TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ką Egipto mumija veikia Lietuvoje

2010 02 09 0:00
"Atlikome daug bandymų, kol radome būdą, kaip sutvirtinti medieną ir dažus," - sakė G.Žičkuvienė.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Šiuo metu Vilniuje Prano Gudyno restauravimo centre restauruojamas 3 tūkst. metų senumo Egipto sarkofagas, jame buvo palaidota Saulės dievo Amono dainininkė. Tai seniausias eksponatas, su kokiu kada nors teko dirbti mūsų restauratoriams.

"Net rankos virpėjo liečiantis prie tokios senienos", - apie eksponatą, atvežtą iš Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijos, pasakojo P.Gudyno restauravimo centro restauratorė Greta Žičkuvienė. Mumija kol kas liko muziejuje, ji puikiai išsilaikiusi ir restauratorių dar gali palūkėti.

Žinant, jog Egipto žemėje kur tik kastuvu kasi, ten lobį rasi, kad ne vieną šimtmetį šio krašto vertybės viliojo viso pasaulio mokslininkus, archeologus, lobių ieškotojus ir kapų plėšikus, kyla klausimas, kaip ši Egipto nacionalinė vertybė atsidūrė Lietuvoje.

Su mumija namie

"Į Lietuvą šį sarkofagą be dangčio 1924 metais atvežė pirmoji Lietuvos egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885-1941), - pasakojo Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės skyriaus vadovė Aldona Snitkuvienė. - Susižavėjusi Egiptu ji parsigabeno ir mumiją bei daugybę kitų eksponatų. Taip mokslininkė pradėjo kaupti mirusiųjų kulto kolekciją ir stengėsi Lietuvos visuomenę sudominti Rytų kultūra."

Pasak A.Snitkuvienės, apie šios mokslininkės gyvenimą žinome nedaug, tačiau amžininkų prisiminimai ir pasakojimai leidžia daryti išvadą, kad ši lietuvaitė buvo visa galva pasinėrusi į savo mokslo sritį. Ji pati net rengėsi rytietiškai, savo kambarį buvo apstačiusi senovinėmis vazomis. O kol muziejuose nerado vietos parsivežtiems eksponatams, daugelį metų viename butelyje gyveno kartu su mumija ir sarkofagu, kol prietaringi šeimininkai liepė išsikraustyti.

Įsigijo legaliai

"Marija mokslų siekė Maskvoje, nes ten gyveno jos brolis Leonidas. Čia ji baigė istorijos ir filosofijos studijas, o egiptologijos žinias gilino pas garsų rusų orientalistą Borisą Turajevą, - pasakojo A.Snitkuvienė. - Pirmąkart Egiptą moteris aplankė 1910 metais ir liko pakerėta. Grįžusi į Lietuvą dirbo pedagoginį darbą, jos iniciatyva Kauno universitete buvo pradėtas skaityti Egipto istorijos kursas. Vėliau M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė parašė ir išleido pirmąjį lietuvišką Egipto hieroglifų vadovėlį, išvertė nemažai senovės Egipto kūrinių."

Per antrąją kelionę į Egiptą 1924 metais mokslininkė įsigijo Luksoro apylinkėse rastą sarkofagą be dangčio su mumija. Perskaičiusi hieroglifų įrašą ji nustatė, kad tai Saulės dievo Amono dainininkės sarkofagas. Tuo metu Kairo muziejaus archeologinė komisija dar leisdavo išvežti tokias senienas, kurių patys turėjo pakankamai.

