TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

K.Skučo ir A.Povilaičio byla: naivumas ar išdavystė?

2014 04 04 6:00
Vidaus reikalų ministras K.Skučas tarp paskutinės nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės (1939 11 21-1940 06 17) narių. Iš kairės: krašto apsaugos ministras K.Musteikis, ministras pirmininkas A.Merkys, teisingumo ministras A.Tamošaitis, prezidentas A.Smetona, finansų ministras Ernestas Galvanauskas, ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas, Užsienio reikalų ministras J.Urbšys, Susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas, švietimo ministras Kazimieras Jokantas, žemės ūkio ministras Juozas LCVA nuotrauka.Kaunas, 1939 m. lapkričio 22 d. LCVA nuotraukos

Kovo viduryje Kauno istorinėje prezidentūroje paminėtos paskutinio nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazio Skučo 120-osios gimimo metinės. Šis Vyriausybės narys drauge su Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovu Augustinu Povilaičiu 1940-ųjų birželį buvo pirmosios sovietų okupacijos aukos.

Prisiminkime, kaip ir kodėl šiuos du valstybės veikėjus savi politikai atidavė tiesiai priešui į rankas.

1940 metų birželio 15-oji. Pirma valanda nakties. Laikinoji sostinė ramiai miega - niekas nenumano, ką po trumpos šiltos vasaros nakties atneš gaivus birželio rytas.

Tik prezidentūra plieskia į tamsą visais langais. Nerimas, baimė, ryžtas, bejėgiškumas, viltis ir neviltis - visi įmanomi jausmai tvyro posėdžių salėje, kurioje ką tik pasirodė prezidentas Antanas Smetona. Tylomis pasisveikinęs jis pakviečia visus sėstis, prisidega papirosą. Stoja ilga nejauki tyla. Galiausiai sutrynęs peleninėje nuorūką prezidentas informuoja kabineto narius, jog ką tik iš Maskvos gauta telegrama, kurioje išdėstyti nauji Maskvos reikalavimai, į juos kuo greičiau reikia atsakyti.

Dabar ateina premjero Antano Merkio eilė. Liūdnu ir netvirtu balsu jis supažindina Vyriausybės narius su ultimatume išdėstytais reikalavimais: „Pirma. Nedelsiant atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą generolą Skučą ir saugumo departamento direktorių Povilaitį, kaip tiesioginius provokacinių veiksmų prieš sovietų kariuomenės įgulas Lietuvoje kaltininkus. Antra. Nedelsiant sudaryti Lietuvoje tokią Vyriausybę, kuri būtų pasirengusi ir pajėgi užtikrinti, kad Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartis bus garbingai vykdoma, o sutarties priešai bus ryžtingai sudrausminti. Trečia. Nedelsiant užtikrinti laisvą sovietų kariuomenės dalinių praleidimą į Lietuvos teritoriją, garantuoti jų paskirstymą svarbiausiuose Lietuvos centruose taip, kad jų pakaktų užtikrinti savitarpio pagalbos sutarties vykdymą ir užkirsti kelią provokacijoms prieš sovietų įgulas Lietuvoje.” Atsakyti į ultimatumą reikalaujama iki 10 valandos ryto, tačiau svarbiausia, kad ir koks bus atsakymas iš Kauno, sovietų kariuomenė vis tiek įžengs į Lietuvą.

A.Smetona pasiruošęs svarstyti tik vieną iš trijų ultimatumo punktų - naujos Vyriausybės sudarymą. Teisti K.Skučo ir A.Povilaičio jis nesutiksiąs, nes šie nieko bloga Lietuvai nepadarė. Apie sovietų dalinių įsileidimą negali būti nė kalbos, o jei šie mėgins veržtis, būtina pasipriešinti ginklu.

