TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

K.Bizauskas: signataras, diplomatas, politikas

2011 02 25 0:00

Vasario 15 dieną sukako 118 metų, kai Gimė Kazys Bizauskas - žymus tarpukario Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas, diplomatas, ministras, jauniausias Nepriklausomybės Akto signataras, žuvęs nuo sovietinio budelio kulkos.

Tai įvyko trumpą 1941 metų birželio 26-osios naktį Bigosovo geležinkelio stotyje, Baltarusijoje, netoli Minsko. Mirties bausmė K.Bizauskui buvo paskirta kone pagal visas garsiojo Sovietų Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio skyrius. Kitaip sakant, signataras ir garsus diplomatas žuvo už nuopelnus Lietuvos Respublikai nuo pat jos įsikūrimo dienos. Kodėl sovietiniai okupantai laikė K.Bizauską tokiu nepataisomu savo priešu, kad paskubėjo atsikratyti juo praėjus vos keturioms dienoms nuo Vokietijos ir SSRS karo pradžios? Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime peržvelgti svarbesnius šios neeilinės asmenybės gyvenimo epizodus.

Nuo visuomenininko iki signataro

K.Bizauskas gimė 1893 metų vasario 15 dieną nedideliame Pavilostos kaimelyje Latvijoje, netoli Kuldygos. Paaugęs, kaip ir dauguma to meto šiaurinėje Lietuvoje ar Latvijoje gyvenusių lietuvių, įstojo į Mintaujos gimnaziją, kurios mokiniai buvo auklėjami prorusiška dvasia ir buvo verčiami priimti stačiatikių tikėjimą. Galima sakyti, kad, palyginti su kitais bendramoksliais, mažajam Kaziukui labiau pasisekė - jei ne dėdė katalikų kunigas, jis, kaip ir daugelis to meto Mintaujos gimnazijos mokinių, už priešinimąsi rusinimui būtų tiesiog pašalintas. Juo labiau kad kitų užtarėjų vaikas neturėjo: penkiolikmetis jis jau buvo visiškas našlaitis, netekęs abiejų džiova mirusių tėvų. Laimei, vienintelis likęs artimas žmogus - dėdė katalikų kunigas Antanas Bizauskas - pasirūpino, kad vaikas 1906 metais būtų išsiųstas mokytis į katalikų gimnaziją Švico miestelyje Šveicarijoje.

Po poros metų vaikinas grįžo į Lietuvą, tęsė mokslus Vilniaus Vinogradovo gimnazijoje. Bet esminis lūžis įvyko 1910-aisias, Kaune. Ten K.Bizauskas įstojo į Kauno gimnaziją, kurioje ir įsitraukė į lietuvių katalikų moksleivių organizaciją, kurios pagrindinis centras buvo "Aušrinės" laikraščio redakcija. Tais pačiais metais, drauge su "Aušrine" K.Bizausko iniciatyva pradėtas leisti ranka rašomas "Aušros" laikraštėlis.

Dar po trejų metų K.Bizauskas - jau Maskvos universiteto teisės fakulteto studentas. Ten sutiko daug lietuvių, aktyviai įsitraukė į jų veiklą, įstojo į Maskvos Ateitininkų ir "Rūtos" draugijas, aktyviai bendradarbiavo ten leidžiamoje lietuviškoje spaudoje. Tačiau mokslus nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

1915 metais K.Bizauskas sugrįžo į Lietuvą. Tačiau nuo karo pabėgti nepavyko. Norom nenorom K.Bizauskui teko įsitraukti į vokiečių okupantų kontroliuojamą administracinę veiklą. Panevėžyje, iš kurio artėjant frontui išsikraustė visa carinė administracija, K.Bizauskas buvo paskirtas miesto tarybos sekretoriumi. Bet tai buvo tik formali pareigybė, nes vokiečiai tarybai neleido spręsti kokių nors rimtesnių miesto gyvenimo klausimų.

"Mūsų valdybai spręsti kokius nors svarbesnius klausimus vokiečiai neleisdavo. Aš daugiausia užsiimdavau rekvizicinių kortelių pildymu. Išleidome keletą slaptų atsišaukimų, raginančių žmones neklausyti vokiečių, nevykti į darbus Vokietijos", - vėliau atsiminimuose pasakos K.Bizauskas.

