TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ką galėtų Lietuvai reikšti Izraelis?

2008 06 18 0:00
Žaliuojantis Tel Avivo parkas išaugo tuščioje dykynėje.
Corbis nuotrauka

Pastaruoju metu Izraelio valstybė pasaulio žiniasklaidos dėmesio nestokojo: vis dėlto valstybei šešiasdešimt. Šalis per tą laiką sukūrė ne tik Vakarų civilizacijos standartais grįstą modernią valstybę, bet pergyveno bent šešis karus, nepaisant nuolatinės politinės įtampos, teroristinių išpuolių bei arabų šalių priešiškumo. Sunku pasakyti, kas daugiau turėjo laiko - izraeliečiai ar lietuviai? Sovietinės okupacijos penkiasdešimtmetis perša mintį, kad laiko kurti savo valstybę mes turėjome mažiau.

Izraelio temai dėmesio skyrė ir Lietuva. Reportažai rodyti per Lietuvos nacionalinės televizijos "Panoramą", LNK žinias, parengtos radijo laidos, būta nedidelių straipsnių. Seime organizuotas Izraelio metinėms skirtas minėjimas. Įvyko ir kasmetinis Izraelio ambasados organizuotas Nepriklausomybės dienos minėjimas Vilniuje. Šį kartą lydėtas ne tik košerinio vyno, bet ir choro "Jauna muzika" koncerto. Nenoriu vertinti matytų reginių ar politikų kalbų turinio. Jie pakalbėjo, parodė, o mes jau spėjome pamiršti. Pateiksiu tik savo asmeninę versiją apie Izraelį. Ką man, paprastam žemaičių kilmės Lietuvos piliečiui, reiškia ši šalis. Ne daugiau. Pradėkime nuo istorinių paralelių.

Atsirado iš istorinio sapno

Niekas nepaneigs, kad Izraelis gimė iš Teodoro Herclio istorinio sapno, o Lietuva - Jono Basanavičiaus. Abi tautos tuo metu buvo užguitos, abi kitų niekintos. Norintiesiems to išvengti gyvenimas piršo asimiliavimosi scenarijus - žydams atsiversti į krikščionybę arba visiškai nureligėti, lietuviams tapti vokiečiais, lenkais, net rusais. Jaustis oriai, būti matomiems, siekti laimės kartu su didžiosiomis tautomis ir išlaikyti savo tapatybę - abiem tautoms buvo neįveikiamas uždavinys. Į tikrą, neasimiliuotą žydiškumą ar etninį lietuviškumą reikėjo atsiversti, patirti vos ne religinį nušvitimą bei negrįžtamai pasirinkti savo tapatybę. Lietuviškas sapnas komplikuotesnis - iš kaimo kilusiam gimnazistui reikėjo įtikėti, kad jo protėviai - kunigaikščių tauta, įsidėmėti, kas nušvilpė Vytauto Didžiojo karūną, patikėti vokiečių profesoriais, kad jų kaimietiška chamų kalba - ne kultūrinio atsilikimo ženklas, o išlikusi pati seniausia indoeuropiečių gyvoji kalba.

Kiek procentų etninių lietuvių tikėjo šiuo sapnu XIX amžiaus pabaigoje? Penki, vienas? Juk ir Kudirkai, ir Krėvei, ir Žemaitei reikėjo į lietuvybę "atsiversti". Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kone visi Lietuvos kunigai tarpusavy bendravo lenkiškai. Kaip lietuviais pasijutusių nesuprato lenkų kultūros orbitoje save saugiai "įsistatę" dauguma Lietuvos bajorų, taip ir žydai, atsigręžę į Palestiną, jautė daugumos priešiškumą.