Paaukoti savųjų

K.Skučo ir A.Povilaičio galvų Maskva reikalavo jau seniai - kur kas seniau, nei įvesti į Lietuvą milžinišką papildomą Raudonosios armijos kontingentą ar pakeisti šalies Vyriausybę. Atleisti vidaus reikalų ministrą ir VSD vadovą - tokią sąlygą per derybas Maskvoje Lietuvos premjerui A.Merkiui iškėlė SSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas jau birželio 7 dieną. Reikalavimas buvo pakartotas dar tris kartus - birželio 9, 11 ir 12 dienomis. Mėgindama nuraminti vis garsiau riaumojančią mešką, Lietuvos Vyriausybė priėmė K.Skučo atsistatydinimą, o birželio 13-ąją atleido A.Povilaitį. Deja, to buvo maža - pajutęs kraujo skonį, raudonasis žvėris jau kitą dieną iškėlė naujas sąlygas - K.Skučas ir A.Povilaitis turi būti suimti ir teisiami. Tai ir tapo pirmuoju jau minėtu birželio 14-osios ultimatumo punktu.

Gen. K.Skučas
A.Povilaitis

Kodėl sovietai reikalavo būtent šių dviejų valstybės pareigūnų galvų? Ogi todėl, kad 1939 metų spalio 10-ąją pasirašiusi su SSRS savitarpio pagalbos bei Vilniaus ir jo srities perdavimo Lietuvai sutartis, Lietuva įsipareigojo įsileisti į savo teritoriją 20 tūkst. Raudonosios armijos karių. Šie daliniai tapo Trojos arkliu - dabar Maskvai reikėjo preteksto galutinai okupuoti ir aneksuoti mūsų valstybę. Taigi SSRS ėmė kaltinti vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir jam pavaldaus VSD direktorių A.Povilaitį sovietų karių grobimu ir jų žudymu. Remdamasi šiais iš piršto laužtais faktais Maskva ruošėsi gelbėti saviškius.

Po ilgų debatų ministrų kabineto dauguma, nepaisydami A.Smetonos ir kai kurių ministrų pasipriešinimo, sutiko besąlygiškai priimti sovietų ultimatumą ir ėmė uoliai vykdyti pirmąjį jo punktą. Tą patį rytą teisingumo ministras Antanas Tamošaitis ir ministras pirmininkas A.Merkys pasirašė įsakymą suimti K.Skučą ir A.Povilaitį.

Tuo pat metu Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, atvykę pas SSRS užsienio reikalų liaudies komisarą V.Molotovą, informavo jį apie tokį Lietuvos Vyriausybės sprendimą. Po susitikimo Lietuvos pareigūnai nusiuntė į Kauną šifruotą telegramą, kurioje nurodė, kad į Lietuvą bus atsiųstas ypatingasis Maskvos įgaliotinis, be kurio sutikimo Lietuvos valdžia negalinti nė piršto pajudinti. (Netrukus paaiškėjo, kad tokiu įgaliotiniu paskirtas NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas.)

"Gal dar telegrafuokime, kad Skučas ir Povilaitis niekur nebėgtų. Ko jiems bijotis teismo? Jei pabėgs, tai bus kaip ir primetamos jiems kaltės pripažinimas", - pasiūlė savo viršininkui L.Natkevičius.

"Telegrafavome... Tokie naivūs dar buvome... Vis dar manėme, jog, nepaisant visko, Lietuva išliks nepriklausoma valstybė. Natkevičius spėliojo jai ano meto Mongolijos statusą. Manėme, kad Lietuvos teismas savame krašte svarstys Skučo ir Povilaičio bylą. (...) O ar kas girdėjo apie kokį jų teismą? Ir net apie jų likimą? Dingo NKVD labirintuose kaip į vandenį įkritę", - vėliau liūdnai prisiminė J.Urbšys.

Taip K.Skučas ir A.Povilaitis tapo atpirkimo ožiais, skubiai paaukotais, mėginant permaldauti ginklais žvanginantį priešą. Tokį sprendimą Lietuvos Vyriausybė priėmė nepaisydama sveikos nuovokos ir fakto, jog, nepriklausomai nuo Kauno atsakymo, Raudonoji armija vis tiek būtų įžengusi į mūsų šalį. Kas tai? Naivumas? Kvailumas? Bailumas? Ar išdavystė? O gal viskas kartu?

