbė Lenkijos kariuomenės komendantu, pavaldžiu Varšuvoje suformuotai nacionalinei vyriausybei. Tai buvo blefas – jokios vyriausybės iš tikrųjų nebuvo. Kalbant šiandienine kalba, tokia viešųjų ryšių akcija J. Pilsudskis tikėjosi paskatinti lenkų sukilimą prieš rusų valdžią.

Triukas nepavyko – J. Pilsudskio dalinius lenkai sutiko be jokio entuziazmo, laikydami juos neatsakingų uzurpatorių sambūriu. Viešai tokį skepticizmą įgarsino amžinas J. Pilsudskio konkurentas R. Dmowskis, tvirtindamas, kad sukilimas būtų reiškęs greitą vokiečių pergalę, o didesnę meškos paslaugą lenkų tautai sunku ir įsivaizduoti. Tiesą sakant ir patį J. Pilsudskį vokiečiai norėjo padaryti marionete, pakviesdami jį į Laikinąją Valstybės Tarybą. Legionų vadas ir pats tai suprato, tad aiškėjant karo baigčiai ne tik pasitraukė iš vokiečių sudarytos Tarybos, bet ir nurodė savo kariams neduoti priesaikos nei Vokietijai, nei Austrijai-Vengrijai. Viskas baigėsi tuo, kad legionai buvo paleisti, o J. Pilsudskis atsidūrė Magdeburgo tvirtovėje. Tačiau Komendantui tai išėjo tik į naudą: lenkų akyse jis tapo kankiniu ir kovos su okupantais simboliu, o karą pralaimintiems vokiečiams vis tiek teko jį paleisti.

Tą pačią 1918 metų lapkričio 10-ąją J. Pilsudskis tyliai sugrįžo į Varšuvą. O rytojaus dieną, kai karą pralaimėję vokiečiai Kompjenės miške pasirašė galutines paliaubas, Lenkijos Regentų Taryba paskyrė jį laikinuoju valstybės viršininku. 1919-ųjų sausį jo įgaliojimus patvirtino Steigiamasis Seimas.

Lygiai po mėnesio atkurtosios lenkų valstybės vadovo laukė naujas susidūrimas su Rusija, šį kartą – jau bolševikine. Pirmieji lenkų kariuomenės susirėmimai su Raudonąja armija prasidėjo vokiečių paliktoje Baltarusijoje.

Iš pradžių lenkus lydėjo sėkmė: balandžio 19-ąją jie išmušė bolševikus iš Vilniaus ir Vilniaus krašto, rugpjūtį užėmė Minską, o 1920-ųjų pavasarį – Kijevą. Tačiau tų pačių metų vasarą prasidėjo galingas raudonarmiečių kontrpuolimas. Dabar J. Pilsudskiui teko kariauti dviem frontais: pietuose ginti Lvovą, o šiaurėje – anksčiau užimtas Baltarusijos ir Lietuvos dalis. Michailo Tuchačevskio vadovaujami Raudonosios armijos daliniai atrodė nesustabdomi – iki rugpjūčio 1 dienos jie užėmė Minską, Gardiną, Vilnių ir Brestą bei nešdami raudonąjį marą į Europą grėsmingai artėjo prie Varšuvos.

Nesėkmės frontuose smarkiai pakirto J. Pilsudskio pozicijas: Seimo suformuota Valstybės gynimo taryba gerokai apkarpė jo įgaliojimus, o R. Dmowskio vadovaujami endekai reikalavo apskritai nušalinti jį nuo valdžios. Tačiau būtent J. Pilsudskio dėka tą pačią vasarą nutiko tai, kas į Lenkijos ir Europos istoriją įėjo kaip „stebuklas prie Vyslos“.

Svarbiausią vaidmenį šioje istorijoje suvaidino lenkų karinė žvalgyba, sukurta J. Pilsudskiui karo metais bendradarbiaujant su Japonijos, Austrijos ir Vokietijos specialiosiomis tarnybomis. Kvalifikuoti lenkų dešifruotojai dar 1919-ųjų vasarą „nulaužė“ visus Raudonosios armijos šifrus, o tai leido žinoti, galima sakyti, viską, kas vyksta Rusijoje nuo Petrogrado iki Sibiro ir nuo Murmansko iki Juodosios jūros. Vien 1920-ųjų rugpjūtį lenkai perėmė 410 raudonųjų karinės vadovybės telegramų, todėl iš anksto tapo žinomi planuojami visų jų padalinių veiksmai.

Taigi, 120 tūkst. lenkų karių mūšyje dėl Varšuvos netikėtu smūgiu pralaužė frontą ir atsidūrė M. Tuchačevskio armijos užnugaryje. Patyrusi milžiniškų nuostolių, Raudonoji armija buvo priversta trauktis. Viskas baigėsi 1920 metų spalio 12-osios taikos sutartimi, kuria Lenkija atgavo kone visą iki karo su bolševikais kontroliuotą teritoriją. Išskyrus, žinoma, Vilnių, kurį tų pačių metų spalio 7-osios Suvalkų sutartimi lenkai pripažino Lietuvai. Tačiau lietuvių sostinę J. Pilsudskis tomis dienomis užgrobė pats.

