TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ką prancūzai veikė Lietuvoje?

2009 06 09 0:00
G.Dutertre'as pasakoja knygoje, kokie keliai daugelį prancūzų atvedė į Lietuvą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Prancūzų karininkas Gilles'is Dutertre'as išėjęs į pensiją nuo 2005 metų apsigyveno Lietuvoje. Šiemet Prancūzijoje jis gimtąja kalba išleido knygą "Prancūzai Lietuvos istorijoje".

Leidinio įžangoje buvęs tarptautinės organizacijos "Farmacija be sienų" viceprezidentas Pierre'as Minonzio prisimena, kaip pradėjo domėtis Lietuva ir kaip sudomino ja knygos autorių. P.Minonzio pirmąkart atvyko į Lietuvą 1990 metais, kai šalis buvo ką tik išsivadavusi iš sovietinio jungo. Tąkart jis lydėjo medikamentų siuntą. Per dešimt metų būta daug humanitarinių, ekonominių ir politinių kelionių į Lietuvą. "Norėjau labiau pažinti šį mistišką kraštą, kuris pakirto nagus vadinamajai sovietinei meškai, - prisipažįsta P.Minonzio. - Paskui man teko konsultuoti žodynų, enciklopedijų leidėjus - nežinota, ar Lietuvą prancūziškai rašyti su "h" raide, ar be jos. Kildavo klausimų ir dėl Vilniaus, nes daugeliu atvejų būdavo parašyta Wilna, Vilno. Tuo metu sunku buvo rasti kokių nors su Lietuva susijusių dokumentų prancūzų kalba. Lankiausi pas bukinistus, rinkau viską, ką rasdavau apie Lietuvą. Visą informaciją kaupiau Prancūzų-lietuvių kultūros centro bibliotekoje. Norėjau suprasti šią šalį per jos turtingą istoriją. Vėliau keitėmės informacija su G.Dutertre'u."

Pėdsakai mūsų žemėje

G.Dutertre'ui Lietuvoje gyvenusių ar trumpai viešėjusių prancūzų gyvenimas, abiejų šalių istoriniai saitai - kartais gražūs, kartais skausmingi - pasirodė labai įdomūs ir jis ėmėsi rašyti knygą. Šiuo leidiniu autorius savo kraštiečius prancūzus, vienaip ar kitaip susijusius su mūsų valstybe (čia dirbančius, gyvenančius), norėjo plačiau supažindinti su Lietuvos istorija. Suprantama, ta istorija įdomesnė, kai joje atrandama ir prancūziškų pėdsakų. "Be garsių asmenybių, šioje šalyje per tūkstantį metų išsirikiavo ir kuklesnė, mažiau žinomų prancūzų, susijusių su Lietuva, galerija", - sako autorius.

Savo tautiečiams jis pabrėžia, kad šios Baltijos šalies vardas žinomas jau tūkstantį metų, kad XV amžiuje tai buvo didžiausia Europos valstybė - jos teritorija driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Deja, pasak G.Dutertre'o, šiandien Lietuva prancūzams mažai žinoma, tačiau abi šalis ryšiai sieja nuo kunigaikščio Vytauto laikų.

Stendhalio laiškas iš Vilniaus

Knygoje G.Dutertre'as pasakoja, kokie keliai jų rašytoją Stendhalį atvedė į Lietuvą. Kūrėjas, išgarsėjęs romanais "Raudona ir juoda", "Parmos vienuolynas", tarnavo Napoleono armijoje, 1812 metais dalyvavo žygyje į Rusiją. Stendhalis buvo paskirtas į Smolensko dalinius, turėjo užtikrinti maisto tiekimą Mogiliovo ir Vitebsko regionuose. "Du pastarieji miestai po pirmojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1772 metais priklausė Lietuvai", - pažymi knygoje autorius.

Vėliau, atvykęs į Maskvą, Stendhalis parašė laišką savo draugui karininkui, tuo metu buvusiam Kaune: "Esu visiškai apiplyšęs. Prašau jūsų nupirkti man Kaune arba Vilniuje 4 ar 5 metrus mėlyno audinio ir 6 ar 7 metrus mėlyno kašmyro." Tačiau šis laiškas niekada nepasiekė adresato, nes rusai jo nepraleido. Pirmąkart jis buvo publikuotas tik 1913 metais.