Vidaus reikalų ministras K.Skučas (pirmas iš dešinės) su Vyriausybės nariais Vilniaus grąžinimo Lietuvai iškilmėse prezidentūros balkone. Iš kairės: ministras pirmininkas Jonas Černius, Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis, prezidentas A.Smetona, teisingumo ministras A.Tamošaitis. Kaunas, 1939 m. spalio 11 d.

Naivumo Lietuvos politikams ir diplomatams tuo metu, be abejo, netrūko. Kaip matyti, prisiminimuose tai pripažino ir J.Urbšys. Kad iš bolševikinės Rusijos nereikėtų tikėtis nieko bloga, jei tik jų neerzinsi, regis, manė ir pats ministras pirmininkas A.Merkys. Bet jau vėliau taip prisiminė A.Skučo žmona Stefanija Skučienė: "Atsimenu, kai 1940 metų pavasarį, Maskvai apkaltinus Lietuvą raudonarmiečių tariamu grobimu, atsilankėva kartu su vyru į ministerio pirmininko Antano Merkio ūkį, netoli Kauno. Galėjo būti kokia pora savaičių prieš A.Merkio ir J.Urbšio, užsienių reikalų ministerio iššaukimą į Maskvą. Tada su Merkiais apžiūrint jų ūkio laukus Skučas, kaip pastebėjau, kiek susijaudinęs Merkiui įrodinėjo, kad sovietų priekabės Lietuvai gali labai liūdnai baigtis. Su tokia mano vyro nuomone Merkys nenorėjo sutikti."

Galima spėti, kad A.Merkys nenorėjo sutikti su tuo, ko širdies gilumoje labai bijojo. Vėliau, sovietams okupavus Lietuvą, vis dar formaliai nepriklausomos valstybės premjeras klusniai vykdys visus Josifo Stalino emisaro V.Dekanozovo nurodymus. Deja, nei Lietuvos, nei jo tai neišgelbės.

Penktosios kolonos priešai

Grįžkime prie K.Skučio ir A.Povilaičio ir pamėginkime suprasti, kodėl sovietai būtent šiuos Lietuvos pareigūnus pasirinko pirmosiomis savo aukomis. Jau minėjome, kad tapti atpirkimo ožiais jiems priklausė pagal pareigas - juk būtent jų vadovaujamos institucijos neva organizavusios Raudonosios armijos karių grobimus bei kitokias provokacijas.

Tačiau, matyt, būta ir kitų priežasčių. Ir K.Skučo, ir A.Povilaičio, 20 gyvenimo metų atidavusio kovai su Kremliaus penktąja kolona, turėjo nekęsti tiek J.Stalino aplinka, tiek iš pogrindžio pradėję lįsti Lietuvos komunistai.

Tam, kad suprastume, kodėl sovietai dar iki Lietuvos okupacijos K.Skučą ir A.Povilaitį laikė mirtinais ir nesutaikomais savo priešais, turėtume prabėgomis peržvelgti kai kuriuos šių valstybės pareigūnų biografijos faktus.

K.Skučas, 1915-aisiais mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir kovojęs Pirmojo pasaulinio karo frontuose Rumunijoje, į Lietuvą grįžo 1918 metų birželį su pirmuoju iš Voronežo išvykusių lietuvių ešelonu. Apsigyvenęs Dauguose, jis ėmė organizuoti pirmuosius lietuviškos milicijos būrius, o netrukus buvo paskirtas Alytaus miesto komendantu.

Vyriausiojo Tribunolo ypatingojo tardytojo M.Krygerio pasirašytas nutarimas dėl kardomosios priemonės K.Skučui pritaikymo.