Skirtingai nuo lietuvių Izraelio valstybės idėjos palaikymui buvo svarbi religija, judaizmo tradicija, ne senoji hebrajų kalba. Buityje visi Lietuvos žydai vartojo jidiš kalbą - plito rusų kalba. Lietuviai atkūrė savo valstybę po 123 metų pertraukėlės, žydai - net po 2 tūkstančių metų. Abi tautos neturėjo gyvųjų liudininkų, galėjusių papasakoti senelių prisiminimus apie buvusią valstybę. Abi tautos ir dabar kartkartėmis pagūžčioja pečiais - ar jų modernios valstybės tikrai buvusios kunigaikštystės ar karalystės tęsinys, ar mažai ką bendro su jomis turintys politiniai dariniai? Abiejų tautų valstybingumo tradiciją reikėjo restauruoti, atgaivinti.

Svarbu ir tai, kad nei lietuvių nacionalinio judėjimo, nei žydų palestinofilų ir sionistų nerėmė priešiškų valstybių slaptosios tarnybos. O revoliucinėms partijoms atriekdavo, ir gana sodriai. Beliko patikėti sapno realumu ir giliai atsidūsėjus atverti

piniginę. Ir atvėrė: Lietuvos žydai, Lietuvos kunigai, Motiejus Valančius, Antanas Vilkutaitis-Keturakis ar Petras Vileišis. Ko gero, tai didžiausias idealizmo triumfas šioje žemėje. Mūsų visuomenėje ligi šiol nesuvoktas, neįprasmintas.

Lietuvos palestinofilai ir sionistai

Kaip iki J.Basanavičiaus buvo M.Valančius, S.Daukantas, taip iki žydų sionizmo buvo palestinofilų, hebrajų kalbos atgaivinimo sąjūdžiai. Lietuva šiems sąjūdžiams davė visą plejadą garsenybių. Bene iškiliausias - kėdainiškis rabinas ir rašytojas Leiba Lilienbliumas (1843-1910). Palestinofilų sąjūdžio Hovevei Cion Rusijoje vienas iš vadovų. Išvykęs į Odesą kartu su eržvilkiečiu Hermanu Šapira ir Leonu Pinskeriu išvystė plačią veiklą. L.Lilienbliumas pirmasis siūlė iš turkų atpirkti Palestiną ir ten apgyvendinti žydus. Dažnai cituojama klasika tapusi jo frazė: "Viena ožka įsigyta Pažadėtoje Žemėje svarbesnė už dešimtį gimnazijų". Siekdamas patraukti kuo daugiau žydų, rašė jidiš ir rusų kalbomis, turėjo didžiulę įtaką Rusijos žydų bendruomenėms.

Vilnietis Michaelis Galperinas (1860-1919) buvo vienas iš Palestinos apgyvendinimo pionierių, sionistas socialistas. 1886 m. įsikūrė Rišon le Cione. Iš tėvo paveldėjęs didelį turtą, paaukojo daug lėšų supirkinėti žemes iš arabų. Kurį laiką vėl gyveno Rusijoje, užsiėmė sionistine propaganda, organizavo žydų savigynos būrius, pirko ginklus bei vadovavo kovinėms grupėms Vilniuje ir kitose miestuose. Jo pagrindinė idėja buvo sukurti žydų ginkluotąsias pajėgas Palestinai užkariauti ir sudaryti žydų vyriausybę. 1905 m. M.Galperinas grįžo į Palestiną. Iki pat mirties dirbo žemės ūkyje ir tarnavo įvairių apgyvendintų vietų apsaugoje. Jo drąsa, pasiaukojimas ir pareigingumas tapo pavyzdžiu persikėlėliams į Palestiną. Iš Šakių kilę broliai Icchakas Leiba Goldbergas (1860-1935) ir Borisas Goldbergas (1866-1922) - vieni didžiausių sionistų Rusijos imperijoje. Borisas buvo Rusijos sionistų judėjimo vadovas, o Icchakas Leiba prisidėjo prie privačios žemės Palestinoje įsigijimo, rūpinosi naujakurių žydų padaryto vyno prekyba, paaukojo didelę pinigų sumą Žydų nacionaliniam fondui. 1908 m. Hartuve I.L.Goldbergas įkūrė fermą, augino ir prekiavo apelsinais. 1916 m. savo lėšomis nupirko sklypą Skopo kalne, kuriame 1925 m. iškilo Jeruzalės hebrajų universitetas. H.Šapira (1840-1898) iš Eržvilko inicijavo Žydų nacionalinio banko, kuris kauptų lėšas žemei Palestinoje pirkti, Žydų nacionalinio fondo bei aukštosios žydų mokyklos Jeruzalėje steigimą. Nors ir po mirties, visi jo konkrečiai suformuluoti pasiūlymai buvo realizuoti. Visiems žinomi kaunietis Abraomas Mapu (1808-1867), pirmojo pasaulietinio romano hebrajų kalba autorius, šiuolaikinės hebrajų (ivrito) kalbos atgaivintojas Benas Jehuda Eliezeris (1858-1922). Pridėkime sionistines grupeles Lietuvos miesteliuose, hebrajiškas ugdymo įstaigas, pas lietuvius ūkininkus žemdirbystės besimokančius žydus tarpukario Lietuvoje. Labai svarbus Izraeliui yra ir Varniuose gimęs Borisas Šacas (1867-1932), vadinamas Izraelio menų tėvu. Jis įkūrė pirmąją Bazalelio amatų ir meno mokyklą Jeruzalėje. Mūsų jaunieji keliautojai Antanas Poška ir Matas Šalčius, nukakę į britų valdomą Palestiną buvo globojami Lietuvos žydų, skaitė paskaitas apie atsikūrusios Lietuvos laimėjimus. Beje, vietos spaudoje jie nepabijojo parodyti savo simpatijų žydams, o ne Jeruzalės muftijui.