Vilniaus preferansas

Vilnius buvo paskutinė korta dideliame J. Pilsudskio žaidime, kurį jis matė beviltiškai pralaimintis. Juk legionų vadas svajojo visai ne apie tautinę valstybę, kokios ant trijų imperijų griuvėsių tuomet kūrėsi visoje Europoje, o mažų mažiausiai apie Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą 1772 metų teritorijoje. Savo vizijose J. Pilsudskis regėjo Rytų imperiją "nuo jūros iki jūros", į kurios sudėtį įeis Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemės ir kuri taps traukos centru Latvijai, Estijai, Suomijai ir Rumunijai. Paradoksalu, bet šie maršalo siekiai labiausiai pagelbėjo R. Dmowskiui ir jo vadovaujamiems endekams, siekiantiems visiškai priešingų tikslų – sukurti etniškai vienalytę lenkų valstybę, aneksuojant gretimų tautų teritorijas. Kitaip nei endekai, J. Pilsudskis visada tvirtino, kad į jo sumanytą valstybę tautos turėtų jungtis savanoriškai. Tačiau Vilniaus avantiūra labai gerai parodė, ko buvo vertas šis savanoriškumas.

Dar 1919-ųjų balandį, kai lenkai ruošėsi išvyti iš Vilniaus bolševikus, J. Pilsudskis per žymų teisininką Mykolą Romerį nusiuntė į Kauną tokią žinią: norint sustabdyti galimą aneksiją, kurią gali paremti bolševikų užguiti Vilniaus krašto gyventojai, būtina sudaryti vyriausybę Vilniuje tą pačią akimirką, kai į miestą įžengs J. Pilsudskio daliniai. Tuomet tarp Lenkijos ir Lietuvos susidarytų lygiavertė sąjunga. Žinoma, jei Vilniaus vyriausybė formaliai atsiribotų nuo Lietuvos Tarybos. Kokią Lietuvos politikų reakciją sukėlė šis pasiūlymas, nesunku nuspėti. "Jeigu Lietuvos lenkai ir Lenkija (...) planuoja užimti Vilnių ir tuo užėmimu sudaryti militarinės prievartos židinį, kad lietuviams tuo spaudimu galėtų diktuoti kažkokios sanklodos sąlygas, (...) jeigu ir toliau nori Lietuvą laikyti kaip savo palivarką, tai tokia arogancija atves lietuvius prie kraštutinumo, ir jie (...) Lenkijos atžvilgiu užimtų tiesiog nesutaikomai priešiškas pozicijas“, - tokį Lietuvos socialdemokrato Jono Vileišio atsakymą į dienoraštį įsirašė R. Romeris.

Iš tiesų, tą pavasarį J. Pilsudskis nerodė jokio noro tartis su Lietuvos valdžia. Lenkų užimtą sostinę jis traktavo kaip kortą, priversiančią lietuvius sutikti su glaudžia dviejų šalių sąjunga. Įsitikinęs, kad lietuviai neatsisakys savarankiškumo mainais į Vilnių, J. Pilsudskis pasiūlė surengti bendrus rinkimus į Seimą, kuris, susirinkęs Vilniuje, apsispręstų dėl Lietuvos santvarkos ir jos santykio su Lenkija. Tačiau ir šį planą Lietuvos Vyriausybė atmetė.

1920-ųjų spalio 7 dieną, Lietuvai ir Lenkijai pasirašius Suvalkų sutartį, kuria Vilnius buvo pripažintas Lietuvai, į desperaciją puolusiam J. Pilsudskiui liko dvi paskutinės kortos – jėga ir klasta. Spalio 9-ąją valstybės viršininko nurodymu „sukilęs“ generolas Lucjanas Želigowskis užgrobė lietuvių sostinę ir Vilniaus kraštą. Tačiau šios avantiūros rezultatai buvo apverktini ne tik lietuviams, bet ir pačiam J. Pilsudskiui. Tolesni įvykiai susiklostė taip, kaip norėjo maršalo oponentas R. Dmowskis. 527 dienas egzistavęs kaip niekieno, išskyrus Varšuvą, nepripažinta Vidurio Lietuvos valstybė, Vilniaus kraštas tapo dar viena Lenkijos vaivadija. Taip, pasak endekų veikėjo Stanislawo Zabiello, "išnyko iš žemėlapio paskutinis istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ruoželis". Pridursime - taip išsisklaidė ir didingos J. Pilsudskio svajonės.

Tais pačiais metais M. Romeris laiške kadaise dievintam J. Pilsudskiui rašė: „Tu, Pone, kuris buvai didis kurdamas nepriklausomą Lenkiją (...), lietuviškuose reikaluose esi silpnas ir visuomet nugalėtas. (…). Reikalas, kurį tveri Vilniuje, nėra nei didis, nei Tavo.“ Regis, tai suprato ir pats nepriklausomos Lenkijos kūrėjas. 1935-aisiais, likus mėnesiui iki mirties, savo adjutantui jis ištarė: „Aš pralaimėjau savo gyvenimą.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"