Atsitraukdamas iš Maskvos Stendhalis gruodžio 6-ąją pasiekė Vilnių, čia vieną dieną pailsėjo. Iš Vilniaus parašė seseriai. Tai vienintelis rašytojo laiškas, išsiųstas iš Lietuvos. Jame Stendhalis prisipažino, kad sveikata nesiskundžia, tik viską yra praradęs, tačiau pasirengęs grįžti į tėvynę ir tarnauti jos labui. Savo vėlesniuose kūriniuose rašytojas dažnai minėdavo mūsų krašto vietovardžius - Vilnių, Kauną, Marijampolę, Tilžę, Nemuną, bet ne pačią Lietuvą.

Laiškas mylimajai

G.Dutertre'o knygoje pasakojama ir apie prancūzų rašytojo Honore de Balzaco kelionę pašto karieta iš Peterburgo į Paryžių per Lietuvą. Į Peterburgą 1843 metais jis vyko pasimatyti su savo ilgamete meiluže, lenkų kilmės grafiene Evelina Hanska. Pašto karieta grįždamas atgal į tėvynę H.de Balzacas buvo sustojęs Tauragėje. Čia jis mylimajai parašė ir išsiuntė laišką, vienintelį iš Lietuvos.

Parkai ir skulptūros

"Ar žinote, kad Edouard'as Francois Andre yra vienintelis prancūzas, kurio vardu pavadinta gatvė Vilniuje? - klausia knygos autorius. - Ta gatvė veda į Trakų Vokės dvarą."

E.F.Andre (1840-1911) - žymus peizažistas, parkų kūrėjas, savo šalyje sukūręs 130 parkų, užsienyje - 60, 4 iš jų - Lietuvoje (Palangoje, Lentvaryje, Užtrakyje, Trakų Vokėje).

O garsaus prancūzų skulptoriaus Jeano-Baptiste'o Pigalle'io mokinys Andre le Brunas (1737-1811) mirė Vilniuje. Jis, atvykęs į Vilniaus universitetą dėstyti skulptūros, sukūrė ir trijų šventųjų ant sostinės katedros frontono skulptūras.

Mirties slėnis

Knygoje taip pat prisimenama, kaip per Prancūzijos ir Prūsijos karą 1870 metais tūkstančiai prancūzų belaisvių apželdino kopas "lietuviškoje Sacharoje" - Kuršių nerijoje. Daugelis jų dirbdami mirė ir buvo palaidoti tiesiog po kopų smėliu. Ta vieta, anksčiau vadinta Tylos slėniu, buvo pervadinta į Mirties slėnį.

Įdomiai po istorinių pokyčių krečiamą Lietuvą blaškėsi prancūzų kalbininkas Georges'as Matore. 1938 metais jis baigė nacionalinę Rytų kalbų mokyklą ir buvo paskirtas dirbti lektoriumi į Klaipėdą. G.Matore - pirmas prancūzas, dėstęs užsienio kalbą Lietuvoje. Tačiau 1939-ųjų kovo 22 dieną Klaipėdą okupavo vokiečiai. G.Matore, priklausęs Prancūzijos komunistų partijai, iškart išvyko iš Klaipėdos. Iš pradžių apsistojo Šiauliuose, paskui - Panevėžyje. 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą daugelis prancūzų spėjo palikti šalį. G.Matore neskubėjo, nes buvo įsimylėjęs lietuvę Aldoną. Tų pačių metų spalį prancūzą areštavo NKVD ir apkaltino šnipinėjimu. Kauno kalėjime jis praleido aštuonis mėnesius. Tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui kalėjimas rusams tapo nebesvarbus, kaliniai buvo išlaisvinti. G.Matore per dvi dienas iš Kauno pėsčiomis nuėjo į Vilnių, susirado mylimąją Aldoną ir po 15 dienų ją vedė. 1943 metais pora išvyko į Paryžių.

Garsūs tautiečiai

G.Dutertre'as pažymi, kad mūsų šalyje ištarus žodžius "prancūzai Lietuvoje", visi spontaniškai įsivaizduoja napoleonmetį, kai 1812 metų birželį Napoleono armija, traukdama į Maskvą, prie Kauno persikėlė per Nemuną. Tad suprantama, kodėl savo knygoje autorius, konsultavęsis su daugeliu Lietuvos istorikų, daug dėmesio skiria Napoleonui. Aistringą istorijos tyrinėtoją G.Dutertre'ą domino ir tai, kaip su Lietuva susiję kiti garsūs jo kraštiečiai: Edwige d'Anjou (Lenkijos karalienė Jadvyga, ištekėjusi už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos), Henri III (Prancūzijos karalius, vėliau tapęs ir Abiejų Tautų Respublikos valdovu Henriku Valua).