Per didelius vargus K.Bizauskas su dviem lietuviais kunigais gavo iš okupacinės valdžios leidimą Panevėžyje steigti "Saulės" gimnaziją, kurios inspektoriumi ir drauge lotynų bei lietuvių kalbų dėstytoju tapo pats būsimasis signataras. Reikia pažymėti, kad okupacinė valdžia jokios paramos gimnazijai neteikė, tad dėstytojai patys turėjo rūpintis dėl savo atlyginimo.

Nuo 1915 metų K.Bizauskas priklausė ir Lietuvių vadovėlių rengimo komisijai, į kurią dar įėjo Mykolas Biržiška, Petras Klimas ir būsimas pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. K.Bizauskas parašė ir literatūros teorijos vadovėlį, kurį 1918 metais Kaune išleido Šv. Kazimiero draugija. Tuo pačiu metu K.Bizausko iniciatyva Panevėžyje buvo įkurta ir muzikos mokykla, bet 1919-ųjų žiemą miestą užėmę bolševikai ją uždarė.

Savo visuomenine veikla K.Bizauskas pagarsėjo ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje. Tad neatsitiktinai jaunas ir veiklus visuomenininkas buvo pakviestas į 1917 metų rugsėjį sušauktą Lietuvių konferenciją ir net tapo jos prezidiumo nariu. Toks sprendimas buvo priimtas išimties tvarka, nes į konferenciją galėjo būti kviečiami ne jaunesni nei 25 metų asmenys, o K.Bizauskui ėjo dar tik dvidešimt ketvirti.

K.Bizauskas tapo ir jauniausiu konferencijos išrinktos Lietuvos tarybos nariu. Po konferencijos 1917 metų gruodžio 1-ąją pasirodžiusiame dienraštyje "Tėvynės sargas", K.Bizauskas kreipėsi į tėvynainius tokiais žodžiais: "Lietuvybė iš visų pusių apsupta galingų priešininkų. Čia lenkininkų išdūkimas, ten mūsų dvasios ir būdo silpnybės ir liaunumas. (...) Bet reikia tikėti ir viltis! Reikia šventai tikėti Lietuvos ateitimi! Tikėkime ir vilkimės, vilkimės ir tikėkime, ir visomis savo jėgomis, visomis savo pastangomis statykime Lietuvos ateities rūmus!"

K.Bizauskas, drauge su vyresniais kolegomis iš Tarybos kategoriškai pasipriešino po Bresto taikos derybų vokiečių iškeltam reikalavimui, kad atsikurianti Lietuva pareikštų norinti "amžinos sąjungos" su Vokietija. Tiesa, vadinamoji Gruodžio 11-osios rezoliucija vis dėlto buvo parengta ir paskelbta, o jos antroji dalis atitiko vokiečių norus. Nors dokumente ir skelbiama apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, rezoliucijoje yra išlyga, kad "tai valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti, Taryba prašo vokiečių valstybės apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko netrukus sueiti į artimus ir patvarius santykius su vokiečių valstybe, Lietuvos Taryba stoja už amžiną, tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turi būti įvykdytas, ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais".

Remiantis tokia rezoliucija, Lietuva galėjo likti karą pralaiminčios Vokietijos užkampiu. Tad K.Bizauskas 1918 metų sausio 26 dieną vykusiame Tarybos posėdyje palaikė ne šią, o Stepono Kairio pasiūlytą formuluotę, kurioje nė žodžiu neužsimenama apie jokius būsimos nepriklausomos valstybės ryšius su užsienio valstybėmis. Tiesa, būsimam diplomatui teko likti mažumoje, nes dauguma Tarybos narių tokiai formuluotei nepritarė. Dėl kilusių nesutarimų Tarybos nariai iš jos pasitraukė. Tačiau vasario 15-ąją jau visa Taryba sutiko su S.Kairio pasiūlytu ir K.Bizausko remtu variantu. Taigi tokį Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, koks jis įėjo į mūsų šalies istoriją, galime drąsiai laikyti ir K.Bizausko nuopelnu.