1919-ųjų sausio 15 dieną K.Skučas įstojo savanoriu į kuriamos Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulką, kuris kovojo su bolševikais Dzūkijoje, o vėliau - Ukmergės frontuose.

Baigęs Vytauto Didžiojo karininkų ir Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus, 1924 metų rugsėjį K.Skučas skiriamas Generalinio štabo valdybos Operacijų skyriaus viršininku, po dvejų metų - Kauno įgulos komendantu, o nuo 1928-ųjų - II divizijos vadu ir Kauno įgulos viršininku.

Nuo 1934 metų gegužės pulkininkas K.Skučas skiriamas į diplomatinę tarnybą ir ketverius metus eina Lietuvos karo atašė Maskvoje pareigas. Lietuvos karininkas turėjo galimybę pažinti Rusijos bolševikus ne vien kovų frontuose. Tad nieko nuostabaus, jog 1940-aisiais, sovietams svaidantis kaltinimais ir grasinimais, Lietuvos karininkas, kitaip nei daugelis lietuvių politikų, neturėjo jokių iliuzijų, kad su Kremliumi įmanoma dėl ko nors susitarti.

1925 metų kovo 27 dieną išėjęs į atsargą brigados generolas K.Skučias paskirtas vidaus reikalų ministru. Šias pareigas jis ėjo ir A.Merkio kabinete.

Ne mažesnę Kremliaus ir vietos bolševikų neapykantą turėjo užsitarnauti ir ilgametis Lietuvos saugumo karininkas A.Povilaitis, kuris saugumo struktūrose tarnavo 20 metų, iš jų 9 metus ėjo vadovo pareigas. Būtent šis pareigūnas 1928-1933 metais tapo vienu iš svarbiausių politinio sekimo ir kontržvalgybos, organizatorių, o kaip žinome, vienas pagrindinių politinio sekimo tikslų buvo kova su antilietuvišku (komunistiniu ir nacistiniu) pogrindžiu ir priešiškų valstybių penktąja kolona. 1934 metų rugsėjį, reorganizavus saugumo tarnybą, jis buvo paskirtas VSD vadovu ir šias pareigas ėjo iki pat mūsų aptariamų įvykių 1940-ųjų birželį.

Bėgti iš Lietuvos neketino

Taigi reikalavimas, kad abu valstybės pareigūnai būtų nedelsiant atleisti iš pareigų ir atiduoti teismui, tapo pirmuoju Kremliaus ultimatumo Lietuvos Vyriausybei punktu. Lietuvos valdžia pirmąją reikalavimo dalį nuolankiai įvykdė dar iki galutinio ultimatumo - K.Skučas ir A.Povilaitis buvo atleisti dar birželio 13 dieną. Beliko juos suimti.

Apie tokį sprendimą abu vyrai žinojo, tad galėjo nesunkiai išsigelbėti - pasitraukti į Vokietiją, kol Lietuvos dar nepasiekė sovietų tankai. Tačiau tokia galimybe nė vienas jų nepasinaudojo. "Nebėgsiu. Išbėgus man, kiti turės atsakyti. Aš ir Povilaičiui pasakiau, kad nebėgtų. Kaip bus, taip - palieku", - pareiškė K.Skučas prezidentui A.Smetonai, kuris patarė savo Vyriausybės ministrui skubiai gelbėti save ir savo šeimą.

Tiesa, savo šeimų neišvengiamam susidorojimui K.Skučas ir A.Povilaitis palikti neketino. Birželio 15-osios rytą dviem automobiliais visi išvyko į Tauragės apskrities Pašvenčio miestelį, kur gyveno A.Povilaičio brolis. Nuo čia iki Vokietijos sienos - vos keli kilometrai.

Reikia pažymėti, jog abu pareigūnai iš Kauno išvyko su A.Merkio žinia ir buvo davę jam garbės žodį, kad be Vyriausybės leidimo sienos nekirs. Popiete nuėjęs į Pašvenčio paštą, K.Skučas mėgino prisiskambinti A.Merkiui, kad praneštų, kur esąs. Tačiau visi Vyriausybės telefonai tylėjo.

