TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ką laimėjo inkvizicija, ką pralaimėjo kryžiaus žygiai

2015 06 01 6:00
Šartro katedros vitražo fragmentas.  www.medievalart.org.uk iliustracija

Inkvizija ir kryžiaus karai – labiausiai legendomis apipinta Katalikų Bažnyčios istorijos dalis. Neretai pabrėžiama, kad tai tamsieji Bažnyčios praeities puslapiai, nesuderinami su artimo meilės reikalavimu. Tačiau šv. Pijaus X brolijos kunigas Edmundas Naujokaitis daro aiškią skirtį tarp šių dviejų reiškinių, teigdamas, kad inkvicija – proto, o kryžiaus karai – emocijų triumfas. 

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) Studentų mokslinės draugijos ir jaunimo sambūrio „Pro Patria“ organizuotą paskaitą „Prievarta ir karas krikščioniškoje etikoje“ gegužės mėnesio pradžioje kunigas pradėjo nuo to, kad prievartos tema šiais sentimentaliais laikais labai jautri, tačiau religija be jos negali apsieiti, nes sielų išganymui ginti Bažnyčia pasitelkia visas įmanomas priemones.

Teisė bausti – fundamentali

„Bažnyčia savo dogminiuose dokumentuose nuolat ir per amžius gynė savo teisę į išorines fizines bausmes“, – kalba E. Naujokaitis, pažymėdamas, kad jos būdavo pasitelkiamos tik tuomet, kai nepadėdavo dvasinės atgailos bausmės. Dar XV a. vykusiame Konstanco susirinkime pasmerktos Johno Wycliffe’o ir Jano Huso tezės, atmetusios Bažnyčios skiriamos bausmės galimybes, tarp jų ir ekskomunikos. Vienas esminių Naujųjų laikų dogminių dokumentų šia tema – 1520 metų popiežiaus Leono X bulė „Exsurge Domine“, kuria pasmerkiamos Martino Liuterio tezės, o jų autorius ekskomunikuojamas. „Liuteris teigė, kad Osmanų imperijos puolimas prieš Europą – Dievo bausmė ir reikia ją nuolankiai priimti, negalima prieš turkus skelbti kryžiaus karų. Tai yra pasmerkta ne vien kaip klaidinga politika ar nesusigaudymas, bet kaip doktrininis neatitikimas“, – aiškina šv. Pijaus X brolijos kunigas.

Pasak jo, prievarta kaip kraštutinė priemonė ginama drauge su Bažnyčios įtaka pasaulietinei sferai. E. Naujokaitis pabrėžia, kad tai nėra Viduramžių reliktas, o dogmatinis principas: „Jei Bažnyčia atsisako baudimo funkcijos, ji atsisako esminės valdžios funkcijos. […] išeina į dausas, nebetenka socialinio pagrindo. Tampa Jėzaus mylėtojų klubu, tam tikru judėjimu, kuris nebeturi tvarumo, nebegali vesti žmonių į išganymą“.

Racionali inkvizicija

„Tam tikrų analogų buvo romėnų teisėje, bet inkvizija kaip visas mechanizmas yra Bažnyčios išradimas, galima sakyti, teisinio proceso šedevras. Iš inkvizicijos mokėsi valstybinė teisė. Kuo jis buvo ypatingas? To meto sąlygomis maksimaliai išnaudojo racionalias priemones kriminalinėje teisėje“, – dėsto paskaitininkas. Pasak jo, Bažnyčia rado būdą, kaip purviniausias su viešąja tvarka susijusias bylas išspręsti su labai mažomis sąnaudomis racionaliai bei teisingai. Erezijų bylos sudarė mažiau nei pusę jos nagrinėjamų bylų, kitos buvo iš moralės srities: pasauliečių poligamija, raganavimas, kunigų celibato nesilaikymas.

Dar daugiau – inkvizicija gelbėjo žmones nuo linčo teismų, teigia E. Naujokaitis, mat eretikų persekiojimą pradėjo ne Bažnyčios atstovai, o valstybė. Kaip geriausią to pavyzdį jis įvardija vadinamuosius raganų procesus Europoje. Skaičiuojama, kad pamišimo dėl raganų laikotarpio aukų Europoje buvo apie 35 tūkst., iš jų apie 30 tūkst. dabartinėje Vokietijoje ir Čekijoje, kur nebuvo jokios Romos inkvizicijos, veikusios Italijoje, įtakos: „Žmonių sąmonėje raganos ir inkvizija – tas pats. Tačiau bet kuri istorinė knyga pasakys, kad 90 proc. raganų procesų buvo civiliniai. Jas persekiojo vietinių miestelių teismai“.

Šv. Pijaus X brolijos kunigas pasakoja, kaip baskų krašte, tūkstančius moterų apkaltinus raganavimu, atvyko ispanų inkvizitorius, atliko teismą ir nė vienos nenuteisė, susitvarkė su masine isterija. „Tai buvo racionalizacijos praktika“, – komentuoja jis, pripažindamas, kad pirmaisiais inkvizicijos gyvavimo metais pasitaikė žiaurių, kompetencijos ribas peržengusių inkvizitorių, tačiau požymių, kad Bažnyčia būtų pasidavusi fanatizmui – nėra. Savo statusu piktnaudžiavę inkvizitoriai, kaip pasakoja E. Naujokaitis, būdavo pašalinami, uždaromi į kalėjimą.