Diplomato laimėjimai ir nesėkmės

Greičiausiai tokia atkakli kova dėl tikros, o ne formalios Lietuvos nepriklausomybės padėjo pagrindus tolesnei K.Bizausko diplomato karjerai. Reikia pabrėžti, kad 1918 metais Lietuvos tarybai nutarus skelbti Lietuvą konstitucine monarchija ir valstybės valdovu karūnuoti Viurtembergo hercogą Wilhelmą von Urachą, K.Bizauskas, drauge su 12 Tarybos narių, balsavo už tokį sprendimą. Tačiau Lietuvai tai niekuo nepadėjo - okupacinė valdžia ir toliau trukdė Tarybos darbą.

Tad K.Bizauskas 1918 metų spalio 23 dieną notoje Vokietijos kancleriui rašė: "Okupacijos valdžia leidžia organizuotis lenkų legionams. Galima pastebėti vokiečių karininkus broliaujant su lenkų legionieriais. Kalbama, jog lenkų armijos organizatoriai yra atvykę iš Varšuvos į Vilnių ir kad turįs atvykti lenkų pulkininkas Janušaitis. Eina gandų, jog lenkų legionų darbas legionų tikslais niekaip nėra kliudomas. Neatkreipiama dėmesio į tai, kad jau platinami lenkų atsišaukimai, kuriuose lenkai varo propagandą Lietuvos sujungimui su Lenkija, o tuo tarpu vokiečių cenzūros dar neseniai nebuvo leidžiama vartoti posakių "Lietuvos nepriklausomybė", "Vilnius - Lietuvos sostinė"."

Dar viena K.Bizausko pasirašyta nota vokiečių valdžiai buvo išsiųsta dėl okupantų vykdomos savivalės.

Lapkričio 18 dieną Valstybės taryba paskyrė K.Bizauską jos generaliniu sekretoriumi. Jam teko sunkus uždavinys - organizuoti visą Tarybos personalo darbą tuo metu, kai iš vienos pusės į kraštą skverbėsi bolševikų pajėgos, iš kitos - puolė lenkai, o besitraukiantys vokiečiai plėšė ir alino kraštą. Tuo metu atsikuriančiai Lietuvai buvo iškilę du svarbiausi uždaviniai - užtikrinti krašto gynybą ir pasiekti valstybės tarptautinį pripažinimą. Tačiau to meto ministrų kabineto vadovas Augustinas Voldemaras, tikėdamas, kad iš visų pusių puolamai Lietuvai į pagalbą atskubės Vakarų šalys, nė nemanė organizuoti kariuomenės, visas pajėgas mesdamas diplomatijos frontui. Lietuvos valdžia tuo metu aktyviai steigė misijas Vakarų šalyse, ir visų pirma - Anglijoje, kurią laikė didžiausia savo užtarėja.

1919 metais K.Bizauskas buvo paskirtas Lietuvos delegacijos Anglijoje patarėju. Deja, dėl biurokratinių kliūčių Lietuvos atstovai Londoną pasiekė tik kovo 21 dieną. Nepaisant palankaus priėmimo, Lietuvos valstybės pripažinimo tąsyk nepavyko pasiekti. Jau gerokai vėliau, 1940-aisiais sovietinio saugumo tardytojui K.Bizauskas šią situaciją aiškins taip: "Kiek žinau, tuo metu Anglija planavo atkurti Rusiją jos senose sienose kaip buržuazinės santvarkos valstybę. Todėl mūsų delegacija Londone paryrė nesėkmę."

Kitas itin svarbus L.Bizausko diplomatinio darbo epizodas buvo 1920 metais vykusios taikos derybos su Sovietų Rusija - tuomet jis buvo išrinktas Lietuvos delegacijos sekretoriumi. Pirmasis oficialus dviejų šalių delegacijų posėdis įvyko gegužės 7 dieną. Štai kaip pirmąsias jo akimirkas aprašė tuo metu dienraščio "Lietuva" korespondentu dirbantis rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas: "12 val. 14 min. rusų delegacijos pirmininkas Joffė tarė pirmąjį žodį ir atidarė posėdį. Jo pirmutinė kalba į lietuvių delegaciją padarė gerą įspūdį. Tada mūsų pirmininkas perskaitė lietuviškai tam tikrą pareiškimą, kurį paskiau išvertė į rusų kalbą delegacijos sekretorius K.Bizauskas." Deja, jau tą pačią dieną geras įspūdis, kurį nedaug patyrusiems Lietuvos delegacijos diplomatams paliko pirmasis posėdis, ėmė blėsti.