Vėliava ir valiutos pavadinimas - iš Lietuvos

Kam jau kam, o Davidui Volfsonui (1855-1914) žemaičiai ir iš Žemaitijos kilę žydai Darbėnų miestelyje paminklą galėtų pastatyti. Jis gimė Darbėnuose, dirbo Klaipėdoje, ten tapo palestinofilu. 1896 m. susipažinęs su T.Hercliu, D.Volfsonas tapo jo artimiausiu draugu ir patarėju, finansiniu rėmėju. Per pirmąjį sionistų kongresą D.Volfsono siūlymu buvo sukurta sionistų kongreso, vėliau ir sionistų sąjūdžio vėliava, kurios spalvos buvo parinktos pagal taleso, kuriuo religingi žydai apsigaubia melsdamiesi, spalvas - balta ir mėlyna, su Magen David skydu (šešiakampe žvaigžde). 1948 m. ji tapo valstybinė Izraelio vėliava. D.Volfsonas pasiūlė kongreso dalyvių nario mokesčius vadinti šekeliais. Pavadinimas prigijo ir vėliau tapo Izraelio piniginiu vienetu. Būdamas stambus verslininkas, D.Volfsonas tvarkė Pasaulio sionistų kongreso finansus, buvo vienas iš Žydų Palestinos kolonizavimo banko steigėjų ir ilgametis jo vadovas. Po T.Herclio mirties (1904) D.Volfsonas buvo išrinktas Pasaulio sionistų judėjimo prezidentu. 1952 m. jo palaikai, pripažįstant jo nuopelnus žydų tautai, buvo perlaidoti šalia T.Herclio kapo Jeruzalėje.

Besidomintieji Izraelio žeme neprieštaraus teiginiui, kad šią valstybę sukūrė istorinės Lietuvos ir Lenkijos žydai. Galima dar leistis į Vilniaus ir Jeruzalės analogijas, t.y., lietuvių ir žydų kovą už šiuos miestus, priminti Lietuvos žydų aktyvų dalyvavimą Izraelio nepriklausomybės kare, antrąją Lietuvos žydų repatriaciją po Jom Kipuro karo ir tos bangos įnašą į Izraelio kultūrą, ekonomiką. Galima kalbėti tema "Lietuviai partizanai - žydai partizanai", lietuviškas ješivas, jišuvas ir kibucus, lyginti lietuvių naujakurių pelkynų nusausinimą ir modernių ūkių kūrimą su Palestinos dykviečių pavertimu žydinčiais sodais ir žaliuojančiais miškais. Prisiminti istorijas apie lietuvių ir žydų pabėgėlius, nevilties apimtų žydų ir lietuvių projektus apie masinę emigraciją į Ugandą, Madagaskarą ar Hondūrą, suvokiant, kad lietuviams dėl ypač rajų pietrytinių kaimynų, o žydams dėl visų tautų priešiškumo Europoje niekada nebus saugu? Kalbėti apie holokaustą ir masinius trėmimus juos ne sugretinus ar supriešinus, o kaip į tarpukario Lietuvos piliečių bendrą tragediją.