Tuomet K.Skučas iš pasienio policijos posto susisiekė su VSD budėtoju ir nurodė jam informuoti kabineto vadovą apie abiejų vyrų buvimo vietą. Tai buvo klaida. Tylintys Vyriausybės kanceliarijos telefonai turėjo būti suprasti kaip signalas trauktis. Tačiau sulaužyti duoto garbės žodžio Lietuvos karininkai negalėjo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1940 m. birželio 15 d. raštas vidaus reikalų ministrui dėl vidaus reikalų ministro K.Skučo ir VSD direktoriaus A.Povilaičio suėmimo.

Kodėl K.Skučui taip ir nepavyko visą dieną prisiskambinti nė vienu Vyriausybės telefonu ir aptarti galimo pasitraukimo į Vokietiją, paaiškėjo apie septintą valandą vakaro. Kaip viename nesename interviu prisiminė A.Povilaičio dukterėčia Birutė, maždaug tuo metu Pašvenčio mokyklos kieme, kur buvo apsistojęs K.Skučas, pasirodė automobilis su keliais ginkluotais policininkais. Iššokę iš automobilio, pareigūnai apsupo VSD vadą ir nukreipė į jį šautuvus.

Visą šią sceną matė ir brolio sodyboje esantis A.Povilaitis. Jis liepė žmonai slėptis miltų dėžėje, o savo sūnų ir kitus sodyboje tuomet buvusius vaikus skubiai išsiuntė į mišką, neva rinkti uogų. Pats pareigūnas suprato, kad yra savųjų išduotas, ir pasileido Šventosios upelio link, kuriuo ėjo Lietuvos ir Vokietijos siena. Deja, kelią jam pastojo dar vienas šautuvu ginkluotas policininkas. Ir vis dėlto A.Povilaitis turėjo galimybę prasiveržti sienos link, jei tik pats būtų panaudojęs turimą ginklą. Tačiau pareigūnas taip ir neiššovė - panaudoti ginklą prieš įsakymą vykdantį policininką jam tiesiog nepakilo ranka.

Taip vyrai atsidūrė saviškių nelaisvėje. Abudu buvo įkalinti Pašvenčio mokykloje, prie jų lovų kiaurą naktį budėjo ginkluoti policininkai. Apie dešimtą ryto, atvykus pasienio policijos baro viršininkui Simui Bobeliui, pareigūnai buvo išvežti į Kauną ir atsidūrė VI forte įsikūrusiame Kauno komendantūros Karo kalėjime.

Tą pačią dieną apie septintą valandą vakaro į Kauną atskrido naujas faktinis Lietuvos šeimininkas - L.Berijos įgaliotinis V.Dekanozovas. Sužinojęs, kad A.Povilaitis ir K.Skučas jau suimti, jis nurodė nedelsiant nuvežti jį į VI fortą - Lietuvos duobkasys norėjo asmeniškai įsitikinti, kad pirmasis ultimatumo punktas tikrai įvykdytas.

Kitą dieną įkalintus pareigūnus aplankė saviškiai: A.Povilaičio postą užėmęs Matas Mickis (netrukus sutiksiantis įeiti į marionetinę "liaudies vyriausybę"), Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis ir Policijos departamento direktorius Kazys Svilas. Apie ką šie pareigūnai kalbėjosi su išduotais kolegomis, tiksliai nežinome. Galime tik spėlioti, jog bandė juos nuraminti - esą jokio nusikaltimo jie nepadarė, tad lietuviško teismo jiems nesą ko bijoti.

Vidaus reikalų ministras K.Skučas (antras iš kairės) su Vyriausybės nariais prie statomos Turniškių hidroelektrinės. Šalia - teisingumo ministras A.Tamošaitis, centre - ministras pirmininkas A.Merkys. Vilnius, 1940 m.