Napoleonas rašė iš Kauno

Kai Napoleonas įsikūrė Šv. Kryžiaus vienuolyne (dabartinių Gedimino ir Kaunakiemio gatvių sankryžoje, Kaune) ir susipažino su 5 tūkst. gyventojų turinčiu miestu, aplankė Pažaislio vienuolyną, jis parašė savo žmonai imperatorienei Marie-Louise: "Birželio 24 dieną 2 val. nakties persikėliau per Nemuną. Esu Kauno šeimininkas. Jokių svarbesnių įvykių nenutiko. Mano sveikata gera, tik čia nepaprastai karšta."

Kaip rašoma knygoje "Prancūzai Lietuvos istorijoje", Kauną Napoleonas paliko ankstyvą birželio 27-osios rytą. Ta gatvė, kuria traukė jo armija, dabar pavadinta Prancūzų gatve. Pusryčiauti kariuomenė sustojo Žiežmariuose, o nakvoti - Ausieniškių dvare netoli Ewe (Vievio). Vilnių pasiekė 28 dienos vidurdienį. Į miestą įžengė pro Aušros vartus. Norėdamas įvertinti situaciją Napoleonas, jodamas ant žirgo, pakilo į Gedimino kalną. Kalbama, kad po sostinę jis pasižvalgė niekieno neatpažintas.

Tuo metu Vilnius buvo Rusijos imperijos pasienio miestas, turėjęs 30 tūkst. gyventojų (22 tūkst. katalikų, 11 tūkst. žydų, 600 graikų, 500 liuteronų, 100 reformistų ir 60 musulmonų). Napoleonas čia (dabartinėje prezidentūroje) gyveno 19 dienų. Nuo 1795 metų šie rūmai buvo virtę rusų vyriausybiniais rūmais. Juose aštuonias savaites glaudėsi ir Rusijos caras Aleksandras. Napoleonui artėjant prie Vilniaus caras miestą paliko. Istorikai teigia, esą Napoleonas apsistojo tuose pačiuose kambariuose, kuriuose gyveno ir Aleksandras.

Prancūzams pasiekus Vilnių gyvenimas čia tapo gana aktyvus: vyko spektakliai, šokių vakarai, loterijos, visas miestas buvo išpuoštas. Liepos 14-ąją, per Napoleono gimtadienį, tuometis Vilniaus meras Mykolas Romeris leido aikštę priešais dabartinę prezidentūrą pavadinti Napoleono vardu (1863-iaisiais aikštė gavo tų metų sukilimą malšinusio Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo vardą). Stebina tai, kad per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai, 1915 metais užėmę Vilnių, aikštę vėl "perkrikštijo" Napoleono vardu.

Karališkojo kraujo

Knygos autorius, nerdamas į istorinę Prancūzijos ryšių su Lietuva apžvalgą, daug dėmesio skiria Lenkijos karalienei Jadvygai. Jis pabrėžia, kad ši istorinė asmenybė mūsų šalyje ir Lenkijoje labiausiai žinoma šiuo, o ne prancūzišku vardu. "Iš tikrųjų tai Edwige d'Anjou, - sako G.Dutertre'as. - Ji - Prancūzijos karaliaus Liudviko IX brolio Karolio I palikuonė (vaikaitė). Jadvygos senelis iš savo brolio Liudviko IX gavo Anžu grafystę ir tapo Anjou (Anžu) dinastijos pradininku. XIV amžiuje Anjou dinastija karaliavo didelėje dalyje centrinės Europos - Neapolyje, Sicilijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Lenkijoje."

Karolio I sūnus, Jadvygos tėvas, Liudvikas I tapo Vengrijos ir Lenkijos karaliumi. Taip prancūziško kraujo turinti Jadvyga gimė jau Lenkijoje. Autorius priduria, kad niekur neaptiko Jadvygos gimimo datos, tačiau ji, kaip spėjama, galėjusi gimti 1374 metais.