"M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė buvo užsiminusi, kad nors ir buvo griežti minėtosios komisijos draudimai, vietiniai žmonės mumijas net degindavo vietoj malkų, kurių Egipte trūko. Paprastai dykumos pakraštyje arabai laukdavo turistų ir slapčia siūlydavo pirkti įvairias mumijų kūno dalis - galvą, koją, ranką, - pasakojo A.Snitkuvienė. - Marija svajojo kuriame nors mūsų krašto muziejuje įkurti Senovės Egipto ekspoziciją, tačiau vis neatsirasdavo vietos. Kai 1926 metais M.K.Čiurlionio dailės muziejus jos mumiją paguldė koridoriuje, mokslininkė labai įsižeidė ir eksponatus atsiėmė. Apie tai sužinojęs Berlyno Egipto muziejaus vadovas su džiaugsmu pasisiūlė priglausti mumiją, bet Lietuvos egiptologė atkirto, kad ją nuo lotoso žiedais pasipuošusio Nilo krantų vežėsi vien tam, kad ji taptų Rytų skyriaus užuomazga kuriame nors Lietuvos muziejuje. Eksponatai, kuriuos mokslininkė savo studentams rodė kaip vaizdinę medžiagą, ilgai keliavo iš muziejaus į muziejų, dalis jų buvo saugoma namuose. Ji mielai juos rodydavo savo bičiuliams Tadui Ivanauskui, Antanui Žmuidzinavičiui, Juozui Tumai-Vaižgantui, Vincui Mykolaičiui-Putinui. Kviesdama juos į svečius sakydavo: "Prašome aplankyti manuosius Egipto dievus." Tik 1990 metais pastačius M.Žilinsko dailės galeriją, atsirado salė, kurioje buvo įrengta Senovės Egipto ekspozicija."

Pastaruoju metu ėmė atšokti po dažais esantis sarkofago gruntas, tad muziejui paprašius Kultūros ministerija šiemet skyrė lėšų jam restauruoti.

Kaip faraono dukra

Stačia galva pasinėrusi į Senovės Egipto pasaulį, mokslininkė mėgo tų kraštų grožiu sužavėti ir kitus. "Skaičiau buto, kurį nuomojosi M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė, savininkės dukros Ditės (Silvijos) Lomsargytės-Pukienės prisiminimus, - pasakojo A.Snitkuvienė. - Rašytoja tada buvo dar vaikas, bet jai labai įstrigo mokslininkės išvaizda ir šukuosena, nepanaši į kitų moterų. Ji prisimena, kad egiptologės kambaryje kabojo rytietiškų raštų skaros, sijonai, stovėjo pas mus neregėtos bronzinės vazos, blizgėjo senoviniai indai, kambaryje sklandė nežemiški kvapai ir viskas priminė pasakų pasaulį. Ditę, tuomet dar nedidelę mergaitę, mokslininkė mėgo aprengti kaip tolimos šalies princesę, vyniodavo ant jos šilkus ir egzotiškais ornamentais bei hieroglifais išpuoštas skraistes, movė auksines apyrankes ir žiedus. Marija gėrėdavosi taip išpuošta mergaite ir sakydavo, kad ji panaši į faraono dukrą. Mokslininkės darbas siejosi su jos gyvenimo būdu, namų atmosfera perteikė jos minčių pasaulį."

Sikomoro fikuso lentos

Kaip pasakojo restauratorė G.Žičkuvienė, sarkofagas pagamintas iš sikomoro fikuso, dar vadinamos figos, medienos. Kadangi medis nestoras, sarkofago šonai mediniais kaištais buvo sujungti iš kelių lentelių.

Faraonų sarkofagai buvo daromi iš brangesnio ir tvirtesnio kedro. Tokio M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė už savas lėšas neįstengė įsigyti, tad parsivežė pigesnį, kuriame buvo laidojami žemesnio luomo žmonės.

Nors figmedis kietesnis už liepą, bet neprilygsta ąžuolui, vis dėlto 3 tūkst. metų išsilaikė puikiai, ypač dažai ant jo. "Mes tik užkonservuosime, sutvirtinsime medieną ir dažus, - pasakojo G.Žičkuvienė. - Galvosūkis buvo rasti būdą, kaip nepakenkti gruntui. Darėme daug bandymų, grunte radome molio dalelių, tad netiko jokie vandeniniai klijai, nes jie išplaudavo molį. Konsultavomės su Niurnbergo restauratoriais, per kurių rankas yra perėję nemažai tokių sarkofagų. Kai jie pritarė mūsų parengtai metodikai, drąsiai ėmėmės darbo."