Ar okupuojamos Lietuvos pareigūnai tikrai tikėjo, kad suimtieji sulauks teisingumo? Ar tikėjo tuo ir pats okupantų pastumdėliu tapęs ministras pirmininkas A.Merkys? Gal ir taip, tačiau tokioms viltims buvo lemta sudužti vos po kelių dienų.

Bejėgis Justas Paleckis

Tiesa, pradžioje atrodė, kad K.Skučui ir A.Povilaičiu tikrai nenutiks nieko blogo. Perkeltus į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą suimtuosius apklausęs Vyriausiojo Tribunolo ypatingasis tardytojas Matas Krygeris padarė išvadą, kad kaltinimai šiems pareigūnams dėl provokacinių veiksmų prieš raudonarmiečius nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

Tačiau kam tai rūpėjo? Tikrai ne V.Dekanozovui ar iš pogrindžio išlindusiam Lietuvos komunistų vadeivai Antanui Sniečkui, kuris birželio 18 dieną paskirtas naujuoju VSD vadovu. Suprantama, kad A.Sniečkus, ne vieną dešimtmetį veikęs prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir dėl to nemažai laiko praleidęs Lietuvos kalėjime, buvo asmeniškai suinteresuotas sunaikinti valstybę nuo komunistinio gaivalo gynusius pareigūnus. Taigi M.Krygeris buvo priverstas K.Skučo ir A.Povilaičio bylas perduoti komunistų perimto VSD žinion. O tai suimtiesiems jau nežadėjo nieko gero.

Vis dėlto K.Skučo ir A.Povilaičio artimieji neprarado vilties išlaisvinti nekaltai įkalintus Lietuvos pareigūnus net ir tuomet, kai pradėjo veikti priešo suformuota kolaborantų vyriausybė. Pranas Skučas liepos pradžioje pamėgino bent jau gauti vadinamojo Lietuvos prezidento Justo Paleckio leidimą pasimatyti su kalinčiu broliu. Deja, susitikimas nuvylė. Vėliau P.Skučas prisiminė, kad J.Paleckis kalbėti šia tema sutiko tik už užuolaidų ir čia pat pareiškė nieko padėti negalįs nei K.Skučui, nei A.Povilaičiui.

Supratę, kad iš okupantų marionetės nieko negalima tikėtis, K.Skučo bičiuliai mėgino kitaip veikti. Pasak P.Skučo prisiminimų, verslininkas Ernestas Kirša papirko kalėjimo prižiūrėtoją, kad šis padėtų suimtiesiems ištrūkti į laisvę. Tačiau sumanymas žlugo apie išvadavimo planą sužinojus enkavėdistams. Netrukus užgeso ir paskutinės viltys: liepos 23 dieną K.Skučas ir A.Povilaitis, pažeidžiant visus vis dar formaliai nepriklausomos Lietuvos įstatymus ir tylint valdžioje esantiems okupantų pakalikams, buvo išvežti į Maskvą.

Likimą gaubė paslaptis

Apie suimtųjų kelionę į Rytus turbūt taip ir nebūtume sužinoję, jeigu ne 1942 metais leidinyje "Savaitė" paskelbti vienu traukiniu su jais važiavusio gydytojo Vlado Lašo prisiminimai. Pasak prisiminimų autoriaus, į keleivinį traukinį jie drauge su kitais suimtaisiais, tarp kurių buvo nemažai aukštų Lietuvos karininkų, buvo įlaipinti ne Kauno geležinkelio stotyje, o kažkur Aleksote. Gydytojas prisimena, kad suimtuosius vežė vagonuose su aklinai uždangstytais langais, tačiau pravažiavus Naująją Vilnią užuolaidos nuo langų buvo nuimtos. Iki Minsko sargybiniai su suimtaisiais elgėsi mandagiai, tačiau ten jie buvo perkelti į grotuotą kaliniams skirtą vagoną, kuriuo ir pasiekė Maskvą.