Tuomet kiekvienam lietuviui Jad Vašemo muziejus būtų ne mažiau svarbus už Genocido aukų muziejų ar IX fortą. Paralelių daug daugiau nei su bet kuria geografine Lietuvos kaimyne.

Jeigu Europos krikščionys turi sentimentų Izraeliui kaip Šventajai Žemei, tai lietuviams ši žemė dvigubai svarbesnė dėl istorinių ir kultūrinių ryšių, gausių išeivių iš Lietuvos.

Ar yra ko pasimokyti?

Kaip ir Lietuva, Izraelis - pafrontės valstybė. Paskutiniai vakarietiškos civilizacijos forpostai. Lietuva - ES pasienio valstybė šalia diktatoriškos Baltarusijos bei rusiško Kaliningrado anklavo. Izraelis - vakarietiškos civilizacijos budėjimo bokštelis, kurio per šešiasdešimt metų niekaip neįveikia islamo radikalai. Be abejo, yra JAV pagalba. Bet raskite šalį, kuri būtų remiama, jeigu pati neturėtų valios kariauti? Ar amerikiečių kariai žūsta nuo teroristų šūvių, ar izraeliečių? Ar ne jų kariai, karinė technika ir kovos strategija, žvalgyba Mossad visuotinai pripažinti kaip vieni geriausių pasaulyje? Niekas kitas už pačius izraeliečius to sukurti negalėjo.

Kaip ir Lietuva, Izraelis neturi naudingų iškasenų, naftos ar dujų, nuolat stokoja gėlo vandens. Pirmieji persikėlėliai sukūrė unikalią drėkinimo sistemą, gręžė uolose duobes, į jas pylė dirvožemį ir sodino medžius. Šie žmonės, tarp kurių buvo daug išeivių iš Lietuvos, sukūrė vieną pažangiausių žemės ūkių. Jam nerasime analogų visame pasaulyje. Jie, buvę mūsų kraštiečiai, rodo, kiek galima pasiekti atkakliu darbu ir sumanumu.

Izraelis mums rodo pavyzdį, kad ateitis iš tiesų priklauso žinių visuomenei. Mokomės iš Suomijos, pavydime Estijai - viską seniai suprato žmonės Izraelyje. Niekur tiek daug nerasite projektavimo, moderniųjų technologijų institutų kaip Izraelyje. Jų pagrindinė eksporto prekė - intelektinis produktas.

Lietuviams tereikia prisiminti Izraelio sėkmės istoriją, ir visos šnekos apie energetinę priklausomybę nuo Rytų kaimynų iškart pasirodytų tiesiog juokingos. Ateitis priklauso ne tiems, kurie tupi ant gamtinių resursų ir tesugeba juos parduoti, o tiems, kurie turi tvirtą politinę valią, atidūs švietimui ir mokslui, vertina darbštumą.

Man Izraelis po Lenkijos kultūriškai artimiausia šalis. Be abejo, natūralu Lietuvos ieškoti Baltarusijoje, Rusijoje, JAV ar Vokietijoje. Bet ji nuskęsta didžiulėse erdvėse, tautų maišalynėje. Izraelis mažesnis už Žemaitiją, viskas akivaizdžiau, išgryninta. Man rūpi, kas dedasi šioje šalyje, kas bus su ja ateityje. Tai manojo lietuviškojo identiteto, nacionalinio pasididžiavimo dalis, kadangi šią šalį kūrė, dėl jos aukojosi labai didelis mano kraštiečių būrys, ne taip svarbu, kad aš katalikas, o jie judėjai. Tai savotiškas Lietuvos pratęsimas prie Viduržemio jūros pakrantės.

Bernardinai.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"