Nebūtų krikščioniškos civilizacijos

Jis primena, kad istorijoje būta trijų tipų inkvizijų, siekusių skirtingų tikslų ir veikusių skirtingais principais: Viduramžių (nuo XII iki XIV a.), valstybinės, veikusios Ispanijoje ir Portugalijoje bei 1542 m. įkurta Romos inkvizicija. Mirties nuosprendį Viduramžių inkvizija visoje Europoje paskelbė 2 tūkst. žmonių. Romos inkvizija per karštus protestantizmo veržimosi į Italiją šimtmečius pasmerkė 1 300 aukų. Iš viso, kaip teigia kunigas, per šešis šimtus metų inkvizija pareikalavo šiek tiek mažiau nei 8 tūkst. aukų. Jis palygina šiuos skaičius su pirmaisiais Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais, kuomet paguldyti galvą po giljotina nuteisti 36 tūkst.

Kun. Edmondas Naujokaitis (FSSPX) šiuo metu tarnaujantis Gdynėje, Lenkijoje.

Inkvizija atsirado kaip organizuotas atsakas prieš erezijas, tačiau Bažnyčia kaip įmanoma ilgiau nekūrė kovoms su jomis skirtų institucijų. „Tik tada, kai valstybė ir liaudis pradėjo masiškai susidoroti su eretikais, pradėtos steigti inkvizicijos institucijos, – kalba E. Naujokaitis, pažymėdamas, kad apie 1000-uosius metus pradėjo rastis daugybė sektų, kurių atstovai eidavo per miestus ir kaimus, degindavo bažnyčias, žudydavo kunigus. – Tai buvo fanatikai, norėję savo požiūrį primesti visai visuomenei, ėmęsi grubios prievartos prieš egzistuojančią tvarką“. Elitas ir liaudis reikalavo iš valstybės gynybos: tuometinę valstybinę kovą prieš erezijas kunigas prilygina šiandieninei kovai su globaliu terorizmu. Įkurti racionalias institucijas, kurios iš išgąsčio neimtų rengti linčo teismų ar chaotiškai žudyti buvo gyvybės ir mirties klausimas, teigia jis.

Taip pat priduria, kad be inkvizijos, nebūtų krikščioniškosios Europos civilizacijos: „Tai, kad Vakarų civilizacija pratempė iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos – didele dalimi inkvizijos nuopelnas. Jinai efektyviai laimėjo prieš destruktyvias jėgas“. E. Naujokaitis komentuoja ir turistų Europoje pamėgtus inkvizijos ar kankinimų muziejus: didžioji dalis jų medžiagos – iš XVIII-XIX a. Anglijos: „Tai propagandinė vaizdinė medžiaga, kuri neturi nieko bendro su realiais inkviziciniais procesais“.

Pralaimėjo ir politiškai, ir moraliai

„Kryžiaus žygiai jau nėra proto triumfas, greičiau užsispyrimo ar emocijos. Kai kalbame apie emocijas, žinome, kad net jei jos labai gražios, rezultatai gali būti apgailėtini“, – kalba E. Naujokaitis, pabrėždamas, kad kryžiaus karai pralaimėjo tiek politiškai, tiek moraliai. 1095 metais popiežius Urbonas II paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį. Nors įsakyta nekeliauti seneliams, silpniems, neturintiems ginklo, moterims, pirmieji patraukę į Jeruzalę buvo paprasti žmonės, turėję viltį išvaduoti Šventąją Žemę iš musulmonų. „Kas iš to išėjo? Pakeliui buvo masinės žydų žudynės, plėšimai, visokiausi ekscesai. Vengrų karalius net armiją turėjo pasiųsti prieš tuos piligrimus. Tik paskui prisiruošė riteriai“, – pasakoja kunigas.

Jis įvertina kryžiaus žygius pagal klasikinę teisingo karo teoriją, kuri nurodo, kuomet karas moraliai leistinas. Pastarosios kriterijai tokie: aiški patirta neteisybė su iš jos kylančia teisinga karo priežastimi – tik atstatyti teisybę, o ne pasiekti garbę ar užgrobti naujas žemes ir suverenus valstybės autoritetas, skelbiantis karą, o ne privatus asmuo.

Pagal pirmąjį elementą, kaip teigia paskaitininkas, kryžiaus žygiai buvo teisingas karas, netgi neišvengiamas: „Tuo metu Vakarų krikščionija pakankamai sustiprėjo, kad galėtų rūpintis rytinių buvusios Romos imperijos žemių atgavimu. […] Ir tai nebuvo paties Urbono II iniciatyva, Bizantijos imperatorius kreipėsi į jį atsiųsti karių, nes spaudžia turkai seldžiukai. O kai kryžiuočiai atvyko į Konstantinopolį, graikai pradėjo jais manipuliuoti. Kryžiaus žygiai pralaimėjo ne tik dėl pačių kryžininkų chaotiškumo ir neorganizuotumo, bet ir dėl graikų išdavystės“. Pagal antrąjį teisingo karo doktrinos elementą, popiežius turėjo pirmiau apeliuoti į krikščioniškų valstybių vadovus, kad jie vestų savo armijas į Šventąją Žemę, tačiau jis tiesiogiai kreipėsi į susirinkusių minią. Iš čia kyla visa nesėkmė, aiškina kunigas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"