TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ką vilkėjo Jėzus?

Ubisi vienuolyno Gruzijoje freska. / heritagesites.ge nuotrauka

Praėjo Kalėdos. Daugelis suko galvas, kuo apsivilkti, kad drabužių stilius neatsiliktų nuo naujausių madų. Tačiau vienam žmogui Kalėdos rūbų atžvilgiu nebuvo išskirtinė diena.

Jis nesiekė išsiskirti – priešingai, siekė susilieti su minia. Savęs nevargino mąstydamas, ką šiandien dėvės. Šis žmogus buvo Jėzus Kristus, į kurį per Kalėdas nepaliaujamai krypsta mūsų akys, o širdis iš jo maldauja malonių.

Šaltiniai teigia, kad Kristus dėvėjo to paties stiliaus rūbus kaip jo laikų darbininkų klasės žmonės. Ką vilkėjo šios klasės atstovai? Kelius dengiančią tuniką. Priminsiu, kad tunika – du kvadratiniai audinio gabalai, susiūti paprasčiausia siūle. Kodėl kvadratiniai? Išminčiai kvadratą laikė žemės, saugumo, struktūros, vyriškumo simboliu. Šiek tiek atšalus buvo dėvima vyro blauzdas dengianti tunika. Šio stiliaus rūbas priminė naktinius marškinius. O žemę surakinus šaltukui buvo apsivelkamas ilgarankovis paltas, kuris buvo dėvimas ant ilgosios tunikos. Senojo Testamento Koheleto knygoje užsimenama, kad audinys turėjo būti pagamintas iš lino arba medvilnės, ir būtinai baltos spalvos. Lininiai ir medvilniniai audiniai nebuvo dėvimi vienu metu. Pačiu subtiliausiu antikiniame pasaulyje buvo laikomas plonai šukuotas medvilninis audinys, vadinamas muslinu. Jo kilmės šalis buvo Indija. Išskirtiniai žmonės dėvėjo šilko apsiaustus, kurie buvo itin spalvingi, puošti plunksnomis bei išsiuvinėti auksu. Kaip rašoma Pradžios knygoje, Jokūbas mylimiausiam savo sūnui Juozapui padovanojo būtent tokį spalvingą apsiaustą.

Vilnoniams, šiurkštesniems audiniams gaminti buvo naudojami ožkos, kupranugario, arklio plaukai. Gaminiai, pagaminti iš šiurkštaus audinio (ašutų), buvo dėvimi liūdesio, nusivylimo metu, gedint praradus mylimąjį žmogų. Balti, nedažyti audiniai nebuvo laikomi žemesnio luomo rūbais. Pasak Biblijos, jie įkūnijo išminties, tyrumo, pergalės džiaugsmo, garbės idėjas.

XX amžiuje tunika tapo populiari hipių dėka. Šis rūbas atspindėjo „gėlių vaikų“ mąstyseną: natūralumą, originalumą, bet kokio apribojimo ar suvaržymo bei prabangos neigimą. Hipių tunika skyrėsi nuo Kristaus pasekėjų tunikos spalvingomis dekoracijomis, kurios atspindėjo gyvenimo džiaugsmą, laisvę, troškimą.

Anuomet rūbus apjuosdavo iš odos pagamintu platoku (5 – 15 cm) diržu. Galvą nuo saulės slėpdavo po kepurėmis, turbanu ar rišdavo ant galvos skarelę. Kojų apavas – pagaminti iš minkštos odos sandalai. Populiarios buvo strėnjuostės. Tuo metu jas dėvėjo ir vyrai, ir moterys. Priminsiu, kad strėnjuostė - stačiakampio formos tarp kojų įspraustas ir juostomis apie juosmenį surištas rūbas.

Laisvai krintantis rūbas, vadinamas mantija, paslėpdavo visas aprangos detales. Aukšto dvasininko ar užimančio oficialią poziciją žmogaus apsiaustas hebrajų kalboje vadinosi me'il.

Simlah priminė neturinčią rankovių skraistę. Šis rūbas buvo populiarus tarp arabų kerdžių ir valstiečių.

Pasak šv. Jono, Jėzaus tunika buvo išausta kaip vienas gabalas, kuris neturėjo jokių siūlių. Kuomet kareiviai suėmė Jėzų, jie nuplėšė nuo jo rūbus ir kūną pridengė tik strėnjuoste. Nuogumas ir tuomet simbolizavo gėdą ir pažeminimą. Jėzaus tuniką kareiviai perplėšdami padalijo į keturias dalis, savo žygdarbio atminimui pasiimdami po vieną.

Seniausioje Vokietijos Tryro Šv. Petro katedroje uždaryta skrynioje yra saugoma Šventoji Tunika. Tradicija teigia, kad tunika IV amžiuje buvo atvežta į Tryrą imperatorienės Elenos, imperatoriaus Konstantino Didžiojo motinos, įsakymu. Kaip teigiama, 327 ar 328 metais ji šią Tuniką, kryžių ir kitas relikvijas atrado Šventojoje Žemėje – ten, kur buvo nukryžiuotas Jėzus. Tunika buvo išsiųsta į Tryrą, kur tuo metu gyveno jos sūnus Konstantinas. Tvirtinama, kad jis pats 326 metais paklojo pamatus šio miesto katedrai.

Tuomet pastatyta katedra buvo milžiniška – daug didesnė nei dabar. Po niokojimų, vykusių V- IX amžiais, šventovė buvo atstatyta su romaniškojo, gotikos ir baroko stilių elementais. Kadangi laikai buvo neramūs, atgabentoji Tunika buvo užmūryta altoriuje, tik 1512 metais, imperatoriui Maksimilijonui prašant, iš jo buvo ištraukta. Tuomet Šventasis rūbas buvo demonstruojamas 23 dienas. Jį pamatyti atvyko daugiau nei 100 tūkst. piligrimų. Kitais metais bažnyčios vakarinėje pusėje, kad minios galėtų išvysti jį ir kitas relikvijas, buvo pastatytas medinis balkonas. Nuo 1512 metų piligrimų minios nepaliaujamai keliauja pamatyti Jėzaus drabužį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"