"Antras oficialus posėdis buvo gegužės 7 dieną ir visiems padarė blogiausią įspūdį; tas posėdis įtikino mus, kad rusai yra ne mažesni, bet didesni imperialistai už buvusius caro laikų imperialistus", - rašė dienraščio "Lietuva" korespondentas. Jis taip pažymėjo, kad "Joffė savo kalboje daugiau afišavosi, varė propagandą ir kėlė į padanges bolševikų "principus" ir "idėjas", negu kad reikalą kalbėjo. Tiesa, kalbėtojas jis geras, diplomatas apsukrus, bet iš akių matyti, kad neperkalbamas ir visuomet ras ir priekabių, ir priekaištų savo priešininką įveikti". Tiek K.Bizauskas, tiek kiti Lietuvos delegacijos nariai netruko suprasti, jog derėtis dėl taikos sąlygų bus labai sunku.

"Ateidami į posėdį, jie atsinešė ne tik visas kada nors apie Lietuvos sienas išleistas knygas, bet ir kelių metų lietuviškus laikraščius ir citavo šiek tiek apie Lietuvos sienas rašiusius autorius. Posėdis tęsėsi nuo 12 val. 8 min. iki 3 val. 45 minučių. Sugrįžę į viešbutį, vėl visi pasidalinome įspūdžiais ir net pasipiktinome komunistų taktika ir jų miklia iškalba", - rašoma dienraščio pranešime iš Maskvos.

Iš tiesų, darybos vyko labai sunkiai ir kuriam laikui net buvo nutrūkusios. O birželio 16-ąją prie derybų stalo sugrįžusioje Lietuvos delegacijoje K.Bizausko jau nebebuvo, mat tuo metu jis jau buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu.

Ministras, pasiuntinys, kalinys

Nuo šiol K.Bizausko gyvenime prasidėjo naujas etapas - buvęs diplomatas tapo politiku. 1920 metų birželio 23 dieną Seimas patvirtino Kazio Griniaus Vyriausybę, kurioje K.Bizauskui patikėtas švietimo ministro portfelis.

Štai kaip apie to laikotarpio K.Bizausko darbus 1961 metais Čikagoje išleistoje prisiminimų knygoje "Nepriklausomą Lietuvą statant" rašė žymus tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjas Rapolas Skipitis: "K.Bizauskas buvo jauniausias dr. K.Griniaus ministerių kabineto narys, teturėdamas vos 27 metus. Nors buvo jaunas, bet gana subrendęs valstybiniam galvojimui. Ministerių kabineto posėdžiuose niekuomet neįvykdavo aštresnių susikirtimų tarp K.Bizausko ir kitų ministerių. Per 30 metų pažinties su K.Bizausku visuomet mačiau mielą, kultūringą ir nuoširdų Lietuvos patriotą."

K.Bizausko biografas Pranas Zundė priduria, jog jaunas politikas "švietimo dirvoje išvarė gilią vagą. Svarbiausias jo švietimo politikos tikslas buvo sukurti švietimo sistemą, užtikrinsiančią tautinį auklėjimą. Mokymo programose ypatingas dėmesys turėjo būti skiriamas Lietuvos istorijai, krašto pažinimui ir apskritai žinioms apie Lietuvą".

Galima drąsiai teigti, kad K.Bizausko pastangomis buvo pradėta ugdyti išsilavinusi ir patriotiškai nusiteikusi nauja jaunos Lietuvos valstybės karta. Jo parengtame Švietimo įstatyme buvo numatytas privalomas keturių klasių išsilavinimas visiems 7-14 metų vaikams. Jo iniciatyva buvo steigiamas pradžios mokyklų tinklas, o pedagogams rengti įkurti pradžios mokyklos mokytojų kursai ir net seminarija. Jo vadovaujama komisija netrukus paklos pamatus ir Lietuvos universitetui, kurį Vyriausybė nutars atidaryti 1921 metų rudenį.