Kadangi Liudvikas I neturėjo vyriškos lyties palikuonių, karalystę po mirties 1382 metais teko padalyti dukterims. "Lenkų aristokratai nenorėjo tolesnės sąjungos su Vengrija, tad teritorijas padalijo atskirai: vienai iš dukterų - Marijai - atiteko Vengrijos karūna, o Jadvygai - Lenkijos. Po dvejų metų, būdama dešimties, ji buvo karūnuota Lenkijos valdovu (vyriškas titulas reiškė savarankišką monarchę, o ne sutuoktinę). Lenkai pasiūlė Lietuvos kunigaikščiui Jogailai vesti Jadvygą. Sumanymas jam patiko. Be to, Jogaila įžvelgė galimybę sustiprinti savo pozicijas per kovą su Kryžiuočių ordinu, o šalies viduje - prieš pusbrolį Vytautą. Jis dar pažadėjo apsikrikštyti ir savo šalį atvesti į katalikybę. Šie kunigaikščio ketinimai buvo patvirtinti Krėvos aktu, - rašo G.Dutertre'as. - Jogailos karūnavimą Lenkijos karaliumi lenkai ir lietuviai interpretuoja skirtingai. Lenkams tai reiškė paprasčiausią Lietuvos aneksiją, lietuviams - tik laikinos sąjungos dėl savų interesų sutartį. Dėl šių interpretacijų diskutuojama iki šiol. Kai 1386 metais Jogaila su broliais ir pusbroliu Vytautu atvyko į Krokuvą, visus nustebino įspūdinga, turtinga jų apranga, arkliai. Reikia pasakyti, kad prieš tai Jadvyga buvo nusiuntusi vieną iš savo riterių (Zawistą) į Lietuvą patikrinti gandų, ar išties jos būsimas vyras yra gauruota, žiauri ir necivilizuota būtybė. Zawista, priešingai, rado ypač šviesią asmenybę, kuri kasdien prausėsi ir skutosi. Be to, visiškai negėrė alkoholio."

1386 metų vasario 15-ąją trisdešimt penkerių metų Jogaila Krokuvos

katedroje buvo pakrikštytas (gavo Vladislovo vardą), o po trijų dienų vedė dvylikametę Jadvygą. Kovo 4-ąją jis buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Pasak knygos autoriaus, Jogailos dinastija Prancūzijoje žinoma Jagellon vardu. Popiežius pripažino Lietuvą katalikišku kraštu po trejų metų.

1399-aisiais Jadvyga pagimdė dukrą Elisabeth Bonifacia, tačiau ji neišgyveno nė mėnesio. Mirė ir pati Jadvyga, taip ir nepratęsusi Anjou dinastijos Europoje.

Kur gauti sostą?

Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovu XVI amžiuje buvo išrinktas Prancūzijos karalius Henrikas Valua arba Henrikas III (karaliaus Henriko II ir Katerinos Mediči sūnus).

Kai Henrikas II žuvo per dvikovą, sostas atiteko vyresniajam, dešimtmečiam, sūnui Karoliui IX. Henrikui III, Anžu grafystės kunigaikščiui, buvo aštuoneri, tačiau ir jis norėjo karūnos. Motiną draskė sūnų pavydas, tad ji ėmė rūpintis, kad sostą gautų ir kitas vaikas. Ypač reali idėja padaryti savo atžalą Lenkijos karaliumi kilo 1572 metais, kai Henrikui III buvo 21-eri. Motina pasiūlė sūnui vesti 27 metais vyresnę karaliaus Žygimanto Augusto seserį Oną, tačiau prancūzas visaip vengė jam nepriimtinos santuokos. Henrikas III matė kitokį kelią į sostą. Po Liublino unijos ATR karaliai buvo renkami. Jais tapti galėjo siūlytis ir kitų šalių didikai. Henrikas Valua laimėjo rinkimus, mat kėlė mažiausius reikalavimus ir sutiko su visomis sąlygomis. ATR valdovu jis buvo karūnuotas 1574 metų vasario 21-ąją. Tačiau tų pačių metų birželio 14 dieną mirė jo brolis, Prancūzijos karalius Karolis IX, ir Henrikas III slapta, nieko nesakęs lenkams, po 148 dienų karaliavimo pabėgo iš Krokuvos. Tada iškart parašė motinai Katerinai Mediči: "Prancūzija ir jūs geriau negu Lenkija", ir labai greitai buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi. Tai įvyko Reimso katedroje 1575 metų vasarį.

Knygos pradžioje autorius, cituodamas lenkų kalba rašiusio lietuvių poeto Adomo Mickevičiaus kūrinį "Protėviai" (1823 m., Kaunas) - "Aš apie Lietuvą žinau mažiau nei apie Kiniją", - pabrėžia, kad ši frazė aktuali ir dabar. Tai tarsi atsako į klausimą, kodėl jis ėmėsi rašyti šią knygą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"