Labiausiai stebina ryškūs piešiniai, kuriais ištapytas ir sarkofago vidus, ir išorė. "Tai tam laikotarpiui būdingi mineraliniai dažai, - pasakojo restauratorė Laima Kruopaitė. - Geltoną, raudoną ir rusvą spalvą išgaudavo iš ochros (seniausio žmonijai žinomo pigmento, kurio pagrindą sudaro geležies rūda), juodą - iš suodžių, žalią - iš žaliosios žemės, mėlyną - iš Egipto mėlio (tai pirmasis Egipte pradėtas sintetinti pigmentas, daromas iš stiklo ir vario junginių). Dažų rišiklis - tuo metu būdingas Egiptui, bet nenaudotas Lietuvoje - akacijų sakai. Iš literatūros žinojome apie tokias medžiagas, nenustebome jų radę, tačiau, pavyzdžiui, Egipto mėlį pirmąkart tyrinėjome iš arti, nesame turėję tokio eksponato. Jis puikiai išsilaikė tūkstantmečius. Kitokios rūšies mėlyna spalva paprastai būna labai neatspari šviesai."

Perskaitė hieroglifus

"Dalis teksto ant sarkofago yra lengvai perskaitoma, - pasakojo M.K.Čiurlionio dailės muziejaus egiptologas Tadas Rutkauskas. - Tai magiški ritualiniai tekstai, turintys mirusiajam užtikrinti pomirtinį gyvenimą. Vidinėje pusėje puikiai išsilaikę nutapyti pomirtinio pasaulio demonų ir dievų atvaizdai. Vienos dievybės priima mirusįjį ir jį globoja, kitos, su gyvūnų galvomis, apsaugo, atbaido blogąsias jėgas. Pavyzdžiui, ant dugno nutapyta deivė, simbolizuojanti nekropolį. Išskėtusi rankas ji tarsi apglėbia mumiją ir priima į savo pasaulį. Sarkofago viduje tapyta įvairiomis spalvomis, o išorėje dominuoja geltona spalva, taip siekiama atkartoti faraonų spalvą - auksą. Kadangi paprasti žmonės negalėjo įsigyti auksu spindinčių sarkofagų, jie rinkdavosi bent jau geltoną spalvą, simbolizuojančią saulės šviesą ir atgimimą (to ir buvo tikimasi pomirtiniame gyvenime)."

Pasak T.Rutkausko, tai masinės gamybos sarkofagas, piešiniai - pomirtinio gyvenimo scenos - taip pat standartinės. Būdavo tik paliekama tuščia vieta, kur vėliau įrašomas mirusiojo vardas. "Iš užrašo sužinojome, kad sarkofagas buvo skirtas ištekėjusiai moteriai, namų poniai, kuri dalyvaudavo šventyklų apeigose ir dievo Amono garbei giedodavo šventas giesmes. Kadangi tokių sarkofagų Egipte gana daug, matyt, toks užsiėmimas tarp moterų buvo populiarus. Tačiau dėl mums nežinomų priežasčių neužrašytas konkretus moters vardas, tad mes šimtu procentų nesame tikri, ar tas sarkofagas ir priklausė būtent tai mokslininkės parsivežtai mumijai. Tolesni tyrimai atsakys į šį klausimą. Kol kas nežinome, ar į lininius vyturus suvyniotas vyras ar moteris, su kokiais amuletais kūnas palaidotas (amuletai būdavo dedami tarp vyturų). Tačiau mumija kol kas gerai išsilaikiusi, tik šiek tiek skylučių matyti. Gal kirminai pragraužė. Tikimės, kad šiemet baigę tyrinėti sarkofagą galėsime imtis ir mumijos," - sakė egiptologas T.Rutkauskas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"