Vidaus reikalų ministras K.Skučas (sėdi trečias iš kairės) Seimo posėdyje, kuriame buvo ratifikuota sutartis su SSRS, numatanti įvesti į šalį 20 tūkst. Raudonosios armijos karių. Iš kairės: ministras pirmininkas A.Merkys, užsienio reikalų ministras J.Urbšys, teisingumo ministras A.Tamošaitis, krašto apsaugos ministras K.Musteikis, Finansų ministras Ernestas Galvanauskas, Švietimo ministras Kazys Jokantas, Susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas, žemės ūkio ministras J.Audėnas. Kaunas, 1939 m. spalio 14 d.

Liepos 25 dieną K.Skučas ir A.Povilaitis atsidūrė Lubiankos rūsiuose ir dviem mėnesiams buvo palikti ramybėje. Pirmieji tardymai prasidėjo tik rugsėjo viduryje, oficialiai iškėlus jiems baudžiamąją bylą. Kaltinimai, kuriuos buvusiam vidaus reikalų ministrui suformulavo L.Berijos pavaduotojas Vsevolodas Merkulovas, buvo maždaug tokie: „K.Skučas yra provokacinių veiksmų prieš Lietuvoje esančias sovietines karines įgulas tiesioginis kaltininkas. Būdamas Lietuvos vidaus reikalų ministras jis vykdė žiauriausią politiką prieš Lietuvos revoliucinį judėjimą. Be to, 1934-1939 metais, būdamas Lietuvos karo atašė Maskvoje, šnipinėjo prieš Sovietų Sąjungą.“

Kaltinimų pagrįstumą turėjo sustiprinti ir liudytojų parodymai, o jų byloje netrūko. Iš bylos medžiagos matyti, kad joje buvo apklaustas ir nurodymą suimti Lietuvos pareigūnus davęs A.Merkys (beje, tuo metu jau pats valgęs kalinio duoną Saratove). Nors nei A.Merkio, nei kitų liudytojų parodymuose konkrečių įkalčių ir nebuvo, byla 1941 metų birželio 26 dieną buvo perduota teismui.

Bylos nagrinėjimas netruko ilgai. Liepos 8 dieną įvykusiame Karinės kolegijos posėdyje K.Skučas buvo nuteistas mirti. Liepos 30 dieną generolas buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Birželio 23-iąją nuteistą A.Povilaitį tame pačiame kalėjime budelio kulka pakirto trimis savaitėmis anksčiau - liepos 12-ąją.

Apie į Rusiją išvežtų K.Skučo ir A.Povilaičio likimą jo artimiesiems taip ir nepranešta. Tad ilgus dešimtmečius jų neapleido viltis, kad abu vyrai yra gyvi ir laikomi kažkur Rusijoje. Tokias viltis pakurstė ir žmonių, neva mačiusių A.Povilaitį tylomis sėdintį ant scenos kažkokios Vilniaus įstaigos salėje, pasakojimai, ir Bostone išleista Lietuvių enciklopedija, kurios 23 tome rašoma, jog A.Povilaitis "1960 metais buvo parvežtas į Vilnių". Sunku pasakyti, kas paskleidė tokią dezinformaciją, tačiau negalima atmesti tikimybės, jog tai buvo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų darbas.

Nėra abejonių, kad tiek minėtų Lietuvos pareigūnų, tiek kitų pirmųjų okupacijos aukų bylos saugo dar daugybę paslapčių, tačiau jos Lietuvos tyrėjams iki šiol nepasiekiamos. Tiesa, K.Skučo byla 1989-aisiais buvo trumpam atsiųsta į Lietuvą. Tai, kad niekas tuo metu nepasirūpino padaryti šios bylos kopijos, šiandien atrodo daugiau negu keista.

Tačiau dabar šaukštai po pietų - byla labai greitai grįžo į slaptus KGB archyvus. O matydami, kur link eina šiandieninė Rusija, galime neabejoti, kad joje slypinti tiesa šį kartą pražuvo amžinai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"