Tačiau kol kas grįžkime į 1920-ųjų vasarą, į liepos dvyliktąją, kada Lietuvos derybų delegacija (kurioje K.Bizauskas jau nebedalyvavo) pasirašė su Rusijos atstovais dviejų šalių taikos sutartį, kuria Vilnius buvo grąžintas Lietuvai.

Rugpjūčio 27-ąją, praėjus vos porai dienų nuo tos akimirkos, kai paskutiniai bolševikų kariuomenės daliniai paliko sostinę, K.Bizauskas pirmuoju traukiniu išskubėjo į Vilnių. Jis planavo kiek galima greičiau perkelti čia Švietimo ministeriją, perimti Vilniaus universitetą, steigti lietuviškas mokyklas. Spalio 29 dieną ministras dalyvavo pirmajame į atgautą sostinę persikėlusio ministrų kabineto posėdyje. Tačiau dideliems planams nebuvo lemta išsipildyti. Nepraeis ir dešimt dienų, kai prie Vilniaus priartės želigovskininkų daliniai. Tad K.Bizauskui, kaip ir kitiems ministrų kabineto nariams, vėl teks sugrįžti į laikinąją sostinę.

Po kurio laiko politiko portfelį K.Bizauskas vėl pakeitė į diplomato cilindrą. Atsistatydinus K.Griniaus kabinetui, jis perėjo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją ir netrukus buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto Romoje. Čia jam teko itin atsakingas uždavinys - pasiekti, kad Vatikanas kuo greičiai pripažintų Lietuvos valstybę. Toks pripažinimas būtų labai padėjęs spręsti Lenkijos okupuoto Vilniaus klausimą. Šio Vatikano žingsnio teko laukti net pusę metų, nes dar gegužės mėnesį Lietuvos atstovui buvo leista aiškiai suprasti, kad Šventasis Sostas pripažins Lietuvą tik tuomet, kai tai padarys didžiosios valstybės. Tai buvo padaryta tik 1922 metų lapkritį, praėjus beveik trims mėnesiams po to, kai Lietuvą pripažino JAV. Tačiau ši sunkiai išplėšta Lietuvos diplomato pergalė nebuvo didelė, nes Vilniaus klausimo ji taip ir neišsprendė. 1923 metų kovą Ambasadorių konferencija pripažino Vilniaus kraštą Lenkijai, ir Vatikanas kaip mat paskelbė Vilniaus arkivyskupiją Lenkijos bažnytine provincija. Kaip žinome, Lietuvoje tai sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą, kuri ilgam aptemdė dviejų valstybių santykius.

Tų pačių metų lapkritį K.Bizauskas buvo perkeltas dirbti į Lietuvą pripažinusias JAV, iš pradžių - Lietuvos atstovu, vėliau - nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru. Po 1927 metų diplomato karjerą jis tęsė Rygoje ir Londone.

1931 metais grįžusio į Lietuvą K.Bizausko kelias vėl ėmė sukti politikos link. Kurį laiką dirbęs Vidaus reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamento direktoriumi, 1939-aisiais jis buvo paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju dviejose paskutinėse nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėse.

Lemtingaisiais 1940-aisiais buvęs diplomatas, prieš du dešimtmečius derėjęsis dėl taikos su sovietais, tų pačių sovietų buvo suimtas, jam skubiai buvo sukurpta baudžiamoji byla. Tardymo protokoluose užfiksuoti tokie šio garsaus valstybės veikėjo ir patrioto žodžiai:

"Aš prisipažįstu kaltas, kad 1917-1918 metais kovojau dėl nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės sukūrimo. Aš prisipažįstu kaltas, kad 1918-1919 metais padėjau sukurti Lietuvos kariuomenę, kuri turėjo kovoti prieš sovietus kai kuriose Lietuvos dalyse." Vien šių žodžių pakako keliems mirties nuosprendžiams. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, K.Bizauskas su grupe Lietuvos politinių kalinių skubiai buvo išgabentas į Rusijos gilumą, tačiau jos nepasiekė. Jis sušaudytas pakeliui - 1941 birželio 26 dieną Baltarusijoje, prie Bigosovo geležinkelio stoties.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"